Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS HEROJŲ ĮTAKA CHOPINO KŪRYBAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   

Pernai visas kultūringasis pasaulis minėjo 100 metų sukaktį nuo genialaus muzikos kūrėjo Fridriko Chopino mirties. Jis buvo gimęs iš motinos lenkės ir tėvo prancūzo. Taigi buvo maišytų tautų. Nuo pat jaunystės laikų rūpestingai motinos buvo auklėjamas lenkų dvasioje. Ji ne vien tik sekė jam pasakas ir dainavo liaudies dainas, bet jam grieždavo ir pianu pritardama gražiai dainuodavo lenkiškas melodijos. Tai labai veikė jauną vaikučio sielą. Bet ypač jam visą laiką, beaugant senam kaimo dvare, apsuptame laukų, girių, giedančių paukščių, patikdavo tarnaitės Zuzkos (Zuzanos) kaimiškos dainelės. Jis negalėdavo jų atsiklausyti ir visuomet, kai ir kiek paūgėjęs atvykdavo į tą vietą, prašydavo padainuoti.

Kai dvaro bandą ganydami piemenys čirpindavo kokiais muzikos instrumentais, jaunutis Fridrikas iš kailio nerdavosi — taip buvo patenkintas. Kai Varšuvoje lankė liciejų ir koncertuose skambindavo, maloniausias dalykas jam buvo tos vaikystėje girdėtos melodijos. Jų temomis jis pradėjo kurti nemirtingas mazurkas. Sulaukęs 20 metų, kupinas lenkiškos dvasios, pilnas entuziazmo ir nebesutilpdamas savųjų ribose, važiuoja Paryžiun pradėti naujo gyvenimo ir išgirsti ten susitelkusių tais laikais viso pasaulio meno garsenybių. Tik dažnai sielvartaudavo dėl savo nelenkiškos pavardės, būdamas lenkas kūnu ir krauju.

Paryžiuje jis susipažino su lenkų diduomene, širdingai buvo priimtas į tų didžponių pobūvius kaip svečias pianistas, rengė koncertus, bet vis-tik kentė finansinį vargą ir rengėsi palikti aną miestą. Bet nuo finansinio skurdo jį išgelbėjo kunigaikštis Radvila, pasikviesdamas į savo pa-locių per pokylį skambinti. Giliai jis pergyveno Varšuvos žlugimą, kai rusai sukilimo proga užėmė tą miestą ir numalšino sukilimą. Chopinas, Visą laiką sielodamasis Lenkijos vargais, improvizavo tą vakarą D moli preliudiją, kurioje atvaizdavo pergalingą savo krašto kovą prieš skriaudikus. Tuo veikalu jis visus klausytojus užhipnotizavo. Diduomenė pradėjo prašyti, kad jis sutiktų jų jaunuoliams teikti muzikos pamokas jų namuose. Ta proga Chopinas ėmė aukščiausią mokestį, kokį tais laikais kas pajėgė mokėti, ir tuo sustiprino savo medžiaginę padėtį. Nuo tada jis pasidarė didžiūnų numylėtinis, laukiamas svečias visur ir visada. Jis tada pradėjo nerūpestingą gyvenimą, paįvairindamas jį savo naujais kūriniais.

Ten jis suėjo į artimus santykius su Adomu Mickevičium, ir greit vienas antrą pamilo. Abu drauge lankydamiesi pas didžiūnus, visiems imponavo savo kūryba: vienas žodžio genijus, antras garsų. Tuosyk Chopinas turėjo progos iš paties žodžių autoriaus susipažinti su jo geriausiais kūriniais, kurie Chopeną labai veikė. Chopinas, giliai išgyvendamas savo tėvynės ašaras, atrado Mickevičiaus kūryboje daug bendro ir artimo, ypač skaitydamas ar klausydamasis paties autoriaus skaitant poe-mų-baladžių iš "Konrado Valenrodo". Mickevičius skaitė "Poną Tadą", "Svitežę", "Gražiną" ir kitus savo veikalus. Nepaprastai Chopiną veikė "Konradas Valenrodas", ir jis pasiryžo garsais tą veikalą išreikšti. Nežiūrint Chopino nuolatinio smaguriavimo, tarp didžiūnų ir ulionių, jis vistiek pajėgė susikaupti ir dideliems veikalams.
Kiek ilgėliau prisiminiau apie Chopino gyvenimo aplinkybes, kad skaitytoja! turėtų tikrą nerūpestingo jojo gyvenimo vaizdą ir suprastų begalinį jo sielos kūrybinį pajėgumą, kuris sugeba nuo to viso chaoso atitrūkti ir net nuo savo numylėtos tėvynės kančių atitolti, pasinerdamas, Mickevičiaus kūrybos dėka, į Lietuvos herojaus Konrado Valenrodo sielvartus. Jis tuo gyvena stipriai, susitelkia savo genijaus gelmėse ir išaugina nemirtingą kūrinį — Ballade I, op. 23, G-minor. Iš viso Chopinas parašė keturias balades. Įvairūs muzikologai įrodinėja, kad trys pirmosios baladės tikrai yra paremtos Mickevičiaus veikalais, kur kalbama apie Lietuvą. Dėl ketvirtosios esama nesutarimų. Kadangi jo visos baladės yra lyg susijusios idėjos ir formos polėkiais, tenka manyti, kad ir ši paskutinioji yra iš tų pačių šaltinių kilusi.

Iki Chopino baladės būdavo neilgi veikalai, rašomi tai šokiams, tai šiaip dainuoti su piano pritarimu. Pasitaikydavo ir chorams baladžių. Chopinas, Mickevičiaus kūrybos įtakoje, tik pavartodamas baladės vardą, ryžosi laisva improvizacija sukurti didingą, iki tol dar neturėtą veikalą baladės forma. Chopino polėkiai neišsiteko mažutėse senovinės baladės formose.

Kaip tos baladės Chopinui pasisekė, tegu paliudys keli garsiųjų pasaulio muzikologų žodžiai.
Edinburgo universiteto profesorius, muzikologas Friedrich Niecks veikale "Fr. Chopin as a Man and :i Musician" plačiai nagrinėja . biografinius davinius ir Chopino kūryba. Apie jo balades jis sako, kad visa kita Chopino kūryba savo tobulumu, susikaupimu, išraiška toli gražu neprilygsta jo baladėms: jose Chopinas pasireiškia visa savo genijaus jėga. Kas gerai žino Mickevičiaus poemą "Konradą Valenrodą", tas, pirmosios baladės klausydamas, aiškiai atpažins svarbiąsias poemos vietas, kurias Chopinas programine muzika vaizduoja įtikinančiais garsais.

Taip kalba svetimtautis, ne lietuvis.
Kitas žymus muzikologas, Louis Ehlert, savo kritiškose pastabose yra nekartą pareiškęs mintį, kad Chopino baladės yra pasiekusios meninės tobulybės laipsnį. Išgirdę pirmą baladę, iš karto jaučiame autoriaus sieloje begalinį įniršimą dėl savo tėvynės skriaudų ... Tiesa: kas gi buvo jo tėvynė? Lenkija. Taip. Bet kas sužadino genijaus stygas taip (tikinamai ir taip įspūdingai prabilti, jei ne Mickevičiaus poemos ir baladė: O juk Mickevičius kaip tik minėtuose veikaluose visą laiką kalba apie Lietuvos didvyrius, jos vargus ir t.t.. ypač apie Konradą. Juk ten Albanas tyliai užniūniuoja "Vilija, motin Lietuvos upelių...", o ne apie Lenkiją.  Aišku, dėl kokios tėvynės Mickevičiaus lūpomis Chopinas sielvartavo.

Abu šiedu genijai buvo romantizmo šulai savo kūryboje, idėjiškai neperskiriami. Jie suprato vienas antrą, gerbė, žavėjosi vienas antro kūryba. Todėl Mickevičiaus herojus Konradas, kariaująs dėl Lietuvos, Chopinui pasidarė artimas ir buvo pirmasis akstinas sukurti naujos formos baladėms.

Įsiklausę į pirmąją baladę, išgirsime svarbiąsias melodines temas pagal veikiančių asmenų rolę: svarbesniesiems — ryškesnių vyraujančių temų (Konrado, Vaidilos), antraeiliams — mažesnių. Ten rasime ir girdėsime tą laikotarpį, kada jaunas Konradas augo ir mokėsi kryžiuočių globoje. Vėliau, kai Vaidila išdrįsta jam atskleisti paslaptį, kas jis yra, būtent nelaisvėje augintas lietuvis, Konrado sieloje pasireiškia dideli sielvartai, ir čia muzika keičia savo būdą. Jos garsais reiškiasi giliausi pergyvenimai ir dažnai virsta dialogu, kur ryškiai girdėti kanklininko tema, kanklėms pritariant, ir tai ne vienoje vietoje. Taip daugely vietų susipina Konrado ir Vaidilos temos. Toliau baladėj girdėti vietos, kur Konradas išeina prieš kryžiuočius; sugaudžia karo šauksmai ir chaosas. Paskui piešiamas neribotas Konrado sielvartas, kai jis savo amžinųjų priešų galybę bando suardyti iš vidaus, žodžiu, kas nors kiek nusimano apie programinės muzikos pagrindus ir apie muzikalinių formų raidą, ten neabejotinai ras visa, kas yra Adomo Mickevičiaus poemoje  sukurta.

Plačiai ir įdomiai rašo muzikologas L. Keefer straipsnyje "The Influence of Mickiewicz on the Ballades of Chopin" veikale "American Slavic and East European Review" V sąsiuvinyje 1946 m. Ten autorius gyvai ir vaizdžiai kalba apie tų dviejų asmenų neperskiriamumą kūryboje.

Kun. J. Simonaitis, kai jaunatvėje studijavo muziką, prisidengęs J. E. Ašaručio pseudonimu, "Vytyje" 1919 m. eilėje numerių išspausdino studiją, sugretindamas ir nurodydamas kiekvieną temą, frazę, net taktais suskirstydamas, kas ką reiškia ir kurią Mickevičiaus poemos vietą atitinka Chopino baladė.
Buvęs Columbijos universiteto profesorius Arthur Coleman ir jo žmona veikale "Mickiewicz in Music" (1947) irgi daugelyje vietų sumini tų dviejų genijų kūrybos bendrumą.

Nesigilinant į platesnes studijas, iš viso to, kas jau minėta, galime pasakyti, kad Chopinas savo nemirtingųjų baladžių kūrybai įkvėpimo sėmėsi iš Lietuvos didvyrių, kuriuos Mickevičius taip vaizdžiai ir galingai vaizduoja. Būtent, iš to Mickevičiaus, kuris "Pone Tade" byloja:

Lietuva, mano žeme, šalele gimtoji!
Tik tas supras, kad tu jam sveikatą atstoji,
Kas jau tavęs neteko.   
(K. Šakenio vert.)

Mickevičius aiškiausiai pasako apie Lietuvą, ir Chopinas tai pats gerai žinojo. Taip jis pasirinko Lietuvos herojus sukurti savo didiesiems veikalams, baladėms, kurios, kaip matėme iš svetimtaučių pareiškimų, pralenkia visą kitą jo kūrybą. Tuo Chopinas darosi mūsų sielai artimesnis ir suprantamesnis, lygiai kaip ir A. Mickevičius.

šimtmetis praslinko nuo Chopino mirties. Jo baladės tebėra tokios pat galingos, kaip kad buvo pradžioje, kada jis jas sukūrė. J. Žilevičius

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai