Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVA IŠORINĖJE KRYŽKELĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Simas Sužiedėlis   
Penkiolikos metų laikotarpyje — nuo Algirdo mirties (1377) iki Astravo sutarties (1392) — Lietuvos gyvenime įvyko žymių atmainų. Jos pakreipė lietuvių tautos gyvenimą nauja linkme. Du posūkiai buvo likiminiai: Lietuva galutinai išėjo į vakarietinės krikščionybės ir kultūros kelią ir, antra, keliems amžiams savo likimą surišo su kaimynės Lenkijos buitimi. Su tais nepaprastai reikšmingais įvykiais sutapo Algirdo ir Kęstučio šeimų rungtis dėl Lietuvos sosto Vilniuje. Ilgai tvėręs dviejų brolių valdovų, Algirdo ir Kęstučio, sutartinis valdymas baigėsi namine nesantaika — pusbrolių Jogailos ir Vytauto tarpusavio kova dėl valdžios. Vytauto Didžiojo 550 metų mirties sukaktuvėse, manome, ne pro šalį bus žvilgterėti į tą likiminį mūsų tautos posūkį — istorinę jos kryžkelę.

Diarchijos tragiškas galas
Algirdas ir Kęstutis buvo paskutiniai Lietuvos valdovai, palaidoti senojo lietuvių tikėjimo apeigomis — sudeginti ant laužo: Algirdas 1377 metais, Kęstutis — 1382. Algirdas užbaigė gyvenimą natūralia senėjimo mirtimi, Kęstutis rastas negyvas Kriavo pilies bokšte. Lietuvos metraščiai rašo, kad pasmaugę didžiojo kunigaikščio Jogailos kambariniai tarnai. Norodomi ir jų vardai. Ta žinia paremta Vytauto tvirtinimu, kaltinusiu savo pusbrolius: 'ir mano tėvas buvo užmuštas tų pačių pusbrolių' (1384).1 Vokiečių ordino kronikos rašo dvejopai: kad Kęstutį pasmaugę nelaisvėje ir kad jis kalinamas nusižudęs.
Kaip ten iš tikrųjų buvo, nėra tikros žinios. Lenkų istorikai linkę dievinamąjį Jogailaičių dinastijos pradininką laikyti nekaltu. Mat karalienės Jadvygos vyrui, pradėjusiam Lenkijos istorijoje 'aukso amžių', neturėjo prilipti kraujo dėmė. O vis dėlto negalima Jogailos rankų švariai nuplauti: jis savo dėdę suimdino ir įkalino. Po karaliaus Mindaugo ir jo trijų sūnų nužudymo — daugiau kaip po šimto metų — Lietuvos sostas vėl apteko krauju.

Kęstučio mirtį įtartinomis aplinkybėmis stengtasi pridengti iškilmingomis laidotuvėmis. Lietuvos narsaus karžygio kūnas atvežtas į Vilnių ir sudegintas ant laužo su mėgtais jo daiktais: žirgais, sakalais, šunimis ir ginklais. Būta įsitikinimo, kad jų prireiksią nusikėlus dausosna, kur prieš penkerius metus iškeliavęs brolis Algirdas. Su laužo liepsnomis užgeso šviesus jų valdymas, trukęs daugiau kaip 30 metų.

Algirdas ir Kęstutis paprastai laikomi buvę lygiateisiai valdovai. Šaltiniuose užtinkame vadinant abu brolius karaliais — ambo regės. Tokia valdymo tvarka, kai valstybę vienu laiku valdo du lygiateisiai valdovai, vadinama diarchija. Algirdas ir Kęstutis dažnai imami tokios dvival-dos pavyzdžiu, gi istorijos veikaluose net ir aprašomi atskirai. Jeigu iš šalies ir atrodo, kad abu broliai savo valdžia buvo lygūs, tai vienas iš jų vis dėlto buvo vyresnis. Diarchija iš tikrųjų buvo dalinė. Nuo Gedimino laikų Lietuvos valdovu buvo laikomas tasai kunigaikštis, kuris valdė didžiąją Vilniaus kunigaikštystę ir fcpirio būstinė buvo karališkasis Vilniaus miestas (civitas regia). Kada Algirdas ir Kęstutis nuo sosto nušalino Jaunutį (1345), Vilnps atiteko Algirdui. Miestą pirmas užėmęs Kęstutis, perleido sostinę broliui. Lietuvos metraštis į  Kęstučio lūpas deda šiuos žodžius: "Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, tu mūsų vyriausiasis brolis".2 Ir metraštis teigia, kad Kęstutis įsodinęs Algirdą į didžiojo kunigaikščio sostą Vilniuje.

Lenkų istorikas Liudvikas Kolankowskis, remdamasis daug vėlesniais šaltiniais, įrodinėja, kad iš pradžios broliai nepasidalinę vyriausia valdžia: Algirdas buvęs Kęstučio kalintas. Vadinasi, sutartinis valstybės valdymas atsirėmęs ne "broliška meile", kaip pasakoja Lietuvos metraštis, bet buvęs padarinys varžybų, abiems broliams susirėmus lygiomis jėgomis.3 Algirdo ir Kęstučio tarpusavio kovos neužsimena nė viena to meto kronika. Beveik visos jos liudija, kad broliai valdę ir gyvenę santaikoje. Du veiksniai palaikė diar-chinį valdymą: valstybės padėtis ir brolių nuosaikus būdas.

Lietuvos valstybė nebuvo vieninga. Ją sudarė atskiros kunigaikštystės, vienos tvirčiau, kitos silpniau susirišusios su didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje. Tvirtu ryšiu jungėsi Vilniaus ir Trakų kunigaikštystės; jų žemės vėliau imta vadinti tikrąja Lietuva (Lithuania propria). Tiktai atsirėmę tuo lietuviškuoju branduoliu, sutardami ir vienas antram padėdami, galėjo Lietuvos valstybę išlaikyti ir plėsti.

Atsiliepdami į Vokietijos imperatoriaus Karolio IV raginimą priimti krikštą (1358), Algirdas ir Kęstutis statė savo sąlygas. Jos turėjo užtikrinti Lietuvai saugumą vakaruose ir nekliudomą skleidimąsi rytuose. Lietuvos valdovai reikalavo lietuviškų genčių gyvenamųjų žemių: šiaurinės Prūsijos iki Alnos ir Priegliaus upių, Kuršo ir Žiemgalos kairiajam Dauguvos krante ir visos Latgalos už Dauguvos. Vokiečių ordinas turėtų įsikelti iš Prūsijos į stepes prie Juodųjų marių ir ten kovoti su totoriais. Ten būdamas neturėtų terptis į Lietuvos ir Maskvos santykius, kadangi visa Rusia turinti priklausyti lietuviams: omnįs Russia ad Lettvinos deberet simpliciter perti-nere.4 Tokių sąlygų negalėjo įvykdyti nei imperatorius nei kas kitas — tik lietuvių kalavijas. Algirdas ir Kęstutis numatė krašto valdymą palikti savo sūnums, kad jie sutartinai siektų užbrėžtos politinės programos.

Lietuvos metraštyje skaitome: "Labiausiai iš savo sūnų didysis kunigaikštis Algirdas mylėjo savo sūnų Jogailą, o didysis kunigaikštis
Kęstutis — savo šunų Vytautą, ir dar gyvi būdami nutarė, kad anuodu bus jų įpėdiniais didžiųjų kunigaikščių soste".5 Algirdas ir Kęstutis buvo įsitikinę, kad jų išbandytas sutartinis valdymas tiks "ir jų sūnums. Tačiau ne tiktai kasdieniniame gyvenime, bet ir valdovų giminės istorijoje vaikai nevisada paseka tėvų pėdomis. Nauja karta ateina su savo pažiūromis ir veikimo būdu. Taip atsitiko ir Lietuvoje. Po Algirdo ir Kęstučio mirties užsibaigė diarchinis valdymas.

Naujos politikos medžionė
Algirdui mirus, "Kęstutis . . . pripažino didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje jo sūnų, didįjį kunigaikštį Jogailą" — pasakoja Lietuvos metraštis.6 Tą patį tvirtino Vytautas savo skunde (1390): jo tėvas laisva valia pripažinęs Jogailą didžiuoju kunigaikščiu.7 Pirmaisiais pora metų Kęstučio parama buvo neapsieinama.

Algirdo sūnus Andrius, remdamasis vyresniškumo teise, laikė save tėvo įpėdiniu ir siekė Lietuvos sosto. Jis buvo vyriausias pirmosios Algirdo žmonos Marijos sūnus. Nuo 1342 metų būdamas Polocko kunigaikščiu, ėjo ten svarbias Lietuvos valstybės pareigas. Polocko miestas Dauguvos aukštupyje buvo svarbus prekybai ir krašto apsaugai: iš tos vietos buvo žygiuojama į Livoniją, Pskovą, Naugardą ir Maskvos apylinkes. Visus šituos kraštus Andrius sutelkė į karinę sąjungą prieš Jogailą. Maskvos didysis kunigaikštis, pasiuntęs kariuomenę, užėmė Trubčevską ir Starodubą. Andriaus brolis Dimitras, Briansko kunigaikštis, Maskvai atidavė savo valdas be mūšio. Ir kitoms rytinėms Lietuvos žemėms už Dniepro grėsė pavojus patekti Maskvos įtakon. Tokiomis aplinkybėmis norėdami turėti saugų užnugarį vakaruose, Kęstutis ir Jogaila Trakuose pasirašė su Vokiečių ordinu 10 metų karo paliaubų sutartį (1379 rugsėjo 29).

Ta sutartimi užsibaigė trumpai tvėrusi dėdės ir brolėno santara. Kęstutis buvo daugiau nepageidaujamas Vilniaus rūmuose, kus jis tebe-važinėjo "tartis dėl reikalų", kaip tai darė anksčiau. Vilniaus pilyje keitėsi Algirdo laikų dvasia ir politika. Veiksnus Jogailos brolis Skirgaila su didelia palyda išsiųstas į Vokiečių ordiną ir toliau į Vakarus dairytis naujos politikos gairių. Vaišinamas kryžiuočių sostinėje Marienburge, sakėsi vykstąs lankyti imperatoriaus ir popiežiaus. Ar juos pasiekė ir kokie buvo vaisiai tos kelionės, šaltiniuose neliko žymės. Vokiečių ordino žiniomis, Skirgaila daugiau atstovavęs savo motinai negu broliui. Algirdo antroji žmona, Tverės kunigaikštytė Julijona, likusi našlė, ėmėsi savarankiškiau veikti ir rūpintis savo šeimos ir giminės reikalais, kurie labiau dūrėsi su Maskva negu su Marienburgu. Julijonos įtakoje mezgėsi su Vokiečių ordinu bičiulystė, svetima Kęstučio politikai ir kenksminga jo valdomoms žemėms, labiausiai Žemaitijai, kurią puolė Prūsijos ir Livonijos ordinai.

Jogailos ir Livonijos ordino įgaliotiniai 1380 vasario 27 Rygoje pasirašė paliaubų sutartį, iš kurios buvo išskirtos Kęstučio valdomos žemės su Žemaičių kraštu. Jogaila norėjo sulaikyti Livonijos riterių pagalbą sukilusiam Polocko kunigaikščiui Andriui. Išjungdamas iš tos sutarties Kęstučio valdas, Jogaila įvarė pirmąjį pleištą į vieningą lietuvių kovą su Vokiečių ordinu. Dar labiau tas plyšys buvo pagilintas Dovydiškių slapta sutartimi.

Dovydiškių vietovė po 600 metų nebeatsekama. Ji turėjo būti Sūduvos girioje, kairiajame Nemuno krante, kažkur apie Gardiną. Į surengtą didelę medžioklę atvyko Vokiečių ordino magistras Vinrichas Kniprodė su savo palyda ir Jogaila su savo patarėjais. Medžioklėje taip pat dalyvavo Vytautas ir jo svainis Jonas Algimantas, Gaišios kunigaikštis, kurio parašą randame ir Trakų paliaubų sutartyje (1379). Dovydiškių slapta sutartis pasirašyta 1380 gegužės 31 po keturių dienų medžioklės. Ji pakartojo prieš tris mėnesius pasirašytą sutartį su Livonijos ordinu. Abi buvo nukreiptos prieš Kęstučio ir jo šeimos valdomas žemes. Kad nepaaiškėtų Sūduvos miškuose sumedžiota klasta, Dovydiškių sutartin įrašyta: nebus ji laikoma sulaužyta, jei Jogaila ir eisiąs Kęstučiui padėti, bet vengsiąs susikauti; nelaisvėn patekusius Jogailos žmones Vokiečių ordinas grąžinsiąs tokiu būdu, kad atrodytų belaisviai išperkami. Jogaila iš savo pusės žadėjo neribotą laiką būti su ordinu taikoje ir nebepuldinėti jo žemių.8

Koks buvo Vytauto vaidmuo toje medžioklėje? Ar Vytauto dalyvavimu Jogaila dengė nuo Kęstučio sąmokslą, ar Vytautas drauge su pusbroliu apgaudinėjo savo tėvą? Vytautas buvo jau subrendęs vyras, ėjęs trisdešimtuosius metus. Negi būtų buvęs toks naivus ir tikėjęs, kad Sūduvos girion suvažiavus tebuvo gaudomi žvėrys? Negalėjo tam patikėti nei jis pats, nei jo svainis Jonas Algimantas, dalyvavęs ankstyvesnėse sutartyse šu ordinu. Jiedu žinojo, kad Jogailai reikia taikos su Vokiečių ordinu, broliui Andriui susidėjus su didžiuoju Maskvos kunigaikščiu Dimitru. Dėl to pavojaus Jogaila visvien nebūtų galėjęs padėti Kęstučiui kovoti; bet ir ordino taikos negalėjo užsitikrinti kita kaina, kaip tik palikdamas dėdę priešo malonei. Jogaila ir Vytautas, anot Lietuvos metraščio, "labai susidraugavę", matyti, buvo sutarę palikti Kęstutį nežinioje. Argi sutartys tveria neribotą laiką? Vėlesnė Vytauto politika rodo, kaip jis savo sutartis lengvai laužė. Vienas iš būdingųjų jo asmens bruožų buvo nevertinimas rašytų pažadų.9 Ne kitaip bus sprendęs ir Dovydiškių medžionėje.

Nesantaikos grūdas
Dovydiškių sutartimi Kęstutis paliktas vienas kovoti su Prūsijos ir Livonijos ordinais. Jam tai nebuvo pirmiena. Visą savo gyvenimą taip darė. retkarčiais padedamas brolio Algirdo. Kęstutį tegalėjo įrūstinti žinia, kad brolvaikis sąmokslauja su Lietuvos priešais. Senam Lietuvos gynėjui krito į akis Livonijos vokiečių talka Jogailai ir jo broliui Skirgailai. Lietuvos metraščio žodžiais. Kęstutis skundęsis Vytautui: "Mes štai . . . kariaujame su vokiečiais, o jis (Jogaila) su jais puola Polocką".10 Vadinasi, kažkas sprendžiama Vilniaus valdovų rūmuose. Buvo ten Vokiečių ordino "pasėtas nesantaikos grūdas".11 Kad jis neštų vaisių, reikėjo išdaiginti, ir tai padarė Osterodės pilies viršininkas, atidengęs Kęstučiui Dovydiškių medžioklės paslaptį. Laikas tam buvo parinktas gerai prinokęs.

Pasirašęs su ordinu slaptą sutartį, Jogaila su savo kariuomene patraukė prieš Maskvos kunigaikštį Dimitrą. Prie lietuvių turėjo prisijungti dar du Maskvos priešininkai: Riazanės kunigaikštis Olegas ir totorių chanas Mamajus. Sąjungininkai buvo sutarę susitikti Dono aukštupyje, kur susibėga Maskvos ir Riazanės sienos. Dimitra-pirmas pasitiko Aukso ordos totorių kariuomenę Kulikovo laukuose, į šiaurės rytus nuo Tūlos, ir ją išblaškė (1380 rugsėjo 8). Kautynėse dalyvavo du Jogailos broliai, Andrius ir Dimitras. kovęsi Maskvos pusėje. Rusijos istorijoje Kulikovo mūšis laikomas dideliu laimėjimu.12 Jogailos kariuomenė pavėlavo atžygiuoti viena ar dviems dienoms. "Lieka paslaptis, kodėl Jogaila uždel-sė žygį į kautynes?"13 Gal ir nereikėtų čia statyti klaustuko, kadangi nėra rimto pagrindo, bet įžvelgti natūralias tolimo žygio kliūtis.

Jogaila grįžo iš tolimos Rusios pralaimėjęs, nors iš makšties kardo neištraukė. Mat po nesėkmingo žygio kilo vienur kitur bruzdėjimas rytinėse Lietuvos valdose. 1381 metų pavasarį Polocko gyventojai sukilo prieš Skirgailą, paskirtą kunigaikščio Andriaus vietoje. Maištininkų raminti atkviesta Livonijos vokiečių. Kęstutis turėjo juos galvoje, sakydamas, kad Jogaila drauge su vokiečiais puola Polocką. Maždaug tuo metu Kęstučiui buvo pranešta, kad jo brolėnas yra sumezgęs su Vokiečių ordinu slaptus ryšius.

Čia remdami, čia atidengdami savo sąjungininką, Vokiečių ordino vyresnieji vilko aikštėn Jogailos sąmokslą. Sąmoningai parinko pasunkėjusią jo padėtį, kad lengviau paveiktų Kęstutį griebtis perversmo, kaip kitados buvo padaręs su Jaunučiu. Ordinas vadovavosi sena žmonių patarle: dviems susiginčijus, laimi trečias. Ar Vytautas tai suprato ir tėvą atkalbinėjo nepradėti naminio karo, tikrai nežinome. Lietuvos metraštis nenurodo motyvų, kodėl Vytautas spyrėsi netikėti tėvo žodžiams: "Tu draugauji su juo (Jogaila), o jis sudarė prieš mus sutartį su vokiečiais". Vytautas atsakęs "Aš vis dar netikiu" ir išvykęs į Palenkę.14 Ar galėjo būti toks jau aklas Vytauto pasitikėjimas savo pusbroliu? Kadangi metraštis atsirado vėliau Vytauto įtakoje, matyti, jam buvo svarbu parodyti, kaip jis gynęs Jogailą, kiek tik galėjęs, ir dėl to vos nepraradęs savo galvos. Ypač tai ryšku Lietuvos metraštyje iš Kęstučio ir Jogailos grumties tolimesnio atpasakojimo.

Vilniaus pilies rūmuose niekas nekreipė dėmesio, kai Kęstutis rinko Žemaitijoje vyrus karo žygiui. Buvo įprasta manyti, kad ruošiasi pulti kryžiuočius. Šį kartą, 1381 metų spalio gale ar lapkričio pradžioje, užlinkiu pasuko į Vilnių ir be kovos užėmė miestą. Pilies rūmuose rasta slaptos sutartys. Kiek vėliau atvykusiam Vytautui Kęstutis prikišo: "Tu manim netikėjai. Štai tos sutartys, kurias buvo sudarę prieš mus".15 Iš keturių sąmokslo dalyvių buvo pakartas tik vienas Vaidila, Lydos kunigaikštis ir Jogailos sesers Marijos vyras. Du kaltininkai — Jogaila su motina Julijona — buvo nušalinti nuo sosto. Didžiuoju kunigaikščiu pasiskelbė pats Kęstutis. Prisiekus Jogailai, kad daugiau nekels rankos prieš dėdę, jam leista valdyti Kriavo ir Vitebsko žemės. Ketvirtas sąmokslininkas Skirgaila iš Polocko pabėgo į Livoniją.

Taikus perversmas neatnešė kraštui santaikos, kaip 1345 metais tokiu pat ramiu būdu Kęstučiui nustūmus nuo sosto Jaunutį. Algirdai-čiai nebuvo mirtinai priblokšti. Jie turėjo savo karių, galėjo šauktis Prūsijos ir Livonijos pagalbos ir atsiremti nemaža Vilniuje vokiečių pirklių bendruomene. Kęstutis negalėjo nė numatyti visų jį tykojusių kėslų. Jis buvo iš Lietuvos išviliotas raminti sukilusį Jogailos brolį Kaributą, Seversko Naugardo kunigaikštį, kurio žemės tįsojo anapus vidurinio Dniepro. Vytautui tuo metu iš Vilniaus išvykus į Trakus, pirklių bendrijos vadovas Hanulis, vokietis iš Rygos, sukėlė sostinėje maištą, užvaldė pilį ir perdavė Jogailai (1382 birželio 12). Po šešių savaičių su kryžiuočių pagalba buvo užimti Trakai. Algirdai-čių rankose atsidūrė abu svarbūs Lietuvos valstybės židiniai.

Kęstučio ir Vytauto pastangos atgauti valdžią ir prarastus miestus baigėsi jų spąstais. 1382 rugpiūčio 3 prie Trakų sustojo viena prieš antrą dvi kariuomenės, kurias skyrė laukas "per tris ar keturis šūvius". Viename krašte išsirikiavo Jogailos ir Skirgailos gretos su Livonijos riteriais, antrame — Vytauto, Kęstučio ir jo brolio Liubarto pulkai. Kęstutis buvo atsivedęs iš Žemaitijos apie 9000 vyrų. Kiek turėjo Volinijos kunigaikštis Liubartas ir Vytautas, neaišku. Vokiečių kronikos rašo, kad jų kariuomenė buvusi silpnesnė už Jogailos. Kęstutis dar laukė pagalbos iš savo žento, Mozūrijos kunigaikščio Jonušo, bet jis neatvyko. Jei Jogaila ir turėjo daugiau jėgų, tai nedaug galėjo pasitikėti savo lietuviškais pulkais, kad jie kautųsi drauge su Livonijos vokiečiais; galėjo persimesti į Kęstučio pusę.

Kautynių dar nepradėjus, Jogaila per pasiuntinius kreipėsi į Vytautą, kad taikytų su savo tėvu. "Mes su tėvu, — rašė vėliau skunde, — stovėjome viename kalnelyje, o kunigaikštis Jogaila prieš mus — antrame. Jis siuntė į mano tėvą ir į mane savo brolį, kunigaikštį Skirgailą, kuris iš tolo ėmė šaukti mano tėvą, kad mes susikalbėtume geruoju. Kunigaikštis Skirgaila mano tėvui ir man davė kunigaikščio Jogailos žodį ir spaudė ranką ištikimybės ženklan. Pasitikėdami jų žodžiais, mudu ir nuėjome į Jogailos stovyklą".16 Kariuomenė buvo paleista, pranešus, kad valdovai išvyksta Vilniun galutinai susitarti. Kęstutis ir Vytautas ten buvo suimti. Klasta, prasidėjusi slaptomis Jogailos sutartimis su Vokiečių ordinu, pasiekė viršūnę: Kęstutis savo gyvenimą baigė Kriavo pilies rūsyje. Toks pat likimas laukė ir Vytauto. Po tėvo mirties Vytautas buvo nugabentas į tą patį Kriavo pilies bokštą.

Žaltys užantyje
Kęstučio šeimą nustūmę nuo sosto, Algir-daičiai turėjo atsilyginti Vokiečių ordinui už pagalbą. Po savaitės derybų su ordino atstovais Dubysos saloje iš Jogailos ir jo brolių išreikalauti trys pažadai: ketverius metus laikytis taikos, per tą laiką priimti krikštą su visa lietuvių tauta ir pripažinti ordinui Žemaičius iki Dubysos. Sutartis pasirašyta 1382 spalio 12. Kai kurie jos straipsniai siaurino Lietuvos terotoriją ir nepriklausomybę. Mat ne tik užrašyti Žemaičiai, bet ir susirišta pažadu nepradėti jokio karo be ordino


Vytautas Kašubą — Lietuvos karalius Mindaugas. Iškaltas iš švino plokščių reljefinis medalionas. Diametras — 24 inčiai. 1975 m. Kultūros židinyje New Yorke. Visos medalionų nuotraukos AJ.K.

žinios ir valios.

Vytautas buvo laikomas Kriavo pilyje. Ar drauge kalėjo ir žmona Ona, ar tik vyrą lankė ir nakvojo, neaišku. Lietuvos seniausias metraštis rašo, kad Vytautą saugojusi tvirta sargyba, o "dvi moterys ateidavo, atvesdavo kunigaikštienę į (pilies) kambarį ir paguldydavo ją mie-goti,\17 Lietuvos platusis metraštis arba Bychovco kronika pasakoja, kad pas Vytautą ateidavusios dvi moterys "kloti patalo jam ir kunigaikštienei; paguldžiusios jos išeidavo". Vytautas, paklausęs žmonos patarimo, "apsivilko vienos tarnaitės drabužiais, su antrąja išėjo ir, nusileidęs iš pilies, pabėgo į Prūsiją".18 Vokiečių kronikininkas Vygandas Marburgietis rašo, kad Vytautas persirengęs žmonos drabužiais. Kunigaikštienė Ona buvo nubausta, bet nežinia, kokia bauda. Vėliau ji susirado savo vyrą.
Vytautas iš pradžių prisiglaudė pas seserį Danutę, ištekėjusią už Mozūrijos kunigaikščio Jonušo, o iš ten nusikėlė į kryžiuočių sostinę Marienburgą. Vokiečių ordino didysis magistras Konradas Zollneris sutiko durdamas priekaištu: kodėl neatvykęs anksčiau, kai valdė Vilniaus pilį; dabar gi neturįs "nei žmonių nei žemių" (nec modo habes homines neque terras).19 Šiurkštūs magistro žodžiai tikriausiai skyrėsi nuo švelniai kutenančių jausmų, turint savo globoje Jogailos varžovą. Vytautas iš Jogailos reikalavo grąžinti Trakų kunigaikštystę, savo tėviškę. Magistras Konradas Zollneris bandė tarpininkauti, nes ir ordinui būtų naudos, Vytautą vėl įsodinus Trakuose. Jogaila 1383 liepos 6 raštu atsakė, kad jam būtų nepatogu "užantin įsikišti žaltį" (ser-pentem in sinum ponere).20 Tuo raštu, be to, magistrui prikišo, kad jis glaudžiąs prie savęs žemaičius — Jogailos ir Skirgailos valdinius. Tai rodė Jogailos traukimąsi nuo Dubysos sutarčių. Ordino magistrui nepavyko Jogailos prikalbinėti, kad abudu susieitų tų sutarčių tvirtinti.

Paskelbus Jogailai karą, Konradas Zollneris su savo kariuomene ir su Vytautu, kuris Žemaičiuose surinko apie 3000 vyrų, nužygiavo iki Trakų ir lengvai juos užėmė (1383 rugpjūčio L 2 Pasiekus Vilnių, nepavyko užimti nei miesto, nei pilies. Po karštų kovų, užėjus smarkiam rudens lietui, Vilniaus apgultis nutraukta. Pasitraukdami Trakų pilyje paliko 60 vyrų įgulą. Nesulaukdama vėliau nei ordino nei Vytauto paspirties, po šešių savaičių pasidavė. Vytautas iš šio žygio nieko nelaimėjo.

Grįžus į Prūsiją, nedideliame Tepliavos miestelyje 1383 spalio 21 Vytautas buvo pakrikštytas Vygando vardu. Jo krikštatėvis, Ragainės pilies viršininkas, vadinosi tuo pačiu vardu. Karaliaučiuje 1384 sausio 24 Vytautas davė ordinui raštą, pasižadėdamas būti jam klusnus, kai atgau-siąs ir valdysiąs tėvo žemes. Žemaičius jau dabar užrašė ordinui, kuris iš Vytauto išreikalavo daugiau negu anksčiau iš Jogailos. Žemaičių siena nustumta iki Nevėžio ir dar priskirta Nemuno Neries santaka su Kauno ir Rumšiškių apylinkėmis.

Po krikšto Vytautas gyveno Marienburgo pilyje, pastatydintoje dešiniajame Nemuno krante tarp Veliuonos ir Seredžiaus. Čia jam buvo paskirta būstinė, kur rinkosi Vytauto šeimos nariai, giminės ir šalininkai, pabėgę iš Lietuvos nuo Algirdaičių persekiojimo. Naujas didelis karo žygis, kokio Lietuva iki tol nematė, surengtas 1384 vasarą; tačiau nesiekė toliau Kauno apylinkių. Kaune prie Neries, kur 1362 metais buvo užpulta ir sugriauta Kęstučio pilis, besiginant jo sūnui Vaidotui, padėti pamatai kryžiuočių tvirtovei, pavadintai Marienwerderiu. Ta proga (1384 birželio 14) ordino magistras Konradas Zollneris pakartojo pažadą padėti Vytautui atgauti tėviškę, skelbdamas jį ordino vasalu, Jei Vytautas mirtų nepalikęs vaikų, jo valdos tektų broliui Žygimantui.

Marienwerderis buvo viena iš stipriausių kryžiuočių pilių Lietuvos žemėje. Ordinas gyrėsi popiežiui, kad tokiomis pilimis bus galima užimti visą Lietuvą. Atrodė iš tikrųjų ordinas buvęs arti savo tikslo: pasinaudodamas Jogailos ir Vytauto nesantaika, buvo įsiveržęs į Lietuvos vidurį. Kokiose mintyse tada skendo Vytautas, šaltiniuose nesužinosime. Iš kai kurių faktų galima spėti, kad jam atrodę geriau būti Jogailos vasalu negu Vokiečių ordino. 1384 metų liepos pradžioje Vytautas sudegino Naująjį Marienburgą, savo būstinę, dar dvi pilis Nemuno krantuose, ir grįžo Lietuvon.

Trečiuoju keliu
Vytautas buvo trečias iš Kęstučio giminės, bėgęs į Prūsiją. Jo brolis Butautas, rengęs sąmokslą prieš tėvą ir dėdę (1365), pabėgo pas kryžiuočius ir juos vedė į Lietuvą, pasiekdamas Vilniaus apylinkes. Po to žygio daugiau su tėvu nebekovojo; išvyko toliau į vakarus ir atsirado Pragoję pas imperatorių Karolį IV. Po keliolikos metų (1381) Pragon atvyko ir jo sūnus Vaidutis. Vytautas nenusekė nei brolio nei jo sūnaus pėdomis. Kelias toliau į Vakarus jo neviliojo. Jis vylėsi užimti Jogailos vietą Lietuvoje.

Vytauto ir ordino puolamas, Jogaila ieškojo paspirties iš šalies. Šaltiniuose yra užsilikusių ženklų, iš kurių sprendžiama, kad buvo daromos sutartys su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Di-mitru.21 Jogaila turėjęs vesti jo dukterį Sofiją ir krikštytis Rytų Bažnyčioje. Tuo keliu lenkė jo motina stačiatikė Julijona. Ar priėmus Jogailai motinos tikėjimą, būtų krikštijama Rytų Bažnyčioje ir lietuvių tauta, abejotina. Jo tėvas Algirdas turėjo abi žmonas stačiatikes, bet laikėsi senojo lietuvių tikėjimo. Atrodo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis atsižvelgė į lietuvių tautą, nelinkusią į Rytų Bažnyčią.

Vytautui susirišus su Vakarais, o Jogailai besidairant į Rytus, atsivėrė trečias kelias į pietus. Lenkai tuo laiku žvalgėsi tinkamo vyro mažametei savo karalienei Jadvygai, atsikviestai iš Vengrijos, Lenkijos sostą užimdama ji teturėjo vienuolika metų ir buvo sužadėta su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu. Norėjo Lenkijos sostą užimti ir Mozūrijos kunigaikštis Ziemovita IV. Abudu nustūmė į šoną Jogailą. Buvo keletas akstinų, skatinusių lenkus siūlyti Lietuvos valdovui vesti jų sosto paveldėtoją ir tapti Lenkijos karalium. Dvylika metų Lenkiją valdė Vengrijos karalius Liudvikas. Nutrūkus šiai unijai (1382), lenkams atrodė geriau jungtis su lietuviais negu vokiečiais, ir jie nusprendė Jadvygos nebeleisti už jos sužadėtinio kunigaikščio Vilhelmo. Lietuviai ir lenkai kovojo su tuo pačiu Vokiečių ordinu, kuris lenkus atstūmė nuo Baltijos krantų. Kur tad Lenkija galėtų plėstis, jei ne Rytų šalin — į Lietuvos valdomas Voliniją ir Podolę. Čia buvo pakankamai erdvės ir derlingų dirvų, kai savam krašte žemė buvo tirščiau užsėsta. Pakvietus Jogailą užkurioms, atsivertų dideli plotai iki Juodųjų marių. Taigi lenkai "nusprendė imti didįjį kunigaikštį Jogailą savo karalystės valdovu, su sąlyga, kad jis sutiktų priimti Romos tikėjimą ir vestų karalaitę Jadvygą, — skaitome Lietuvos metraštyje, — ir jie atsiuntė į jį savo didžiuosius pasiuntinius".22 Jogaila sutikęs jų sąlygas priimti.

Jogailos derybos su lenkais keitė jo santykius su Vytautu. 1384 metų vasarą buvo pakviestas grįžti Lietuvon. Vytautas iš pradžių kietai derėjosi, norėdamas atgauti visą tėvo palikimą, bet Trakai buvo atiduoti Skirgailai. Savo šalininkų verčiamas, Vytautas sutiko imti mažesnę dalį. Jis gavo Gardino kunigaikštystę ir Palenkę su Lietuvos Brastos, Melniko, Drohičino ir kitais miestais. Ano meto dokumentuose buvo vadinamas Gardino kunigaikščiu. Drauge su Jogaila 1384 lapkričio 6 sugriovė stipriąją Marienverderio pilį Nemuno ir Neries santakoje. Tai buvo ženklas, kad Vokiečių ordino galybė, gimstant Lietuvos ir Lenkijos sąjungai, artėjo į savo galą.

Geniali mintis
Rašydamas apie Vytautą, lenkų istorikas Jonas Kochanovskis Jogailos kvietimą į Lenkijos sostą pavadino "genialia mintimi, prašokstančia amžius ir kartas".23 Jis turėjo galvoje Lietuvos ir Lenkijos uniją, ištvėrusią keturis amžius. Susijungusi su Lietuva ir jos valdovų gimine, Lenkija pasiekė didžiausio teritorinio ūgio ir garso. Jogailos palikuonys vienu metu laikė apkėtę kelis sostus. Šie Lietuvos, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos karaliai nebuvo Jogailos ir Jadvygos sūnūs. Jie kilo iš grynai lietuviškos poros, Jogailai vedus ketvirtą žmoną — Gaišios kunigaikštytę Sofiją, Vytauto giminaitę, kurią jis Jogailai įpiršo, įpusėjus jam aštuntą dešimti metų (1424).

Lietuvos ir Lenkijos jungtis užsimezgė Jogailos pažadais, duotais lenkų ponams Krokuvoje ir Jadvygos motinai Elzbietai Budoje, Vengrijoje. Jie buvo patvirtinti Kriavo pilyje 1385 rugpjūčio 14.24 Keturis su puse amžiaus joks istorikas tos sutarties nematė. Ji gulėjo užmiršta Krokuvos kapitulos archyve. Surasta ir paskelbta 1835 metais. Tokia vėlyva žinia kelia abejonių, ar yra tikra. Tačiau negalima Kriavo akto visiškai paneigti. Jogaila tuščiomis rankomis negavo nei Jadvygos į žmonas, nei Lenkijos karaliaus vainiko. Jis turėjo susirišti vienokiais ar kitokiais pažadais. Du svarbiausi negali būti ginčijami: tai Lietuvos krikštas ir jungtis su Lenkija. Kriavo akte pasakyta, kad Jogaila pažadėjo Lietuvą prie Lenkijos prišlieti — ąpplicare. Šiuo lotynišku veiksmažodžiu kai kuriuose ano meto dokumentuose buvo žymima vasalinė priklausomybė. Greičiausiai tokiu pačiu mazgu buvo surišta ir Lietuva su Lenkija. Jogailos brolis Skirgaila, gavęs valdyti Lietuvą, turėjo Lenkijos karaliui ir karalienei duoti vasalinės ištikimybės pažadą.

Skirgaila kai kuriuose raštuose vadinamas Rusios ir Lietuvos kunigaikščiu. Mat Jogaila 1387 balandžio 28 raštu pavedė jam valdyti Polocko kunigaikštystę, prie jos prisišliejusias Vilniaus srities žemes ir Trakus. Tuo pačiu raštu pažadėjo laikyti Skirgailą aukštesniu už visus savo brolius; vadinasi, turintį daugiau valdžios. Matyti, Jogaila ketino atkurti Algirdo ir Kęstučio valdymo būdą: pats laikytųsi daugiau Krokuvos, būdamas dviejų valstybių vyriausias valdovas, o Skirgaila tvarkytųsi jam pavestose Lietuvos žemėse. Vilnių pasilaikė sau, įkurdinęs Lietuvos sostinėje lenkų įgulą.

Vytautas liko aplenktas, nors buvo ištikimai tarnavęs Jogailai nuo išsiskyrimo su Vokiečių ordinu. Buvo vienas iš liudininkų, tvirtinant Jogailos pažadus Kriavo pilyje; nuvykęs Krokuvon, dalyvavo Jogailos krikšto apeigose (1386 vasario 15), jungtuvėse su Jadvyga (vasario 18) ir vainikavimo iškilmėse (kovo 4). Vilniuje drauge pradėjo Lietuvos krikštą (1387). Vytautas, be to. padėjo numalšinti Jogailos brolio Andriaus sukilimą ir išvyti vengrus iš Galicijos Raudonosios Rusios), susisiekiančios su gretima Voliniją. Po dėdės Liubarto mirties (1385' Vytautas perėmė Vladimiro ir Lucko miestus Volinijoje. Jo valdomos žemės nuo vakarinio Bugo versmią siekė iki Nemuno aukštupio. Tai buvo dideli plotai, bet nelietuviški. Lietuvą gi, anot Vytauto, valdė svetimi žmonės, "ko anksčiau nėra buvę Lietuvos žemėje (če ho prete nebyvalo c litovskoį zemli).26

Volinijoje gyvendamas Vytautas jautėsi nustumtas į pašalį ir, be to, netikras, kadangi Jogaila nedavė rašto tas žemes valdyti. Buvo žadėjęs atiduoti Trakus, kai Skirgaila užimsiąs Polocko kunigaikštystę, bet ir to pažado netesėjo. Vytauto ir Skirgailos santykiai pasidarė aštrūs. Jogaila bandė taikyti, atsikvietęs abudu į Liubliną, bet ir šį kartą palaikė brolį. Vytautas turėjo duoti susitaikymo raštą (1389) ir pažadėti Skirgailai pagalbą, kur tik jam prireiks, išskyrus maištą prieš karalių. O svarbiausiu priešu kaip tik buvo Vytautas. "Saugokis manęs, kaip aš tavęs!" — Skirgaila įspėjęs Vytautą.26 Šitaip grasomas ir Jogailos nepalaikomas, Vytautas manė, kad "geniali mintis" sujungti Lietuvą su Lenkija bent jam nenešė naudos. Jo šalininkai kėsinosi klasta užimti Vilnių, bet sąmokslas nepavyko. Po šešerių metų Vytautas antrą kartą prisiglaudė pas kryžiuočius.

Slidus kaip ungurys
Vokiečių ordinui kartą jau nusidėjęs, sudegindamas tris pilis, rodos, turėjo būti sunkiai nubaustas. Tačiau taip neatsitiko. Politikai žiūri naudos, ne keršto. Vytautas ir ordinas vienas antram buvo reikalingi. Vis dėlto, kad neišslystų iš rankų kaip "ungurys, laikomas už uodegos" sicut anguilla per caudam)21 Vytautas turėjo ordinui duoti įkaitais žmoną Oną, brolį Žygimantą su sūnumi Mykolu, seserį Rimgailę ir šimtą su viršum žymesnių bajorų. 1390 sausio 19 sutartimi Vytautas pakartojo ankstyvesnius savo pažadus — pripažinti ordinui Žemaičius ir būti jo vasalu; ordinas gi žadėjo padėti Vytautui įsigalėti Lietuvoje.

Vokiečių ordiną ištiko du smūgiai: Lietuvos krikšto ir sąjungos su Lenkija. Krikštas atėmė ordinui apaštalo vardą, kuriuo garsinosi pusantro šimto metų. Daugiau nebegalėjo skelbtis, einąs krikštyti lietuvių. Kiek buvo ordinui skaudu, galima spręsti iš jo pašaipos, esą Jogaila leidęs užpilti ant galvos "truputį vandens dėl gražios moters ir karalystės".28 Padidino kryžiuočiams pavojų ir dviejų kaimynų sąjunga, apsupusi Prūsiją lanku nuo Nemuno iki Vyslos. Ordinas ypač s u gyvino kovą su Lietuva, atsikviesdamas iš Vakarų Europos būrius naujų riterių.

Karaliaučiun pas Vytautą 1390 m. pavasarį atvyko iš Žemaitijos įvairių sričių trisdešimt atstovų. Sudaryta sutartimi (1390 gegužės 26), jie Vytautą pavadino savo karalium (unsern konig \Vitowt), pažadėjo kovoti su visais jo ir ordino priešais. Tų pačių metų rudenį surengtas į Lietuvą didelis karo žygis, kuriame dalyvavo Prūsijos, Livonijos ir Vytauto jungtinė kariuomenė. Tarp žymių kryžiuočių talkininkų šį kartą buvo Derby grafas, būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV. Vilnius buvo apsiaustas nuo 1390 rugsėjo 4 iki spalio 7. Sunaikinta viena iš trijų Vilniaus pilių, Kreivoji, vėliau šaltiniuose nebeminima. Kovose žuvo iš vienos pusės Vytauto brolis Tautvilas, o iš antros — Jogailos brolis Karigaila. Vytautas ir kryžiuočiai pasitraukė, palikę Vilniuje degėsių krūvas; buvo sudegintas beveik visas miestas.29 Lietuvos sostinė antros tokios nelaimės susilaukė tiktai po pustrečio šimto metų (1655), kai Vilnių pirmą kartą nusiaubė Maskvos rusai.

Naujas ordino didysis magistras Konradas Valenrodas 1390 metų rudenį surengė antrą dideli karo žygį į Lietuvą. ^Šio žygio svečiams riteriams iškėlė didelę puotą neseniai pastatydintoje Ritterswerderio pilyje prie Kauno, buvusioje Nemuno saloje, kur dabar yra Lampėdžių vasarvietė. Mėgęs tokias puotas, vadinamus garbės stalus, jungti su karo žygiais, bet neką laimėdamas, jis Adomo Mickevičiaus poemoje (Konrad Walenrod, 1828) vaizduojamas lietuviu, kuris dėjosi vokiečiu ir tapo kryžiuočių vadu, kad jiems kenktų. Ordino akyse tikruoju "Konradu Valenrodu" buvo jų sąjungininkas Vytautas, bet ne didysis magistras.

Vytautas įsigijo ordino pasitikėjimą, laimėdamas daugiau negu Konradas Valenrodas savo žygiais. 1391 metų gale Vytautas savo rankose turėjo Nemuno ruožą tarp Kauno ir Gardino su visomis pilimis. Lietuvoje nuolat didėjo jo šalininkų. Kad su jais būtų lengviau susisiekti, Vytautas iš Barštyno (Bartensteino) Prūsijoje atkeltas į Ritterswerderio pilį. Čia atsikvietė žmoną ir daugumą žymesnių bajorų, įduotų ordinui įkaitais; liko neišvaduotas brolis Žygimantas. 1392 metų pavasarį pas Vytautą atvyko Mozūrijos kunigaikščio Jonušo brolis Henrikas, būdamas nominuotas Plocko vyskupu. Jo viešnagė dengė Vytauto ir Jogailos slaptas derybas. Lenkai pamatė, kad jų atsikviestas iš Lietuvos karalius, puolamas Vytauto ir ordino, negali dviejų valstybių tinkamai valdyti; jie patarė jam su pusbroliu taikytis, juo labiau, kad savo broliais negalėjo atsiremti. Svečias ir tarpininkas kunigaikštis Henrikas, įsižiūrėjęs į Vytauto seserį Ringailę, būsimąjį vyskupo žiedą pakeitė vedybiniu. Po vestuvių Vytautas 1392 metų birželyje sudegino Rit-terswrderio, Naujojo Gardino ir Meteno pilis ir grįžo Lietuvon, išslydęs ordinui iš rankų antrą ir paskutinį kartą.

Supremus Dux Liuaniae
Vytautas "sugrįžo į Lietuvą ir atsisėdo Vilniuje į savo dėdės, didžiojo kunigaikščio Algirdo, ir savo tėvo, didžiojo kunigaikščio Kęstučio, sostą valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę" — skaitome Lietuvos metraščiuose.30 Jie čia pasako tai, ko Vytautas pasiekė po kelerių metų, bet ne tuojau sugrįžęs į Lietuvą. Jogaila iš pradžių nedavė jam visos valdžios Lietuvoje.
Vytautas ir Jogaila susitaikymo raštais pasikeitė 1392 rugpiūčio 5 Astrave (Ostr6w), Mozū-rijoje, kuri tarpininkavo jų deryboms. Gana dažnai vadovėliuose ir straipsniuose neteisingai nurodomos Astravo dvaras Lydos apskrityje. Jogaila savo raštu dovanojo Vytautui ir jo šalininkams "nusikaltimus", reikalavo ištikimybės ir davė valdyti Trakų, Gardino ir Lucko miestus su jų žemėmis Lenkijos "karaliaus ir karalystės" vardu (pro rege et regno). Vytautas pažadėjo nebeieškoti daugiau kito valdovo; remti Jogailą savo kariuomene, ginklais ir turtu; kovoti su visais abiejų priešais. Vytauto žmona Ona irgi užtikrino Jogailą, kad jos vyras ištesės savo priesaiką būti jam ištikimas. Po savo raštais Vytautas pasirašė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (magnus dux Lithuaniae), o jo žmona Ona — Lietuvos kunigaikštiene (ducissa Lituaniae).31 Jogaila titulavosi Lenkijos karalium ir vyriausiu Lietuvos kunigaikščiu (Poldniae rex, Lituaniaeque princeps supremus).

Vytautas gavo Lietuvą Jogailos vietininko teisėmis, pakeitęs jo brolį Skirgailą. Betgi jis buvo gimęs "ne ko klausyti, bet valdyti ... Jis tuojau ėmė vesti savarankišką politiką ir iš Jogailos pavaldinio tapo lygus jam valdovas".32 Savo lygybę pabrėžė Salyno sutartimi su Vokiečių ordinu (1398 spalio 12), pasirašydamas Lietuvos ir Rusijos didžiuoju arba vyriausiuoju kunigaikščiu (supremus dux Lituaniae et Russiae); taigi tuo pačiu titulu, kokiu Jogaila buvo suminėtas Astravo sutartyje. Salyno suvažiavime Lietuvos bajorai apšaukė Vytautą Lietuvos karalium. Ar jau tada būtų siekęs vainikuotis, bet ne savo amžiaus pabaigoje po trisdešimt metų (1429-1430), lieka neaišku. Savarankiškos jo politikos prasiveržimą po keliolikos metų sunkios ir įtemptos kovos laikinai pristabdė pralaimėjimas Vorks-los mūšio su totoriais (1399). Tačiau jo valios tai nepalaužė. Vokiečių istoriko Karolio Heinlio žodžiais, "nei vienam iš jo pirmatakų tai padaryti nebuvo taip sunku, bet nei vienas iš jų taip puikiai nepasiekė savo tikslo".33 Vytautas įveikė Lietuvos priešus ir iškėlė ją į aukščiausią teritorinio ūgio viršūnę, sukurdamas didžiausią Rytų Europos valstybę.
Mūsų istorikas Adolfas Šapoka, apibūdindam-Vytauto valdymo laikus, minint jo mirties 500 metų sukaktį, rašė: "Vytautas mūsų tautos istorijoje stovi . . . įdomiausioje vietoje. Tai buv kryžkelių, persilaužimų laikotarpis. Tais laikas Lietuvos politika ir visas gyvenimas paima kaip tik naują kursą, naują kryptį. Ligi tol užsidarius nuo Vakarų kultūros Lietuva prie Vytauto atidarė jai duris ir pati prie tos Vakarų kultūros prisijungė".34

1. Codex epistoliaris Vitoldi, Cracoviae, 18S2.
2. Lietuvos metraščiai išspausdinti rinkinyj Polnoje Soli
ranie Russkich Letopisei, XVII, St. Petersburg, 1907. šiame
straipsnyje naudojamasi Lietuvos plačiausioje) metraščio lietu
višku vertimu: R. Jasas, Lietuvos metraštis (Bych
nika), Vilnius, 1071, 74.
3. L. Kolankovvski, Dzieje Wielkiego Księstica Liteuskie
go za Jegiellonoto, I, Warszawa, 1930, 8.
4. Scriptores Rerum Prussicarum, II, Leipzig, 1863. 80
5. Lietuvos metraštis, 81-82.
6. Lietuvos metraštis, 82.
7. Vytauto skundas: "Dis is Witoldes šache uedir Ja-
galu und Skirgaln", Scriptores Rerum Prussicarum. II. "12-
714.
8. Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, I, Roma, 197S. 2~2-1".
9. A. Šapoka, Vytauto vieta mūsų istorijoje, strp. kny-
goje Vytautas Didysis, Kaunas, 1930, 277.
10. Lietuvos metraštis, 83.
11. Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, I, 273.
12. N.V. Riasanovsky, A History of Russia, New Yofk,
1963, 110.
13. Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, I, 273.
14. Lietuvos metraštis, 83.
15. Lietuvos metraštis, 84.
16. Scriptores Rerum Prussicarum, II, 712 p. Lietui u
metraštis, 85-86.
17. Polnoje Sobranie Russkich Letopisei, XVII. 22^
18. Lietuvos metraštis, 88.
19. Scriptores Rerum Prussicarum, II, 622.
20. Codex Diplomaticus Lithuaniae, Vratisla\ i ne
60.
21. Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, I, 280.
22. Lietuvos metraštis, 91-92.
23. J.K. Kochanovvski, Witold Wielki Ksiųie Lite v iki.
Lw6w, 1900, 58.
24. St. Kutrzeba, Akta unii Polski z Litioą, Krak6\v. 1932
25. Polnoe Sobranie Russkich Letopisei, VII, 79.
26. Scriptores Rerum Prussicarum, II, 713.
27. Tuos žodžius Vokiečių ordinas pavartojo Konstan-
cos visuotiniame susirinkime (1418), skųsdamasis, kad Vy-
tauto užrašomus Žemaičius laikęs kaip ungurį už uodegos.
Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, I, 380.
28. Codex Diplomaticus Prussicus, VI, Konigsberg, 1861,
120.
29. A. Šapoka, Senasis Vilnius, 1963, 52
30. Lietuvos metraštis, 98 ir 252.
31. Codex epistolaris Vitoldi, 959-960.
32. Vytautas Didysis, 275.
33. Kari Heinl, Fūrst Witold von Litauen. Berlin. 1925. 2.
34. Vytautas Didysis, 289-290.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai