Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Naujo veikalo apie aisčius proga PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Alseikaitė-Gimbutienė   

Etudes sur la Nationalité   des   Aestii,   I,   par Raymond Schmittlein. 320 psi., 25 žemėlapiai, 4 pav.,  1 fac-similé.  1948,  Editions Art   et Science, Bade. Tokia antrašte pasirodė I-asis tomas   dideles   Raymond  Schmittlein studijos, kuri drauge yra ir jo daktaratas. Autorius yra gerai pažįstamas lietuvių bičiulis, prancūzų generolas, kurj laiką prieš II pasaulinį karą dėstęs Kauno Vytauto D. Universitete prancūzų kalbą ir ten gerai susipažinęs su lietuvių kalba, šiandien jis, kaip specialistas kalbininkas, debiutuoja solidžiai išleistu veikalu, savo apimtimi žymia dalimi užpildžiusiu spragą,   kurios   neužpildė patys Pabaltijo kalbininkai.

"Etudes sur la Nationalité des Aestii" žada apimti net keturius tomus: I. Lietuviškasis vardynas, II. Lietuvių ir prūsų asmenvardžiai, III. Germaniškieji skoliniai baltų kalbose, IV. Baltų tautos senuose istorijos šaltiniuose. 1948 metais išleistas pirmasis tomas "Lietuviškasis vardynas" drauge su įžanga bei plačia ir sistemingai suskirstyta bibliografija visiems keturiems tomams.

Mūsų protėvių kilmes, gyvenamosios vietos bei vardo klausimas specialistų judintas, galėtume sakyti, jau daugiau kaip pusšimtį metų. Per pastaruosius dešimtmečius prie šių problemų sprendimo greta istorikų, kalbininkų prisidėjus archeologams ir kt., buvo pasiekti rezultatai, kurie jau sudaro tam tikrą nekintamą bazę, reikalaujančią tik gero šlifo — atskirų detalių sistemingo išstudijavimo bei gilesnio ir platesnio piūvio sintetinių veikalų pavidale. Aisčių-baltų kilmes problema nebediskutuo-jama neaiškiais geografiniais terminais ar apytikrėmis datomis. Proisto-rikų ir kalbininkų bendromis išvadomis pasiekta tai, jog žinome, kad baltų arba aisčių tautos iš ankstyvesnių etninių junginių (proindoeuro-piečių, pro-suomių-ugrų bei vadinamųjų indoeuropiečių) pradėjo krista-lizuotis beveik prieš 4000 metų daugmaž tose vietose, kur ir dabar gyvena, tik apimdamos žymiai didesnius plotus į vakarus ir į rytus (Rytprūsius vakaruose, Maskvos-Riazanės sritį rytuose).

Kalbos paminklai, ypatingai vietovardžiai, gali turėti tūkstančius metų amžiaus. Tik reikia kalbininkų istorikų, kurie būtų gerai susipažinę ne tik su istorijos šaltiniais, bet ir su visa plačia proistorės medžiaga, kad galėtų kalbine medžiaga naudotis taip, kaip archeologas naudojas žemės iškasenomis, jas rūšiuodamas į atskirus perijodus. Panašiai kaip archeologai įvairiais metodais suseka ankstyvesnius ar vėlyvesnius kultūrinius sluogsnius, taip kalbininkai giliomis studijomis žemės vardyne randa ir nustato įvairius perijodus. Daugeliu atvejų kalbininkas gali atpainioti susiraizgiusius klaustukus tik su proistoriko kastuvo pagalba, kaip lygiai proistorikas savo išvadas gali pagrįsti kalbininkų išvadomis.

Minima studija yra kalbininko-isto-riko studija, kurioje liečiamos ne atskiros lietuvių kalbos problemos, bet kaip iš antraštės galime spėti, — etninis klausimas Lietuvos ir kaimyninėje teritorijoje per ištisus priešistorinius amžius.

Senosios istorinės žinios apie aisčius, ypatingai I a. po Kr. romėnų rašytojo Tacito "Aestiorum Gentes" paminėjimas, nėra pakankamos ir tikslios, kad jos galėtų sudaryti aiškią ir nediskutuojamą mūsų gilios senovės iškarpą. Pats Tacitas prieš tūkstantį ir beveik devynis šimtus metų tikrai nenumanė, kad jo tarp kitko paminėtos "aisčių giminės" kada nors sudarys tokį rebusą mokslininkų galvoms. "Aestii" vienų skiriami germanams, kitų keltams, trečių — finams ir ketvirtų — baltams. Pagaliau ir tiems, kurie neabejoja, kad "Aestii" yra buvę baltų tautų protėviai, dar vis neaišku, ar mūsų visi protėviai vadinosi "aisčiais", ar tik vakariniai prūsai, ar germanai taip vadino į rytus nuo jų gyvenusias kiltis. R. Schmittlein dar kartą paminėdamas daug kartų cituojamą Tacitą, pasisako, kad jis savo studija tikisi paaiškinti, kas gi yra buvę "Aestii" — germanai, finai, baltai ar prabaltai.

R. Schmittleino knyga yra tarytum tolimesnis tęsinys mūsų didžiojo kalbininko Kazimiero Būgos darbų, naudojusio žodį, kaip istorinį paminklą, liečiantį gilios senovės laikotarpius. K. Būga prieš 30—40 metų buvo tikras pionierius mūsų protėvių istorinės geografijos srityje. Ankstyva mirtis neleido jam sulaukti daugiau paremiamosios kitų sričių (ypač archeologijos) medžiagos. R. Schmittlein, galėdamas pasiremti Būgos studijomis, o taip pat surašytais bei ištirtais Rytprūsių, Lietuvos ir Latvijos vietų vardais (Gerulio, Trautmanno, Salio, Endzelyno, Blesse's ir kt. studijomis), naujaisiais proistorinių tyrinėjimų duomenimis, savo darbu yra pasiekęs gan plačios apimties studijos pavidalą.

Nagrinėdamas lietuviškąjį vardyną, autorius neaprašinėja tų tūkstančių neginčijamai lietuviškų vietovardžių, nusėjusių visą Lietuvos plotą, sudarytą pvz. pagal asmenvardžius, kaip Gedminai, Petreliai, ar su galūne -iškis, ar tokių, kaip Šiluva, Laukuva, bet ieško tokių, kurie savo ypatingai senomis šaknimis bei etimologija rodo esant kilus dar iš pra-baltiškųjų laikų, arba tokių, kurie nurodo kitokių — ne baltiškąją kilmę. Autorius šioje vardyno studijoje iškelia upėvardžius ir vietovardžius:
1)    europinės ar indoeuropinės kilmės,
2)    suomių-ugrų kilmės ir 3) germaniškosios kilmės.

Daugelis Lietuvos upėvardžių bei vietovardžių, kaip pvz. Nemunas, Neris, Dubysa, Kaunas, Klaipėda, Nida, R. Schmittleino studijos duomenimis turi būti kilę dar iš prabaltiškų laikų — iš tų laikų, kai Lietuvos žemėje kalba ir kultūra dar nebuvo susiformavusi į baltiškąjį vienetą. Panašios darybos ir reikšmės upėvardžių aptinkama plačiai Europoje, ypač keltų srtiyse. Autoriaus nuomone, vietovardžiai su galūne -ala, kaip Betygala, Ramygala, Vendžloga-la ir t. t. taip pat sietini su prabal-tiškais laikais. Duodamas daug palyginamosios medžiagos iš įvairių Europos kalbų (vietovardžius su galūnėmis kal, kol, kul, kel, kil, gal, gol, gul, kar, gar et.) -gala autorius sieja su akmeninga vieta, tvirtove, piliakalniu. Tokia galūnė galinti būti paveldėta ne tik iš indoeuropiečių prokalbės laikų, bet greičiausia yra priešindoeuropietiška.

Suomių-ugrių kilmės vietovardžiais autorius laiko tuos, kurie turi galūnes -kule, kūlis, -kile, kaip Priekulė, Kuliai, Maišiokulis (greta Maišiogala), Latvijoje Ikškile ir kt. jau anksčiau kitų kalbininkų kildinti iš suomių-ugrų. Suomių-ugrų kalboje kula, kyla reiškia kaimą, sodybą. Suomių-ugrų kilmės upėvardžiais laikomi: Mast-upis (ties Telšiais), žižma   (iš viso net keturios), Šušve, Šešuvis, Šešupė ir kt. Kartu paliesti Latvijoje ir Rytprūsiuose suomiškais įrodomi vietovardžiai ir upėvardžiai.

Greta vietovardžių nagrinėjimo, knygoje vaizdingai duoti tų vietovardžių išsidėstymo žemėlapiai, o jų parėmimui ir chronologijos nustatymui yra pateikti proistorikų pagal archeologinius duomenis sudaryti žemėlapiai.

Proistoriko akimis žiūrint, autoriaus prieitos išvados apie priešindo-europietiškus ir prasuomių-ugriškus vietovardžius yra įtikimos, nes jos sutampa su priešistorinių kultūrų paplitimu Pabaltijy bei ankstyvąja baltų tautų kūrimosi pradžia. Pra-suomių-ugrų kultūra (archeologinėje literatūroje vadinama "sukinės keramikos" kultūra) buvo paplitusi visame Pabaltijy prieš vakarinės ir vidurinės Europos kultūrinių bangų įsigalėjimą Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Po pra-suomių-ugrų gan primityvios kultūros perijodo mūsų žemėje sekė vadinamasis priešindoeuropinis, bet jau žemdirbių kultūros perijodas. Tad, galima būtų spėti, kad iš šito perijodo ir galėtų būti likę tokie seni prabaltiški vietovardžiai, kuriems daug paralelių randama visoje vakarinėje Europoje. Be to, tokių senų liekanų, siekiančių daugiau kaip 4000 metų atgal, yra ir visoje dvasinėje mūsų protėvių kultūroje, ypač religijoje ir mene. žemdirbio religijos pagrindai, žemės dievybės vaidmuo, ožio, jaučio, šliužų rolė religijoje, dangaus dievybės įsivaizdavimo bruožai, matriarchato pėdsakai — vis tai yra substratas, likęs dar iš prieš indoeuropiečių laikų, jungiantis mūsų protėvių kultūrą su vakarine bei pietine Europa (dėl to nenuostabu, kad mūsu relifriiai ar menui artimų paralelių randame pvz. Kretos kultūroje ar graikų kultūroje, kuri irgi yra susidėjusi iš priešindoeuropinių ir in-doeuropinių elementų), šitokios kalbininkų išvados, jeigu jos yra pakankamai stiprios, patvirtina, kad indoeuropiečių tautų išsivystymui didelės reikšmės yra turėjęs senosios kultūros pagrindas iš 3-jo tūkstantmečio pr. Kr.

Trečiaji pirmo tomo skyrių sudaro Germaniškosios kilmės vietovardžiai. Autorius skiria trejopą germaniškųjų vietovardžiu kilme: 1) vokiškąją (kryžiuočių laikų), 2) skandinaviškąja (vikingų laikų palikimą) ir 3) gotiškąją —- seniausiąją (turėtų priklausyti laikui pr. Kr.). Dauguma germaniškais bandomų įrodyti vietovardžių Lietuvoje ir Latvijoje yra vienaskaitinės lyties. Vokiečių kilmės vietovardžiais laikomi JurbarkasGeorgenburg, SkirsnemunėChristmemel. Skandinaviškajai kilmei skiria pvz. Kretingą, Gondingą, autoriaus laikomais sudarytais iš germaniškų asmenvardžių Hroti ir Gundo ir kt.; Latvijoje randa žymiai daugiau vietovardžių, pvz. Sigulda, Turmants, Valmiera, taip pat iš skandinaviškų vardų sudarytų. 9—11 amžiuje ir istoriniai šaltiniai ir iškasenos kalba apie intensyvius tiek karinius, tiek prekybinius ryšius su Skandinavais; dėl to autoriaus kai-kurie skandinaviškais laikomi vietovardžiai visai galimi.

Gotiškosios kilmės vietovardžiai Lietuvoje, kurių autorius nurodo ištisą eilę, sukelia žymiai daugiau klaustukų. Visų pirma Lietuvos teritorijoje gotai neįrodomi nei istoriniais šaltiniais nei archeologine medžiaga. Jų įtaka tik labiau jaučiama Rytprūsiuose ir apčiuopiama medžiaginėje kultūroje. Nei žodžių skoliniai labai gyvų santykių su gotais neįrodo. R. Schmittlein gotiškos kilmės vietovardžiais daugiausia laiko vienaskaitinės lyties vietovardžius, kaip Alytus, Varėna, Simnas, Skuodas, Skaudvilė, Sudargas ir kt., paremdamas juos germaniškais asmenvardžiais. Žodžių kilmės ieškojime— toje vienoje iš jautriausiųjų kalbos mokslo sričių — kartais nepilnai pasiteisina laikymasis tam tikrų dėsnių ar analogijos. Ar sutiksime su autoriumi, jog Vilnius, ant Vilnios upelio kranto, yra germaniškosios kilmės dėl to, kad yra toks germaniškas asmenvardis, kaip Willin, o Upytė germaniškos kilmės dėl to, kad turime germanišką asmenvardį Uffed. Greta Utena turime vietinį asmenvardį Utenis, ir dėl to lyg ir nebūtinai tektų jungti vien tik su germaniškais vardais Udin ar Utina. Ar Širvinto kilme, nors ir turime upę Širvintą, galėtume sieti su asmenvardžiais Gy-roind, Hairoida? Ar yra galima germaniškais įrodyti tokius vietovardžius, kurių daryboje randame šaknis švent-, rag-, susijusių su senosios religijos šventomis vietomis ir kurių yra didelis skaičius baltų kraštuose, būtų sunku teigiamai pasisakyti. Vis dėlto Švenčionys (Šventėnai), šventa, Šventaragis, Tauragė verti didelio abeiojimo, ar jie galėtų būti laikomi germaniškais. Jei ir yra tokie germaniški asmenvardžiai kaip Swindin, Suint, Suintericus, Theude-racius, Thiorich, tai dar nėra reikalo juos vienus su kitais sieti. Dėl šios •gotiškosios" problemos tenka laukti platesnio lietuvių ar latvių kalbininkų pasisakymo.

I-asis tomas baigiamas skyreliu apie vietovardžių nutautinimą mūsų dienų akivaizdoje. Autorius duoda gyvus pavyzdžius, kaip iš lietuviškojo vietovardžio naciai sukuria vokišką, o dar vėliau bolševikai nukala vietovardį pagal savo "skonį". Čia surašyta eilė tokių pavyzdžių, kaip Stalupėnai išvirto į Ebenrode, o ši į Nestorov; ar kaip Donelaičio gimtinė Lazdėnai buvo paversti į Haselberg, o paskutiniais metais buvo pakrikštyti Krasnonomansk, Ragainė-Ragnit į Sverdlovsk, Tilžė-Tilsit į Sovietsk, Eiluva-Eylau į Bagratio-novsk.

Raymond Schmittlein studija yra davusi gilų piūvį per lietuviškąjį vardyną, tuo būdu suteikdama galimybę "stratigrafiškai" įžvelgti vardyne sluogsnius, pasilikusius iš labai senų ar ne taip senų proistorės laikų. Tai pirmoji studija, kuri nagri-nėdama lietuvių vardyną, yra apėmusi tokį didelį laiko tarpą ir vykusiai pasinaudojusi archeologine medžiaga. Jei ir galima ginčytis dėl atskirų detalių, ypač dėl "gotiškosios teorijos", knygos pasirodymas yra tikrai nemažas įvykis lituanistinių mokslų istorijoje. Prancūzų kalba ją daro daug kam prieinamą, o gražus išleidimas patrauks net nebūtinai specialistą. Savo išvadas autorius baigs kituose trijuose tomuose. Marija Alseikaitė-Gimbutienė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai