| |
|
|
|
LENGVA NUSIVILTI MAŽA TAUTA |
 |
 |
 |
|
Parašė Juozas Alaušius
|
Skolinu šiam straipsniui antraštę iš pokalbio su vienu mūsų kultūros darbininku, kurio vardas laiduoja, jog šie žodžiai jo lūpose suskambo ne pigiai. Padiktavo jam šiuos žodžius skausminga tikrovės patirtis, ne vadinamojo patriotizmo stoka. Patriotizmu mes visi persruvę: galėtų satyrikas kalbėti, kad patriotizmas tiesiai netelpa mumyse ir liejasi per kraštus. Deklamuojame šį žodį ir laikraščiuose, ir susirinkimuose, ir asmeniniuose pašnekesiuose. Bet, deja, ne visada liejimasis per kraštus reiškia pilnatvę. Dažnai jis tėra tuščias putojimas. Nuo susirin-kiminių deklamacijų pažvelgus į kasdienybės tikrovę, kyla ir mūsų atvejų klausimas: kokia tikroji mūsų patriotizmo vertė? Slepia jis savyje gaivią jėgą ar tik momentiškai subliukštančias putas? Tai šis klausimas vertė aną mūsų kultūros darbininką akivaizdoje šios patriotizmo infliacijos "nepatriotiškai" konstatuoti: lengva nusivilti maža tauta.
Kalbėjome aną kartą objektyviu klausimu — svarstėme mūsų knygos padėtį. Šį kartą norime sustoti ties subjektyviu klausimu — ties padėtimi tų, iš kurių laukiame lietuviško žodžio. Jau pirmame mūsų žurnalo numeryje šiuo klausimu yra kėlęs savo balsą J. Aistis. Ir kitur buvo šiuo klausimu kalbėta. Bet visa baigėsi tik tuo, kad klausimas nebuvo "išimtas iš darbotvarkės". Ne ta prasme, kad būtų šis klausimas radęs sprendimą ar nustojęs savo aktualumo. Tebėra šis klausimas skaudžiai aktualus ir šiandien. Bet nebekalbama daugiau šiuo klausimu, nes "patriotizmo mokovams" pasisekė visą reikalą užgniaužti ciniška ironija. Vos tik mūsų kultūrininkai iškėlė savo rūpesčius, tuojau pat prapliupo storžieviškas juokas: "poetai įsimanė sau rezervato, kuriame galėtų tęsti unn-rinį rojų". Tūli mūsų redaktoriai, kurie mano, jog tik jie turi teisę būti atlyginami, kai bendradarbiai turi rašyti "iš idėjos", mielai paskolino savo laikraščių skiltis visiems tiems, kurie ryžosi įtikinti mūsų kultūrininkus, kad šie kaip tik turi džiaugtis savo skurdu, nes visi didieji kūrėjai davę žmonijai savo veikalus tik skurdo įkvėpti. O kai, pajutę gerą progą įrodyti savo kūrybinio pašaukimo tikrumui, pasiuntė savo pareiškimus redakcijoms ir kai kurie grafomanai, jog jie rašys nieko nepaisydami ir nieke nereikalaudami, tai, savaime aišku, ir nutilo šiuo klausimu visos kalbos. Nebesigirdėti daugiau balsų, primenančių mūsų pareigas savo kultūrininkų atžvilgiu, nes kiekvienas iš naujo šį klausimą keliąs rizikuoja būti išjuoktas vėl išsiilgęs "poetų rezervato". Nenuostabu užtat, kad mūsų rūpestį savaisiais kultūrininkais pakeitė tos rūšies tyla, kuri nusiaubia žmogų, užšaukus šiam savo sąžinės balsą.
Tačiau klausimą užmušti nereiškia jį išspręsti. Gali kuriam laikui pasisekti cinišku juoku peršaukti sąžinės balsą, bet vos tik šis ciniškas juckas nutyla, vėl iš naujo pasigirsta mumyse vidinis klausimas į mus pačius. Taip yra ir tuo klausimu, kurį keliame šiame pasisakyme: ar visi, kurie skelbiamės degą savosios tautos meile, esame padarę visa, kad neturėtų teisės mumis nusivilti tie, kurie pašaukti mūsų tautos kūrybiniam genijui skleisti? žinoma, "poetų rezervato" mintis yra juokinga. Bet tokios minties niekas ir nekėlė iš tų, kurie rūpinosi mūsų kultūrininku padėtimi. Tai mes patys prasimanėme šį juoką, kad dalyką sukarikatūrintume ir tuo pačiu save išteisintume ir dėl to, ką galime padaryti, bet vistiek atsisakome. Kam kelti klausimą taip absoliučiai: arba "poetų rezervatas" arba nieko?
Tenka sutikti, jog mūsų galimybės sušvelninti mūsų kultūrininkų padėtį yra labai ribotos. Bet tada, kai negali žmogui padėti, nereikia bent iš jo tyčiotis. O tik tyčiojimusi tenka laikyti aną teoriją, kuria mūsų kultūrininkų padėties klausimas buvo išimtas iš darbotvarkės: skurdas įkvėpė visus didžiuosius kūrėjus, tai ir jūs visi, kurie norite atstovauti mūsų tautos kūrybines jėgas, pasirodykite, ko esate verti pačiame skurde. Tai sofistinė teorija savyje pačioje, be sąryšio su tuo tyčiojimo-si atspalviu, kuriuo ji buvo dėstoma mūsų atveju. Tiesa, kad daugelio kūrėjų kelias nebuvo rožėmis klotas: ne vienas turėjo perbristi per kartų skurdą, kol laimėjo savo darbui kuklias sąlygas. Bet čia ir yra skirtumas: kai didelėje tautoje šis skurdas yra perbrendamas su pirmu ryškesniu savo talento išskleidimu, tai mūsų dabartinėse sąlygose skurdo marios neturi vilties būti perbristos. Nepakanka mūsuose išleisti vieną knygą, kad jau galėtumei atsidėti antrajai.
Čia ir atsiskleidžia visa skurdo palaimos apologetų sofistika: pamiršta, kad skurdas gali žmogų ne tik žadinti, bet ir visiškai jį sugniuždyti. Sutinkame ir mes: gali skurdo patirtis ir kūrėjui, kaip kiekvienam žmogui, daug atskleisti. Kas gyvena prabangoje, tas niekada nepažins tikrovės. Reikia nuplėšti prabangos šydą, kad būtų pamatytas baisusai tikrovės veidas, kad būtų praregėta tariamosios darnos iliuzija. Kai grafas Tolstojus tik svajojo tikrovę pažinęs, tai Dostojevskis iš tiesų patyrė, kas yra tikrovė. Ir užtat, kai Tolstojus tik nuodijo savo kūrybą blogiui nesipriešinimo mistika, tai Dostojevskis per amžius budins mūsų sąžines savo protesto šauksmu prieš tą tikrovės vyksmą, kuris vienų prabangą perka kitų skurdu. Vienas užtat dalykas pažinti skurdo tikrovę ir kitas dalykas ją farizeiškai laiminti. Gali ir skurdo patirtis būti brangi, bet tik viena sąlyga: jei ji nesužlugdė visiškai žmogaus. Reikia kelti šią sąlygą, nes netenka pervertinti žmogaus jėgų: visada skurdas gali pasirodyti pajėgesnis už žmogų. Todėl ir neteisinga minėti tik tuos, kurių skurdas buvo tik laikinis, pamirštant visus tuos, kuriuos skurdas amžinai sunaikino. Tiesa, istorija težino laimėtojus. Bet čia ir slypi istorijos teismo farizeinė neteisybė: pamiršti visa, kas buvo sunaikinta pumpure. Gali ir skurdo patirtis brandinti pumpurą, bet kad šis galėtų išsiskleisti reikia nebe skurdo syvų, o saulės šviesos. Ir dostojevskinė skurdo patirtis būtų panirusi į beprasmiškos užmiršties marias, jei jis nebūtų radęs laiko savo patirčiai perteikti kūrybiniu žodžiu. Deja, negalima rasti laiko, kol skurdas neperbristas.
Jei ir nereikia kūrybiniam darbui prabangos, tai betgi ir kūrybiniam darbui reikia laiko, čia mūsų rašytojų skirtumas nuo Dostojevskio skurdo. Kada kalbame apie Dostojevskio (imant šį pavyzdį) skurdą, pasakojame, jog jis turėjo lieti savo milžiniškuosius romanus, kad galėtų išmokėti vienokias ar kitokias skolas. Bet šis Dostojevskio "skurdas" mūsiškiams rašytojams gali kelti tik pavydo. Kai Dostojevskį vertė skubėti leidėjai, tai mūsiškiai rašytojai šiuo atžvilgiu gali būti ramūs: jei ir turėtų kuris skolos, tai ne honorarais galėtų ją išmokėti. Tokia paprasta mūsų rašytojų tragiką: nėra kuo skųstis, kad nebūtų galima iš viso duonos užsidirbti, bet reikia šią duoną užsidirbti ne savu, o pašaliniu darbu. Ir šios paprastos kasdienybės akivaizdoje visi anie pasakojimai apie didžiųjų rašytojų skurdą turi atrodyti gražia pasaka: kokie jie buvo laimingi, kad galėjo savo kūrybiniam darbui atsidėti, tegu ir skurdžiai pragyvendami iš savo "nepelningo amato". Baisu kūrėjui ne pačios vargingos sąlygos, bet tai, kad jis negali rasti laiko savo kūrybiniam darbui. Ne tuo mūsų kultūrininkai aimanuoja, kad ir jie turi dirbti fabrikuose, o tik tuo, kad fabrikinis darbas nebepalieka laiko jų kūrybiniam pašaukimui.
Galimas dalykas, kad mažai ką galime padėti mūsų kultūrininkams. Bet reikia juos bent suprasti. O kada girdime keliamą kultūrininkų padėties klausimą, mums vis atrodo, jog be reikalo aimanuojama, nes visų padėtis yra lygi. Tai netiesa: aktyvių kultūrininkų padėtis yra skirtinga ne tik nuo paprastų darbininkų, bet ir nuo tų, kurie anksčiau dirbo inteligentinių profesijų darbą. Imant paprastą darbininką, jis negali čia niekuo skųstis: nei čia darbai sunkesni, nei atlyginimai mažesni. Greičiausia priešingai. Todėl ir regime, kaip daugelis šių jaučiasi šioje šalyje, lyg inkstai taukuose. Tas pats darbas visiškai kitu svoriu gula ant tų pečių, kurie nėra prisiauginę muskulų. Kai kunigai, gydytojai bei inžinieriai ir šioje šalyje beveik visi dirba savo specialybėse, tai teisininkai, karininkai bei mokytojai atsidūrė neįpraston "unskilled workers" padėtin. Pastariesiems nėra "amerikos" nė čia. Bet dar sunkesnė padėtis mūsų rašto žmonių. Tegu ir kiekvienam inteligentui neįprastas fizinis darbas yra varginantis, bet yra gi laiko bent išsiilsėti. Gi tuo pačiu laiku, kurį kiti skiria poilsiui, mūsų rašytojas ar mokslininkas turi skirti naujam darbui. Kažkuris žurnalistėlis buvo net arit-metiškai suskaičiavęs, kiek daug laiko lieka ir tam mūsų kultūrininkui, kuris pelnosi kasdieninę duoną fabrike. Deja, anasai entuziastas užmiršo pastebėti, kad poilsio valandos nėra pačios tinkamiausios kultūriniam darbui, žinoma, galima ir poilsio valandą nesunkiai parašyti kokią korespondenciją ar publicistinį straipsnelį. Bet tik tyčiojantis galima kalbėti, kad ir po fabrikinio darbo būtų galima vakare sėsti prie tikrai kūrybinio darbo. Jei dažnas mūsų aimanuojame, kad sunku nuvargusiam susikaupti sunkesniam straipsniui paskaityti tai kodėl manome, kad kitam neturi būti sunku jį parašyti. Tai šito klausimo akivaizdoje ir nebelieka mūsų kultūrininkams nieko kito pasakyti, kaip pakartoti ano mūsų rašytojo žodžius, kuris vienam laikraščiui taip ir pranešė: gyvenu ten ir ten, o laisvalaikį skiriu metalo fabrikui. Biau-riai teisinga ironija!
Bet ar iš tiesų jau taip negalime nieko padėti mūsų kultūrininkams, kad teliktų reikalavimas bent nesityčioti iš jų ir suprasti juos? Nemanyčiau, kad, esant dalyko supratimui, nebūtų jokių priemonių, kuriomis galėtume padėti mūsų rašto žmonėms. Turiu mintyje visų pirma netiesioginę pagelbą. Jei ir neįmanoma sudaryti net patiems pajėgiausiems mūsų kultūrininkams tokių sąlygų, kuriose jie galėtų atsidėti kūrybiniam darbui, tai, regis, nebūtų sunku padėti jiems surasti bent tokių darbų duonai pelnyti, kurie nebūtų patys sunkiausi. Ir patys fiziniai darbai nėra lygūs: kai po vieno grįžti tik pusėtinai išvargęs, tai po kito — mirtinai, žinoma, kiekvienas laisvas ieškoti sau tinkamesnio darbo. Bet nevisi gi lygiai apsukrūs ar landūs. Dažnai rasime tarp kūrybinių talentų ir tokių, kurie yra tiesiai bejėgiški praktinio gyvenimo atžvilgiu: ar dėl menko fizinio pajėgumo, ar dėl mažo socialinio veržlumo. Nevisada vitalinė energija eina drauge su kūrybine energija. Kaip tėra linkėjimas, kad sveikame kūne būtų sveika dvasia, taip lygiai tėra idealas, kad stipri dvasia gyventų stipriame kūne. O kada tenka eiti į fabriką, težiūrima muskulų bei mechaninių palinkimų, kuriais abejais gali pasigirti tik retas iš meno ar mokslo žmonių. Todėl ir nenuostabu, kad šie priversti pasitenkinti pačiais juodžiausiais darbais.
žinoma, jei vadovautis egoistiniu principu "sauve qui peut" (tesigel-bie, kaip kas išmano), tai nėra ko klausimą kelti. Betgi yra žmonių, kurie skelbia artimo meilę. Regis, nebūtų nusikaltimo laukti, kad šie žmonės atkreiptų akis ir j tai, kuo šį kartą sielojamės. Daugelis šių žmonių turi plačius kontaktus ne tik savuose, bet ir svetimuose. Nebūtų jiems sunku padėti vienam kitam jo parapijoje gyvenančiam mūsų kultūrininkų susidaryti įmanomesnes gyvenimo sąlygas. Patiems šiems geradariams galėtų tai būti tik kari-tatyvinis mostas, bet visiems mums tai drauge būtų realus žingsnis j mūsų kultūrininkų būties sušvelninimą. Be minėtų žmonių, kalbama prasme mūsų kultūrininkams galėtų daug padėti ir seniau šiame krašte įsikūrusieji bei jau čia gimusieji inteligentai, kurių vis dėlto sutinkame, sakysime, ir vyčiuose. Jei kartais jie patys ir nedaug ką galėtų padaryti, tai kiekvienu atveju jie galėtų padėti rasti kelią j atitinkamas svetimųjų įstaigas. Pagaliau ir pačių tremtinių tradicinės inteligentų organizacijos turėtų ne tik didžiuotis jų tarpe išaugusiais kultūrininkais, bet ir žiūrėti, kad šie nebūtų gyvenimo naštos sugniuždyti. Pagaliau kiekvienos vietovės bendruomenė turėtų jausti lietuvišką pareigą savo tarpe turimiems mūsų kultūrininkams ištiesti ranką tokiai pagelbai, kokios šie tam tikru metu gali būti reikalingi.
Deja, visa, ką kalbame, tėra beviltiškas šauksmas. Tiesiai kalbant, tektų brutaliai konstatuoti: užuot susilaukę paramos, mūsų rašto žmonės tėra išnaudojami. Dvejopa prasme. Pirmiausia: išnaudoti kultūrininką — tai nesinaudoti jo kūrybos vaisiais. Jau pereitame numeryje buvo kelta skaudi mūsų knygos padėtis: sunku rašyti, bet dar sunkiau išleisti. O neturint vilties išleisti, neįmanoma nė rašyti. Jei dailiajai literatūrai dar šiek tiek yra galimybių pasiekti viešumą, tai mokslinė knyga atsidūrusi visiškai beviltiškon pa-dėtin. Tiesa, TT. Marijonų globojamoji leidykla yra pasiryžusi imtis ir mokslinės knygos šalia beletristikos, šiems metams ji buvc paskelbusi ypačiai plačią programą. Bet jei nėra vilties šiai programai įvykdyti, kaltė slypi paprastame fakte: nėra skaitytojų. O, regis, būtų pakakę vieniems tik ateitininkams įsirašyti į kalbamosios leidyklos prenumeratorius, ir šiandien jau būtume turėję stiprią katalikišką leidyklą. De-ja!
Antra prasme išnaudoti mūsų rašto žmones — tai naudotis jų darbo vaisiais veltui. Nekyla abejonės leidėjams, jog reikia atlyginti redaktorius bei spaustuvės darbininkus. Tačiau laikoma savaime suprantamu dalyku neatlyginti bendradarbių. Negi laikysi atlyginimu, tegu ir simboliniu, kai vienas poetų už savo eilėraščius iš vieno laikraščio gavo tris doleris! O neseniai skaitėme spaudoje vieno rašytojo protestą, kad viena leidykla išleido jo novelę, net visai autoriaus neatsiklaususi. "Gudresnieji" leidėjai iš viso nori apsiriboti tik "klasiniais", atseit jau mirusiais autoriais. Keista tenka pavadinti šitokią leidėjų "politiką" autorių atžvilgiu. Bet ir leidėjai turi pasiteisinimą: jei įkalkuliuosime autoriams realų honorarą, skaitytojas pabūgs brangios knygos. Atsiduriame į užburtą ratą: arba iš viso neturėti lietuviškos knygos, arba neatlyginti jos autorių.
Neišmanau, kokią išeitį rasti iš šio užburto rato. Nors apskritai ir esu skeptiškas "aukso vidurio" išminčiai, šiuo atveju būčiau linkęs joje ieškoti išeities. Iš vienos pusės reiktų nepabūgti kalkuliuoti lietuviškos kainos knygos kainą taip, kad bent iš dalies būtų įgalintas ir autorių atlyginimas. Reikalauja tai džentelmeniško jausmo lygiai ir iš leidėjų, ir iš skaitytojų. Bet kadangi mūsų sąlygose niekada nebus įmanoma mūsų autorius pilnai atlyginti, turime jaustis įpareigoti mūsų atžvilgiu ir ta prasme, kuria anksčiau šį klausimą kėliau. Netektų kelti klausimo pastarąja prasme, jeigu mūsų autoriai už savo darbą gautų realų atlyginimą. Bet kadangi jie šio negauna, tai turi teisės bent į netiesioginę mūsų jiems pa-gelbą.
Kiekvienu tačiau atveju turime nepamiršti, kad būtų farizeiška deklamuoti apie mūsų rūpestį sava kultūra ir tačiau nesirūpinti pačiais kultūrininkais. Nėra kultūra tik tokia abstratybė, kad ji galėtų būti ugdoma be tų, kurie ją kuria. Jei leisime sunykti mūsų kultūrininkams, tai savaime leisime išblėsti ir mūsų kultūrai.
Juozas Alaušius
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
