Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKĄJĮ SMUIKO KONCERTĄ NAGRINĖJANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Izidorius Vasiliūnas   

Muzikiniai straipsniai mūsų spaudoje sudaro gana sunkią problemą. Jei juos rašoma labai populiariai, tai sunku paliesti specialesnes muzikos sritis. Sunkesni straipsniai platesnes visuomenės nepageidaujami dėl jų specifinių išsireiškimų. Tuo būdu visa, kas muzikoje atsiekta aukštesnio, didesnio, techniškai labiau išplėtota, platesniu užsimojimu pažymėta, visa tai lieka lyg ir už visuomenės ribų. Nebent tai atžymima trumpomis bendromis frazėmis ir lyg kažką svetimo, nesuprantamo bei nepasiekiamo lengva širdimi paliekama garbingoje užuomaršoje.

Kaip tik to neturėtų būti. Didesni muzikos darbai, pareikalavę daugiau pastangų iš jųjų autorių ir talpiną savyje plačių linijų kūrybinius polėkius, turėtų ir visuomenėje rasti platesnį ir pastovesnį atgarsį. Visuomenė, kaip ir atskiras individas, turėtų nuolat muzikinėje kultūroje progresuoti. To ji negalės laimėti, jei jos nepasiekia naujesnė ir savo formomis komplikuotesnė muzikos kūryba.

šiuo straipsniu bandoma duoti nagrinėjimą vieno stambaus muzikos kūrinio, kuris bendromis frazėmis savo laiku mūsų spaudoje buvo atžymėtas. Bet nebuvo išsemtas jo visas turinys, ypač jo specifiškai muzikinės vertybės.

Norime panagrinėti tremtyje sukurtą Juliaus Gaidelio smuiko koncertą. Pasirinkome šį, o ne kitą kūrinį pirmiausia dėl to, kad tai pirmasis mūsų muzikos istorijoje smuiko koncertas. Sukūrėme operas, simfonijas, simfonines poemas, sonatas —- violončelinę, smuikines, fortepijonines; turime kvartetus, trio bei kitokius ansamblius ir net fortepijono koncertą, bet pirmasis smuiko koncertas atsirado tik tremtyje 1948 metais. Jis buvo kuriamas Aukštutinėje Bavarijoje — Traunsteine, nuo 1947 metų lapkričio 1 d. iki 1948 metų balandžio 27 d., taigi beveik pusę metų. Tokiam stambiam kūriniui tai labai trumpas laikas. Iš to galime daryti išvadas.apie autoriaus pasiektą kompozicinę techniką (tarp kitko jis rašo, dažniausiai nesinaudodamas fortepijonu) ir apie jo intensyvią kūrybinę invenciją.

Koncerto partitūra užima 147 puslapius su 20 gaidų linijų kiekviename, šitaip atrodo švarraštis, kuris nėra pats pirmasis rankraštis. Kompozitorius Gaidelis vartoja keturias linijas savo pirmoms mintims atžymėti. Viršutinėje jis rašo solinę partiją, kitose trijose — visą harmoniją, kartu pažymėdamas žodžiu paskirus orkestro instrumentus. Ši sistema jam sutaupo laiko kūrybinio momento metu. Ir tik vėliau viskas nurašoma į pilną partitūrą, įnešant kai kurių pataisymų bei papildymų.

Pasakytini keli žodžiai ir apie pačią koncerto formą apskritai. Koncertu vadiname tokį muzikos veikalą, kur pagrindinis vaidmuo tenka soliniam instrumentui, o jam pritaria visas orkestras. Paprastai tokiame veikale, šalia grynai muzikinio turinio, stengiamasi plačiai išnaudoti instrumento technines galimybes. Virtuozinis momentas koncerto formoje neišskiriamas. Savo dalių ir tematikos tvarką koncertas paima iš sonatos. Tai ciklinis (sudėtinis), dažniausiai trijų dalių veikalas. Jo atskiros dalys rašomos pagal judėjimo kontrastus; pirma dalis greita — Allegro, antra lėta — Andante, trečia greita — Allegro. Prieš pirmą dalį dažnai būna trumpa įžanga.

šiai formai būdingiausia yra pirmos dalies dualistinė tematika. Visa dalis grindžiama dviem temom, kurių pirma — ritminė, judri, antra — dainuojanti, lyrinė. Kai kas, skaitydamas apie kontrastuojančias temas, maišo jas su kontrastuojančiomis viso veikalo dalimis, būtent, pirmąja — Allegro ir antrąja — Andante. Veikale dalys kontrastuoja savo keliu, o čia kalbama apie skirtingas temas vien pirmoje dalyje. Kaip tik šios dvi temos muzikos išsivystyme suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį. Jos leido vienoje dalyje išreikšti kontrastingas, bet artimai giminingas nuotaikas,' tuo būdu suteikdamos galimybę organiškai sujungti dvi psichologines vertybes.

šis muzikinis "dialogas" išdėstomas visoje dalyje trimis grupėmis. Pirmoji grupė — temų išdėstymas. Pradžioje eina ritminė tema, savo charakteriu gyva, judri. Po jos seka perėjimas, kuris gražiai paruošia, lyg ir nuveda į antrąją lyrinę temą. Ši savo keliu užbaigiama vadinamąja keda. Visas šitas skyrelis sudaro savyje išbaigtą visumą ir vadinamas temų ekspozicija arba temų išdėstymu. Jo schema būtų labai paprasta:
pirma tema
perėjimas
antra tema
koda (užbaigimo dalis).

Antrąją grupę sudaro tų temų perdirbimas. Abi temos įvairiausiais būdais perdirbamos, bet taip, kad sudarytų psichologinę įtampą, psichologinį vyksmą, tąsą to, kas buvo pasakyta dėstyme. Sudaromas konfliktas, kuris visam veikalui duotų meninio gyvumo ir prasmės. Ši vieta labiausiai teikia galimybės dideliems talentams išreikšti savo audringas nuotaikas ir polėkius. Po šio skyrelio seka repriza. Tai temų dėstymo grįžimas pakeistų tonacijų santykiu ir sustiprinta, išplėtota užbaiga.

Sonata yra kamerinis veikalas, taikomas labiau -ntymiai privataus salono patalpai, koncertas gi yra daugiau iškilmingas kūrinys, reikalingas dideles, iškilmingos teatro salės. Tą iškilmingumą padidina palydįs orkestras. Koncertas yra teatralinis kūrinys.

Orkestro vaidmuo įvairiais laikais nebuvo vienodas. Haydno, Mozarto laikais orkestras beveik pavadavo fortepijoną, o Brahmsui jis išauga į ly&u partnerį. Koncertas pasidaro beveik simfonija su soliniu instrumentu. Šiuo atžvilgiu ir Gaidelio koncerte orkestras traktuojamas labai savarankiškai.
Savo koncertui Gaidelis vartoja tokio sąstato orkestrą: medinių pučiamųjų grupėje turime dvi fleitas ir fleitą pikola, du obojus ir anglų ragą, du klarnetus ir du fagotus; varinių pučiamųjų grupę sudaro keturios valtornės, dvi triūbos, trys trombonai ir tuba; mušamųjų grupėje yra treji timpani (litaurai), tamburinas ir piatti; pagaliau įprastas styginis kvintetas — pirmieji ir antrieji smuikai, altai, violončelės ir kontrabasai. Viso dvidešimt aštuoni instrumentai, priešpastatyti vienam soliniam smuiko instrumentui. Tai milžiniško sąstato orkestras.

Gaidelio smuiko koncerte orkestras turi labai įdomų ir atsakingą vaidmenį. Jam duodamos visos pagrindinės temos, pavedama visa introdukcija. Meistriškai panaudojamas orkestras šalutiniams motyvams. Ir eiliniuose akompanijamentuose kompozitorius išgauna nepaprastai spalvingų niuansų. Orkestras Gaidelio rankose — gyva, dinamiška būtybė, vietomis   kunkuliuojanti,    vietomis žaidžianti, tai vėl giliai raudanti arba pakiliai dramatizuojanti.

Turtingam orkestro koloritui artimiausia talkininkė yra Gaidelio harmonija. Harmonija yra tas tikrasis elementas, kuris padaro Gaidelio kūrybą šviežią, naują, modernią. Gaidelis atsisakė nuo klasinės konsonan-sinės harmonijos. Visame veikale nerasime ramių, pereito šimtmečio pamiltų mažorinių ar minorinių tri-skambių. Gaidelis vartoja padidintus arba pamažintus triskambius, kurie savo padidinta arba pamažinta kvinte duoda visai naujo spalvingumo. Neįpratusią ausį pradžioje šie sąskambiai rėžia. Iš tikrųjų betgi juos reikia charakterizuoti kaip naujus, ypatingai koloritą praturtinančius akordus. Be minėtų padidintų ir pamažintų triskambių, randame įvairių septakordų ir kitų disonuojančių akordų. Jie pinasi tarpusavyje neįprastomis slinktimis, bet taip, kad sudarytų gerai apgalvotą, skoningą, naują ir savitą koloritą. Gaidelio harmonija turi labai ryškų ir pastovų veidą, kuris vienodai savitas visuose jo simfoniniuose veikaluose. Jo harmoninis stilius visu ryškumu pražysta ir šitame smuiko koncerte. Galėtume pasakyti dar daugiau. Koncerto harmonija taip organiškai suauga su orkestro instrumentacija, kad sunku vieną nuo kitos atskirti. Pavyzdžiui, fortepijoninė orkestro partijos transkripcija neduoda to spalvinio vaizdo, kuris šiame veikale slypi.

šio koncerto tematika gali pasirodyti svetimtaučiui muzikui gan paprasta, kaip paprasta pasirodė Grie-go tematika jo bendralaikiams. Tai gali būti dėl to, kad Gaidelis savo melodiką grindžia lietuvišku folkloru. Bemaž visos pagrindinės temos yra liaudinio pobūdžio arba bent pagrįstos folkloriniais elementais. Savaime suprantama, kad liaudinė melodija saisto tam tikromis kategorijomis ir neleidžia nueiti melodikai tais rafinuotais keliais, kuriais eina šių dienų modernioji muzika. Dėl savo tautinės melodikos bus sunku Gaideliui tikėtis bekompromisinio pripažinimo iš svetimtaučių pusės. Bet mums, lietuviams, kaip tik brangu tai, kad mes randame čia sintezę savo tautinių elementų su vėliausiais muzikos laimėjimais. Apsiriks tas, kuris čia lauks grynų liaudies motyvų. Šio principo Gaidelis nevartoja. Jo visas tautinio momento meniškumas pasireiškia tame, kad nagrinėdami atskirus koncerto motyvus, visur pagrinde randame folklorinius elementus. Tai tikrasis tautinio kompozitoriaus kelias; bazuotis liaudine kūryba, siekiant kartu pačių paskutinių muzikinių laimėjimų. Tuo būdu einama nuolat pirmyn kartu su visu kultūringuoju pasauliu ir neatitrūksta-ma nuo gimtojo kamieno.

Jeigu kalbėsime apie koncerto nuotaikas, turėsime būti pasiruošę išgyventi iš naujo visus savo tremties sunkius ir slegiančius jausmus. Nuo pat pradžios iki galo veikalas persunktas dramatine įtampa, beviltiška rauda ir net sarkastine pagieža likimui, kuris mus taip negailestingai bloškė į visų trypiamą naikinantį sūkurį, šie paskutinieji jausmai ypatingu ryškumu išsiveržia koncerto finale, kur, raganišku vikrumu pagrįsta pagrindinė tema galėtų vaizduoti nūdienio gyvenimo šokį. Beviltiškos raudos momentus mes rasime antroje dalyje, kur sąskambių vėsu-las pakyla iki neįtikėtino įtempimo. Dramatinio pakilimo pilna pirmoji dalis, kur pirmasis folklorinis motyvas — fis e eis e h — įstatytas į Allegro tempą ir skaudžiai perskrodžiamas sinkope, nepaprastai giliai išreiškia lietuviškos sielos gyvenamą tragediją.

Yra koncerte ir ramesnių momentų. Pagaunančiu lyriškumu pasižymi pirmos dalies antroji tema. Ji yra dainuojanti, ekspresyvi. Tyliai sklinda jos motyvai, vis augdami, kildami, žadindami gilų gimtinių laukų ilgesį.
Dar beliko paliesti veikalą grynai smuiko technikos požvilgiu. Reikia manyti, autorius čia nestatė ypatingų uždavinių, šį koncertą reiktų priskirti prie tos rūšies veikalų, kur pirmoje vietoje dominuoja grynai muzikinė idėja. Šiuo keliu eina bemaž visi kompozitoriai, kurie nėra rašomo instrumento specialistai profesionalai. Jų veikalai, muzikaliai būdami labai įdomūs ir vertingi, techniniu atžvilgiu pasitaiko nepaprastai perkrauti ir nepatogūs, nesprendžia jokių ypatingų techninių problemų arba bent neišnaudoja visų techninių galimybių. Prie tokių veikalų priklauso Čaikovskio koncertas, iš dalies Brahmso ir daugelis kitų. Apie pirmąjį (čaikovskį) savo laiku sakyta, kad jis iš viso negrotinas dėl techninių absurdų. Vienok šiandien jis užkariavo visą pasaulį ir daugiausia grojamas koncertų estradose. Taigi techniniai nepatogumai su laiku nugalimi ir atiduodama pirmenybė muzikinei vertei.

Ir mūsų nagrinėjamame veikale specifinių smuiko technikos idėjų nėra. Atrodo, autorius sąmoningai šių problemų vengė. Tai nereiškia, kad veikalas techniniu atžvilgiu visai paprastas. Pirmiausia jame iškyla intonaciniai sunkumai. Nauja harmonija suponuoja ir naujus pasažus (greitus bėgimus). Tokių mes randame veikale nemaža. Juos techniškai nugalėti reikia daug laiko. Panašūs sunkumai iškyla dvigubose gaidose, ypač jei jos pasitaiko greitesnėse vietose. Jų nauja intervelizacija reikalauja taip pat nemaža pastangų pasisavinant. Ypatingu sunkumu pasižymi vietos su dvigubomis oktavėmis, kurias randame finale. Veikalo virtuozinis elementas pakankamai išlaikytas, nors ir be specifinių smuiko technikos problemų. Didžiausias technikos uždavinys šiame koncerte yra bendras išlaikymas, bendra interpretacija. Duoti tiek ekspresijos, tiek dramatinio įtempimo, pakelti grojimą į tokį tragišką laipsnį, tai labai aukšti reikalavimai interpretatoriui, reikalauja gilaus subrendimo. Atsižvelgiant į minėtus reikalavimus, šį koncertą techniniu atžvilgiu reikia laikyti nelengvu, kad ir ne problema-tiniu.

Gera būtų, kad šis koncertas išeitų viešumon. Svetimiesiems jis parodytų, kaip toli yra nuėjusi muši} muzikine kultūra (Tatai ypač pravartu būtų šiaurės Amerikoje, kur moderniajai muzikai susidaręs jau nemažas kultas). Savuosius jis galėtų pažadinti muzikos srityje iš specifinio emigracijai letargo — visad gręžtis atgalios, prie senų muzikinių vertybių ir baimintis žengti žingsnį pirmyn. Pagaliau pačiam autoriui būtų stiprus akstinas naujiems darbams, akstinas kūrybiškai nepalūžti naujose, daug sunkesnėse kūrybai emigracijos sąlygose. Bogota, Colombia   •
Izidorius Vasiliūnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai