Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RELIGIJA IR MOKSLAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. A. BALTINIS   

1. Žmogaus egzistencija — rūpestis

M. Heideggeris, nagrinėdamas žmogaus būseną pasauly, išveda, kad žmogus egzistuoja rūpindamasis ir kad rūpestis yra jo pagrindinė egzistencinė nuotaika. Nuomonės skiriasi, ar rūpestis išsemia visą žmogaus buvimą, ar jis yra esminė ontologinė žmogaus egzistencijos apraiška, o ne reliatyvus tam tikros epochos reiškinys, daugiau laikina žmogaus dvasios būsena. Bet nors rūpestis ir neišsemtų viso žmogaus egzistencinio turinio, tačiau jis bus visada būdingas žmogui. Žmogus nuo neatmenamų amžių rūpinasi savimi, nes gamta jam nieko paruošto neduoda, jis turi pats sau užsitikrinti egzistenciją. Visa mūsų kultūra, menas, mokslas, technika yra iš dalies šito rūpesčio savimi objektyvi išraiška.

Norėdamas užtikrinti savo egzistenciją šioje žemėje, žmogus stengėsi užvaldyti pasaulį ir jį sau palenkti. Tam tikslui jis įsiveržė į gamtos paslaptis, atidengė jas ir panaudojo savo reikalams. Ištirdamas paslaptinguosius gamtos dėsnius, technikinėmis priemonėmis palenkdamas juos savo valiai, jis pakeitė žemės išvaizdą ir sukūrė visai naują pasaulį. Visa tai jis darė pirmoje eilėje savo egzistencijai užtikrinti, savo būtiniausiems reikalams aprūpinti. Ir taip egzistencinio būtinumo verčiamas, žmogus sukūrė milžinišką savęs apsirūpinimo aparatą, apimantį visas gyvenimo sritis. Dvasiniams reikalams aprūpinti sukurta mokyklų sistema, pradedant paprasčiausiomis pradžios mokyklomis ir baigiant moderniškiausiais universitetais. Dvasinei kultūrai ugdyti įsteigti įvairūs institutai, muziejai, rengiamos parodos. Be priekaišto funkcionuoja viešojo saugumo aparatas, sudarytas iš įvairaus rango viešosios ir slaptosios policijos, advokatų bei teisėjų kolegijų. Medžiaginiams reikalavimams patenkinti iki kraštutinumo išvystyta produkcija; ši produkcija tokia didelė, kad pralenkia net pareikalavimą ir reklamomis dirbtinai iškeliami nauji reikalavimai. Ypač tai ryšku Amerikoje, kur reklama nustelbia net kitas kultūros sritis. Kiekviena liga turi savo gydytojus, savo gydymo metodus, savo ligonines. Epidemijos ištremtos į Azijos gilumą. Gyvųjų sveikata rūpinasi medicinos fakultetai, dar negimusiųjų— eugenika ir gimimų racionalizacija.. Net nenumatytiems nelaimingiems atsitikimams įsteigtos milžiniškos draudimo bendrovės, kurios draudžia nuo ledų, tvano, žaibų, ugnies, ligų, senatvės, net nuo mirties. Erdvė ir laikas nugalėtas ištobulintomis susisiekimo priemonėmis, radiju bei televizija. Einama net prie tarpplanetinio ir atominio greičio. Išorinis saugumas sutvarkytas tarptautinėmis sutartimis, Jungtinių Tautų Organizacija, tarptautine kariuomene, atominiais ginklais . . .

Visas šis milžiniškas aparatas yra žmogaus, jo proto sukurtas. Čia pasirodė žmogaus proto galia ir jo didybė. Žmogui pavyko visą gyvenimą iki pačių smulkmenų racionalizuoti ir palenkti savo valdžiai. Žmogus užtikrino savo gyvenimą pats savo pastangomis, sukūrė kultūrą savo jėgomis. Tai jo rūpesčio ir darbo, trukusio šimtmečiais, vaisius.

2. Rūpesčio kelias į racionalizmą

Kurdamas kultūrą, žmogus įsitikino savo proto galia, įsigijo didelį savimi pasitikėjimą. Jis panoro savo proto pastangomis užtikrinti ne tik savo gamtinę egzistenciją, bet ir antgamtinę. Jis pradėjo veržtis į tą sritį, kurią Kūrėjas nebuvo pavedęs žmogui tvarkyti — į religinę sritį. Ir čia jis pradėjo vis labiau savimi pasitikėti, negu Dievu.

Sunku nustatyti metą, kada žmogaus posūkis nuo Dievo į save prasidėjo religinėje srityje, tačiau jo šaknų jau matyti senovės krikščioniškoje filosofijoje. Jau pirmieji krikščionių filosofai, samprotaudami apie dieviškus dalykus, stipriai juos racionalizavo ir tuo būdu palenkė juos ir proto kritikai. Toliau numatantieji Bažnyčios tėvai todėl jau pačioje pradžioje norėjo užginti teologijai filosofiją priimti net tarnaite, nes jie bijojo, kad ši tarnaitė anksčiau ar vėliau gali peržengti savo ribas, atsistoti ponios vietoje ir ją su laiku visai pašalinti. Šitas tikėjimo racio-nalizavimas ypač pražydo viduramžiais ir savo aukščiausią laipsnį pasiekė šv. Tomo "Sumoj". Juk visi tie Dievo buvimo įrodymai yra ne kas kita, kaip mažėjimas pasitikėjimo Dievu, Jo apreikštu Žodžiu ir mėginimas ir religinėje srityje pasitikėti vien savo protu. Argi dieviškojo liudijimo jau neužteko? Iš tikro šito dieviškojo liudijimo užteko viduramžių filosofams, nes jie filosofavo, išeidami iš tikėjimo. Jie tikėjo, kad apreiškimo ir proto Autorius yra tas pats Dievas. Dievas tada buvo absoliučiai tikroji Realybė, visatos Centras, pirmasis Judintojas, Tvėrėjas. Iš Jo tat išėjo visoks galvojimas, Juo viskas rėmėsi ir į Jį viskas suėjo. Jis Alfa ir Omega — pradžia ir galas. Tikrumoje jų Dievo įrodymai buvo tik racionalinė išraiška to, ką jie nepalaužiamai tikėjo. Jie ne Dievo buvimą įrodinėjo, bet savo gilųjį tikėjimo, į Dievo buvimo, stengėsi išreikšti protinėmis sąvokomis. Tai aiškiai matyti iš šv. Anzelmo įrodymų. Jam Dievas yra tobuliausioji Būtis ir kaip tokia turi turėti ir buvimą. Šitą tobuliausią Būtį jis suvokia tikėjimo aktu, kuriame jam Dievas apsireiškia kaip egzistuojanti Būtis, o paskui stengiasi šito akto turinį išreikšti protinėmis sąvokomis. Šitame argumentavime yra paslėpta labai gili mintis, nors šv. Anzelmo dar ir primityviai formuluota. Tiesa, jis turėjo ir tebeturi daug priešų, net ir šv. Tomą. Jam prikaišiojama, kad čia daromas šuolis iš loginės tvarkos į ontologinę. Tikrumoje čia tokio šuolio nėra, nes loginė tvarka yra tik ontologinės tvarkos išdava. Jei loginė tvarka neatitiktų ontologinės, tai visi įrodymai neturėtų jokios prasmės. Mąstoma gali būti tik tai, kas yra. Būtis yra, taigi mąstau. Šis vadinamasis ontologinis Dievo įrodymas yra pats pagrindinis ir juo remiasi visi kiti įrodymai. Bet jo išeities punktas — tikėjimas. Be tikėjimo jis nieko neįrodo, bet be tikėjimo nieko neįrodo ir visi kiti. Todėl mums aišku, kad šv. Anzelmas rašė savo Dievo įrodymus su ašaromis akyse ir atsiklaupęs ant kelių. Panašiai darė šv. Tomas po kryžiumi ir kiti viduramžių filosofai.

Visi šitie viduramžių filosofai žinojo arba bent nujautė, kad religija yra aukštesnės rūšies pažinimas, suteiktas žmogui paties Kūrėjo ir viršijąs jo protą; kad prie religijos klausimų reikia artintis su pagarba ir nusižeminimu ir pasitikėti ne tiek savo protu, kiek dieviška šviesa, ateinančia iš Anapus tikėjimo aktu.

Šitas tikėjimo aktas ir yra tikrasis religijos šaltinis.  Tikėjimo aktas yra išvidinis įsitikinimas, pareinąs iš betarpiško Dievo patyrimo arba išgyvenimo. Jis skiriasi nuo paprasto pažinimo, kuris yra įsitikinimas, pareinąs iš teoretinio protavimo tarpiško ar betarpiško aiškumo ar iš įrodymų. Skiriasi ir iš teologinio tikėjimo supratimo, kuris yra daugiausia valios aktas, pritariąs apreikštajai tiesai. Jis yra ne atskirų sielos galių, bet viso žmogaus aktas. Tikėjimo akte Dievas tikinčiajam atsiskleidžia su tokiu tikrumu, kad nelieka visai abejonės dėl realaus Jo buvimo. Dievo realumas, skirtingumas nuo šio pasaulio ir šventumas yra esminės šio akto žymės. Tikinčiajam todėl Dievas yra absoliučiai tikra Realybė. Jo tikrumu jis nė kiek neabejoja, kaip kad neabejoja menininkas grožio tikrumu ir dorovinis žmogus gėrio tikrumu. Didžioji Ispanijos šv. Teresė rašo: "Tik tai galiu pasakyti, kad esu visai tikra ir visai suabejoti negaliu, kad mano siela yra visai arti Dievo." ) O kitas mistikas rašo: "Aš negaliu Dievo buvimu suabejoti, kaip ir savęs buvimu. Taip, aš jaučiu, jei tai galima, kad iš mudviejų Jis yra realesnis, negu aš". Dievo buvimo tikrumas religiniame akte yra daug didesnis, negu tas, kurį duoda teoretinis protavimas bei įrodymai. Čia žmogui atsiskleidžia nauji pažinimo horizontai, toli pralenkiantieji natūralines proto galias. Religija tat pagrindžia pati save, turi savo egzistencijos pagrindą savyje, ir šito pagrindimo nereikalauja nei iš filosofijos nei iš mokslų. Tiek filosofija, tiek mokslai yra bejėgiai religines tiesas paneigti arba jas sukurti, jų pagalba galima tik pateisinti šias tiesas proto šviesoje. Šitas pateisinimas ir vyksta filosofiniais bei moksliniais religijos pagrindimais. Tačiau ne iš šių pagrindimų religija gyvuoja ir ne dėl jų netekimo miršta. Religija gyvuoja ne iš filosofijos ir ne iš mokslu malonės, bet iš Dievo malonės. Jokia filosofija ir joks mokslas negalėjo sugriauti senovės graikų religijos, kol ji pati nenumirė žmogaus sieloje ir neužleido vietos kitai tobulesnei religijai. Kad filosofija ar mokslas sugriautų ar palaikytų kokią nors religiją, tai yra tik tuščias racionalizmo įsivaizdavimas. Jei religija visai dėl kitų priežasčių numiršta žmogaus sieloje ar net visoje epochoje, tai filosofija ir mokslas eina tik duobkasio pareigas — laidoja lavoną.

Istorikai mano, kad jie, atidengdami "prieštaravimus" Šv. Rašte ir "išaiškindami" jo kilmę, sugriovė tikėjimą į šitą raštą, kaip Dievo įkvėptą Žodį. Bet jie užmiršta, kad pirm negu jie pradėjo žiūrėti į Šv. Raštą kaip į "istorinį šaltinį" ir taikyti jam protinius istorinės kritikos dėsnius, jų tikėjimas, orumas ir pagarba šiam raštui kaipo Dievo Žodžiui buvo jau seniai mirę. Kol Apreiškimas pergyvenamas kaip šventas, kaip Dievo Žodis, tol jokia "biblinė kritika", klaidų atidengimo prasme, yra negalima. Kritika prasideda tada, kai tikėjimas į šį raštą kaip Dievo žodi išnyksta ir į jį pradedama žiūrėti kaip į paprastą "istorinį šaltinį" šalia kitų šaltinių. Žmonės ne del to pradėjo neigti Dievo buvimą
-------
1) Bekenntnisse aus deni Leben der M. Theresia v. Jesu Frankfurt 1827 m. 165 p.
 

V. PETRAVIČIUS  ŠV.  JURGIS   (aliejus)

ar sielos nemirtingumą, kad filosofai ir psichologai tai "įrodė". Ir būtų didelė klaida manyti, jog tikėjimas į Dievo buvimą ar sielos nemirtingumą todėl išnyko, kai Kantas 18 amžiuje neva įrodė, kad racionaliniai Dievo buvimo įrodymai negalioja, arba kai smegenų anatomija su smegenų fiziologija, pasiremdama psichologija, atidengė sielos reiškinių priklausomumą nuo nervų sistemos ir padarė išvadą, kad su smegenų sunaikinimu turi baigtis ir sielos gyvenimas. Šitie ir tūkstančiai kitų "įrodymų" tik sako, kad tikėjimas į religines tiesas dėl visai kitų priežasčių yra jau miręs ir kad šitie "įrodymai" yra kilę iš netikėjimo ir yra jo išraiška, kaip kad priešingieji įrodymai yra kilę iš tikėjimo ir yra jo išraiška. Heideggeris ne pirma parašė savo ateis-tiškąją filosofiją, o paskui ši filosofija jo tikėjimą "sugriovė", bet pirma mirė jo tikėjimas, o tik paskui iš šito netikėjimo kilo visas jo ateistiš-kasis egzistencializmas, kuris yra tik jo ateistiš-kos sielos, o gal ir visos epochos išraiška.

Nors religija, filosofija ir mokslas ir yra atskiros ir savarankiškos pažinimo sritys, tačiau tarp jų yra artimas ryšys, ir todėl visada yra didelis pavojus šias sritis suplakti į vieną. Tas suplakimas dar ir šiandien nėra nugalėtas. Bažnyčia niekad nesmerkė filosofo ar mokslininko dėl jo mokslo ar filosofijos, bet tik tada, kai jie peržengė filosofijos ar mokslo ribas ir įsiveržė į religinę sritį. Tai vaizdžiai matyti iš Galilėjo bylos. Inkvizicijos kardinolas nieko nebūtų turėjęs prieš jo heliocentrizmą, jei jis jo nebūtų skelbęs kaip naujos pasaulėžiūros, t. y. suteikęs jam religinį turinį, o laikęs jį tik teorija astronominiams klausimams spręsti. Tas pat tinka ir dabartinei popiežiaus enciklikai, "Humani gene-ris", išleistai mokslininkams. Ir ji liečia tik religinę sritį. Ir jei popiežius čia pasisako prieš kai kurias moderniosios filosofijos kryptis ar net gamtos mokslus, tai tik tiek, kiek ši filosofija ar mokslai braunasi į religinę sritį, stengiasi spręsti iš esmės religinius klausimus. Čia popiežius pasisako prieš materializmą, idealizmą, imanentiz-mą, egzistencializmą ir evoliucionizmą, nes šios filosofinės ir gamtamokslio kryptys stengiasi spręsti pasaulio ir žmogaus kilmės. Dievo egzistencijos, sielos nemirtingumo, žmogaus gyvenimo prasmės klausimus, kurie iš esmės yra religiniai ir "grynojo proto" negali būti išsprendžiami. Todėl ir popiežius įspėja katalikus, kad šių klausimų sprendime jie turi vadovautis Dievo apreikštąja Tiesa, o ne praeinančiomis ir viena kitai prieštaraujančiomis filosofinėmis ar gamtos mokslų teorijomis.

c. Racionalizmo kelias į ateizmą

Senovės ir viduramžių filosofai filosofavo, pasiremdami tikėjimu. Dievas jiems buvo absoliučiai tikroji Realybė, kuri buvo jų mąstymo išeities punktas ir siekiamasis tikslas. Filosofija tikrai buvo teologijos tarnaitė (ancilla theolo-giae) ir visų kitų mokslų karalienė, kuri jungė juos į darnią visumą ir sudarė tą gražųjį Ordo, kuris yra būdingas viduramžiams ir kuris apėmė visas gyvenimo sritis, pradedant filosofija ir baigiant politine bei socialine santvarka.
Tačiau ši gražioji tvarka suiro, kai tikėjimą į Dievą pakeitė tikėjimas į žmogų, į jo protą. Protas turįs gražesnį pasaulį sukurti, negu Dievo sukurtasis. Šis naujasis pasaulis turįs būti ne Dievo, bet žmogaus kūrinys. Ir taip žmogus savo kūrybą suabsoliutino. Tikėjimas į protą ir jo galią nustelbė tikėjimą į Dievą. Dievo Apvaizdos vietą užėmė žmogaus apvaizda, milžiniško kultūros aparato pavidalu. Ir čia ne mokslas ar filosofija sugriovė tikėjimą į Dievą, bet įtikėjimas į save, savęs pastatymas Dievo vietoje užėmė tikrojo tikėjimo vietą. Tikėjimas gali būti sugriautas ne filosofijos ir ne mokslo, bet kito tikėjimo, kuris išstumia pirmąjį.

Kad žmogus užėmė Dievo vietą, matyti iš Descartes radikaliojo racionalizmo: cogito ergo sum. Šia formule Dievas kaip absoliučiai tikroji Realybė yra paneigtas ir Jo vietoje pastatytas žmogus, jo protas; žmogus pripažintas absoliučiai tikru, o visu kitu suabejota. Dievas atsistojo šalia žmogaus, kaip paprastas objektas šalia kitų objektų, kurį žmogus gali tyrinėti, priimti ar atmesti. Tačiau Dievas kaipo Dievas niekad negali būti žmogaus pažinimo objektu šalia kitų objektų, bet tik Subjektas. Jis mums save apreiškia, o mes šitą apreiškimą priimame. Jis stovi prieš mus kaip TU, skirtingas nuo visų pasaulio daiktų, juos visus apimąs, bet pats negali būti jų apimtas ar apribotas, net ir kaipo mąstymo objektas. Dievo padarymas mūsų mąstymo objektu yra Jo degradavimas, Dievo idėjos sunaikinimas. Dievas, kaip mūsų mąstymo objektas, jau nėra Dievas.

Padarius Dievą objektu ir žmogui atsistojus Jo vietoje, ne Dieviškoji Tiesa, bet žmogaus protas pasidarė visų daiktų matas: kas jame netelpa, viskas netikra, iliuzija. Taip žmogus suėjo į konfliktą su religine pasaulėžiūra. Kai viduramžių filosofai stengėsi savo protą pakelti iki Apreiškimo aukštumos, tai modernieji mąstytojai panoro apreiškimą susiaurinti iki proto apimties. Čia tat iškilo "tikėjimo ir mokslo" problema, kuri nėra išspręsta iki mūsų laikų ir kuri iš esmės yra neišsprendžiama racionalizmo dvasioje. Tikėjimo aktu suvokta pasaulėžiūra, kuri yra dieviškojo žvilgio išraiška, niekuomet nesutilps siauruose žmogaus proto rėmuose ir todėl ji niekada nebus priimtina tam, kuris tik protą laikys pažinimo šaltiniu ir vieninteliu tiesos kriterijumi. Newtonas savo laiku rašė: "Aš jaučiuosi tarsi vaikas, kuris sėdi ant okeano kranto ir smiltimis žaidžia. Matau tik dalį okeano, o jo visumos mano žvilgis nesiekia." Ir visi modernieji filosofai ar gamtininkai, kurie įtikėjo į savo "aš" ar materiją kaipo vienintelę tikrą realybę, šitą dalį palaikė visuma, tarsi tas vaikas.

Ir nors tarp naujųjų laikų filosofų yra mažai, kurie neigia Dievą, o tarp neigiančių dar mažiau tikrai didelių, tačiau jų galvojimas išeina iš savęs kaipo tikros realybės, o ne iš Dievo. Ir nors šis galvojimas ir Dievu pasibaigtų, bet Dievas čia yra tik dėl to, kad žmogaus protas Jį pripažįsta, leidžia Jam būti. Tikrumoje toks Dievas, kuriam tik žmogus leidžia būti, kuris priklauso nuo žmogaus proto malones, nėra joks Dievas. Jau pats klausimo statymas: "Yra Dievas ar nėra" savo esmėje yra Dievo paneigimas.

Paneigęs Dievą ir įtikėjęs į save, žmogus pradėjo griauti Dievo sukurtą tvarką ir jos vietoje statyti savo, kuri yra ne kas kita, kaip šitos dieviškos tvarkos paneigimas. Šitoje savo tvarkoje žmogus kartais palieka ir Dievui vietą, tačiau jis yra tas, kuris nurodo Dievui Jo vietą, teises ir pareigas. Ir taip kartais žmogus nepripažįsta Dievui teisių į mokslą ar auklėjimą, reikalaudamas "nepasaulėžiūrinio" mokslo (mokyklos be religijos), i meną, reikalaudamas "nepasaulėžiūrinio" meno (menas menui), į valstybinį gyvenimą, reikalaudamas "nepasaulėžiūrinės politikos" (atskyrimo Bažnyčios nuo valstybės). Visos mūsų dienų vadinamosios "pasaulėžiūrinės kovos" yra ne kas kita, kaip Dievo tvarkos griovimas ir savosios į jos vietą statymas. Ir jei "ne-pasaulėžiūrinė politika" suprantama kaip nepripažinimas politikams kompetencijos spręsti religinius klausimus ir tvarkyti religinį gyvenimą valstybiniais įstatymais, bet šį tvarkymą palikti pačioms bažnyčioms bei religinėms bendruomenėms pagal ju kanonus bei įstatymus, o valstybe tik sudaro sąlygas šioms religinėms bendruomenėms savo tikslų siekti ir įstatymais apsaugo jas nuo jų teisiu pažeidimo, tai šitokia "nepasaulė-žiūrinė politika" yra grynas Bažnyčios mokslas, išreikštas pačiais jos kanonais bei popiežių patvirtintais konkordatais.2). Bet jei "nepasaulė-žiūrinė politika" suprantama kaip valstybinu? gyvenimo išėmimas iš dieviškosios santvarkos, kaipo Dievo įsakymų nepaisymas valstybiniame gyvenime, bet šito gyvenimo tvarkymas pagal "grynąjį protą", tai šitoks valstybės supratimas yra grynai pagoniškas, kaip ir visa kultūra, kuri išaugo iš Dievo ir Jo tvarkos neigimo. Visur čia Dievo tvarka pakenčiama tiek, kiek ji dar reikalinga žmogaus tvarkai: religija pripažįstama, kiek ji naudinga valstybei, kultūrai ar net žmogaus sveikatai. Visą gyvenimą tvarko pats žmogus pagal "grynąjį protą", o Dievo tvarka respektuoiama, kiek ją protas pripažįsta. Kantas "Grynojo proto kritikoje" rašo: "Mūsų veiksmai ne dėl to mus saisto, kad jie Dievo įsakymai, bet dėl to jie kaip Dievo įsakymai priimami, kad mūsų vidujinis įsitikinimas, t. y. mūsų protas tai rodo."

Aišku, kad šis modernusis savęs dievinimas savo esme yra grynai pagoniškas ir, nuosekliai vystydamasis, turi prieiti prie visiško religijos paneigimo, nes jis pats yra religija, nors diametraliai priešingas kiekvienai tikrai religijai. Naujųjų laikų istorija tad ir baigiasi visišku ateizmu. Ir nors Descartes buvo giliai tikintis ir savo
-----------
2) Šia prasme suprato "nepasauležiūrinę politiką" "Lietuvių Frontas", bet kadangi pats terminas "nepasauležiūrinę politika" yra dviprasmiškas ir, mūsų manymu, netinkamai parinktas, tai jis sukėlė daug- ginčų tarp katalikų, o tarp nekatalikų nereikalingo džiaugsmo.

garsųjį dėsnį: "Priimk tik tai, kas protui visiškai aišku", taikė tik teoretiškiesiems gamtos mokslams, jo įpėdiniai šį dėsnį pritaikė visoms pažinimo sritims ir pačiai religijai.

Ir taip žmogus, atsistojęs Dievo vietoje ir vadovaudamasis tik "grynuoju protu", iškėlė klausimą, kokią rolę dar pripažinti Dievui. Deistai Jam pripažino pasaulio Inžinieriaus rolę, o šio pasaulio tvarkymą pasiliko sau. Idealistai jau ir patį Dievą sukonstruavo: "Dievas yra absoliutinis Protas, absoliutinė idėja. Logika kaipo grynojo proto sistema . . . yra Dievo kūrėja", sako Hėgelis.3)

O L. Feuerbachas jau atvirai rašo: "Ne Dievas žmogų sukūrė, bet žmogus Dievą." Ir taip pagal "grynąjį protą" buvo "išaiškinta" pasaulio kilmė Ernesto Haeckelio "Medžiagoj ir jėgoj", kuri susilaukė net 20 laidų ir tapo ateistų evangelija; žmogaus kilmė buvo išaiškinta Darwino evoliucionizmu; socialinių formų kilmė — hėgeliškuoju marksizmu, o visa dorovinė santvarka palaidota Nietzschės "Dievo mirtimi".

Pagaliau tikėjimas į "grynąjį protą" savo viršūnę pasiekia Heideggerio ateistiškuoju egzistencializmu. Heideggeriui, kaip ir visiems šios rūšies moderniesiems filosofams, vienintelė tikra realybė yra žmogus, kurį jis vadina egzistencija. Iš kur šitas žmogus, Heideggeris nežino. Jo buvimas pasauly yra ėjimas į mirtį, o šito buvimo išraiška — rūpestis ir baimė. Žmogaus tikslas pasauly — heroiškai sutikti mirtį, kuri reiškia visišką išnykimą. Trumpai — žmogus, kilęs iš nebūties, per mirti grįžta į nebūtį. Tai "grynojo proto" išvados. Tai tikėjimas, bet tikėjimas į nebūtį. Ir nors šitas tikėjimas priešinasi ir protui ir logikai, nors jis reikalauja iš žmogaus daugiau pastangų, negu tikėjimas į Dievą, bet žmogus jo laikosi, nes tai jo paties sukurtas tikėjimas. Čia pasirodo visa moderniškojo žmogaus puikybė ir išdidumas: atsistoti Dievo vietoje ir išsilaikyti, nors tas išsilaikymas ir reikštų jo žlugimą ir paties proto paneigimą. Tačiau čia ir pasirodė visiškas eroto bejėgiškumas, sprendžiant amžinuosius būties ir žmogaus egzistencijos klausimus, nes atsakyti į juos "nieku", kaip daro Heideggeris, reiškia iš viso į juos neatsakyti ir prpoažinti negalėjimą į juos atsakyti.

Paneigęs Dievą kaip visatos Centrą, žmogus susipainiojo savo mąstyme ir visame gyvenime. Jo mastymas pradėio eiti tarp priešingvbių. nepasiekdamas susiderinimo - sintezės. Religiniame gyvenime Liuterio iškeltą "Krikščioniškojo žmogaus laisvę" pakeitė "Cuius regio eius et re-ligio" (kieno valdžia, to ir religija), o raciona-linę teologiją — jausminis pietizmas. Filosofijoje keitėsi: racionalizmas — irracionalizmas; materializmas — idealizmas: subjektyvizmas — objektyvizmas. Mene: natūralizmas — simbolizmas; impresionizmas — ekspresionizmas. Politikoje: absoliutizmas — revoliucija; diktatūra — demokratija. Filosofija, atsistojusi teologijosvietoje, tapo ne mokslų karaliene, kokia ji buvo, būdama teologijos tarnaitė, bet noksiu verge. L. Wittgensteinas rašo: "Filosofijos tikslas yra loginis minčių aiškinimas, mokslinių rezultatų derinimas." ) Taigi, filosofija tik mokslų tarnaitė, jos savarankiškumas ir tarnavimas dieviškajai Tiesai paneigtas. Ji ne tik mokslų, bet ir valstybės, net masės tarnaitė. Tas pat atsitiko su menu, mokslu ir visa kultūra. Net ir žmogus, atsistojęs Dievo vietoje, netapo Dievu, bet kolektyvo vergu. Dievo paneigimas virto paties žmogaus paneigimu ir Dievo tvarkos griovimai — visokios tvarkos sugriovimu. Tai vaizdžiai yra nupiešęs Nietzsche vienoje savo prasmingoje vizijoje. "Žmogus su žiburiu šviesiausią dieną ieško Dievo. Minia juokiasi. Tada šis žmogus sušunka: Dievo nėra, mes Jį nužudėme! Bet kaip mes tai padarėme? Ar galima jūrą išgerti? Ar galima žemę nuo saulės atplėšti? Jei tai padarėme, kur dabar eina žemė? Kur einame mes? Šalin nuo visų saulių? Ar nekrintame mes nuolatos į visas puses? Ar dar yra aukštyn ir žemyn? Ar nekrintame mes į bedugnę, į nieką? Ar nesidaro aplink mus šalta ir tamsu? Jei už-mušėme Dievą, turime patys dievais būti! Tačiau mes esame toliau nuo buvimo dievais, negu tolimiausieji žvaigždynai nuo žemės. Švenčiausias, ką pasaulis turėjo, nuo mūsų peilio nukraujavo, kas nuplaus ši kraują nuo mūsų? Kokios šventės, kokie žaidimai reikėtų išrasti, kad Jį mums atstotų?" Čia yra nupieštas šiurpulingas Dievą paneigusio pasaulio vaizdas. Taip, Dievo niekas neatstos žmogui: jokia kultūra, joks mokslas, joks menas, jokia technika. Jo paneigime glūdi paties žmogaus paneigimas, viso gyvenimo sugriovimas ir visai būčiai prasmės netekimas.

4. Racionalizmo bankrotas — kelias į religiją

Šitas moderniojo žmogaus nusistatymas — neigti Dievą ir Jo vietoje statyti save, neigti Dievo tvarką ir kurti savo — yra diametraliai priešingas ne t'k krikščionybei, bet ir prieškrikščioniškųjų laikų tikėjimams ir kiekvienai religijai apskritai. Tarp moderniškojo žmogaus dvasios struktūros teigti save ir tarp religijos reikalavimo — absoliučiai teigti Dievą — yra bedugnė. Šios dvi priešingos žmogaus dvasios struktūros niekada negali susiderinti, jos tik gali viena prieš kitą kapituliuoti, viena iš jų turi sudužti. Kadangi Dievo tvarka yra tik viena ir amžina, kadangi joje apsireiškia dieviškoii Būtis, tai ji yra nekintama ir nedūžtama. Sudūžta
-----------
3 ) Plg. Tractatus logico - philosophicus, London 1912 m., pusi. 26.

tad žmogaus sukurtoji tvarka, ir žmogui lieka tik prieš Dievą ir Jo tvarką kapituliuoti, nori jis to ar nenori.
Ir žmogus, kiek siekia istorinės žinios, nuolatos kapituliuoja prieš Dievą, pradedant Babelio bokšto statymu ir baigiant moderniąja kultūra. Ir šitas žmogaus kapituliavimas prieš Dievą yra toks visuotinis reiškinys, kad jis savo išraišką yra radęs prometėjizmo idėjoje, kuri įvairiais savo pavidalais yra žinoma visoms tautoms ir kurioje slepiasi ta pati mintis: žmogaus sukilimas prieš Dievą baigiasi žmogaus pralaimėjimu.

Šis žmogaus kapituliavimas prieš Dievą įvyksta, kai žmogus patiria, kad jo sukurtoji tvarka jo nepatenkina, kad jo sukurtasis apsirūpinimo aparatas neatstoja Dievo apvaizdos, kai jo gyvenimas, nežiūrint visos jo išminties ir proto pastangų, sudūžta, žodžiu, kai žmogus savimi ir savo sukurtu pasauliu apsivilia. Šitokiomis apsivylimo valandomis žmogus tampa atviras Dievui, jis tampa religingas. Kelias į Dievą eina per žmogaus sukurtų dievaičių sudužimą ir žmogaus jais nusivylimą. Jis yra ne teoretiškai-mokslinio galvojimo, bet gyvenimiškos patirties kelias.

Šį gilų nusivylimą visa kurtąja kultūra mes šiandie išgyvename. Nusivylimas yra šiandie toks platus ir visuotinis, apimąs visas tautas ir visas gyvenimo sritis, kad kalbama net apie visos mūsų kultūros žlugimą ir naujos epochos kilimą.
Pirmiausia yra didelis nusivylimas žmogumi. Yra dingusios visos humanistų viltys žmogaus gerumu. Rousseau iš prigimties geras žmogus virto žvėrimi. Negirdėto masto nusikaltimus jis įvykdė šaltu apskaičiavimu ir moksline precizija. Milijonai kankinių, invalidų, be tėvynės ir pastogės likusiųjų kaltina jį! O. Spengleris rašo: "Žmogus — plėšrusis žvėris. Ką aš įžeidžiu, tai sakydamas? Priešingai, reikia džiaugtis, kad ši kilni giminė sutinka žmogų priimti į savo tarpą". Ir nors šitoks žmogaus aptarimas yra antropolo-riškai klaidingas, tačiau kaip žmogaus faktiško elgesio aprašymas — teisingas.

Kartu su nusivylimu žmogumi eina nusivylimas ir laisve. Pasaulio istorija pagal Hėgelį yra laisvės išsivystymas: pirma pavienio laisvės, paskui daugelio, pagaliau visų. Šiandie tai skamba ironija. Šiandie mes žinome: juo labiau apie laisvę kalbama, juo mažiau jos būna, juo labiau prisipildo kalėjimai, koncentracijos stovyklos, juo labiau dreba tie, kurie dar neareštuoti. Taip buvo prancūzų revoliucijos metu, taip yra ir šiandie.

Nusivylęs savimi ir savo laisvės siekimais, žmogus nusivylė ir savo proto galia; jau Berg-sonas nuvainikavo protą, atskleisdamas, kad jis nepajėgia viso gyvenimo suvokti, o juo labiau io tvarkyti. M. Scheleris kalba apie dvasios bejiėgiškumą prieš vitalines jėgas, o L. Klages laiko dvasią gyvybės naikintoja ir žmogaus priešu. Kur tas pasitikėjimas protu, kuris buvo Ap-švietos metu?

Pažanga buvo naujųjų laikų dievaitis. Didžiausia panieka atsilikusiems, nepažangiems. Šiandie visiems, įtikėjusiems į pažangos galybę, gyvenimas apsireiškė kaip ėjimas į mirti. Laukti išganymo iš technikinės pažangos Huizinga vadina didžiausiu naivumu. Technikinis išsivystymas, iš kurio lauktas išganymas, šiandie virto žmogaus pabaisa. 5)

Kai 1881 m. Nietzsche Zaratrustos lūpomis paskelbė Dievo mirtį, minia džiūgavo. Šiandie šitoji Dievo mirtis
------------
5) Plg. M. Pfligler — Die religioese Situation, 177— 195  pus.

apsireiškė mumyse kaip egzistencinė baimė. Ateizmas laikomas liga. G. Jungas, psichologas ir gydytojas, rašo: "Visų nervų ir proto ligų priežastis — netikėjimas į Dievą, kuris yra psichologinė būtinybė".6) Netikėjimo baisumas reiškiasi visu gyvenimo pločiu, kai žmogus atsistoja prieš nebūtį. Šitokiomis visuotinio nusivylimo valandomis ir Nietzsche, tas didysis kovotojas prieš Dievą ir Jo tvarką, ryžtasi Jam tarnauti; "Tu nepažįstamasis, aš noriu Tave pažinti, Tau tarnauti!" Ir tūkstančiai, kurdami gyvenimą savo jėgomis, atsidūrę to gyvenimo griuvėsiuose, šitame gyvenimo sudužime, rado Dievą. Kiti, tyrinėdami jų gyvenimą, darė išvadas, kad tik palūžę žmonės reikalingi Dievo. Tačiau anksčiau ar vėliau ir juos ištinka tas pats likimas..

Ir jei žmogus šito nusivylimo nepatiria gyvendamas, tai jį pradeda justi tada, kai pastebi, kad šis gyvenimas yra ėjimas į mirtį. Žmogus junta, kad jo gyvenimas lūžta už kažkokios tamsios uždangos, ir jis nori jį užtikrinti ir už šios uždangos. Bet užtikrinti gyvenimą už mirties ribų, pergalėti šitą mirtį žmogus, jo protas pasirodo visiškai bejėgiai. Ir nors Heideggeris bando proto jėgomis užtikrinti žmogaus egzistenciją šitoje mirties situacijoje, įtikindamas, kad žmogus turi heroiškai žengti į šitą visišką išnykimą, priimti drąsiai savo žlugimą, tačiau šitas heroizmas yra jau desperacija, nepatenkinanti jo giliausių prigimties troškimų. Šį užtikrinimą jis randa tik Dievuje, todėl mirtis veda prie Dievo tuos, kurie gyvendami nematė ar nenorėjo Jo matyti. Mirties situacijoje mūsų "aš", kuris atrodė absoliučiai tikras, dabar pasirodo visai netikras, apsuptas nebūties grėsmės. Tada iškyla klausimai: ko siekė šis "aš" šiame slaptingame pasauly? Kodėl jis čia buvo? Kokia jo prasmė? Prieš šiuos klausimus tyli protas, nes jie iš esmės religiniai. Į juos tik Dievas gali duoti atsakymus, patenkinančius žmogaus prigimtį.

Žmogaus ontologinės šaknys yra Dievuje. Visa jo kultūra turi iš Dievo išeiti ir į Dievą grįžti. Kiekvienas mėginimas ką nors kurti be Dievo ir šalia Dievo pačia savo esme turi baigtis sudužimu ir nusivylimu. Bet šitame be Dievo kurtosios kultūros sudužime ir žmogaus ja apsivylime glūdi žmogaus ir visos žmonijos išganymas. Šis be Dievo kurtosios kultūros griuvimas ir žmogaus ja nusivylimas, kaip matėme, šiandie yra visuotinis, apimąs ne tik atskirus žmones, bet visą žmoniją. Jis yra ne kas kita, kaip visos žmonijos galingas šauksmas į prarastąjį Dievą. Jis yra didžioji Dievo malonė, mums šiandie duota. Tikinčiųjų pareiga yra parodyti nusivylusiai žmonijai tikrąjį Dievą. Parodyti Jį ne šaltose filosofinėse konstrukcijose sustingusį, bet gyvąjį Dievą, apsireiškiantį jų gyvenime meilės ir aukos žygiais. Šito dieviškojo Šauksmo išgirdime, šito gyvojo Dievo, Meilės pavidalu gyvenančio Jo išpažintojuose, išvydime glūdi pasaulio išsigelbėjimas ir dieviškosios tvarkos atstatymas.
-------
6) C. G. Jung. — Psichologie und Religion, 155 pusi.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai