Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KALBOS ETIMOLOGINIS ŽODYNAS PDF Spausdinti El. paštas
Tur būt jau yra vad. "likimo ironija", kad lietuvių kalba, nežiūrint jos didelės reikšmės lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai, dar nesusilaukė pilno aprašymo bei susisteminimo. Daugelis indoeuropiečių kalbų tokius pagrindinius veikalus jau turi.

Galima būtų tvirtinti, kad kalba yra tada pilnai ir moksliškai aprašyta, kai ji turi sekančius paskelbtus ir patikrintus veikalus: a) išsamią tos kalbos istoriją, b) išsamią istorinę tos kalbos gramatiką, c) pilną tos kalbos žodyną, d) etimologinį žodyną, e) galimai išsamesnius tos kalbos tarmių žodynus, f) galimai pilną tos kalbos tarmių atlasą, g) kalbos, taip pat ir jos tarmių, žodžių atlasą.

Kalbos istorija nagrinėja atitinkamos kalbos genealoginę kilmę nuo galimai senesnių laikų, jos išsivystymą bei keitimąsi laiko bėgyje, pagaliau bendrinės kalbos išsivystymą ir jos santykius su tarmėmis.

Istorinė kalbos gramatika smulkiai išnagrinėja kalbos fonologinės (garsinės) sistemos kilmę, jos keitimąsi, to keitimosi rezultatus ligi vėliausių laikų. Toliau ji nagrinėja kalbos morfologinės sistemos išsivystymą, t. y. daiktavardžių, būdvardžių, įvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių lyčių išsivystymą ir keitimąsi. Istorinės gramatikos apimtin taip pat įeina kalbos žodžių daryba, kuri dalinai priklauso ir morfologinei sričiai, ir kirčiavimo sistemos išsivystymas. Pagaliau istorinė gramatika nagrinėja ir labai plačią sintaksės sritį.

Pilnas kalbos žodynas suregistruoja galimai visus tos kalbos žodžius su jų visomis reikšmėmis, kartais duodamas ir dokumentuotą reikšmių kitimo apžvalgą, čia taip pat gali įeiti ir tikriniai vardai, nors tikriniams vardams daugeliu atžvilgių yra skiriami specialūs žodynai.

Etimologinis kalbos žodynas nurodo ir aiškina visus pagrindinius kalbos žodžius ir jų kilmę iš seniausių laikų. Etimologinis žodynas paprastai aiškina vieną pagrindinį žodį iš giminingos žodžių grupės. Sakysime, jeigu žinoma žodžio gerti kilmė, tai iš to galima lengvai išvesti išvestiniai žodžiai, tokie kaip gėrimas, pagerimas, sugėrimas, sugertuvės, girtusklis ir t.t.

Atskiri tarmių žodynai pateikia galimai pilną vaizdą tarmių garsinių formų ir jų žodyninio turto įvairavi-mą, skirtumus nuo bendrinės kalbos, šie žodynai yra labai svarbūs ir apskritai kalbos istorijai bei istorinei gramatikai, nes daugelyje tarmių yra išsilaikiusios kai kurios senesnės formos ir žodžiai negu tie, kurie yra vartojami bendrinėje kalboje. Sakysime, kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse dar yra visiškai gyva dviskaita, kuri yra benykstanti bendrinėje kalboje. Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse dar tebegyvi ir plačiai vartojami labai seni kelių rūšių vietininkai, kurie taip pat yra beišnykstą iš bendrinės kalbos.

Tarmių atlasas duoda skersinį pjūvį geografiniam tarmių išsidėstymui, garsiniams susigrupavimams, tarmių izoglosoms nustatyti. Sakysime, jeigu turėtume lietuvių kalbos tarmių atlasą, tai tuojau regimai būtų galima matyti žemaičių ir aukštaičių tarmių ribos, taip pat atskiros mažesnės tarmių grupės, potarmės, šnektos, tarmių išlikusios "salos" ir pan.

Kalbos žodžių atlasas (vok. Wortatlas), žinoma, gali apimti tik keliasdešimt ar kelis šimtus žodžių, bet jis gali kalbininkui ir dialektologui duoti grafinį vaizdą, kaip yra įvairūs žodžiai kalbos plote pasiskirstę. Pavyzdžiui, jeigu turėtume žodžio gandras atlasą, tai tuojau būtų matyti, kur vartojamas gandras, kur busilas, garnys, gužutis, kur vartojami keli terminai tam pačiam dalykui nusakyti, arba kur yra vartojama bulvė, bulbė, roputė, kartoflė ir t.t. Iš tam tikrų vieno ar kito žodžio salų ir įsiterpimų būtų matoma, kur koks žodis beišnykstąs, kur koks kitas veržiasi į senesnio beišmirštančio žodžio "teritoriją" ir daug kitų kalbininkui svarbių dalykų.

Teisybė, dar nė viena kalba neturi visų aukščiau suminėtų dalykų visiškai baigtų ir išspausdintų. Bet vokiečių kalba jau turi sekančius veikalus: 1) keliolika labai išsamių vokiečių kalbos istorijos veikalų; 2) kelias išsamias istorines vokiečių kalbos gramatikas; 3) pilną vokiečių kalbos žodyną (nors jo išleidimas vokiečiams truko 100 metų: 1864-1964, viso 15 didžiulių tomų); 4) puikų pavyzdinį etimologinį žodyną, kurio jau išėjo per 20 laidų; 5) daugelio vokiečių kalbos tarmių pilnus didžiulius žodynus; kiti tarmių žodynai yra pusiau baigti arba intensyviai ruošiami; 6) tarmių atlasą, kurio jau išleisti 128 žemėlapiai su daug pagalbinių veikalų; 7) žodžių atlasą, kurio jau išleisti 14 tomų, o dar bus apie 7.

Kitose kalbose, nors niekur taip daug nepadaryta, kaip vokiečių kalboje, irgi einama prie kalbos aprašymo "pilnumos", kaip švedų, norvegų, anglų, italų, ispanų ir kai kurių kitų kalbų.

Mes labai mažai turime lietuvių kalbos srityje jos struktūros, arba sandaros, studijų (žr. mano straipsnį Aiduose, 1962, 233-239). Jokio stambesnio darbo šioje srityje neturime, išskyrus kelis W. R. Schmalstiego ir prof. Hampo straipsnius.

Ir istorinės lietuvių kalbos gramatikos, kurios visuomet pasiliko nepilnos, parašytos vokiečių kalbininkų dar XIX a., yra jau persenusios, daug kur netikslios, paremtos daugiausia raštais, bet gerai nemokant pačios lietuvių kalbos. Mano žiniomis, dabar yra ruošiamos dvi istorinės lietuvių kalbos gramatikos (vienos iš jų jau išėjo pora tomų), bet kada jos galutinai pasirodys, sunku pasakyti.

Lietuvių kalbos didysis žodynas yra pasivaręs tik ligi k raidės (kvunkinti), o jo dar žada išeiti apie 10-12 tomų.A. Senno ir A. Salio didelis penkiatomis lietuvių bendrinės literatūrinės kalbos žodynas jau baigiamas, ir jis bus kalbininkams ir visiems, kurie domisi lietuvių kalba, labai naudingas. (Plačiau apie tą žodyną žr. Aidai, 1964, 435-441).

O lietuvių kalbos tarmių tyrimo darbas dar beveik tik pradinėje stadijoje: turime kelis atskirų tarmių aprašus, turime Vilniuje renkamą medžiagą lietuvių kalbos tarmių atlasui, gal tarmių žodynams, bet čia darbas dar vos tik pradėtas.

Kaip matome, visuose pagrindiniuose kalbos aprašymo baruose nemažai darbo padaryta, tačiau išspausdinti to darbo rezultatai dar nėra dideli, o ir tie, kurie yra, nevisi patikimi, nevisi pilni, daugelis jau persenę.

Taigi, turime labai džiaugtis, kad pagaliau nors vienoje srityje didelis darbas buvo privestas prie galo: pernai buvo galutinai baigtas, išspausdintas, įrištas ir pasaulio mokslui atiduotas didžiulis, jau mirusio, profesoriaus Ernsto Fraenkelio lietuvių kalbos etimologinis žodynas.

E. Fraenkelis yra labai daug padaręs lietuvių kalbos tyrinėjime. Tačiau šis žodynas buvo jo mokslinių pastangų vainikas, kaip gražiai išsireiškia jo darbo tęsėjai E. Hofmann ir E. Tangl savo prieraše darbo pabaigoje: "...Wörterbuch..., in dem er den Abschluss und die Krönung seines Lebenswerkes erblickte" (p. 1557). Ir štai turime du didžiulius tomus, viso 1583 puslapiai. Pirmasis tomas apima XXIII ir 1 - 656 puslapius laba - privekiūoti), antrasis: 657 -1330 (privykėti - žvolgai); likusiuose puslapiuose — rodyklės ir atitaisymai.

Kaip pats E. Fraenkelis žodyno įvade rašo, jis šį žodyną pradėjęs 1947 metais. Tuo metu jis dėstė Hamburgo universitete, bet taip pat skaitė paskaitas ir Pabaltijo universitete, kur sutikdavo daug lietuvių profesorių ir studentų. Laimei, E. Fraenkelio labai turtinga privati biblioteka išliko Hamburgo mieste nepaliesta bombardavimų. Jis buvo joje surinkęs labai turtingą kalbotyrinę medžiagą, beveik viską, kas ligi tol buvo pasirodę baltistikos ir apskritai indoeuropiečių kalbotyros srityje.

Žinoma, šis žodynas negalėjo apimti visų lietuvių kalbos žodžių. Pats E. Fraenkelis sako įžangoje, kad jis neduosiąs daug onomatopoetinių žodžių, t.y. tokių žodžių, kurie imituoja gamtinius garsus, bet jų vis dėlto pačiame žodyne yra gausu: dardėti, pliaukšti, purkšti, purpti, šliurpti ir daug kitų. Jų gal tiek daug nereikėjo dėti, bet, matyt, autorius turėjo galvoje nelietuvius kalbininkus, kuriems sunku būtų tokius žodižus, gerai nuodugniai lietuvių kalbos nemokant, atskirti nuo kitokio pobūdžio žodžių.

Tikrinių vardų žodyne labai maža, pasitaiko tik įdomesni, tokie kaip Dunojus, Kaunas, Nemunas, bet nėra tokių kaip Vilnius ir daugybės kitų. Man atrodo, kad gal būtų buvę naudingiau verčiau daugiau dėti tikrinių vardų negu tiek daug gamtinius garsus imituojančių veiksmažodžių.

Pagaliau žodynas yra perkrautas skoliniais iš kitų kalbų. Jų čia tai tikrai perdaug, čia pacituosiu tik keliolika, kurie yra visiškai aiškūs skoliniai iš žinomų kalbų: proca, pročka, prokuroras, prosas prova, prūn-tas, psalmas, pūčka, pudamentas, pu-liceija, pulkauninkas, punčeška, punktualūs, pūrmonas ir t.t. Šie pavyzdžiai mano paimti tik iš kelių žodyno puslapių Kai kurie iš tų žodžių yra vartojami tik kai kuriose tarmėse, kaip pudamentas (kitur: fundamentas), punčeška (kitose vietovėse pančeka 'kojinė'), purmonas 'vežikas' ir pan. žinoma, čia, matyt, irgi nusprendė tas faktas, kad autorius norėjo taikyti žodyną, kaip jau minėjau, nelietuviui kalbininkui. Iš tikrųjų tokie visi skoliniai galėtų būti išnagrinėti specialiame lietuvių kalbos skolinių žodyne, o kai kurie iš jų tikrai ir buvo aprašyti Tarptautinių žodžių žodyne. Jeigu dar galima būtų turėti atskiras specialus etimologinis žodynas asmenvardžiams, kitas kitiems (daugiausia geografiniams) tikriniams vardams, tai tokiu būdu etimologinis žodynas kiek sutrumpėtų, būtų ne taip perkrautas, liktų daugiau vietos kitiems svarbiems aiškinimams, arba galima būtų jį sudėti į vieną didelį, bet patogesnį tomą, kaip tai yra padaryta daugelio kitų kalbų etimologinių žodynų.

žodžių kilmė pačiame žodyne aprašoma tokia tvarka. Pirmiausia duodamas pagrindinis lietuvių kalbos žodis jo bendrinės literatūrinės kalbos forma (nors tas nevisur tiksliai išlaikyta, kaip anksčiau minėjome). Kartais duodamos kelios žodžio formos, kita kirčiavimo klasė ir pan. Toilau duodama visa žodžio "giminė" lietuvių kalboje; latvių ir prūsų kalbos žodžiai, kur jie tose kalbose egzistuoja; seniausios bei svarbiausios slavų kalbų formos, jeigu jų atitikmenys yra; pagaliau kitų indoeuropiečių kalbų atitikmenys, kur jie yra, kalbas cituojant nuo rytų ligi vakarų, taigi geografiškai. Kai kur tokios tvarkos nebuvo galima išlaikyti, nes artimesnės formos buvo,  sakysime, graikų kalboje, o senovės indų kalbos (sanskrito) žodžiai ir jų atitikmenys nėra visiškai aiškūs, tai jie tada suminimi vėliau.

Etimologija, arba žodžių kilmės mokslas, yra, kaip pats autorius sako, "labai svyruojanti ir slidi sritis" ("ein sehr schwankendes und schlüpfriges Feld"). Todėl, būdamas kuklus ir tikras mokslininkas, autorius sakosi įžangoje, kad jis nesąs tikras kiekvienu atveju duodąs geriausią lietuvių kalbos žodžių kilmės aiškinimą, o kai kur nurodąs tik tam tikrą galimo ar spėjamo giminingumo laipsnį su kai kurių kitų indoeuropiečių kalbų žodžiais. Bet jis taip pat nurodo, kad jo sukaupta medžiaga bus lyg pagrindas kitiems kalbininkams toliau rasti tinkamesnius sprendimus. Todėl jis prie daugelio žodžių aiškinimų labai gausiai, gausiau negu bet kuriame kitame etimologiniame žodyne, duoda bibliografinių nurodymų, daugiausia įvairių kalbininkų nuomones vienu ar kitu klausimu, kurie buvo paskelbti kalbotyros žurnaluose ir veikaluose per paskutinius daugiau kaip šimtą metų. Žodžiu, kalbininkams, kurie ateityje nuodugniai nagrinės šiuos dalykus, jau daugeliu atvejų nurodyta speciali literatūra tuo klausimu.

Pasirodžius tokios svarbos žodynui, jo aptarimas, recenzavimas, kritika, taisymas paprastai vyksta keleris ir net keliolika metų visokiomis formomis: trumpomis ir ilgomis recenzijomis, net straipsniais, liečiančiais tik vieną arba kelis aiškinimus, net privačiuose specialistų pokalbiuose ir susirašinėjime. Sakysime, jau ir dabar šio žodyno aptarimų, recenzijvj pasirodė daugelyje kalbotyros žurnalų, nuo Lietuvos ligi JAV.

Rašant kada nors kam nors antrąją ir tolimesnes šio žodyno laidas, ta visa "išsiaiškinamoji" medžiaga naujam redaktoriui teks kritiškai sunaudoti, taip, kad tolimesnės laidos išeis vis geresnės. Anksčiau minėto vokiečių kalbos etimologinio žodyno, prieš maždaug 40 metų pirmą kartą parašyto F. Klugės, kelių kitų redaktorių rankose jau išėjo per 20 laidų, kiek viena vis geresnė, nors kelios buvo ir nedaug tepakeistos.

žinoma, nežinia, ar kas kada ryšis mūsų aptariamą žodyną perredaguoti, nes jo išleidimas yra labai brangus: abu tomai kainuoja 354 markių, atseit apie 88 dolerius. Jo paruošimą rėmė centrinė vokiečių tyrimams remti įstaiga, ir jį leido kartu dvi didžiulės vokiečių leidyklos: Carl Winter Heidelberge ir Vandenhoek - Ruprecht Göttingene. Geriau gal galvoti, kad po keliolikos metų, kai jau turėsime daug šio žodyno nagrinėjimų, bus galima išleisti papildomas tomelis, kuriame būtų visi pataisymai, pagerinimai, priedai ir pan. Taip yra padarę latviai su savo Mūhlenbacho -Endzelyno žodynu.

O taisytinų dalykų jau yra daug. čia paminėsime tik kelis: kitaip reiktų dabar aiškinti kad ir tokius žodžius: kiaulė, kvietys, Lietuva, Neringa, nes apie juos yra tuo tarpu pasirodę kalbotyros žurnaluose kitokie, daugiau priimtini, aiškinimai. Reiktų pažymėti, kad žodį staigmena sudarė ir "paleido vartojimui" A. Salys, kaip jau buvo minėta Aiduose, taip pat apie tai rašo W. R. Schmalstieg (Word, 1962,366). žinoma, tokių "taisymų" per keliolika metų susidarys gana daug.

Yra daugelis žodžių, prie kurių, mums atrodo, lyg perilgai sustota, o kitur — aiškinimai pernelyg trumpi. Pavyzdžiui, labai mažai yra pasakyta apie gintarą, o prie žodžio ginti (ginu, gyniau) yra duodami sekantys žodžiai apginti, ginklas, neapginklus, ginčas, gintyti, ginčyti, pagynėti, pagyna, paginatis, pagynėtuvės; toliau: genys, genėti, ganyti, ganiava, paganą, paganos. paganė, pagania, ganykla, ganiöti, geniöti, gainioti, naktigonė, naktigonis, naktigoninkas, guniöti, günyti, paguinikis. žinoma, įdomu pamatyti visų šių žodžių "giminystę", tačiau kai kurie jų beveik savaime aiškūs, tai gal jų nereikėjo įtraukti.

Mums, lietuviams, šis žodynas yra svarbus ir kitu, ne tik kalbotyros atžvilgiu. Dar 1957 m. prof. Szemerenyi (žurnale Kratylos, 1957) tvirtino, kad užtenką tik pažiūrėti į Traut-manno žodyną (R. Trautmann, Baltisch - Slavisches Wörterbuch, 1923) ir jau esą galima matyti, kad baltų ir slavų kalbos esančios labai artimos. Panašiai, tik su atvirkščiais rezultatais, galima pasakyti apie šį E. Fraenkelio žodyną: užtenka tik jį pavartyti, paskaityti, kad suvoktume, jog baltų ir slavų kalbos turi labai didelių, nesujungiamų skirtumų, atseit, jos negali būti kilusios iš vienos prokalbės, bet yra išsivysčiusios atskirai tiesiog iš indoeuropiečių prokalbės. Mes čia paminėsime tik labai mažą dalį tų lietuvių kalbos žodžių, kurių jokių pėdsakų neturi nė viena slavų kalba, o jų daugelio atitikmenis galima rasti kitose, ne slavų, kalbose: aistra, alga, ašva, bamba, banda (gyvulių), bendras, blauzda, briedis, daina, darbas, didis, dievas, diržas, drausti, ekėčios, gentis, greitas, irti, kalnas, kaltas (būdvardis), karas, karštas, kelti, lesti, malkos, manta, ratas, senas, vyras ir daugybė kitų.

Ir nekalbininkui toks žodynas yra įdomus šaltinis sužinoti jo srities žodžių kilmę, ir apskritai visiems yra įdomi žodžių prasmės ir reikšmės kitimo raida. Iš čia galima matyti, kad lietuvių kalbos tokie žodžiai, kaip kenkti, kančia, kankinys, kankinimas yra išsivystę iš tų pačių senųjų šaknų, kaip ir vokiečių Hunger, anglų hunger, iš čia galima matyti, kad yra tam tikro ryšio tarp lietuvių kalbos slėgti, sloga, slogutis, sluoksnis ir vokiečių k. schlagen 'mušti'. Toliau, galima matyti, kad mūsų būdvardis geras nieko bendro neturi su mūsų veiksmažodižu gerti, o priklauso tai pačiai grupei kaip mūsų veiksmažodis girti ir t.t.

Įvairių sričių darbuotojai čia gali susiieškoti patikimiausią jų srities žodžių kilmės aiškinimą. Kary, rodos, jau buvo straipsnis apie mūsų karinius terminus, pagrįstas daugiausia šiuo žodynu.

šis žodynas pradėjo eiti 1955 metais, išleidžiant po porą sąsiuvinių (vok. Lieferung) kas metai. Viso išleista 18 tokių sąsiuvinių, iš kurių pirmuosius 7 dar paruošė ir galutinai suredagavo E. Fraenkelis, o nuo 8-to sąsiuvinio redagavimo darbą tęsė Erich Hofmann ir Eberhard Tangl, padedami buvusios E. Fraenkelio bendradarbės dr. Annemarie Slupski. E. Fraenkelis daliai dar neišspausdinto darbo buvo palikęs rankraštį, o tolimesniam darbui — daug medžiagos, daugiausia jau sutrauktos į korteles. Abu redaktoriai pripažįsta, kad be dr. Slupski niekas nebūtų galėjęs išskaityti prof. Fraenkelio "keverzojimų" ("kaum lesbare Kritzeleien Fraenkels"). Finansiškai šį didžiulį darbą visą laiką rėmė centrinė Vokietijos mokslinių tyrimų finansavimo įstaiga Deutsche Forschungsgemeinschaft.

Antrojo tomo gale yra įdėti smulkūs žodžių sąrašai-rodyklės, t.y. tų žodžių, kurie nėra pagrindinėje alfabetinėje eilėje. Tos rodyklės užima 215 puslapių, bet tai yra labai naudingas dalykas.

Be abejo, prof. Ernst Fraenkelis pasistatė šiuo veikalu sau nerūdijantį paminklą. Tokio veikalo galutinis išleidimas gal turėtų ir mus, ypatingai studijuojantį jaunimą, paraginti daugiau domėtis kalbotyra, kurios baruose dar tiek daug darbo mūsų kalbai aprašyti.

Ernst Fraenkel, LITAUISCHES ETYMOLOGISCHES WOERTER-BUCH. Band I: abä - privekiūoti; Band II, unter Mitarbeit von Annemarie Slupski fortgefuehrt von Erich Hofmann und Eberhard Tangl, privykėti - žvolgai. Carl Winter, Heidelberg ir Vandenhoek - Ruprecht, Goettingen, 1965.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai