| |
|
|
|
Parašė A. Jasm
|
Héctor Stampini savo metu yra parašęs šitokį prasmingą ketureilį, liečaintį didžiuosius mirusiuosius:
"Morte obita, mortem vitarunt
[tempus in omne Dum stabunt Alpes et mare
[Thybris alet. Mentibus in nostris vivent, se-
[rique nepotes Marmore in aeterno nomina
[sancta legent".
"Mirdami jie išvengė mirties visiems amžiams, kol stovės Alpės ir kol Tiberis maitins jūrą (savo vandenimis). Jie gyvens mūsų sielose ir tolimi mūsų anūkai skaitys šventus vardus amžiname marmore". Iš tikro, didieji žmonės mirtimi pasidaro nemirtingi.
Mirtis atskleidžia juos, mūsų akims, ir nesykį paslėpta jų būtybė pasidarė šviesi pasauliui. Todėl ir jų prisiminimas yra sykiu mūsų atsigaivinimas šių viršūnių papėdėse. "Aidai" tad stengsis kartas nuo karto priminti savo skaitytojams didžiuosius mirusiuosius, kad tuo būdu jų pavyzdys mus nušviestų aptemusiame mūsų kelyje. Red.
PARYŽIAUS KARDINOLAS — SUHARD
Kas yra skaitęs prancūzų jėzuito H. Landė knygą "Kristus priemiestyje", negalėjo nesuvirpėti šiurpu dėl prancūzų katalikų apsileidimo prieš pirmąjį pasaulinį karą. Anie metai buvo spartaus prancūzų sostinės augimo laikas. Paryžius augo dienomis, šimtai tūkstančių žmonių statėsi namus, miesto valdyba tiesė gatves ir vedė tramvajų bei traukinių linijas. Susikūrė įvairios zonos, kuriose buvo pilna krautuvių, smuklių, įstaigų, landynių. Vieno tiktai dalyko ten trūko: bažnyčia ir kunigų, šie atėjo paskiausiai, kada į šiuos priemiesčius ir užmiesčius jau buvo įkė-lę kojas komunizmas, ateizmas, nuodėmės ir abejingumas. Bažnyčias statyti ir parapijas kurti Paryžiaus didžiuliuose priemiesčiuose pradėta tiktai po 1920 metų. Didelių nuopelnų čia turi kard. Verdier. Jis, būdavo, pasikviečia kunigą, paima Paryžiaus planą ir parodo, kurioje vietoje šis kunigas skiriamas klebonu. Kunigas važiuoja tramvajum valandą, pusantros, išlipęs dairosi: jokio bažnyčios bokšto, jokios klebonijos, jokio pažįstamo parapijiečio. Misijų kraštas tikriausia ir tiesiogine šio žodžio prasme. Ir kunigas pradeda kurtis. Jis susiranda kokią pašiūrę, kurioje laiko pamaldas; susiranda pastogę, kurioje įsirengia kleboniją. Pirmieji susidomi vaikai; jie, žinoma, kunigo nėra savo amžiuje matę ir visi nekrikštyti. Kunigas pradeda juos mokyti katekizmo, be abejo, žaisdamas su jais. Paskui ateina motinos, atneša kunigėliui šį tą; galop pasirodo ir tėvai, šitaip dygo bažnyčia po bažnyčios. Kard. Verdier savo gyvenimo gale jau galėjo suskaityti 150 tokių priemiestinių Paryžiaus parapijų. Kas buvo apleista natūralaus išsivystymo eigoje, reikėjo pavyti ir atkovoti vajaus keliu.
1949 m. geg. 30 dieną miręs Verdier įpėdinis kardinolas S u h a r d tęsė toliau apaštalavimo darbą. Paėmęs į savo rankas tikėjimo vairą šalyje, kuri, besididžiuodama esanti vyriausioji Bažnyčios duktė, virto tikru misijų kraštu, kardinolas Su-hard gerai suprato, kaįp yra pavojinga manyti ir gyventi taip, tarsi pasaulis jau būtų amžinai Kristui laimėtas. Jis suprato, kad misijonie-riavimas yra amžinas krikščionies uždavinys, vistiek ar jis gyventų Pa-tagonijoje ar Senos pakrantėse prie Notre Dame. Todėl visos kardinolo Suhard pastangos ir ėjo šia linkme. Paskelbęs, kad Prancūzija yra misijų kraštas, jis ir elgėsi taip, kaip misijose. Misijoms jis auklėjo kunigus, misijoms organizavo Katalikų Akciją, misijoms taikė savo ganytojinius laiškus. Ir jo rūmai ir jo dvasia buvo atdari kiekvienam, kas tik buvo jo reikalingas. Kai telefonu ir laiškais žmonės prašydavosi priimami, jis atsakydavo: "Ateikite, kada tik jums patinka: anksti rytą, šeštadienį popiet ar po vakarienės. Paryžiaus kardinolas savo darbų tvarką pritaikys prie jūsų galimybių". Ir eidavo pas jį visi. Ir visų jis išklausydavo. Jis išklausydavo priekaištų ir pasiūlymų, skundų ir prašymų, rūpesčių ir vilčių. Nė vienas neišeidavo nesujaudintas, nesukrėstas, nepatrauktas. Kardinolas trokšte trokšdavo būti su savo ganomaisiais. Jis nesykį prikaišiodavo kunigams: "Mano kaip arkivyskupo gyvenimas mane atitveria nuo žmonių, nuo tų milijonų kančių, vilčių, nuodėmių ir dorybių. Todėl jūs turite man pagelbėti, mane painformuoti, mane supažindinti. Kaip aš galiu būti miesto sargas ir geras ganytojas, jeigu jūs man nepadėsite pažinti savo avelių. Jūs esate atsakingi už mano vyskupo pareigas, už mano dieceziją. Ar jūs tai žinote?"
Todėl kardinolas ir stengėsi palaikyti santykius su visais. 1948 m. gruodžio mėn., švenčiant kardinolo auksinį kunigystės jubiliejų, prie jo stalo sėdėjo 300 pasauliškių, tarp jų 10 darbininkų, atėjusių tiesiog iš savo darboviečių paskubomis su savo ryšuliukais ir kavinukais. Ir darbininkai nė kiek nesivaržė. Jie linksmi spaudė kardinolui ranką ir šnekučiavo su juo, nes žinojo, kad kardinolas yra jų tėvas. Jam mirus, viena darbininkė senutė atbėgo į namų virtuvę ir sušuko kitiems: "Ar žinote, tėvelis Suhard mirė!", šiuose žodžiuose telpa visa Paryžiaus kardinolo žmogiškoji charakteristika.
Jo nusistatymas Katalikų Akcijos atžvilgiu buvo nepaprastas. Žinodamas, kad Kat. Akcija yra pasauliškių dalyvavimas hierarchijos apaštalavime, jis reikalavo griežto pasidavimo hierarchijos valiai ir intencijos grynumo. Tačiau kai šie dalykai jam buvo aiškūs, jis davė pasauliškiams visišką veikimo laisvę.
"Atsiminkite, sakydavo jis jiems, kad jūs esate gavę savo luomo malonę ir galią spręsti apie savo apaštalavimo būdus. Kol neliečiate Bažnyčios gyvenimo liturginių, dvasinių, kanonių ar dogmatinių įsakymų, jums nėra reikalo manęs klausti ar prašyti leidimo. Argi jūs nesate gavę Šv. Dvasią? Kam gi tarnauja jūsų krikštas ir sutvirtinimas?" — Todėl kardinolas nesykį pats skatino Kat. Akcijos darbininkus imtis naujybių, kurti naujų vertybių, o ne tik senąsias atnaujinti ir pamėgdžioti. Garsiajame savo 1947 m. gavėnios laiške kardinolas sako, kad "Kat. Akcija nėra kažkas užbaigta, bet ji visados tampa. Ji yra nuolatos in via. Ji nepaliaujamai persvarsto savo metodus, palygina savo laimėjimus, žvelgia j ateitį". Ir truputį žemiau: "Mūsų kartai tenka garbė, kad ji suprato, jog nauja žmonijos padėtis reikalauja ir naujų apaštalavimo kelių bei priemonių". Jis metė šūkį neužsi-skleisti nuo žmonių, nepasitenkinti tik tuo, kad mes turime tiesą, bet nešti ją bei rodyti ir kitiems. Kardinolas Suhard pirmutinis šį katalikų norą užsidaryti minėtame laiške pavadino "Taboro gundymu", prisimindamas, kaip šv. Petras susižavėjo Kristaus persikeitimu ir pasiūlė pasistatyti ant kalno tris palapines, užmirštant visą likusįjį neperkeistą pasaulį. Skaudus, pradžioje minėtas, Paryžiaus priemiesčių pavyzdys rodo, kaip teisingi yra karinolo žodžiai, kad nereikia nuo žengiančio gyvenimo atsiskirti ir užsidaryti, nes greitai galima jo nepasivyti. Prancūzija ir šiandien jo dar nepasiveja, nors pastarieji hierarchai ir deda tiesiog milžiniškų pastangų atitiesti tam atsiraukimui, kuriuo buvo nusidėję jų pirmatakai. Kardinolas Su-hard yra viena iš tų asmenybių, kurios bažnytiniam Prancūzijos gyvenimui yra padarę daugiausia įtakos. Visa Suhard gyvenimo bei veikimo programa galima išreikšti jo paties žodžiais, kuriuos jis parašė minėtajame savo laiške: "Pasaulis reikalauja Bažnyčios savo gyvenimui; Bažnyčia reikalauja pasaulio savo augimui ir savo atbaigimui". Palenkti tad pasaulį Bažnyčiai ir Bažnyčią įvesti į pasaulį ir buvo pagrindinis kardinolo Suhard uždavinys.
A. Jasm. ...
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
