Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PENKTOJI ŠLAITO POEZIJOS KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Dvidešimt metų nemačiau tavęs.
šiandieną
aš jau daugiau nevadinu tavęs
senuoju Ukmergės vardu:
šiandieną
tu man esi Jeruzalė.
Tavo kiekvienas stogas dega ir
liepsnoja
manoj širdy,
tartum saulėleidžio didžiulis gaisras.

Tokiais žodžiais poetas Vladas Šlaitas kreipiasi į Ukmergę savo naujausioje eilių knygoje "Širdies paguodai" (Vladas Šlaitas, širdies paguodai, Londonas, 1965).

Ukmergė — pilkas, gal būt, pats pilkiausias Lietuvos miestas. Važiuojant didžiuoju Kauno - Zarasų plentu į pietus, maždaug pusiaukelėje tarp Utenos ir Kauno, pasieki Ukmergę. Ilga ir monotoniška kaip Visų Šventųjų litanija pagrindinė gatvė; melancholiški skersgatviai; pilko ir begalinio dangaus prie žemės priblokšti namai ir keleivio širdžiai neaprėpiama melancholija. Ir kas būtų galėjęs tikėti, kad pilkiausia iš pilkiausių-jų susilauks savo poeto?

Vlado Šlaito eilėraščiai, skirti jo nesugrąžinamai žuvusio ankstyvos jaunystės pasaulio sostinei Ukmergei, yra ne tik patys geriausi šioje knygoje, bet gal ir visoje mūsų "urbanistinėje" poezijoje. Senieji, o vėliau ir jaunesnieji, t. y. nepriklausomybės laikotarpio poetai, apdainuodami miestus (dažniausiai Vilnių, Kauną ir Klaipėdą), neišvengė oficialaus patoso ir dėl to tik labai retais atvejais tepakilo aukščiau proginės poezijos lygio. Visi jie operavo patetiškomis bendrybėmis, ir nė vienas iš jų neturėjo tokio giliai autentiško ryšio su apdainuojamuoju objektu. Visi jie deklamavo, ir jų žodžiai tebuvo tam tikro istorinio momento nuotaikos liudininkai, šlaito žodis, priešingai, turi pirmykščio judesio gelmę ir prasmę, gamtos elemento gyvybę.

Šių eilėraščių dominuojanti spalva — gyva ir nepaguodžiama melancholija. Jis neieško ir nenori atgauti prarastojo laiko, tik gailisi, nes laikas, kaip ir Rojus, prarandamas amžinai.

Einant prie rinkinio visumos, kyla natūralus klausimas; ką naujo Šlaitas duoda savo naujausioje knygoje. Atsakymas galėtų būti lakoniškas ir trumpas: nieko naujo, nes čia iš tiesų nėra nieko — tiek turinio, tiek formos požiūriu — ko nebūtų buvę ankstesnėse jo knygose. Jau pačiu pirmuoju Žmogiškųjų psalmių rinkiniu šlaitas užėmė ryškią vietą naujausioje lietuvių poezijoje. Tai buvo naujas ir aiškiai autentiškas balsas. Nuo to laiko jo poezijos kreivė faktiškai buvo tiesi linija, be didesnių iškilimų ar smukimų. Temos, jų traktavimas, būties samprata ir gyvenimo filosofija nerodė nė mažiausių keitimosi žymių. Pasikeitė tik tiek, kad pilkas jo Žmogiškųjų psalmių poetinės litografijos pieštukas gerokai patamsėjo ir linija pasunkėjo. Monotonija tapo viena būdingiausių jo poezijos žymių. Jo eilėraščius be galo sunku atsiminti. Tai savotiška bežodė kalba, primenanti lietaus šnarėjimą į langus. Gal kaip tik dėl to geriausi Šlaito eilėraščiai yra tie, kuriuose mažiausia prasminio elemento. Kaip, pavyzdžiui, Lietaus monologas:

Galiu ilgai sėdėti ir klausyti lietaus
monologo,
nors lietus man nesako nieko.
Jis tiktai migdo
mano vienišą širdį ir verčia mane
sapnuoti
baisiai baisiai seniai paskandintų
dienų pasaulį.
šimtui metų praėjus, manęs nebebus,
anei mano
atminimų pasaulio.
Tik lietus mano vietoj kartos vis
tą patį ir liūdną
praeities monologą.
Kas nors kitas sėdės mano vietoje
ir klausysis
baisiai baisiai graudaus ir liūdno
lietaus monologo.

Savo pobūdžiu bei santykio su pasauliu prasme Šlaito poezija yra nuolatinė išpažintis, niekad nesibaigiantis autoanalitinis monologas ir savotiška koketerija su savimi pačiu. Realybė jam yra nelyginant didžiulis veidrodis, šlaitas amžinai sėdi prieš šį veidrodį, studijuodamas kiekvieną savo veido bruožą, kiekvieną nuotaikos pasikeitimą, visiškai nesirūpindamas tuo, kas nepatenka į atspindžio ratą. Iš čia jo skrupuliatiškas vengimas angažuotis. Epochos atspindžiai Šlaito poezijoje yra pabrėžtai ir apskaičiuotai atsitiktiniai. Privatus pasaulis jam yra visuotinės būties ekvivalentas, ir kiekvienas eilėraštis — savotiškas jos komentaras.
 
Šlaito santykis su realybe yra grynai reflektyvinis. Tikrovė egzistuoja tik tiek, kiek ji atsimuša pojūčių ekrane: tik atošvaistes, tik fragmentai, tik atsiminimai. Jis niekad neištirpsta realybėje, nesutampa su ja. Labai dažnai šlaitui nepermaldaujama realybės logika tėra medžiaga ironiškai arba melancholiškai refleksijai, taip būdingoms visai jo poezijai.

Šiandien vargu kas begalėtų abejoti šlaito poetinio talento realumu bei autentiškumu. Bet vis dėlto mūsų aukščiau minėtas nieko naujo nebuvimas šioje paskutinėje knygoje yra gerokai aliarmuojantis. Šlaito poezijoje pastaruoju metu ėmė rodytis vis daugiau formalinio bei tematinio susidėvėjimo žymių. Kartais neišvengiamai susidaro įspūdis, lyg jo eilės būtų rašomos pagal tam tikrus nusistovėjusius šablonus. Tuo tarpu poezijoje tėra tik du keliai: nuolatinis atsinaujinimas arba kūrybinis nuosmukis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai