Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
300 METŲ NUO RENE DESCARTES MIRTIES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė M. Matukas   

Daugiau kaip prieš 300 metų, pasirodžius pagrindiniams Descartes filosofijos veikalams, jų autorius (lotyniškai — Renatus Cartesius) susilaukė be galo aštrios kritikos. Dėl to jis mielai tada priėmė Švedijos karalienės Kristinos kvietimą, 1649 m. atvykdamas gyventi į jos rūmus. Tačiau neilgai jam teko džiaugtis karališkuoju dvaru, nes jau 1650 m. pavasarį nustojo plakus nerami jo širdis, palikdama tokių naujų viliojančių ir neraminančių idėjų, kurios tebeveikia dar ir šiandien visas gyvenimo sritis. Daugelis dėl to šį filosofą vadina didžiuoju Prancūzijos filosofu, moderniosios filosofijos įsteigėju, tarpepochiniu galvotoju ir t. t.

Descartes, būdamas iš prigimties matematikas, galvojo, kad filosofija turi būti taip aiški, kaip ir pati matematika, o be to, chroninis nepasitenkinimas anuo metu scholastine filosofija jam neleido giliau jos pažinti. Dėl to jis ėmėsi pats kurti tokią filosofiją, kuri, anot jo, būtų tikras kelias į tiesą.

Jo filosofijos pagrindus ir pasekmes gražiai yra apibrėžęs Vienos universiteto docentas Dr. Leo Gabriai, kurio mintys čia toliau ir seks. Anot Gabriel, joks kitas galvotojas nėra taip griežtai atskyręs dviejų pasaulių, būtent, — juslėmis apčiuopiamo išorinio pasaulio, t. y. medžiaginių daiktų, ir vidinio pasaulio — minčių, jausmų ir valios veiksmų pasaulių, kaip kad Descartes tai yra padaręs.

Išorinis pasaulis erdvėje turi išsiplėtimo ypatybę (ens extensum) ir jis gali būti matuojamas pagal ilgį, plotį ir aukštį; dėl to jo santykiai gali būti suprasti kaip dydžių santykiavimo sistema skaičiuose, o ryšium su skaičiais — ir jų suvokimas.

Visai kas kita su vidaus pasauliu. Galvojimas, jautimas, norėjimas — yra nemažiau realus, kaip ir daiktai,   kuriuos   mes   galime   matuoti, skaičiuoti ir sverti. Prie vidaus  pasaulio aš galiu prieiti tik per sąmo-nę, per kurią, kai aš galvoju, tiesiogiai žinau, kad galvoju. Taip, mano galvojime aš save patį pažįstu kaip galvojančią būtį ir patiriu išorinį pasaulį kaip mano pažinimo objektą.  Naujosios pasąmonio filosofijos plėtojimasis ir Kanto išmintis, kaip tik čia turi savo šaknį.

Objektyvus išorinio pasaulio ir gamtos pažinimas seka iš tikslingo matavimo, skrupulingai stebint Ir bandant. Descartes, kuris visiška pažinimo tikrumą suveda į turini Ir formą, mano, kad tiesą galima pasiekti tik su analitiniu-matematiniu metodu. Jis rašo: "Tie, kurie nori surasti tikrą kelią į tiesą, nieku kitu teneužsiima, jeigu negali prie tiesos prieiti su aritmetiniu ir geometriniu įrodymu" (Disc. II. 3, I, 33).

Descartes, kaip analitinės geometrijos atradėjas, įrodęs, kokiu būdu geometrinės figūros gali būti įvestos į matematines lygtis, atradėjo įsikarščiavimu, nori įvesti visiems mokslams matematinio galvojimo schemą, o filosofija, anot jo, turinti tapti tartum universaline matematika.

Šis Descartes matematinis metodas geriausią sėkmę sau rado empiriniuose gamtos moksluose. Tuo metodu sekant, pasaulis atrodo kaip milžiniška mašina, kurt tvarkoma nuosavais pasauliniais įstatymais.

nikos Descartes daro išimtį žmogaus dvasiai, kuri neturi apimties, nesi-dalina ir dėl to nėra mechaniškai sulipdyta. Tad prie tos galvojančios ir dvasinės būties tegalima prieiti vien per analitinį, visuotinio abejojimo metodą. Mes turime taip ilgai abejoti, visus tvirtinimus analizuoti ir kitus klausti, iki surandame tai, dėl ko jau daugiau negalima abejoti, ir tai yra neginčijama: cogito ergo sum — galvoju, taigi esu. Galiu aš teisingai ar klaidingai galvoti, bet kad iš viso galvoju, aš negaliu to paneigti, nes jeigu aš dėl to abejočiau — aš vistik galvočiau, o kai aš galvoju — esu. štai Descartes išėjimo punktas bet kokiam pažinimui.

Descartes stovi tarp dviejų, vienas kitą išskiriančių, pasaulių. Jo nuosava būtis yra perskirta dvilypio kosmoso, šis Descartes žmogaus dvilypumas turėjo ir turi be galo didelių pasėkų civilizuotam pasauliui ir filosofijai, šiam pasaulio dvilypumui ir prieštaravimui išvengti imta arba dvasinį pradą neigti (materializmas) ir žmogų vien tik kaip mašiną suprasti; arba prieš šį sumechaninimą prieš pastatyti valios jėgą (Scho-penhaueris), arba jėgos galybę (Nietzsche). Arba vėl imta žmogų kaip sąmonės ir dvasinę būtį, nekreipiant jokio dėmesio į kūninę pusę ir jo įstatymus. Taip tad tokios monistinės pažiūros sukuria naikinančią dvasios   dialektiką,  nuolatinius tarppasaulėžiūrinius ginčus, kurie Vakarų dvasinę substanciją yra sumalę ir mums pateikę vien tik nihilizmą.

Descartes gerai žinojo, kad pasaulis turi išeiti iš vėžių, jeigu jis nebus Dievo egzistencijos palaikomas. Dėl to jis ir vargo dėl Dievo įrodymo. Dėl to jo filosofijos pasaulį yra sutvarkęs Dievas, ir Jis yra kažkur pasaulio kampe. Taip Descartes pirma sukūrė savo filosofinį langelį, o paskui, atsiminęs, į jo kamputį įterpė ir Dievą. Šitoks protinis Dievo supasaulinimas reiškia Dievo idėjos galą Vakarų pasaulio galvojime. To pasėkoje vėliau Spinoza jau apie Dievą kalbėjo tik kaip apie "matematinį" lygčių ženklą, o Leibnitzas — kaip apie deistinį laikrodininką, kuris pasaulį sukūrė kaip laikrodį, jį užsuko ir paliko nuosavam automatiniam veikimui. Pagaliau prancūzų egzistencialistas J. P. Sartre jau apie Dievą tekalba tik kaip apie "brangiai atseinančią hipotezę".

šiandien, būdami dekartiškų idėjų išsivystymo liudininkai ir aukščiausio jų simbolio, atominės bombos, akivaizdoje, turime prisipažinti, kad dabar išgyvename ir giliausią grėsmę žmogaus egzistencijai, lygiai jausdami, kaip kad ir Descartes savo metu jautė, kad grynai demoniška ir brutali technika pajėgia mus tik sugriauti.
M. Matukas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai