Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS BIOGRAFIJOS BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VACLOVAS BIRŽIŠKA   
Jojo 150 metų gimimo, 100 metų įsivyskupavimo ir 75 metų mirties sukakties proga

Nors lietuvių tautinis XIX a. sąjūdis prieš spaudos uždraudimą dar tebuvo užuomazgoje, tačiau jau ir tuo laiku Lietuvos visuomeninėje arenoje iškilo visa eilė ryškių vardų, uždėjusių tam tikrą antspaudą visam mūsų XIX a. gyvenimui. Gana čia prisiminti vysk. J. A. Giedraitį, D. Pošką, A. Strazdą, S. Valiūną, S. Stanevičių, S. Daukantą, L. Ivinskį, J. A. Pabrėžą, M. Akelaitį, J. S. Dovydaitį ir kai kuriuos kitus. Betgi visus juos nustelbia vyskupas Valančius, ypač dėl to, kad jo veikla nesiribojo vien literatūriniu darbu, kaip daugumo anų, bet prasiskverbdavo į visas Lietuvos viešojo gyvenimo sritis. Nors pats jis, paėmęs Žemaičių vyskupijos sostą, ir mėgino savo veiklą aprėžti vien bažnytiniu-tikybiniu darbu, vienok dėl tų politinių aplinkybių, kuriomis jam teko gyventi ir dirbti, jis nuolatos susidurdavo ir su kitomis Lietuvos gyvenimo sritimis Visose jose jisai savarankiškai pasireiškė ir tuo būdu visai Lietuvos XIX a. istorijai uždėjo savo, valančinį antspaudą.

Tuo laiku neturėjome kito asmens, kurį būtume galėję greta jo pastatyti. Ir ne tik XIX a., bet ir XVII-XVIII a. sunku būtų surasti tokią asmenybę.

Tiesa, šių dienų akimis žiūrėdami į jo veiklą, mes neretai darydavome ir darome jam tuos ar kitus priekaištus, kodėl jis atitinkamais savo veiklos momentais elgėsi ne taip, kaip mūsų dabartinėmis pažiūromis jis būtų turėjęs ar galėjęs pasielgti, kaip mūsų nuomone būtų buvę geriau ir mūsų tautai naudingiau. Kita vertus, kartais vėl kiti jo veikloje pastebi ir tokius nuopelnus, kurių jis iš tiesų neturėjo, kelia jį per aukštai ten. kur jis daug kukliau veikė. Bet tai yra įprastos klaidos, kada šių dienų akimis matuojami praeities žmonės ir įvykiai. Valančių turime vertinti tokį, koks jis buvo, o ne tokį, kokį mes jį norėtume ar nenorėtume turėti, nes ir laikai buvo visai kiti. O ir pats jis buvo grynas realistas ir niekados nemėgino būti kokiu ateities pranašu ir įspėti mūsų tautos ateities kelią.

Vis dėlto jis liko centriniu visos mūsų XIX a. istorijos asmeniu, ir jo neprivalome pamiršti. Tačiau kartais ir pamirštame. Jo sukaktys paminimos vienu kitu mūsų periodinės spaudos kukliu straipsneliu, ir tiek. Žinoma, žymia dalimi čia kaltos ir tos ypatingos aplinkybės, kuriomis kaip tik jo trijų sukakčių metu tenka mūsų pavergtai tėvynei gyventi. Vis dėlto ir tokiais laikais nepamirštame ilgai minėti šių dienų gyvųjų įvairių mūsų sukaktuvininkų, o apie Valančių tylime, nors savaime aišku, nė vieno tų sukaktuvininkų nei greta jo pastatyti negalėtume. Tad pamėginkime nors kiek prisiminti ir kitiems nežinantiems ar pamiršusiems priminti jo gyvenimo kelią, pradžioje tylų, nepastebimą, paskiau sistemingai vis kylantį į viršų, kol pagaliau jis savo asmeniu aptraukė visą Lietuvos horizontą. Po visos eilės užimančių Žemaičių vyskupijos sostą įvairių stambių didikų šeimų atstovų šis pirmasis vyskupas "iš mužikų" visus juos pralenkė, ir tik kai kuriais atžvilgiais greta jo tegalima pastatyti veikusį XVI-XVII a. sąvartoje vyskupą Merkelį Giedraitį.

I.
Kada 1801 m. vasario 16 d. (naujuoju stiliumi vasario 28 d.) Salantų valsčiaus Medsėdžių Nasrėnų ūkininkams Mykolui, Martyno sūnui, ir Onai Stankaitei Valančiams gimė jų trečias vaikas, vargu ar kas iš namiškių galvojo, kokį kelią teks ateityje jam išeiti. Jau rytojaus dieną jis buvo Kalnelio bažnyčioje pakrikštytas Motiejaus vardu. Šį vardą pasirinkta kūdikio dėdės, Milašaičių filialisto kunigo Motiejaus Valančiaus-Volončevskio garbei. Vėliau, jau būdamas vyskupu, Valančius vartojo du — Motiejaus Kazimiero — vardus. Šis Kazimieras atsirado kartu su Volončevskio pavarde vėliau ištaisytoje metrikoje. Mat, tais laikais, jei kuriam valstiečių vaikui kartais ir pavykdavo savo tikrais dokumentais stoti į vidurinę mokyklą, tai kelias į aukštąsias mokyklas jiem buvo užtvertas reikalavimu, kad vien bajorų vaikai tegalį aukštąjį mokslą eiti. Bet jau ir XVIII a., o ypač XIX a. ligi baudžiavų panaikinimo, buvo nesunku, fiktyviai susibajorinant, šias luomines kliūtis aplenkti. Vieni, imdami metrikų išrašus iš parapijos metrikų knygų, susitarę su tais, kas tuos išrašus pagamindavo, juos atitinkamai ištaisydavo. Kiti tiesiog nusipirkdavo iš įvairių smulkių bajorėlių jiems nereikalingus ir nebevartojamus bajoriškus dokumentus. Kiti vėl, pasinaudoję vietinių įstatymų spragomis, pristatydavo vietos teismui porą liudininkų bajorų, kurie teisme ir paliudydavo, kad prašytojas esąs iš tėvų protėvių neabejotinas bajoras. Pagaliau dar kiti (pvz. tas pats Simanas Daukantas) patys sugebėdavo parašyti abejonių nekeliančius bajoriškus dokumentus, net pergamente. Ir boveik niekas, išskyrus gal kitą užsispyrusį savo baudžiauninką atgauti savo vergijos šalininką (pvz. Gorskis kunigo Valmiko-Vilmiko byloje), dėl to triukšmo nekėlė, nes savo laiką atgyvenę įstatymai niekam neimponavo, ir tie, kam tokie sufalsifikuoti dokumentai būdavo pristatomi, pasitenkindavo jų išorių panašumu į tikruosius, nors ir neabejojo, jog jie buvę suklastoti. Jie paprastai ir nekvestionavo tuos dokumentus pristačiusių teisės gauti aukštosios mokyklos baigimo diplomą.

Pirmam J. Tumui pavyko surasti ir tikrąją Valančiaus gimimo metriką ir ją sulyginti su ištaisytąja, kur Valančiaus tėvai jau virto bajorais Volončevskiais. Tumas spėdavo, kad ši metrika buvusi ištaisyta, Valančiui laukiant paskyrimo vyskupu. Nors tikrai, Valančiaus įsivysku-pavimo byloje figūruoja ta pati taisytoji metrika, tačiau joki bažnytiniai kanonai nei rusų įstatymai nereikalavo, kad vyskupais būtų skiriami tik iš bajorų luomo kilę. Be abejo, ši metrika buvusi ištaisyta daug anksčiau, o paskui jau Valančius jos savaime negalėjo keisti. Daugelis ištaisydavo savo metrikas, jau stodami į vidurinę mokyklą, bet ir čia anų laikų mokyklų mokinių sąrašuose (taip pat ir Žemaičių Kalvarijos mokykloje, kur Valančius mokėsi) prie daugelio mokinių pavardžių nurodoma, kad jie yra kilę iš valstiečių, taigi galima buvo ten stoti ir be bajoriškų dokumentų. Greičiausia, Valančiui teko parūpinti taisytą metriką, ar stojant į Vyriausiąją Vilniaus Seminariją, ar ją baigiant, nes ši aukštoji mokykla, lygiai kaip ir Vilniaus Universitetas, neturėjusi teisės išduoti baigimo diplomą nebajorui.

Motiejui gimus, jo tėvas jau buvo baigęs 50 metų (jis gimė 1752 m. ir mirė 1828 XII 13), o motina tiktai 31-us (ji gimė 1770 II 21 Kūlupėnuose Kartenos vlsč. ir mirė Varniuose 1859. XII 24, taigi jau bebaigianti 90 metų). Motiejus buvęs jų tretysis vaikas. Vyriausioji sesuo Marijona (ne Marcijona, kaip rašo A. Alekna) buvo gimusi 1796 I 6, vėliau buvo ištekėjusi už Viskantos, o šiam mirus, už Jono Rudavičiaus. Ji mirė 1865 XII 27. Brolis Julijonas Mykolas gimė 1797 XII 29 ir nuo 1820 m. stojo į bernardinų ordiną kaipo tėvas Julijonas Volončevskis. Jis mirė 1859 III 30. Bet Motiejus nebuvo paskutinysis vaikas. 1805 XII 18 gimė dar sesuo Petronėlė (mirusi 1867 I 3), vėliau ištekėjusi už Kazimiero Bagdanavičiaus, o šiam mirus, už Simano Barškiečio, kuris pasivadino Beresnevičium. Jauniausias brolis Peliksas Justinas gimė 1808 V 30. Šis, kaip ir Motiejus, siekė aukštojo mokslo, bet pasirinko ne dvasininko, bet gydytojo profesiją. Kadangi stojant į universitetą reikėjo susibajorinti, tai jis, progai pasitaikius, iš Justino Bohdzievičiaus nusipirko šiam nereikalingus dokumentus ir 1832 m. stojo į Dorpato (Tartu) universiteto medicinos fakultetą ne kaip Valančius ar Volončevskis, bet kai Justinas Boh-dzievičius. Medicinos fakultetą jis pabaigė 1840 m., bet ir nepradėjęs gydytojo praktikos, jis čia pat Dorpate 1840 II 23 pasimirė.

Ligi savo amžiaus 15 metų Motiejus gyveno tėvų ūkyje, versdamasis įprastais kaimo darbais, bet kartu ir kiek mokydamasis, nes, matyti, kunigo Motiejaus raginami, tėvai buvo nusistatę leisti jį į kunigus. Prie dėdės kiek pasiruošęs, Motiejus 1816 VIII 16 stojo į artimiausią jam Žemaičių Kalvarijos tėvų domininkonų vedamą vidurinę mokyklą. Ši mokykla nebuvo tiek populiari, kiek seniausioji Žemaitijoje Kražių gimnazija, bet vis dėlto patraukdavo labai didelį mokinių skaičių, ypač nuo 1818 m., kada prie savo senųjų keturių klasių pridėjo dar dvi. Tuo būdu susilyginusi su Kražių gimnazija, ji savo abiturientams suteikdavo teisę stoti į aukštąją mokyklą. Įdomu tačiau, kad žymiausią Kalvarijos mokyklos mokinių dalį sudarydavo kaip tik tokie pat, kaip ir Valančius, valstiečių vaikai.

Valančius iš karto stojo į antrąją klasę. Mokykloje penkerius metus pasimokęs, jis 1821 m. ją baigė. Nors savo išlikusiuose užrašuose Valančius ir pateikė kiek prisiminimų apie mokyklą ir jos mokytojus, bet iš tų užrašų nematyti, kad mokykla būtų jam didesnę įtaką padariusi. Kitų mokinių tarpe niekuo neišsiskyręs, jis ramiai, be kokių nuotykių ir ne vienoje klasėje neužkliuvęs, ją visą išėjo, pasiruošęs stoti į seminariją.
1821—1822 metus jis praleido pas tėvus ir iš dalies pas dėdę Motiejų ir tik 1822 X 1 stojo į Varnių dvasinę seminariją, kurią išėjo lygiai per dvejus metus ir pabaigė 1824 X 1. Kaip tik tuo laiku atsiradus vienai Žemaičių vyskupijos va-kansijai Vilniaus Vyriausiojoje Seminarijoje, jis, kaip vienas geriausiųjų seminarijos alumnų, buvo į tą seminariją iškomandiruotas, dar negavęs šventinimų, nes neturėjo reikalingų metų.

2.
Vilniaus Vyriausioji Kunigų Seminarija buvo 1808 m. pradėjusi veikti kaip Vilniaus universiteto padedamoji mokslo įstaiga, bet kartu ji dirbo ir kaip savarankiškai valdoma aukštoji uždara dvasinė mokykla, vien formaliai su universitetu surišta, tik nuo jo nepriklausomai dvasinės vyresnybės tvarkoma. Iš visų buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos teritorijos katalikų ir unitų vyskupijų čia buvo siunčiamas aukštosioms teologijos studijoms tam tikras skaičius stipendininkų, parenkamų ne vien iš vietines dvasines seminarijas baigusių, bet ir nebaigusių ir net kartais ir iš visai prieš tai seminarijos nelankiusių kandidatų. Greta savarankiškai vien Vyr. Seminarijoje dėstomų kursų šios mokyklos studentai klausė eilės privalomų jiems dalykų universiteto moralinių ir politinių mokslų (teisių) fakultete, būtent — šv. Rašto, dogmatinės, moralinės, vėliau ir pastoralinės teologijos, bažnytinės istorijos, bažnytinės teisės, lotynų ir lenkų literatūros, logikos ir graikų kalbos, taip pat neprivalomų — prigimtosios ir tautų teisės, politines ekonomijos ir kai kurių grynai gamtos mokslų dalykų fizikos-matematikos fakultete. Tačiau 1827 m. visi politinio moralinio fakulteto teologiniai dalykai buvo perkelti į atskirą to fakulteto teologijos skyrių, faktiškai savarankišką teologijos fakultetą, tvarkomą atskiro prodekano.

Valančius stojo į Vyr. Seminariją kaip tik tais metais, kada dėl pagarsėjusios tuo laiku 1823—1824 m. universiteto vad. filomatų-filare-tų bylos universiteto darbas buvo smarkiai sukrėstas ir sutrukdytas, daugelis studentų buvo kalinta, ištremta ir išvaikyta. Tačiau Vyr. Seminarija, kaipo uždara mokykla, kurios klausytojai nebuvo įtraukti į anas bylas, beveik nenukentėjo. Bet šie universiteto sukrėtimai kiek atsiliepė ir Vyr. Seminarijos mokslui, kadangi kai kurie profesoriai (pvz. J. Lelevelis) buvo visai iš universiteto pašalinti, o ir be to, kaip tik tuo laiku mirė keletas žymiausiųjų teologinių ir kitų dalykų dėstytojų — 1823 m. mirė prof. Cho-dani, 1824 m. Golianskis, 1825 m. žymiausias universiteto filologas Groddekas. Savo dėstytojų tarpe Valančius turėjo dogmatinės teologijos profesorių, būsimąjį Vilniaus vyskupą A. B.Klon-gevičių (Klungį), Šv. Rašto ir biblinės archeologijos prof. unitą kun. Mykolą Bobrovskį, kuris vėliau, rusų valdžiai prievarta uniją naikinant, virto pravoslavu, moralinės ir pastoralinės teologijos dėstytoją kun. Igną Borovskį, homiletikos ir biblinės archeologijos dėstytoją kun. Joną Skydelį, moralinės teologijos dėstytoją unitų kunigą Platoną Sosnovskį, dogmatinės teologijos ir bažnytinės istorijos dėstytoją Antaną Fijal-kovskį (vėlesnįjį metropolitą), kanonų teisės prof. Cappellį, hebrajų kalbos Simaną Žukovskį, lotynų kalbos J. S. Hrinevičių ir kt.

Dar prieš Valančiaus atvykimą į Vilnių čia universiteto studentų tarpe buvo užsimezgęs savarankiškas lietuvių sąjūdis, kuriam vadovavo S. Stanevičius, K. Zabitis, S. Daukantas. Iš to sąjūdžio atsirado ir savarankiška slapta lietuviška kuopelė, kurios narių dalis liko Vilniuje ir po tų visų studentiškų suiručių. Neturime tiesioginių žinių, ar Valančius turėjo kokių ryšių su to sąjūdžio dalyviais. Tačiau atrodo, kad šiokių tokių ryšių vis dėlto buvo buvę. Pavyzdžiui, 1826—1827 m. kunigui Antanui Savickiui, tuo laiku Tirkšlių vikarui, renkant savo ruošiamai išleisti knygai—vertimui Tomo Kempiečio "Apey Sekimą Chrystusa Pona" (ji tebuvo išspausdinta 1828 m.) prenumeratą ne tiktai Žemaičiuose, bet ir Vilniuje, prenumeratorių tarpe greta Simano Stanevičiaus, kunigo Vincento Valmiko (Vilmi-ko) ir kitų randame ir užsisakiusį du egzempliorius Valančių. Galimas daiktas, kad jie visi buvo kartu suėję ir knygą užsiprenumeravę.

Beveik vienu laiku su Valančiumi tiek Vyriausiojoje Seminarijoje, tiek ir universitete studijavo ir vėlesnysis Vilniaus dvasinės seminarijos rektorius Antanas Kitkevičius (Kikutis), ilgametis Pabiržės klebonas, parašęs ir vieną lietuvišką knygutę. Ten buvo kunigas Tadas Lichodziejauskis, taip pat ir Tomas Dobševičius, kuris iš Žemaitijos buvo vėliau nusikėlęs į Lucko vyskupiją ir iš ten paskirtas Kijevo universiteto teologijos katedros profesorium. Ryšiai tarp Valančiaus, Kikučio ir Dobševičiaus nenutrūko, jiems ir mokyklą baigus — Kikutis vėliau talkininkavo Valančiui, kai šis spausdino savo knygas Vilnuje, o su Dobševčium Valančius palaikydavo ligi savo mirties nuolatinę korespondenciją, vis stengdamasis jį grąžinti Žemaičių vys-kupijon. Pats Dobševičius buvo vėliau parašęs pirmąją plačią "Žemaičių Vyskupystės" recenziją.

3.
1828 m. Valančius pabaigė Vyriausiąją Seminariją teologijos kandidato laipsniu, o tų pačių metų gegužės 16 d. buvo Vilniaus katedroje įšventintas kunigu. Birželio 30 d. jis gavo ir teologijos magistro laipsnį. Kadangi jis buvo įšventintas ne savo vyskupijos sostinėje Varniuose, bet Vilniuje, tai matyti, kad tuo laiku jis jau buvo iš savo vyskupijos išsikėlęs į Vilniaus vyskupiją. Atrodo, kad tai jis buvo sąmoningai padaręs. Platesnis Lietuvos sostinės gyvenimas buvo savotiškai jį paveikęs — jis čia susiprato ir atjautė savo jėgas, savo tinkamumą platesniam darbui, negu tas, kuris jo laukė grįžus į Žemaitiją, kur jis būtų turėjęs ar kokiam užkampyje vikarauti ar likti kokio mažo miestelio gimnazijos kapelionu. Jis matė, kad, nežiūrint svetimosios okupacijos, Vilnius vis dar diriguoja visam Lietuvos ne tik politiniam, bet ir bažnytiniam gyvenimui. Tad jis bus manęs, kad jam, pasilikusiam Vilniaus vyskupijoje, atsivers platesnis veiklos kelias. Bet jis tuo žvilgsniu apsiriko.

Nuo 1828 IX 1 jis buvo paskirtas Moziriaus (Minsko gubernijos, bet Vilniaus vyskupijos) apskrities mokyklos kapelionu ir čia buvo išlaikytas šešerius metus. Nors nuo tų pačių 1828 m. balandžio mėnesio pabaigos Vilniaus vyskupiją valdė jo buvęs dogmatinės teologijos profesorius kunigas Andrius Benediktas Klongevičius, pats kilęs iš valstiečių Klungių ir taip pat, kaip ir Valančius, susibaj orines, bet ligi jis 1839 m. buvo paskirtas aktualiuoju vyskupu, svariausią balsą skiriant ir kilnojant kunigus turėjo čia Vilniaus kapitula ir konsistorija, o šios kaip tik ir buvo griežtai bajoriškai nusistačiusios. Todėl, "mužikų vaikui" nelengva čia buvo į priekį pra-sistumti. Dar 1819 m. ta pati Vilniaus kapitula griežtai buvo nusistačiusi prieš to paties Klon-gevičiaus paskyrimą kanauninku, kada universitetas, pasinaudojęs savo sena privilegija, jį tai vietai rekomendavo. Jie nesutiko išrinkti kanauninku savo būsimąjį vyskupą, motyvuodami tuo, kad nebūdamas bajoras, jis negalįs būti ir kanauninku. Ir turėjo nusileisti tik tuomet, kada universitetas jiems nurodė, kad šis, paskirtas universiteto profesorium, jau tuo pačiu įgijęs asmenines bajorystės teises. Iš šiaip nusistačiusios kapitulos ir Valančiaus nieko negalėjęs laukti.

Vysk.   Motiejus   Valančius
 
Nors Valančius turėjo ir teologijos magistro laipsnį ir tuo būdu jau buvo išsiskyręs iš bendros kunigų masės, bet tame Moziriuje jis buvo visai pamirštas. Gyvendamas visai svetimoje jam aplinkoje, kur visa liaudis buvusi gudiška ir daugiausia unitai, o bajorai ir miestiečiai buvo visai aplenkėję, jis jautėsi kaip ir ištremtas tarp visai svetimų žmonių.

Iš to laiko išliko du jo lenkiškų pamokslų rinkinėliai, rašyti Moziriuje 1828 ir 1832 m., kuriuos jis, matyti, sustatė tiesiog iš nuobodumo, nes ir pats tuos rašinius pavadino "Moje zabawy" — mano pramogos. Tačiau vienu atžvilgiu toji Moziriaus "tremtis" jam išėjo Į naudą. Kaip tik čia jam bekapelionaujant, užėjo 1831 m. sukilimas. Žemaičiuose jis buvo apėmęs visą kraštą. Ten nedaug teliko jaunų, savo krašto nelaimes atjaučiančių kunigų, kurie tuo ar kitu būdu nebūtų su sukilimu susidūrę, o paskiau, rusų valdžiai sukilimą numalšinus, nebūtų dėl to nukentėję. Jei tuo laiku Valančius būtų gyvenęs Žemaitijoje, vargu ar ir jis nebūtų buvęs tan sū-kurin įtrauktas, o tai vėliau galėjo skaudžiai atsiliepti jo tolimesnei karjerai, nes asmuo, dėl sukilimo politiškai susikompromitavęs, niekados nebūtų buvęs pristatytas nei patvirtintas vyskupu. Kas kita Mozūrijoje — svetima aplinka, svetimi žmonės, svetimi ir jų siekimai. Nors ir ten vietomis bajorai mėgindavo organizuoti sukilėlių būrius, bet jie nesugebėjo plačiau pasireikšti. Paties Moziriaus sukilimas visai nepalietė, ir tuo būdu šių neramumų neužgriebtas liko ir Valančius.

Sukilimą numalšinus, kaip tik gudų gyvenamose srityse prasidėjo rusų vyriausybės plačiu mastu pravedama unijos naikinimo ir unitų vertimo į pravoslaviją akcija. Ir šiaip nematydamas prieš save jokių ateities perspektyvų ir nenorėdamas būti įtrauktas į susijusius su unijos naikinimu katalikų kunigų persekiojimus, Valančius pasiryžo grįžti savo senoj on vyskupijon. Senelis vyskupas Juozapas Arnulpas Giedraitis, nors po sukilimo ir pats buvo nustojęs savo vyskupijoje valdžios ir dėl to visai jau nesikišo į kunigų skyrimą, vistiek, tik gavęs kunigo Valančiaus prašymą atgal jį priimti į Žemaičių vyskupiją, tuojau jį numatė Kražių gimnazijos kapelionu ir jau 1834 II 26 kreipėsi į Vilniaus mokslo apygardos globėją, prašydamas perkelti Valančių iš Moziriaus į Kražius.

Prasidėjo beveik pusmetį trukęs susirašinėjimas tarp Lietuvos švietimo reikalus tvarkančių įstaigų ir Minsko gubernatoriaus Kartaševs-kio, kol pagaliau šis tokiam perkėlimui pritarė, gavęs iš Moziriaus policijos pranešimą, kad Valančius esąs patikimų pažiūrų ir kad jis nedalyvavęs 1831 m. sukilime.
1834 m. liepos mėnesį Valančius išvyko iš Moziriaus ir per Minską išvažiavo į savo naują paskyrimo vietą —- į Kražius.

4.
Nors, palyginti su Moziriumi, Kražiai tebuvę mažas užkampio miestelis, bet jų garsas ir reikšmė buvo visai kitokie. Čia jau XVII a. pradžioje buvo įkurta jėzuitų kolegija, kuri po jėzuitų ka-satos buvo perreformuota į gimnaziją, o nuo 1803 m. įkūrus Vilniaus universitetą, ji ir toliau veikė, to universiteto prižiūrima. Ji nebuvo likviduota, patį universitetą panaikinus. Visą laiką ji buvo populiariausia vakarų Lietuvos mokykla, sutraukdavusi mokinius iš įtakingiausių Žemaitijoje šeimų. Jie ir mokyklą baigę nenutraukdavo su ja saitų. Dėl to tiek pati mokykla, tiek ir visas jos pedagoginis personalas buvo nuolatos vietos įtakingos visuomenės stebimi. Čia atvykęs Valančius pateko į savo aplinką, o susidūręs su vietos aukštuomene, atkreipė į save ir jos dėmesį, užmezgė daug naujų pažinčių ir pradėjo pats kilti.

Kražiuose Valančius išbuvo tiek pat, kiek ir Moziriuje — lygiai šešerius metus — nuo 1834 m. rugpiūčio pradžios ligi 1840 m. liepos mėnesio pabaigos. Čia jis buvo gimnazijos kapelionu, tikybos mokytoju ir gimnazijos bibliotekininku.

Jau Moziriuje įgijęs nemažą pedagoginį patyrimą, jį čia gražiai išplėtė ir savo mokiniams turėjo didelę įtaką. Visi jo buvę mokiniai Kražiuose vėliau jį entuziastiškai minėjo, ypač ir dėl to, kad kiti jų mokytojai maža kuo tuo laiku pasireikšdavo, jei nebent specialia neapykanta lietuvių kalbai ir lietuviams. Pvz. profesorius Andrius Ugenskis viename savo laiškų Valančiui (1859 X I) prisimena, kaip Kražių gimnazijos lenkai mokytojai gerai lenkiškai nekalbančius vaikus vadino "juodais žemaičiais". O apie tą patį Valančių Ugenskis rašo, kad jis pamokų metu, kalbėdamas apie reformacijos sklidimą Lenkijoje ir Lietuvoje, netiesiogiai kreipdavo mokinių dėmesį į lenkų intrygas prieš Lietuvą, į tai, kaip jie persekiodavo Lietuvos savarankiškumo gynėjus ir kt. Ir pats Valančius, jau vyskupu tapęs, mielai apsisupdavo savo buvusiais kražiškiais mokiniais. Savo guvusį mokinį Kražiuose kunigą Jeronimą Račkauskį jis paskyrė seminarijos profesorium, o paskiau, rusams ištrėmus J. S. Dovydaitį, ir seminarijos rektorium; kitą savo mokinį, baigusį vėliau Maskvoje mediciną, Vladą Andžejevskį, jis pasirinko savo nuolatiniu gydytoju ir t.t.

Kražiuose Valančius įsitraukia ir į mokslo ir literatūros darbą. Turtinga Kražių gimnazijos biblioteka, tuo laiku didžiausia visoje Žemaitijoje, tuo žvilgsniu jam davė gražią medžiagą. Deja, nors beveik visa ši biblioteka buvo ligi m ūsu laikų išlikusi Kauno ir Vilniaus universiteto bibliotekose, nebuvome suskubę paskelbti jos knygose išlikusių be galo įdomių paties Valančiaus užrašų. Mat, besinaudodamas tos bibliotekos knygomis, Valančius buvo įpratęs jų pabaigoje įrašyti trumpą viso veikalo apibūdinimą, tai ir savo parašu patvirtindamas. Šiose pastabose jis pasireiškė ne tik rimtu teologu, bet ir istoriku, keliais trumpais ir ryškiais posakiais sugebančiu kritiškai įvertinti knygos teigiamas ir neigiamas puses. Jei kada nors visos tos jo pastabos bus paskelbtos, tai teks pripažinti, kad Valančiaus asmenyje, tarp kita ko, turėjome ir vieną pirmųjų mūsų rimtų teologų teoretikų.

Greta to darbo jis, gyvendamas Kražiuose, pradeda tiek gimnazijos bibliotekoje ir archyve, tiek ir vyskupijos centro archyve rinkti savo sumanytai Žemaičių vyskupijos istorijai medžiagą. Akstiną jai rašyti, greičiausia, jam davė trumputis, 1830 m. lenkų kalba išspausdintas kunigo Stanislovo Čerskio Žemaičių vyskupijos aprašymas, kuriame iš tikrųjų tos istorijos beveik ir nebuvo, nes jos didžiausią dalį sudarė vien Skuodo dekanato ir Salantų parapijos istorija. Tačiau šį darbą Valančius baigė tiktai 1848 m., jau gavęs pasinaudoti ir Petrapilio archyvų medžiaga.

Šiuo gyvenimo laikotarpiu jis kviečiamas bendradarbiauti ir kitiems leidiniams. L. A. Jucevičius savo 1841 m. išleistame rinkinyje "Linksminę" išspausdinęs 1836 II 5 tos gimna-z;]os mokytojo Pelikso Moračevskio   parašytą lenkišką eilėraštį Valančiaus garbei, buvo iš pastarojo išgavęs ir mums šiuo tarpu arčiau nežinomą straipsnį savo ruošiamam rinkiniui "Ofiar-nik Religijny", kuris turėjęs būti išspausdintas apie 1842 m., tiktai jo nepavyko niekur surasti ir nėra žinios, ar jis iš viso buvęs išspausdintas.

Tačiau Valančiui svarbiausioji jo gyvenimo Kražiuose išdava buvusi ta, kad čia jo darbas buvo nuolatos stebimas Žemaičių vyskupijos kurijos, o šiai palaikant nuolatinius saitus su Vilniumi, jis pasidarė žinomas ir Vilniaus bažnytinėms sferoms, ko jis būtų negalėjęs atsiekti, dirbdamas Vilniaus vyskupijoje.

1840 m. pradžioje Vilniaus Dvasinėje Akademijoje atsirado laisva dėstytojo vieta. Visai nieko apie tai nežinodamas ir savo kandidatūros net ir nestatydamas, Valančius buvo išrinktas tos akademijos dėstytoju. 1840 V 10 Rusijos vidaus reikalų ministras Stroganovas, kurio žinioje akademija buvo, patvirtino Valančių adjunktu pastoralinei teologijai ir biblinei archeologijai dėstyti — kaip tik toms mokslo disciplinoms, iš kurių anose savo bibliotekinėse pastabose Valančius buvo padaręs daugiausia užrašų.

1840 m. birželio mėnesį akademijos rektorius Fijalkovskis jam oficialiai pranešė apie šį išrinkimą ir patvirtinimą ir kartu kvietė jį atvykti tuojau po šv. Petro į Vilnių priesaikos duoti. Tuo būdu pasibaigė šis kražiškis Valančiaus gyvenimo tarpas. Pasibaigė kaip tik laiku, nes jam tik iš čia išvykus, didelei mokinių grupei (jų tarpe ir minėtiems anksčiau J. Račkauskiui ir V. Andžejevskiui) buvo iškelta byla dėl priešvalstybinių parašų ir kitų neramumų. Nors su ta byla Valančius ir neturėjo nieko bendra, bet lengvai būtų galėjęs dėl jos susikompromituoti, nes daugelis tų mokinių buvo jo ypatingai mėgiami ir globojami. O vėl po kelerių metų, 1844 m. rugpiūčio mėnesį, ir pati Kražių gimnazija, išgyvenusi pustrečio šimto metų, buvo perkelta į Kauną, kur virto pirmąja naujai įkurtos Kauno gubernijos valdiška gimnazija.

5.
1831 m. rusų valdžiai likvidavus Vilniaus universitetą, greta medicinos fakulteto, paversto Medicinos Akademija, pavyskupio Klongevi-čiaus rūpesčiu buvo paliktas ir teologijos fakultetas, kuris, sujungtas su taip pat panaikinta Vilniaus Vyriausiąja Seminarija, virto Dvasine Katalikų Akademija. Pastaroji tačiau pradėjo veikti tiktai nuo 1834 m. vasario 11 d. Paskyrimas tos akademijos dėstytoju Valančiui turėjo didelės reikšmės, nes atvėrė jam duris į platesnį pasaulį. Jis čia dirbo su visa eile asmenų, kurie vėliau suvaidino žymų vaidmenį tiek Lietuvos, tiek ir Rusijos katalikų bažnytinėje hierarchijoje, ypač vėlesniaisiais laikais, kada Rusijos vyriausybė, nuolatos po akimis turėdama tos akademijos dėstytojus, iš jų tarpo daugiausia ir rinko savo kandidatus vyskupų sostui užimti.

Pirmajame savo, kaip akademijos dėstytojo, darbo etape neteko Valančiui galvoti apie tolimesnę karjerą, nes visą jos energiją išsemdavo ruošimasis paskaitoms ir pastangos greičiau įsigyti teologijos daktaro laipsnį. Mat, iš akademijos dėstytojų buvo reikalaujama, kad jie tokį laipsnį turėtų, tuo tarpu gi Valančius, kaip žinome, buvo tik teologijos magistras. Dėl to jo padėtis akademijoje buvusi tik laikina. Dvejus metus pasidarbavęs, jis 1842. VI. 19 toje pat akademijoje gavo ir teologijos daktaro laipsnį. Jo disertacija nebuvo išspausdinta, tai ligi šiol nepavyko nustatyti, kokia tema ji buvusi parašyta.

Tuo tarpu uoliai vykdydama savo rusifika-cinę politiką Lietuvoje, rusų vyriausybė nusistatė likviduoti ir abidvi Vilniuje gyvuojančias aukštąsias mokyklas, senojo universiteto liekanas. Medicinos Akademija buvo visiškai panaikinta, jos biblioteka buvo atiduota Kijevo universitetui, o visos mokslo įstaigos buvo išskaidytos tarp įvairių Rusijos universitetų. Norėta sulikviduoti ir Dvasinę Akademiją, bet tuomet būtų tekę aukštosioms teologijos studijoms studentus siųsti į Varšuvą, kur dar ligi 1867 m. gyvavo savarankiška Dvasinė Akademija. Tokio siuntimo kaip tik vyriausybė labiausiai stengėsi išvengti, prisibijodama lenkų įtakos. Taigi nusistatyta Vilniaus akademijos nenaikinti, tik ją iškelti į Petrapilį, kur ji, būdama nuolatinėj vyriausybės kontrolėj, nebūtų jai pavojinga.

1842 m. rugpiūčio mėnesį šis perkėlimas ir buvęs įvykdytas. Kartu buvo perkelta ir turtinga, žymiausia dalimi iš seno Vilniaus universiteto knygų sudaryta biblioteka. Su akademija išsikėlė ir žymiausioji dalis jos profesūros — Ja-kubielskis, Borovskis, Bagienskis ir Valančius. Jau Petrapilyje akademijos mokslo personalas buvo papildytas kai kuriais kitais profesoriais. Akademijos rektorium vietoje Antano Fijalkovs-kio buvo paskirtas vėlesnysis arkivyskupas Ignas Holovinskis, kuris, ir arkivyskupu tapęs, ligi pat savo mirties 1855 m. valdė akademiją.

Petrapilyje apsigyvenęs, Valančius užmezgė artimus ryšius su dvasinėmis katalikų hierarchijos viršūnėmis, bet ypač didelę jam čia įtaką turėjo pats rektorius Holovinskis. Tai buvęs didelių diplomatinių gabumų karštas lenkų patriotas, kuris sugebėdavo taip vikriai laviruoti, kad rusų valdžia jį laikė jai atsidavusiu kunigu ir visai juo pasitikėdavo, nors šis tiktai gudriai ją vedžiojo už nosies, nedarydamas nieko, kas galėtų pakenkti katalikybės reikalams Rusijos valstybėje, ir visais pagrindiniais klausimais slaptai susinešdamas su Vatikanu. Vėliau tapęs vyskupu, Valančius savo santykiuose su rusų valdžia kaip tik dažniausiai ir prisilaikydavo Holovinskio taktikos, tik ją žymiai patobulino, ypač ten, kur tekdavo turėti reikalo su žemesniais administracijos atstovais.

Kadangi akademija buvo tiesiogėje vidaus reikalų  ministerijos dvasinių reikalų  departa-
 
SODYBA PRIE EŽERO     (Iš leidžiamos Lietuvos vaizdų knygos)  V.   AUGUSTINO   NUOTRAUKA
 
mento žinioje, priežiūros reikalams ji nuolatos buvo lankoma įvairių administracijos pareigūnų. Net pats rusų caras Mikalojus I buvo ją keletą kartų aplankęs. Tai davė progos ir Valančiui arčiau su kitais tos administracijos atstovais susipažinti ir jiems sudaryti visai patikimo dvasininko įspūdį, kurį, reikalui esant, būtų galima išnaudoti, planuojant greitu laiku pravesti eilę katalikybei žalingų reformų. O tuo žvilgsniu laikai buvo ypatingai kritiški.

Konkordatas tarp Rusijos ir Vatikano nebeveikė, Rusijos valdžia visais frontais puolė Bažnyčią, mėgindama ją paversti tokiu pat savo siekimų įrankiu, kokiu jau iš seno buvo pravoslavų. Žiauriausiomis priemonėmis buvo baigiami likviduoti unitai. Visus katalikus liečiančius reikalus stengtasi sukoncentruoti jau 1801 m. Petrapilyje įkurtoje Dvasinėje Katalikų Kolegijoje, kurią bandyta paversti savotišku katalikišku "sviatejšu sinodu" (aukščiausias pravoslavų bažnyčios valdymo organas) ir tuo būdu visus gyvenančius Rusijos imperijos ribose katalikus atskirti nuo priklausomumo popiežiaus valdžiai. Vidaus reikalų ministerijos aukštieji pareigūnai važinėjo po vyskupijas, ieškodami tokių kunigų, kurie būtų visiškai valdžiai atsidavę (paties Valančiaus žodžiais, ieškodami "niekšų tarp dvasininkų") ir kurių padedama valdžia galėtų sugriauti visą Katalikų Bažnyčios organizaciją. Kai kur, deja, jiems pavykdavo tokių surasti, ir Valančius savo užrašuose jų tarpe mini ir Juozapą Rupeiką, kuris už pagelbą rusams per 1831 m. sukilimą paties caro Mikalojaus I buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kanauninku, o 1842 m. pabaigoje, be dvasinės vyresnybės žinios, buvo valdžios paskirtas Šiluvos infulotu.

Buvo panaikinta visa eilė provincijos dvasinių seminarijų, o nuo 1844 V 1 buvo įvesti katalikų bažnyčių etatai, dėl kurių Vilniaus vyskupijoje be išlaikymo liko 6 parapinės bažnyčios, 58 filijos ir 222 koplyčios, o Žemaičių vyskupijoje — 58 filijos ir 92 koplyčios. Likusiose nesulikviduotose seminarijose buvo nusistatyta įvesti visai naują santvarką, dėl kurios jos faktiška" buvo išimamos iš priklausomumo savo vyskupams, o klierikų skaičius visose seminarijose buvo keletą kartų sumažintas. Pvz., Žemaičių seminarijos klierikų skaičius iš 60 buvo sumažintas ligi 18. Toliau buvo naikinamos įvairios vienuolynų Įstaigos — ligoninės, spaustuvės ir kt. Vienu žodžiu, ataka ėjo visais frontais, o priemonių gintis nebuvo, nes bet koks kreipimasis į Vatikaną buvo griežčiausiai draudžiamas.

Tuo pačiu laiku valdžia, stengdamasi savo pusėn patraukti akademijos profesūrą ir auklėtinius, ją įvairiomis priemonėmis favorizavo. Baigusiems akademiją būdavo suteikiama pirmenybė užimti dvasinių seminarijų profesorių vietas, o akademijos profesoriai net ordinais apdovanojami Kitų profesorių tarpe 1843 XII 15 ir M. Valančius gavo aukso kryžių. Tačiau tokia dovana valdžia savo tikslo nepasiekė. Tą pačią dieną, tik tą kryžių iškilmingai gavęs, Valančius savo užrašuose atžymi — Timeo Danaos et dona ferentes "tais kryžiais, visai panašiais į pravos-slavų dvasininkų kryžius, valdžia tik norinti katalikų dvasininkus paversti tokiais pat valdininkais, kaip ir pravoslavų dvasininkai" (čia Valančiaus užrašas yra išverstas iš lenkų kalbos).

Šitie užrašai yra vienas pirmųjų Valančiaus literatūrinių darbų, nors dėl savo turinio, savaime aišku, jie nebuvo skiriami spaudai. Tik į Petrapilį atvykęs, Valančius diena iš dienos pradėjo savo užrašu knygoje žymėti, su atitinkamais komentarais, kiekvieną prieš Katalikų Bažnyčią ir prieš Lietuvos gyventojus nukreiptą valdžios potvarkį, įsakymą ar įstatymą. Iš tų jo komentarų aiškėja griežtas to laiko priešvaldi-nis, opozicinis Valančiaus nusistatymas. Galimas daiktas, kad tuos užrašus jis buvo pradėjęs vesti to paties rektoriaus Holovinskio įtakoje. Valančiaus opozicinės nuotaikos Holovinskiui buvo garai žinomos, ir tai jį jam teigiamai išskirdavo iš daugelio kitų, kurie kartais ir pasiduodavo valdžios vyliams.
Petrapilyje gyvendamas, Valančius arčiau suėjo ir su ten pat tarnavusiu Simanu Daukantu, kuris ypač paveikė Valančiaus lietuvišką nusistatymą, tuo būdu atsverdamas prolenkišką Holovinskio įtaką. Kiti taria, kad Daukanto įtakoje Valančius nusistatė savo čia tęsiamą Žemaičių vyskupijos istoriją išleisti ne lenkų kalba, kaip jam kiti siūle, bet lietuviškai. Susieidamas su Daukantu, jis kartu svajojo apie lietuviškos akademijos įsteigimą, o savo to laiko užrašuose atsižymi nemaža žinių apie kitus, lietuviškai rašiusius asmenis.

Neįprastas ir nesveikas Petrapilio klimatas labai neigiamai paveikė Valančiaus sveikatą 1844 m. pabaigoje jis čia rimtai apsirgo. Nesitikėdamas atgauti prarastą sveikatą, jis savo noru iš akademijos atsistatydino ir 1845 m. gegužės mėnesį grįžo į Žemaitiją.

6.
Keletą mėnesių Valančius Žemaitijoje praleido, negaudamas jokio paskyrimo, nors, atrodo, jau iš Petrapilio išvažiuojantį jį buvo numatę tam tikroms specialioms pareigoms. Kaip tik tuo laiku, Petrapilio administracijai reikaulaujant, visose vyskupijose buvo pravedama dvasinių seminarijų reforma, atimant seminarijas iš kunigų misijonierių, tvarkiusių daugumą seminarijų, jų rektoriais ir profesoriais skiriant išimtinai akademijos auklėtinius ir dėstytojus. Si reforma, pakėlusi iš klierikų reikalaujamą bendrą mokyklinį cenzą ir profesoriais skyrusi vien tiktai aukštuosius teologinius mokslus baigusius asmenis, iš esmės seminarijoms buvo naudinga. Tačiau pravedama nekanoniškomis formomis, vien tiktai rusų valdžios reikalavimu, visai nė neatsiklausus popiežiaus Grigaliaus XVI sutikimo, ji buvo sukėlusi didelį vietos vyskupų, vyskupijų valdytojų ir kapitulų nepasitenkinimą, o kitur iš dalies net ir pasipriešinimą. Tačiau valdžia nenusileido, ir noroms nenoroms teko reformą priimti. Atėjo ir Varnių seminarijos eilė.

Prieš reformą Varnių seminarijos dėstytojų tarpe tebuvo du kunigai misijonieriai, o kiti profesoriai buvo pasaulietiniai kunigai. Bet ir jie aukštųjų teologijos mokslų niekur nebuvo išėję. Todėl buvo įsakyta visus juos atleisti ir pakeisti kitais. Naujųjų seminarijos etatų projektą buvo jau sudaręs ir pristatęs patvirtinti pavyskupis Simanas Giedraitis. Jam 1844 m. mirus, tą projektą palaikė rusų valdžios pastatytas vyskupiją valdyti vadinamasis "nominatas" kunigas Jonas Krizostomas Gintila. Tačiau Petrapilio ministerija su tuo projektu visiškai nesiskaitė ir pavedė akademijos rektoriui I. Holovinskiui visą reikalą sutvarkyti. Šis pristatė M. Valančių kandidatu į reformuotos seminarijos rektorius ir jam pavedė visą reformą įgyvendinti. 1845 IX 4 vyriausybė Valančių patvirtino pirmuoju Varnių seminarijos rektorium (prieš tai seminarijas valdė ne rektoriai, bet regensai).

Valančius perėmė reformą į savo rankas, tuo žvilgsniu būdamas kiek geresnėje padėtyje už kitus naujai paskirtus rektorius, nes jam nereikėjo skaitytis su vietos vyskupo teisėmis, kadangi Žemaičių vyskupija neturėjo ne tik vyskupo, bet ir teisėto vyskupijos valdytojo; Gintila nebuvo dvasinės vyresnybės patvirtintas ir net nebuvo Žemaičių vyskupijos kapitulos išrinktas. Tačiau Valančiui teko smarkiai pakariauti su tuo pačiu nominatu Gintila, kuris, pasitikėdamas valdžios parama, norėjo į seminarijos profesorių tarpą pravesti sau atsidavusius asmenis, jų tarpe savo seserėną Igną Kulvinskį. Holovinskio palaikomas, Valančius sudarė naujus seminarijos kadrus, visai nesiskaitydamas su Gintila, ir net jam pavyko ir iš senųjų dėstytojų vieną palikti, būtent kunigą Tadą Juzumą, kuris buvo paskirtas seminarijos inspektorium. Kiti — Šuke-vičius, Stulginskis ir Beresnevičius — buvo paskirti jau iš akademijos auklėtinių tarpo. Vienas iš jų — Aleksandras Beresnevičius (vėlesnysis Žemaičių pavyskupis. o vėliau ir Vloclavko Lenkijoje vyskupas) — dar ir kunigu dėl jauno amžiaus (teturėjo 22 metus) nebuvo įšventintas; jis tada dar tebuvo dijakonas.

Dėl šios reformos ir paskyrimų santykiai tarp Valančiaus ir Gintilos visiškai pairo. Bet Valančius ir nemėgino jų gerinti. Savo užrašuose jis smarkiausiai smerkdavo Gintila už jo visišką atsidavimą rusų valdžiai.
Ši Valančiaus įgyvendinta reforma buvusi ir Vatikane užgirta, o iš kitos pusės — ir rusų administracijos patvirtinta. Ją pravedant, išryškėjo užuomazgoje ir dideli Valančiaus diplomatiniai gabumai, kurie vėliau jam buvo tiek naudingi, jau valdant vyskupiją.

Seminariją Valančius valdė penkerius metus, ligi savo paskyrimo vyskupu. Jo nekrologą 1875 m. rašęs kun. Jeronimas Račkauskis ypač teigiamai įvertino jo seminarijos valdymą, pabrėždamas, kad jis pašalino daug įvairių negerovių, kurios čia buvo įsivyravusios kunigų misijonierių laikais, kad jis įvedęs griežtą drausmę ir pakėlęs seminarijos dėstymo lygį.

Jo laikais nominatas Gintila buvo metęs mintį pakeisti seminarijoje sakomus lenkiškuosius pamokslus lietuviškais. Nenorėdamas įsipykti dideliam lenkų patriotui Holovinskiui, kuris čia buvo įžiūrėjęs pastangas pažeisti lenkiškumą, Valančius nesikišo į ginčą, kokia kalba čia pamokslai turi būti sakomi. Bet vyriausybei ginčą išsprendus lietuvių kalbos naudai, jis pats tuojau pasiskubino tai įgyvendinti.

Jam rektoriaujant, buvo didelių keblumų su baigusiųjų alum nu įšventinimu kunigais, nes Žemaičių vyskupija neturėjo vyskupo. Taigi 1846 m. jam teko pasiųsti 22 alumnus, vadovaujamus inspektoriaus kunigo Tado Juzumo, į Vilnių, kur juos įšventino tituliarinis vyskupas Jonas Cy-vinskis. Tačiau tų pačių metų pabaigoje ir jam mirus, kitais metais Valančiui pavyko gauti vidaus reikalų ministerio leidimą pasiųsti 16 alum-nų į Seinus, kur juos įšventino vyskupas Povilas Strašinskis. Bet ir šis 1847 m. liepos mėn. mirė. Liko Petrapilyje vienintelis teisėtas vyskupas Kazimieras Dmochovskis. Vyriausybei per brangiai būtų atsiėję gabenti savo lėšomis visus Molu levo arkivyskupijos alumnus į Petrapilį, taigi ji komandiravo patį vyskupą Dmo-chovskį į Vilnių, kur alumnai iš visur ir buvo suvežti. Rektorius Valančius čia atsiuntė globojamus seminarijos profesoriaus A. Beresnevičiaus 22 alumnus.

Seminarijos valdymas, dėstymas ir nuolatiniai kivirčai ir susidūrimai su nominatu atimdavo Valančiui daug laiko ir jėgų. Tačiau kaip tik tuo pačiu laiku jis dideliu įtempimu įsitraukia ir į liteiatūros darbą. Simano Daukanto paragintas, jis 1845 m. paruošė spaudai pirmosios Konstantino Sirvydo (Sirvydo) "Punktų Sakymų" dalies naująjį leidimą, bet pačioje knygoje jis savo pavardės nepadėjo, antraštėje išspausdinęs Sedos klebono kunigo Leono Montvido pavardę, kuris tik lėšų davė tai knygai išleisti. Čia Valančius pridėjo ir savo parašytą ir vėliau "Žemaičių Vyskupystėje" pakartotą trumpą Sirvydo biografiją. Tai buvęs pirmasis Valančiaus paruoštas spausdintas darbas ir kartu pirmasis bandymas pakartoti senuosius lietuviškus tekstus. Bet jis nebuvo vykęs, kadangi Valančius nepasitenkino paprastu Sirvydo teksto pakartojimu, bet jį "sužemaitino", norėdamas aukštaičiams skiriamą originalą pritaikyti žemaičiams. Jis neturėjo galvoje mokslinio tikslo, tik grynai praktinį, skiriamą ir kunigams, kurie iš čia galėtų semti pamokslams ruošti medžiagą, ir šiaip žmonėms pasiskaityti. Bet tos jo tariamosios "žemaitybės" daugiausia buvo lenkybės, kurių kaip tik originaliame Sirvydo tekste buvo labai maža.

1847 m. jis vėl "žemaitiškai" išvertė savo buvusio Vyriausiojoje S- -ninarijoje profesoriaus A. B. Klongevičiaus-KLuiigio "Litaniję apey Szwenta Petrą Apasztolą". Nors šis vertimas ir buvo Gintilos spaudai aprobuotas, Valančius jo kažin kodėl neišspausdino. Rankraštis išlikęs ligi mūsų dienų. Bet svarbiausias Valančiaus ano laiko darbas buvo jo rektoriavimo metu baigta ir 1848 m. dviejose dalyse išspausdinta "Že-majtiu Wiskupiste". Ši daugiau kaip 600 puslapių knyga savo istorinės vertės nenustojo ligi mūsų dienų, nes niekas vėliau nebuvo parūpinęs naujesnės tos vyskupijos istorijos. Vienas to darbo skirsnis (Didžiuns Przeciszewkiuns nedori-bė) dvasinės cenzūros buvo išbrauktas ir tebuvo iš išlikusio rankraščio "Lietuvių Tautoje" išspausdintas, praėjus keliasdešimčiai metų nuo Valančiaus mirties. Anais laikais daug kam nepatiko atviras ir dažnai sąmojingas atskirų Žemaičių vyskupų gyvenimo ir įvairių ne tik teigiamų, bet ir neigiamų vyskupijos įvykių apibūdinimai ir aprašymai. Bet tai ir sudaro būdingiausią šie darbo bruožą. Kiti vėl priekaištavo, kodėl Valančius šį darbą buvo išspausdinęs ne lenkiškai, bet lietuviškai, nes, esą, nemokanti lietuviškai lenkiškoji visuomenė negalėjusi šio veikalo paskaityti. Bet Valančius ne jai šį darbą ir rašė. "Žemaičių Vyskupystėje" Valančius iškilo talentingu ir objektyviu istoriku, besiremiančiu ne fantazija ir pramanytais faktais, kaip iš dalies darė tas pats Daukantas, bet dokumentais ir autentiška medžiaga. Gaila, kad vėlesniosios Valančiaus painios ir sunkios pareigos neleido jam toliau eiti istoriko keliu. Keliolikai metų nuo "Vyskupystės" išspausdinimo praėjus, apie 1860 m., Maurikis Hriškevičius buvo ją ir lenkiškai išvertęs ir kai kuriais savo komentarais ir pataisymais papildęs. Tačiau šis vertimas tebuvo išspausdintas tik 1898 m. 1862 m. ir kunigas Vincentas Prijalgauskas buvo pradėjęs savarankiškai naują vertimą ruošti, kurio dalis rankraštyje buvo išlikusi ligi mūsų laikų. Tuo pačiu metu jis pirmas sumanė, sekdamas Valančiumi, parašyti ir Vilniaus vyskupijos istoriją, ją pavadinęs Vilniaus vyskupų istorija. Šis Pri-jalgauskio darbas ir buvo išleistas, tik jau ne lietuviškai, bet lenkiškai.

Beveik visose vyskupijose seminarijų regen-sų (vėliau rektorių) privilegiją sudarydavo kasmetinių vyskupijų kalendorių-direktorijmų ar elenchų ruošimas. Pelnas iš jų pardavimo sudarydavo rektoriaus papildomas pajamas. Tačiau Žemaičių vyskupijos valdytojas Gintila, norėdamas nors kaip atkeršyti Valančiui už jo seserėno neįsiieidimą į seminariją, tų direktorijumų sudarymą buvo iš rektoriaus atėmęs. Juos savo žinion Valančius gavo perimti tiktai nuo 1846 m. ir redagavo ligi savo įsivyskupavimo. Nors jų turinys buvęs trafaretinis, metai iš metų besikartojąs, tik įnešant kunigų atmainas, bet ir į juos Valančius sugebėjo įdėti šį tą savo, grynai valančiško. Pvz. direktorijumo pabaigoje lotyniškai surašydamas visus metų eigoje mirusius vyskupijos kunigus, jis ir paprasčiausią apibūdinimą (lotyniškai), kad tas ar kitas kunigas mirė, surašydavo kiekvienam kunigui visai skirtingais žodžiais ir forma, kitur tą posakį suderindamas ir su mirusio kunigo būdu ir savybėmis. Ir čia, tarp kita ko, jis pasirodė esąs ir puikus lotynų kalbos žinovas.

Į savo tuo laiku tęsiamus užrašus jis įtraukė įdomių žinių apie Daukantą, Ivinskį, Sirvydą (Sirvydą), Janikavičių ir kitus. Davė ir vertingų pastabų apie Žemaitijos padėtį rusų okupacijoje. Tačiau vėlesniais laikais tos grynai lietuviškos informacijos jau nebetęsiamos.

7
Keleriems metams praėjus nuo to laiko, kada Valančius apėmė seminarijos rektoriavimą, prasidėjo,  pradžioje neoficialios,  derybos tarp rusų vyriausybės ir Vatikano dėl konkordato sudarymo. Iš to turėjo sekti ir reikalas paskirti popiežiaus patvirtintus vakuojančioms katedroms vyskupas, nes tuo laiku daugumas tiek pačios Rusijos, tiek ir jos okupuotų Lietuvos ir Lenkijos žemių vyskupijų buvo valdomos rusų valdžios skirtų vadinamųjų nominatų, kurių Vatikanas ne tik netvirtino, bet ir iš viso jų nepripažindavo, kadangi tai buvę daugiausia Rusijai aklai atsidavę asmenys. Petrapilio valdančiosios sferos Dvasinės Akademijos rektorių Holovins-kį laikė savo žmogumi. Tad jam ir pavedė sudaryti kandidatų į vyskupus ir sufraganus sąrašą. Tačiau Holovinskis slaptai informuodavo Vatikaną apie visus savo žygius ir tiksliai apibūdindavo visus kandidatus. Tų kandidatų tarpe jis numatė ir seminarijos rektorių Valančių, kurį gavo gerai pažinti tuo laiku, kada Valančius profesoriavo Petrapilyje. Pasinaudojęs savo, kaip akademijos rektoriaus, teise vizituoti seminarijas, jis 1846 m. vasarą išsiruošė kelionėn ir birželio 27 d. pasiekė tolimuosius Varnius, kur ir sustojo pas Valančių. Čia jis aptarė visus su paties Valančiaus kandidatūra susietus reikalus ir, greičiausia, painformavo jį, kokios jam teks prisilaikyti taktikos, kad jį pravestų į Žemaičių vyskupijos vyskupus. Viešėdamas Varniuose, jis kartu aplankė ir dvasinę seminariją. Savo prakalboje jis ragino klierikus "vengti visokio patriotizmo ir būti vien tiktai gerais katalikais" (taip jo prakalbą savo užrašuose pažymėjo Valančius). Šio principo Holovinskis kaip tik ir žiūrėjo savo valdomoj akademijoje. Dėl to vyriausybė ir laikė jį sau patikimu asmeniu.

1847 VIII 3 konkordatas buvo pasirašytas, ir tuojau buvo pristatyti kandidatai į vyskupus. Jų tarpe, Holovinskio inspiruota, rusų vyriausybė pristatė kandidatu į Žemaičių vyskupijos sufraganus Varnių seminarijos rektorių M. Valančių, o kandidatu į Minsko vyskupijos sufraganus tos vyskupijos seminarijos rektorių kunigą Vaitkevičių. Nors valdžia ir nelaikė jų tiek sau atsidavusiais, kaip J. K. Gintila, J. Rupeika, B. Butkevičius (Seinuose) ir kai kurie kiti, bet vis dėlto ryžosi juos pristatyti, kad tuo būdu legalizuotų padėtį savo pastatytų "vyskupų": Žemaičiuose — Gintilos, o Minske — Ravos.

Netrukus popiežius Pijus IX paskyrė Mohi-levo arkivyskupu kunigą Dmochovskį, jo sufraganu — I. Holovinskį, Lucko vyskupu — Bo-rovskį ir Vilniaus vyskupu — Vaclovą Žilinskį, kuris, vyriausybės paskyrimu, tą vyskupiją jau valdė. Tačiau tiek Valančiaus, tiek Vaitkevičiaus kandidatūros į sufraganus buvo atmestos tuo motyvu, kad, esą, negalima skirti sufraganų į tokias vyskupijas, kurios neturinčios teisėtų vyskupų. Tuo būdu Vatikanas ir norėjo priversti rusų vyriausybę pristatyti kandidatus ir į tų dviejų vyskupijų vyskupus.

Savaime aišku, vyriausybė tų motyvų nežinojo ir į tuos du atmestus kandidatus pradėjo žiūrėti, kaip į ypatingai sau pageidaujamus, kadangi, jos manymu, Vatikanas juos atmetė dėl ištikimybės rusų vyriausybei. Iš tikrųjų gi jie ne tik buvo Vatikanui priimtini, bet ir numatyti kandidatais ne į sufraganus, o į vyskupus. Tai buvusi tiktai iš anksto suplanuota diplomatinė kova, kurios objektu virto du kuklūs provincijos kunigai, nors, greičiausia, Holovinskis iš anksto jau juos buvo apie tai įspėjęs.

Vyriausybė, norėdama paguosti popiežiaus "nuskriaustuosius" kunigus, abudu juos papuošė, nors ir nežymiais, ordinais. Bet kadangi vis-dėlto buvo būtino reikalo legalizuoti tiek Minsko, tiek Žemaičių vyskupijos padėtį, ypatingai Žemaičių, kuri konkordatu buvo daugiau kaip du kartus padidinta (išplėsta į visą Kauno guberniją), tai valdžia nusistatė pagaliau pristatyti kandidatus ir į vyskupus. Žinoma, pirmoje galvoje įrašė labiausiai sau priimtinus, o sąrašo pabaigoje — dar Valančių su Vaitkevičium, nes Holovinskis jai nurodė, kad esą nepatogu pristatyti tik po vieną kandidatą: tuomet Vatikanas bus kaip ir verčiamas būtinai tą vieną tvirtinti ir neturės iš ko pasirinkti, ir vėl gali dėl to nieko nepaskirti.

Didžiausiam vyriausybės nusistebėjimui, abudu kandidatai, ką tik nepatvirtinti sufraganais, dabar buvo paskirti vyskupais, pralenkdami tuo būdu valdžiai daug malonesnius. Tačiau negalima jau buvo prieš tai protestuoti, nes vis dėlto tai buvo ir valdžios kandidatai.
1849 m. pradžioje popiežius Pijus IX įsakė padaryti Valančiaus ištyrimą (serutinium). Tuo reikalu Valančius buvo iššauktas į Petrapilį.

1849    m. rugsėjo 16 d. jis buvo prekonizuotas Žemaičių vyskupu. Popiežiaus Pijaus IX bulė atėjo į Petrapilį 1849 XII 1, o 1850 1 4 caras Mikalojus I tą paskyrimą patvirtino.

Gavęs apie tai žinią Varniuose, Valančius 1850    II 15 išvažiavo į Petrapilį ir ten 1850 II 24 arkivyskupo Dmochovskio, asistuojant vyskupui Žilinskiui ir pavyskupiui Holovinskiui, buvo konsekruotas Žemaičių vyskupu. Kovo 5 d. jis gavo audienciją pas carą, o kovo 16 d. išvažiavo į Varnius, pakeliui duodamas sutvirtinimo sakramentus Jamburge, Tartu (Dorpate), Mintaujoje, Joniškyje ir Šiauliuose.

Balandžio 9 d. atvykęs į Varnius, jis tuoj atliko iškilmingą ingresą. Tiek tiktai, kad apviltas savo siekime tapti vyskupu, nominatas Gintala ir kai kurie senesnieji kunigai, persisunkę dar bajoriškais prietarais, negalėdami paslėpti savo pasipiktinimo gavę vyskupą iš "mužikų", per vyskupo sutikimo iškilmes ir ingresą aiškiai rodė savo nepasitenkinimą naujuoju vyskupu ir kiek sudrumstė bendrą džiaugsmo nuotaiką.

Jau iš seno buvo nusistojusi tradicija, kad naujai paskirtas vyskupas, kaip ir prisistatydamas vyskupijai, skelbdavo tam tikrą ganytojišką laišką. Tačiau nuo pat krikščionijos įvedimo Lietuvoje nei vienas tokių laiškų nebuvo paskelbtas lietuviškai, tik dažniausiai lotyniškai ar lenkiškai. Pirmasis vyskupas Valančius tą tradiciją pakeitė nauja. Tik apėmęs vyskupiją, jis tais pačiais 1850 metais išspausdino 71 puslapio knygutę, kurioje jo ganytojinis laiškas buvo atmuštas dviem tekstais — lenkišku ir lietuvišku, nors čia pat išspausdintas originalus popiežiaus paskyrimo bulės tekstas turėjo tik lenkišką vertimą. Nuo to laiko ir vėlesnieji Žemaičių vyskupai jau kreipdavosi į tikinčiuosius ir lietuviškai. J. Tumas spėjo, kad šį lietuvišką laiško tekstą buvo parašęs ne pats Valančius, bet kad jį kas kitas išvertė. Tačiau atrodo, kad jam čia nebuvo reikalo ieškoti svetimos pagalbos, nes gi ir savo Žemaičių vyskupijos istoriją jis originaliai parašė lietuviškai. Kita vertus, tie jo padėjėjai, kurie vėliau, jam pavedus, kartais jo vardu parašydavo vieną kitą jo lietuvišką ganytojinį laišką, tuo laiku dar nė kunigais nebuvo įsišventinę, o senajame, dar iš J. K. Gintilos laikų, vyskupijos štabe nebūtų buvę galima surasti asmens, kuris būtų sugebėjęs tą darbą tinkamai atlikti.
Ši Valančiaus įvesta naujybė tuojau buvo pakartota ir kaimyninėje Seinų vyskupijoje. 1853 m. spalių mėn. rusų valdžios paskirtas Seinų vyskupijos administratorium kunigas B. Butkevičius, savo pareigas apimdamas, tuojau paskelbė ir ganytojinį laišką, kurį parašė atskirai lenkiškai ir atskirai lietuviškai. Tą lietuvišką laišką siųsdamas Valančiui, jis tik atsiprašė, kad jį parašė ne gražia žemaičių kalba, bet sudarkyta suvalkiečių tarme.

Užmegzdamas tuojau ryšius ir su visais kaimyniniais ir tolimesniais vyskupais, Valančius kiekvienam jų, vietoje vizitinės kortelės, pasiuntė po egzempliorių savo parašytos Žemaičių vyskupijos istorijos. Tik šie, dėkodami už dovaną, visi nusiskudė, kad tos knygos teksto jie negalį paskaityti, nes ji esanti parašyta ne lenkiškai, bet žemaitiškai, o tos kalbos jie nesupranta.

Valančiaus uždavinys, apimant vyskupiją, buvo labai platus ir nelengvas. Vyskupija jau 12 metų neturėjo teisėto vyskupo. Tiesa, 1838 m. vyskupui J. A. Giedraičiui mirus, per šešerius metus vyskupiją valdė jo sufraganas Simanas Giedraitis, bet šis vyskupijoje neturėjo pasitikėjimo dėl tos pagalbos, kurią jis teikė rusų valdžiai per 1831 m. sukilimą, o ir pasenęs, jis vyskupijos faktišką valdymą pavesdavo kitiems. Po jo taip pat šešerius metus valdė valdžios skirtas nominatas Gintila, kuris visame kame atsiklausdavo rusų administracijos. O ir seniau, prie abiejų — Simano ir Juozo Arnulpo — Giedraičių vyskupija ne visada buvo tinkamai valdoma, kadangi vyskupas Simanas, nuolatos gyvendamas Varšuvoje, savo diecezijoje buvo tik retas svečias, o vyskupas Juozas Arnulpas dažnai sirgdavo ir tuomet pasivaduodavo savo padėjėjais.
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai