Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVYBĖ IR AMERIKONIZMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Skandinavas   
Clevelando ateitininkų klubo studijų sekcija savo trijuose paskutiniuose posėdžiuose nagrinėjo Juozo Girniaus straipsny "Tautinės moralės pagrindų beieškant" iškeltą visiems lietuviams aktualų klausimą (1950 m. "Aidai" Nr. 2).

Buvo pritarta autoriaus minčiai, kad politinis realizmas, tai yra pažiūra, jog laikas veika mūsų naudai, jog bolševikinė priespauda ilgai netruks ir mes greit grįšime į laisvą Lietuvą, yra pavojingai trapus ir netikras pagrindas tautinei moralei remti. Todėl buvo sutikta su autoriaus siūlymu atremti tautinę moralę į tautinį idealizmą, laikant tokiu idealizmu karštą ir veiklų tikėjimą į lietuvybę, kaip į nepakeičiamą vertybę, ir iš čia einantį nepalaužiamą pasiryžimą ugdyti šios vertybės išviršines apraiškas ir gaivinti jas tų lietuvių tarpe, kur jos jau apgeso. Tiek minėto straipsnio autoriaus, tiek pasitarimo dalyvių nuomone, šitaip pagrįstas tautiškumas ne taip greit galėtų susilaukti nusivylimo, nes čia būtų pasitikėta tik savom pastangom kurti tam tikrą tikrovę, o ne vien tiktai išorinėmis aplinkybėmis, būtent spėjamai susidarysiančia mums palankia politine konsteliacija.

Nagrinėjant toliau kalbamą klausimą, buvo pareikšta susirūpinimo, kad toji lietuvybės vertybė, į kurią norime atsiremti, atlaikytų ameri-konizmo nemenką spaudimą. Žemiau paduodamos svarbiausios iškeltos ta proga lietuvybės ir amerikonizmo santykių klausimu mintys.

Iš nusistovėjusios tradicijos lietuvybę mes suvokiame kaip tam tikras savitas gyvenimo formas, gyvenimo stilių, kuris yra mums mielas ir kurio grožiui mūsų širdis yra atvira. Bet, norime to ar nenorime, mus kas dieną nepastebimai veikia ir amerikoniškas gyvenimo stilius. Nors tas stilius yra mums pradžioje neįprastas, tačiau mes atidarome jam bent mažą kampelį mūsų širdyje jau vien dėl to, kad turime mokytis anglų kalbos, prie jos priprasti ir su laiku pajusti ir šios kalbos dvasią. Mums prietaringai manant, kad šie du stiliai yra visai priešingos, nesuderinamos, viena kitą išskiriančios gyvenimo formos, visur apie mus kunkuliuojantis amerikonizmas ras vis daugiau vietos mūsų širdyje, kol antroj ar trečioj kartoj visiškai nugalės. Yra tikras dalykas, kad tautinis idealizmas, padėtas tautiškumo pagrindan, apsaugotų mus nuo staigios katastrofos, kuri gresia mums, kai mes savo tautiškumą remiame tik tikėjimu, kad netrukus bolševizmo vergija sugrius. Tačiau nėra tikra, kad nuo lėto nutautimo ir tautinis idealizmas mus apsaugos. Norėdami tą grėsmę pašalinti, turėtumėm visų pirma grąžinti lietuvybei jos pirmykščią prasmę, kad ji būtų mums ne tiktai viena iš daugelio gyvenimo formų, kurios eventualiai gali apgaubti tą ar kitą turinį, bet kad ji spindėtų ir tam tikru pasaulėžiūriniu nusiteikimu, kad ji taptų tokia, kaip ją išgyvendavo mūsų kaimo moteris-motina, kuri išsaugojo tą vertybę sunkiais pereitojo šimtmečio priespaudos laikais.

Tad turėtumėm įsisąmoninti, kad lietuvybė mums yra mūsų tautos dvasios apraiška gėrio ir grožio srityje, kaip ji atsispindi mūsų tautosakoje, ir kad todėl negalima nematyti lietuvybės aspekto, kuris šią vertybę ir vainikuoja. Į šitokį pagrindą atremtas mūsų tautiškumas ne tik negalėtų būti pavaduotas jokio pasaulėžiūrinio turinio neturinčio amerikonizmo, bet ir būtų pajėgus atsilaikyti prieš besiveržiantį iš Rytų materializmą, kuris, kaip pasaulėžiūrinis turinys, gali būti ideologiškai atremtas tik kito priešingo turinio, bet anaiptol negali būt atremtas nors ir žavia bei gražia, bet jokio pasaulėžiūrinio turinio neturinčia gyvenimo forma.

Smulkiau gretindami lietuvybę ir amerikonizmą, matome, kad abu šie reiškiniai yra išgyvenami kaip žmonių solidarumas visai skirtingose srityse: lietuvybė yra solidarumas, kuris remiasi lietuvių tautos savitomis gėrio ir grožio formomis, sudarančiomis tam tikrą tautišką gyvenimo stilių. Amerikonizmas yra solidarumas, atremtas į piliečio ir valstybės santykių išorines formas, kurios patikrina piliečiui jo iniciatyvos ir veiklos laisvę ir kurios sudaro amerikonišką gyvenimo stilių. Trumpai tariant, lietuvybė yra tautinis, o amerikonizmas politinis solidarumas.

Negalima nematyti, kad kalbamie-stiliai reiškiasi gyvenimo priešingais nusiteikimais: amerikonizmas yra stipriai nudažytas prakticizmo dvasia ir išdidumu dėl savo didelių šioj srityje laimėjimų, o lietuvybė lieka apgaubta romantiško amžinųjų gėrio ir grožio vertybių ilgesio. Tačiau tie priešingi nusiteikimai tik iliustruoja gamtinį ir dvasinį pradą žmogaus prigimtyje, kurioje eina amžina kova už žmogaus žmoniškumą. Todėl tas mūsų emigrantų neišvengiamai pasisavinamas amerikoniškas prakticizmas negali pavaduoti lietuviško amžinųjų vertybių ilgesio, bet, priešingai, jisai to ilgesio turi būti įprasmintas ir virsti keliu, vedančiu į aukščiausią žmogaus tikslą — į jo moralinį tobulėjimą, kitaip tariant, į žmogiškumą.  Taigi, nežiūrint priešingų savo nusiteikimų, amerikoniškas ir mūsų tautinis gyvenimo stilius ne tik vienas kito neišskiria, bet, priešingai, gali ir turi sudaryti gražią sintezę lietuvio širdyje.

Čia tenka pastebėti, kad skirtingi gyvenimo stiliai negali sugyventi žmogaus širdyje tik tuo atveju, kai jų turiniai yra vienodi, bet reiškiasi skirtingomis formomis, kaip kad įvairūs tautiniai stiliai, arba kai jų turiniai yra griežtai priešingi, kaip kad Rytų komunizmo ir Vakarų demokratijų politiniai stiliai.

Lietuvybė ir amerikonizmas šiuo atžvilgiu labai gražiai derinasi, nes jų turiniai yra visai skirtingi, bet nei kiek vienas kitam nepriešingi: lietuvybės turinys yra gėris ir grožis, amerikonizmo turinys yra tokie piliečio ir valstybės santykiai, kurie anaiptol neprieštarauja gėrio idealui. Todėl nestebėtina, kad atvykę į USA lietuviai tremtiniai yra nusiteikę, kol jie gyvena Amerikoje, būti visais atžvilgiais nuoširdžiais ir lojaliais USA piliečiais ir patrijotais. Tas patriotiškumas visai neįpareigoja jų savęs nuskurdinti, išsižadant lietuvybės, kuri, kaip minėjome, negali būti pavaduota pasaulėžiūrinio turinio neturinčio politinio solidarumo, koks yra amerikonizmas. Priešingai, pamilęs savitą gėrio ir grožio apipavidalinimą, lietuvis darosi nepaprastai vertingu USA patrijotu, ypačiai šiuo Vakarų ir Rytų kultūrų grumtynių metu.

Reikia labai apgailestauti, kad senesniosios imigracijos Amerikos lietuviai dažnai neperteikdavo savo vaikams lietuvybės ir juos šiuo atžvilgiu skaudžiai nuskurdindavo vien tiktai dėl prietaringo įsitikinimo, kad lietuvybė ir amerikonizmas yra nesuderinami lietuvio širdyje ir kad lietuvybė be jokios skriaudos lietuviui gali būti pavaduota amerikonizmo.

Diskusijose dalyvavo: Balčiūnas, Barzdukas, kun. Cukuras, Darnusis, Graužinienė, Gravrogkas, kun. Širvaitis, Staniškis, Tamulionis, Venclova ir kiti.

Clevelando ateitininkų klubo studijų sekcijos nariai tikisi, kad ir kiti ateitininkų sambūriai taip pat padiskutuos čia iškeltą klausimą ir tuo būdu paruoš dirvą ateinančių metų ateitininkų suvažiavimui pasiekti aiškaus kalbamu klausimu nusistatymo.

Kadangi nuo to, kokia pažiūra amerikonizmo ir lietuvybės santykių klausimu įsigalės mūsų emigrantų tarpe, priklausys lietuvybės Jungtinėse Amerikos Valstybėse likimas, jos išsilaikymas ir gal net naujas pražydimas, ar, priešingai, tolimesnis lėtas, kaip ir iki šiol, jos nykimas, tai yra būtina, kad ir kitos lietuviškos organizacijos neliktų abejingos iškeltam čia klausimui.
Skandinavas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai