Parašė Pr. Kozulis
|
Baisu iš tokio aukščio pulti,
nes dar tvirtai tikiu — ateisi tu.
Per upę permestas didžiulis tiltas
sujungia du krantu.
Ne nejutau, kaip ji atėjo:
tokia lengva jos eisena,
lyg rytmečio tylusis vejas,
pabudino mane.
Nesąmonė! — Tai sėlina ruduo pageltęs
ir šnera lapuose tamsus lietus.
žinau — jau niekados negrįši tu
atgal, kad ir nebūčiau nusikaltęs.
Nors tai labai gražus ir tvirtas tiltas,
bet... tiltas jungia tik krantus.
|