Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTAS DIDYSIS MASKVOS KUNIGAIKŠTIJA IR TOTORIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. JAKŠTAS   
I
Paskutiniais viduramžių šimtmečiais, XIII-XV, susidarė Rytų Europoje tarptautiniai santykiai, kur iškilo trys politinės galybės: Lietuvos ir Vladimiro (vėliau Maskvos) kunigaikštijos ir totorių viešpatija — Aukso Orda. Jos kilo, kai
dėsi ankstyvaisiais viduramžiais įsisteigusi Kijevo Rusia, aprėpusi beveik visus slavus, pasklidusius plačioje Rytų Europos lygumoje. Prieš suirdama, Kijevo Rusia virto viena religine-kultūrine bendruomene, kai jos kunigaikštis Vladimiras 988 m. krikštijosi ir įvedė bizantišką krikščionybę į savo didelę valstybę. Bizantiškoji (Rytų) krikščionybė spinduliavo nuo Kijevo po visą Rusią ir pasiekė net kitą slavišką taip pat didelę valstybę, kurios centras buvo D. Naugardas (prie Ilmenio ežero). Su bizantiška krikščionybe Kijevo valstybės, kaip ir visi Rytų slavai, gavo slaviškus bažnytinio ir pasaulietinio turinio raštus iš Konstantinopolio ir daugiau iš Balkanų slavų bulgarų), parašytus slavams pritaikytu vadinamuoju kirilišku alfabetu.

Su bendra tikyba ir bendra rašto kalba Rytų slavai-rusiai paliko vieninga tikybinė-kultūrinė bendruomenė, susiskaidžiusi į daugybę politinių vienetų ir net dar plačiau pasklidusi. Mat su valstybės irimu gyventojai sklaidėsi ir ypačiai kėlėsi į šiaurės rytus, į "Užgirius", anapus Okos upės. Tarp šios upės ir Volgos aukštupio trikampio steigėsi naujos kunigaikštijos. Jų tarpe buvo Suzdalio-Vladimiro, kuri ilgainiui virto Mask-ros kunigaikštija.

Į labai susiskaldžiusią ir plačiai pasklidusią rusių tautą įsibrovė totoriai.
Pirma (1238) nusiaubė jie Volgos aukštupio ir Okos trikampio kunigaikštijėles. Po dvejų metų pasirodė Rusios pietuose ir 1240 pasiekė Kijevą. Totoriai uždėjo visai Rusiai vadinamą mongolų jungą ir ją kietai valdė apie 200 metų iš sau Volgos žemupyje įsikūrusio centro, vadinamo Aukso Orda. Totoriai patys nevaldė Rusios tiesiogiai, nes neturėjo pakankamai žmonių. Jie paliko rastus kunigaikščius ir nekeitė jų valdymo būdo. Tačiau jie laikė kunigaikščius kietoje priklausomybėje ir siunčiamomis baudžiamomis ekspedicijomis priversdavo nepaklusnius pasiduoti. Totoriai pripažino didžiojo Rusios kunigaikščio titulą, suteikdami jį Vladimiro kunigaikščiui. Jis teko vėliau Maskvos kunigaikščiui. Totorių kanas, rusių caru vadintas, duodavo didžiajam Vladimiro kunigaikščiui vadinamą jarlyką. Tokį pat jarlyką dažnai davinėdavo, žinoma, už gerą mokestį, ir kitiems kunigaikščiams ir tuo būdu kurstydavo jų tarpusavio kovas dėl to titulo. Kovose kunigaikščiai silpnėdavo ir darėsi lengviau totorių suvaldomi.
Rusių gyvensena totorių junge įgalino lietuvius plėstis į rusių kraštus, valstybę steigiant. Tuo būdu besikurianti Lietuva darėsi dviejų tautų valstybė. Jau pirmo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo valstybė kūrėsi dvitautiška. Pietinė Rusios sritis, vadinama Juodoji Rusia, su svarbiausiu Naugarduko miestu ir dar Slanimu, Volkovisku ir kitais įsijungė į Lietuvą. Juodojoje Rusioje įsikūrė ir turbūt vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas, kažkokiomis aplinkybėmis tapęs stačiatikiu. Volynės kronika, kaip pagrindinis Vaišvilkui šaltinis, rašo esą jis, dėl pralieto kraujo sąžinės graužiamas, priėmęs graikišką tikėjimą, prie Nemuno "tarp Lietuvos ir Naugarduko "pasistatė vienuolyną ir ten atgailavo". To paties šaltinio neaiškiai pasakojama, kad Vaišvilkas keliavo į didelę stačiatikių šventovę — Atoso kalną Graikijoje. Nebaigęs kelionės, grįžo į Naugarduką.
Po Mindaugo nužudymo (1363) tas stačiatikis kunigaikštis atsirado Lietuvoje ir tapo Mindaugo politikos tęsėju. Kaip ta Volynės kronika toliau rašo, Vaišvilkas "pradėjo valdyti visoje Lietuvos žemėje ir ėmė žudyti savo priešus". Apsidirbęs su priešais, reikia manyti, tėvo žudikais, vėl, sąžinės graužiamas, pasitraukė į vienuolyną, pavedęs Lietuvą taip pat stačiatikiui Švarnui.

Vaišvilko epizodas rodo, kad jau besikuriančiai Lietuvos valstybei likimas lėmė terptis į slavišką pasaulį ir, jį pasilenkiant, iškilti didžiausia valstybe Rytų Europoje, pasiekti apogėjaus Vytauto laikais.

Kaip pietuose besistengianti Lietuva įsitraukė į savo ribas Juodąją Rusią, taip rytuose pa-dauguvio sritis su prie Dauguvos upės esančiais miestais, kaip Polocku, Vitebsku ir iš dalies Smolensku, tapo prišlieta prie Lietuvos XIII ar XIV a. pradžioje. Tad Lietuva nuo pat pradžių tapo rusių žemių rinkėja. Matyti, iki XIV a. pradžios ji turėjo jų jau nemaža prisirinkusi, kad Gediminas (1316-1341) galėjo tituluotis Lietuvos ir rusių karaliumi arba net Lietuvos ir daugelio rusių karaliumi. 1323 m. spalio 2 d. sutartyje su Livonijos viršininkais Gediminas paminėjo savo kraštais, be Aukštaičių ir Žemaičių, dar ir Pskovo miestą su "rusių sritimi, kuri mums priklauso" (sakoma sutartyje). Gedimino pavartotas dviejų tautų titulas įsigyveno pastoviai Lietuvos didžiojoje kunigaikštijoje. Gedimino įpėdinis Algirdas dar labiau išplėtė kunigaikštijos ribas, rinkdamas rusių kraštus. Nors tuo metu kilo ir Maskvos kunigaikštija ir jos didieji kunigaikščiai taip pat rinko žemes, bet ji dar nebuvo išėjusi iš Okos-Volgos aukštupio trikampio ir nedaug kuo skyrėsi nuo kitų aplinkos kunigaikštijėlių. Platieji rusių plotai priklausė Lietuvos kunigaikštijai ir totoriams, jų tiesiogiai ne valdantiems. Šiose aplinkybėse ir galėjo kilti Algirdui mintis pasijungti visą Rusią. Kadangi Algirdo siekimas tapo pavyzdžiu ir Vytauto Maskvos politikai, tai verta apie jį šį tą pasakyti.

Algirdo ir Kęstučio metu kilo karas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Haličo-Volynės valstybės palikimo, geriau pasakius, jos pasidalijimo. Lenkų karaliui Kazimierui parūpo tarp kovų ir Lietuvos krikštas. Lietuvos krikštas jam buvo priemonė iš dalies politiniam tikslui: prijungti Lietuvos Bažnyčią prie Gniezno arkivyskupijos. Jis rašė popiežiui, siūlydamas sudominti Lietuvos krikštu tuometinį Romos imperatorių Karolį IV Liuksemburgietį ir Vengrijos karalių Liudviką II.

Popiežius Inocentas VI atsiliepė į Kazimiero raštą ir, matyti, paragino imperatorių kalbinti lietuvius krikštytis. Jis pasiuntė jiems atitinkamą raštą 1358.IV. 18. Imperatorius skatino kunigaikščius krikštyti ir žadėjo imperatorišką apsaugą. Pats imperatorius atvyko į Lietuvos pasienį, į lenkišką Liubliną ir vedė rimtas derybas su lietuviais dėl krikšto. Kad derybos laikytos svarbiomis, rodo dalyvavimas jose Mažosios Lenkijos ir prijungtos Rusios (Haličo) atstovų. Lietuvos krikštas iš principo buvo sutartas. Jam patvirtinti vyko vienas Gediminaitis — gal Algirdas ar Kęstutis — į Niurnbergą, kur šauktas reichstagas. Čia jis turėjo susitikti su imperatoriumi ir dar kartą pasižadėti krikštytis su visa tauta. Kunigaikštis net siūlė imperatoriui sušaukti susirinkimą į Breslavą per 1358 m. Kalėdas lietuvių krikštui liudyti. Imperatorius net buvo parinkęs trijų narių komisiją pagelbėti lietuviams ruošiantis krikštytis.

Kai viskas buvo sutarta, lietuvis kunigaikštis, gal pats Algirdas, papildė krikšto pažadą vienu reikalavimu: Vokiečių ordinas turi palikti lietuviams bent dalį užkariautų žemių. Iki kokių sienų reikalavo lietuviai atiduoti jiems užkariautus kraštus, randame užrašyta Livonijos ordino kronikininko Wartbergės (Script. rer. Pr. 11. 80). Pagal jį Lietuvos siena Prūsijoje turi prasidėti nuo Mozūrų, eiti Alnos upe, paskui Priegliumi iki Aismarių, paskui Baltijos jūra iki Dauguvos žiočių. Dauguvos upė turėjo būti šiaurine Lietuvos siena. Antras su krikštu jungtas lietuvių reikalavimas — iškelti Ordiną iš Pabaltijo ir įkurdinti pietinėse Rusios stepėse, kur jis turėtų saugoti krikščionių kraštus nuo pagonių.

Anais viduramžių laikais lietuvių reikalavimas gražiai atitiko kariškų ordinų, tokių kaip Kryžiuočiai, paskirtį. Jie steigti kovoti su netikėliais, ginant nuo jų Bažnyčią bei krikščionis. Tad jie ir kurdinti prie pagonių ar net jų tarpe. Tam tikslui vakariečiai kūrė pirmuosius kariškus ordinus Šventojoje Žemėje, vėliau jie atsirado Ispanijoje kovoti su mahometonais. Kai vokiečiai įsikūrė tarp baltų pagonių Pabaltijyje, jie tuojau įsteigė karišką Kalavijuočių ordiną. Vokiečių ordinas ir buvo įsteigtas Palestinoje kovoti su netikėliais. Pradėjęs kurtis Europoje, gavo sritį Transilvanijoje prie pagonių kumanų ir turėjo saugoti kraštą nuo jų, ir, reikalui esant, kovoti su jais. Tam pačiam tikslui įkurti Kryžiuočiai Prūsijoje. Jie užėmė Prūsiją per 53 metus ir prislinko prie Lietuvos. Pagal savo paskirtį jie ėmėsi kovoti su lietuviais.

Dabar, ruošiantis lietuviams krikštytis, Kryžiuočių ordinas buvo netenkąs egzistencijos prasmės ir turėjo pasitraukti į jam lietuvių nurodytą kraštą. Bet jis jau buvo virtęs valstybe, ir jo iškeldinti niekas negalėjo. Dėl to lietuviai turėjo gerą progą atsisakyti krikštytis, kaip buvo pasigarsinę popiežiui, imperatoriui ir net visam pasauliui.

Toje pačioje Wartbergės kronikoje ryšium su lietuvių reikalautomis sienomis ir Ordino perkėlimu skaitome ir Algirdo posakį, tiesiog šūkį: "Visa Rusia turi paprastai priklausyti Lietuvai**.

Dažnai cituojamas posakis ir nebandomas aiškinti. Tik Ign. Jonynas prie to Algirdo pareiškimo pridūrė žodžius: ...Algirdas norėjo įkurti Lietuvos imperiją Rytų Europos lygumoje" (LE. kauniškė, I, p. 231). Gal tiksliau būtų aiškinti tų žodžių prasmę ryšium su Ordinui skirtu tikslu pietų Rusios stepėse. Čia jis turėjo kovoti ir krikščioninti tik totorius ir neliesti rusių. Kai Or-

Vytautas Kašubą — Karalius Mindaugas. Gipsas. apdengtas bronzos metalo patina. Aukštis 40 inčų. Adomo Galdiko galerijoje New Yorke. Nuotr. Tamošaičio




dinas lig šiol kovojo su lietuviais jau besiruošiančiais krikštytis, tai Algirdas ir numatė sulaikyti jį pietinėje Rusioje nuo gretimų rusių puolimo dėl to, kad jie turėtų priklausyti jau krikščionims lietuviams.

Šiaip ar taip, šiame Algirdo pranešime išeina aikštėn tuo metu lietuvių valdovų turėtas tikslas surinkti rusių žemes ir jas valdyti.

Pasitaikė proga Algirdui ir aplamai lietuviams kunigaikščiams bandyti pasiekti užsimotą tikslą, surengiant net 4 žygius į Rusios centrą — Maskvą. Žygiai vyko vienas po kito (1368, 1370 ir du 1372). Sąjungoje su Tverės kunigaikščiu traukė prieš Maskvą Algirdas, Kęstutis ir kiti kunigaikščiai. Jų tarpe buvo ir Vytautas su tėvu Kęstučiu. Apie jį turime užrašytą XV a. kronikoje dėmesio vertą pastabą: "Tada jis buvo dar jaunas". Iš tikrųjų jis pirmo žygio metu (1368) tegalėjo būti maždaug 18 metų jaunuolis. Rogožos kronika, kur ta žinutė užtinkama, parašyta Tvėrėje gal dar Vytautui gyvenant ar tuojau po jo mirties. Užuomina rodo, kad jo darbai buvo paveikūs rūsiams ir jo atminimas (jei kronika rašyta kelioms dešimtims metų praslinkus po jo mirties) ilgai tvėrė.

II
Santykiuose su Maskva Vytautas paveldėjo Algirdo politiką ir veikė ta kryptimi. Bet jam teko veikti jau pakitėjusiose sąlygose kaip Maskvoje, taip ir Lietuvoje. Maskvos kunigaikštis, tas pats Dimitrijus, Algirdo priešas, buvo laimėjęs (1380) didelį mūšį su totoriais prie Dono upės (už tai gavo Doniečio prievardę). Nors jis pergale ir neatsikratė totorių jungo, tai bent jį pasilengvino ir pasidarė savaimingesnis. Maskvos kunigaikščio prestižas pakilo kitų kunigaikščių tarpe. Permainingomis aplinkybėmis turėjo pradėti veikti ir Vytautas Lietuvoje. Žuvo jo tėvas Kęstutis, ir jis, ištrūkęs iš kalėjimo, turėjo bėgti pas kryžiuočius. Su jų pagalba tikėjosi atgauti iš Jogailos tėviškę — Trakų kunigaikštiją. Turėjo taikytis su Jogaila ir tenkintis jam perleistomis prie Lietuvos prišlietomis rusių sritimis su Gardino, Volkovisko, Drohičyno, Bresto ir kitais miesteliais. Tuo tarpu Jogaila buvo pavedęs Vytauto tėviškę, Trakų kunigaikštiją, broliui Skirgailai. Tačiau Vytautas, nors ir nežymią sritį gavęs, bendradarbiavo artimai su Jogaila, kai šis priėmė jam pasiūlytą Lenkų karališką karūną ir per vadinamą Krevo uniją tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu kartu. Gal apviltas Lietuvos-Lenkijos sąjungos, Vytautas bandė atimti Vilnių iš Jogailos. Kai nepavyko, bėgo antrą kartą pas Kryžiuočius. Vėl, Jogailos pakviestas, grįžo ir Astravos sutartimi (1392) gavo ne tik Trakų, bet priedu dar ir Vilniaus kunigaikštiją. Nuo šio laiko Lietuva tapo dviejų didžiųjų kunigaikščių kondominiumu. Tačiau pirmenybę joje turėjo Jogaila, paties Vytauto pripažintas. Todėl Vytautas nebuvo visai savarankus politikuodamas su rytų kaimynais — totoriais ir Maskva. Jis kartais turėjo derintis prie Jogailos ir Lenkijos.

Vytauto laikais Lietuvos-Maskvos santykiuose ne be reikšmės buvo ir tikybinis veiksnys, kai po Krevo unijos Lietuva bent formaliai tapo katalikiška. Nuo to laiko Lietuvos didžioji kunigaikštija, buvusi dvitautė, pasidarė ir dvitikė. (Buvusi Lietuvos pagonybė nebuvo politinis veiksnys.)

Pirmas Vytauto sąlytis su Maskva buvo šeimyniškas, vėliau gavęs ir politinį pobūdį. Pas Vytautą, tada dar nežymų sritinį kunigaikštį, užsuko (1386) gal atsitiktinai, iš Aukso Ordos nelaisvės grįždamas, Maskvos sosto įpėdinis Vosylius. Jis susižiedavo su Vytauto vienintele dukra Sofija. Kai Vosylius po tėvo Dimitrijaus Donie-čio mirties tapo didžiuoju kunigaikščiu (1389), jis tuojau siuntė pasiuntinius į Prūsiją, kur su pabėgusiu tėvu gyveno jo sužadėtinė. Pasiuntiniai per Livoniją ir Naugardą parvežė Sofiją į Maskvą, kur ji buvo iškilmingai sutikta ir sutuokta su didžiuoju kunigaikščiu.

Sofijos ir Vosyliaus vedybos nepakeitė iš esmės susidariusių Lietuvos ir Maskvos santykių. Bet šeimyniški ryšiai išlygindavo kilusius priešingumus, ir abi pusės susilaikydavo nuo karų. Tad Vytauto metu Lietuva nekariavo su Maskva, nors didysis kunigaikštis ir nesusilaikė siekęs pirmenybės visoje Rusioje. Visarusiška Vytauto politika išėjo pirmą kartą aikštėn iš kilusių santykių su totoriais.

Lietuviai kunigaikščiai atiminėjo rusių kraštus bent iš formalinės priklausomybės totoriams, kai juos įsitraukdavo į savo valstybę. Tad lietuvių ir totorių susidūrimai buvo neišvengiami. Jie neturėjo žymesnės reikšmės, išskyrus vieną — Algirdo pergalę prie Mėlynųjų Vandenų (1362). Pirmiausia Vytautas labiau įsiterpė į totorių aplinką ypačiai politikuodamas pietinės Rusios stepėse. Lietuvos kunigaikštis tuojau tapo paveikus totoriams, kaip rodo 1395 m. įvykiai. Tais metais pats totorių kanas Tochtamišas, sumuštas didelio iš Azijos įsibrovusio kariautojo Tamerlano, ar Timurlenko, pabėgo pas Vytautą. Galbūt prašė



Vytautas Kašubą — Karalius Mindaugas. Gipsas, apdengtas bronzos metalo patina. Aukštis 75 inčiai.
Nuotr. L. Tamošaičio


jo apsaugos ir pagalbos atgauti sostui ir prarastiems kraštams. Vytautas tuojau panaudojo Toch-tamišą visarusiškai politikai ir tam reikalui sudarė su juo bendro veiksmo programą. Tochtanv pirma pripažino Vytautą visų rusių kraštų valdovu ir suteikė jam jarlyką, kaip kanai davinėjo Maskvos kunigaikščiams ir dar kitiems. Ne viename rusių metraštyje išliko panašaus turinio, nors kiek skirtingo, Vytauto ir Tochtamišo susitarimas. Troicko metraštyje, pvz., rašoma: "Pasigyrė Vytautas kalbėdamas: eisime ir nugalėsime Timur-Kutlugą (t.y. Tamerlaną — J.J.), paimsime jo caratą, pasodinsime jame carą Tochtamišą, o pats atsisėsiu Maskvoje, didžiojoje kunigaikštijoje, visos Rusios žemėje" (cituota iš I.B. Grekov, Očerki po istorii meždunarodnych otnošenii vos-točnoi Evropy XIV-XVI v., 1963, p. 77). Metraščiai tikrai išreiškė paties Vytauto ir dar vadovaujančių lietuvių siekimus. Pagal Grekovo prielaidą lietuviams pritarė ir Maskvos metropolitas Kiprijonas, kalbėjęsis su Vytautu 1398 m. Metropolitas pakartotinai lankėsi ir Vilniuje. Apie platesnio masto vestus pasikalbėjimus su maskviečiais Grekovas sprendžia iš susitikimo kunigaikštienės Sofijos su tėvu Vytautu Smolenske. Pasak Grekovo, Kiprijonas stengėsi būti arti Vytauto tikėtosios pergalės išvakarėse, kai, sumušus Timu-rą, jis būtų turėjęs tuojau tapti visų rusių kraštų valdovu.

Tuo pačiu metu Vytautas ruošėsi mūšiui ir telkė karines jėgas ne tik savas, bet dar lenkų, vokiečių ir, žinoma, totorių. Armija iš Kijevo, kur Vytautas ją sutraukė, pajudėjo padniepriu žemyn ir pasiekė Vorkslos upę, kairįjį Dniepro prieupį. Prie jos ir įvyko garsus mūšis su taip pat gausia Timurlenko ir jo vado Edigos armija 1399). Prie Vorkslos žlugo didingi Vytauto ir Tochtamišo planai. Beveik visa Vytauto armija buvo sunaikinta kovos lauke. Pačiam Vytautui ir Tochtamišui vos pavyko pabėgti. Pietinė Rusia paliko be apsaugos. Totorių gaujos pasklido po Kijevo sritį ir Volynę, griaudamos ir plėšikau-damos.

Santykiai tarp Lietuvos ir Maskvos kunigaikštijos paliko nepakitę. Maskva tęsė savo tradicinę politiką — vis plėstis pasijungiant mažesnes valstybes Volgos ir Okos tarpupyje. Kartu tvirtėjo ir viduje, kai paversdavo prijungtas valstybes savo sudėtinėmis dalimis. Tuo būdu pradėjo kurtis vieninga, centralizuota valstybė. Maskvos ku-nigaištis pasinaudojo sąmyšiais Aukso Ordoje ir tiek atsipalaidavo nuo jos, kad net liovėsi mokėjęs jai duoklę, nors ir laikinai. Paaugo Maskvos didžiojo kunigaikščio garbė ir jis galėjo laisviau politikuoti.

Kitokioje padėtyje atsirado Vytautas po Vorkslos katastrofos. Jam atsiliepė unijiniai ryšiai su Lenkija. Jie trukdė jam laisvai politikuoti. Jogaila ir per jį lenkai didikai vis kišosi į Lietuvos reikalus, stengdamiesi glaudžiau prisijungti Lietuvą prie Lenkijos. Lenkų užmačios tuojau paaiškėjo po Vorkslos, kai buvo sutarta vadinamoji Vilniaus-Radomo unija (1401). Pagal ją Vytautui palikta didžiojo kunigaikščio valdžia Lietuvoje tik iki jo gyvos galvos. Jam mirus, Lietuva turėjo tekti Jogailai ir jo įpėdiniams. Taip kalbėjo paties Vytauto duotas raštas. Kenkė Vytautui ir nenuorama Švitrigaila. Jis, negavęs valdžios Lietuvoje, bėgiojo čia pas kryžiuočius, čia pas rūsius ir vis veikė prieš Vytautą. Yra žinoma, kad jis tarėsi net ir su totoriais.

Labiausiai trukdė Vytautui atsidėti vien rytų politikai ir rungtynėms su Maskva Vokiečių ordinas. Jis vis reikalavo Žemaitijos. Pirmą kartą Vytautas atidavė ją Ordinui, kai pabėgėliu atsidūrė jų krašte. Antrą kartą atidavė Salyno sutartimi (1398). Kai žemaičiai priešinosi Ordinui, pats Vytautas po Vorkslos padėjo juos pasijungti (1400). Netrukus vėl Ordinas jų neteko ir pakartotinai juos gavo Vytauto padedamas, po Rocionžo (1404) sutarties.

Atidavęs Žemaitiją ir tuo apraminęs Ordiną, Vytautas vėl galėjo imtis veikti rytuose. Pirmiausia pasišovė pulti Smolenską, kuris jau nuo Gedimino laikų buvo Lietuvos įtakoje, tačiau dažnai tapdavo visai savaimingu ir net sąjungininkauda-vo su Maskva. Po Vorkslos buvo nutraukęs ryšius su Lietuva. Vytautas 1404 m. jį susigrąžino. Nuo to laiko Smolenskas su didele sritimi išliko Lietuvos kunigaikštijos dalimi iki 1514 m., t.y. iki prasidėjusios Maskvos agresijos prieš Lietuvą.

Po Smolensko sekė dviejų (1406-1408) metų karo padėtis tarp Maskvos ir Lietuvos, kur uošvis stojo prieš žentą. Tad istorikui itin knieti plačiau paryškinti kilusio konflikto priežastį. Deja, šaltiniai neleidžia to padaryti. Nors ne viename rusių metraštyje užsimenama apie tą Vytauto ir Vosyliaus susidūrimą, bet vis trumpai, stereotipiškai, net kiek prieštaringai. Grekovas minėtoje monografijoje (p. 88-89) duoda kelias ištraukas iš rusių metraščių, kur vien bendrybėmis rašoma apie "karo pradžią tarp Maskvos ir Lenkijos-Lietuvos valstybės", kaip sovietinis istorikas iš-sireiškia. Jo pateikiami šaltiniai rodo, kad to laiko totorių vadas Ediga įsikišdavo į Vytauto ir Vosyliaus I kivirčus. Jis dėdavosi čia prie vieno, čia prie kito. Gal dėl totorių įsikišimo, gal dėl giminystės ryšių stoję vienas prieš kitą priešai kovos lauke išsiskirdavo sutarę paliaubas. Paskutinis susitikimas įvyko prie Ugros upės (kairiojo Okos prieupio). Čia sutartos paliaubos virto pastovia taika. Abi pusės pasilaikė, ką iki šiol turėjo. Paliaubų upė Ugra tapo siena tarp Lietuvos ir Maskvos kunigaikštijų.

Po Ugros susitikimo pakito santykiai tarp Lietuvos ir Maskvos. Vytautas tuojau susikibo su kryžiuočiais dėl Žemaičių ir su Jogaila rengėsi lemiamam karui su Ordinu. Sekė garsusis Žalgirio mūšis (1410.VII.15). Jo garsas, kaip "didžiausio karo", nuskambėjo visoje Europoje ir pasiekė, žinoma, ir jos rytinę dalį. Pakilo Vytauto prestižas tarp rusių ir totorių ir įgalino jį tęsti toliau visarusišką politiką. Atrama tam jo siekimui buvo ir totoriai — ne tik Aukso Ordos, bet ir Krymo. Su Krymo totoriais susidūrė Vytautas pietų Rusios stepėse ir nemaža jų turėjo persikeldinęs į Lietuvą. Žinomas totorių būrio dalyvavimas Žalgirio kautynėse.

Po Žalgirio pergalės Vytautas turėjo savo pusėje Aukso Ordos kaną Džeralediną (nuo 1412), dalyvavusį Žalgirio mūšyje. Šis kanas veikė prieš Maskvos kunigaikštiją Vytauto naudai ir Lietuvos stiprėjimui. Kai Lietuvos stiprėjimas totorių diduomenei rodėsi pavojingas, tai jų pakurstytas didysis vadas Ediga, turėjęs didelės įtakos ne tik Aukso Ordoje, bet ir kitur totorių tarpe, pašalino Džeralediną ir pastatė kitą. Neliko Vytautas abejingas šalininko pašalinimui ir pradėjo lenktyniauti su Ediga dėl kanų skyrimo. Kokią galią tada įsigijo Vytautas totorijoje, užrašyta viename šaltinyje, pavadintame "Pasakojimas apie didįjį kunigaikštį Vytautą". Jame kalbama: "Kai Vytautas gyveno Kijevo mieste, pas jį siuntė (pasiuntinius) didieji totorių kunigaikščiai ir prašė sau caro (kano). Daug buvo totorių carų ir kunigaikščių jam tarnavusių. Jis duodavo jiems carą carauti. Kai jis mirdavo, totoriai nedrįsdavo be jo pasirinkti caro, kad jo neužrūstintų, bet garbingai siųsdavo pas jį pasiuntinybę prašyti kito caro; jis jiems duodavo kitą carą". (Cituota iš Grekov, p. 95, išn. 80.)

Vytauto dominavimą totorių, ypač Krymo, tarpe, atrodo, teisingai nusako J. Pfitznerio pastaba: "Vytautas — carų darytojas" (J. Pfitzner, Vytautas D., 1930, p. 185).

Santykiuose su Maskva Vytautas negalėjo pasirodyti toks galingas.

Nors Lietuvos didžioji kunigaikštija tada viršijo Maskvos kunigaikštiją, tačiau Vytautas negalėjo būti toks paveikus Maskvai, kaip totoriams, suskilusiems ir tarp savęs kovojusiems. Priežastis — unijiniai ryšiai su Lenkija. Jei pradžioje jie buvo formalūs ir Vytautas, gavęs vyriausią valdžią 1392 m., pats vienas santykiavo su Ordinu ir aplamai politikavo (pvz., sutarė Salyno paktą 1398, surengė su totorių kanu didelį Vorks-los mūšį), tai po Žalgirio pergalės ryšiai darrrealūs. Juk pats abiejų valstybių sutartas didelis karas suartino jas, ir pergalė sustiprino jų tus. Po Žalgirio prasidėję ginčai su Ordinu dėl Žemaitijos vertė jas bendradarbiauti. Šiose aplinkybėse lenkai galėjo kištis ir į Vytauto rytų politiką, į jo santykius su Maskva. "Lenkai feodalai pasistengė kontroliuoti Lietuvos kunigaikščio užsienio politiką", sako Grekovas lOčerki, p. 101). Įrodymui jis pateikė kelis faktus. Jogaila ir Vytautas kartu keliavo 1411 m. nuo Žemaitijos iki Kijevo, ne Vytautas, o Jogaila vedė pasitarimus su Riazanės, Pskovo, D. Nau-gardo miestais-valstybėmis. Į Naugardo miestą Jogaila pasiuntė Lengvenį Algirdaitį. Jogaila tarėsi ir su totoriais.

Šiose aplinkybėse atsirado 1413.X.2 trys Horodlės aktai. Jie plačiai nagrinėti lenkų ir mūsų (Šapokos) istorikų. Paskutiniu laiku mūsų teisės istorikas J. Dainauskas bandė įrodinėti juos esant lenkų fabrikatais. (žr. jo studiją Horodlės susitikimo dokumentai, Lituanistikos Instituto 1977 m. suvažiavimo darbai, 1979). Jei jie autentiški, il jų aiškėja 2 pagrindiniai tikslai: glaudžiau susieti Lietuvą su Lenkija, nors ir paliekant atskirą Lietuvos didžiąją kunigaikštiją, ir labiau suartinti lietuvių diduomenės luomą su lenkų. Pirmas tikslas aiškėja iš labai primygtinai, net 6 žodžiais, tvirtinto Lietuvos prijungimo prie Lenkijos, antras tikslas ryškėja iš aktų nuostatų, kad eiti valstybines pareigas ir pastoviai laikyti su jomis susietas žemės nuosavybes tegali tik didikai katalikai ir vedę katalikes žmonas (vedybos tarp katalikų ir stačiatikių draustos).

Horodlės sutartis — pirmas bandymas tolinti Lietuvos didžiąją kunigaikštiją nuo Maskvos ir traukti ją į Lenkijos pusę. Tuo būdu buvo pasėti daigai megztis dviem didžiosioms kunigaikštijoms: katalikiškai ir stačiatikiškai. Amžiams slenkant, didėjo Lenkijos įtaka Lietuvoje, kartu stiprėjo ir katalikybė kaip valstybinė tikyba. Katalikybei stiprėjant, jau XV a. katalikai didikai U etnografinės Lietuvos gaudavo valdas stačiatikiš-kose valstybės dalyse, ir jų, kaip viršininkų bei valdytojų, buvimas nuteikdavo stačiatikių visuomenę, ypač diduomenę, prieš katalikėjančią Lietuvą. Tai buvo viena priežasčių, kad kai kurie rusių didikai kunigaikščiai su savo valdomis ėmė trauktis į Maskvos pusę jau po Vytauto.

Vytauto kunigaikštija dar netrupėjo, ir jis galėjo siekti visarusiškos politikos santykiuose su Maskva. Jis pasirinko pasirinko priemonę užsimotam tikslui stačiatikišką Bažnyčią su jos centru — Maskvos metropolija.

Maskvos metropolija buvo tęsinys Kijevo metropolijos, įsteigtos su Rusios krikštu Bizantijos patriarcho. Ji buvo aukščiausia visos Rusios bažnytinė institucija su viršininku metropolitu. Pats Kijevo miestas, kaip metropolito buveinė, gavo išskirtinį visos Rusios motiniško miesto vardą. Tą garbingą vardą išlaikė Kijevas ir liovęsis būti bažnytiniu centru, kai dar pačioje XIII a. pabaigoje metropolitas, nepakęsdamas totorių, persikėlė į Vladimirą, didžiojo kunigaikščio buveinę. Nuo XIV a. pradžios jis persikėlė į Maskvą, kada ji maždaug tuo pačiu metu tapo ir Vladimiro kunigaikštijos sostinė. O motinišką rusių miestų miestą Kijevą prijungė Algirdas prie Lietuvos kunigaikštijos.

Kai Lietuvos valstybė išsiplėtė į rusių kraštus, tada stačiatikių Bažnyčia ir jos vyskupijos paliko priklausomos Maskvos metropolitui, priklausomam svetimai valstybei ir jos valdovui.

Svetimųjų įtaka valstybei ir Bažnyčiai nebuvo pageidaujama Lietuvos kunigaikščių. Tad jau Gediminas bandė apsisaugoti nuo jos, kurdamas vtačiatikių vyskupiją Naugarduke. Kai Algirdas prisijungė Kijevą, jis ėmėsi atsteigti to miesto metropoliją. Tuo reikalu susirašinėjo su Konstantinopolio patriarchu. Sunkiai sekėsi, nes patriarchas nelinko paisyti to "ugnies garbintojo" Algirdo. Vos prieš pat mirtį (1376) jis gavo Kijevo metropolitą Kiprijoną, nors tuo pačiu metu buvo kitas metropolitas, Aleksiejus, Maskvoje. Algirdas nebuvo patenkintas tuo, nes laikė Kiprijoną visos Rusios metropolitu. Tačiau padėtį toleravo. Po Algirdo Maskvos kunigaikštis perkėlė Kiprijoną į Maskvą, ir jis pasidarė tikras visos Rusios metropolitas. Nei Jogaila, nei Vytautas nesipriešino jo perkėlimui ir neginčijo jam teisės valdyti ir Lietuvos stačiatikių vyskupijas. Kiprijonas laisvai važinėjo po Lietuvos kunigaikštiją vizituodamas savo vyskupijas, susitikinėjo su Vytautu ir Jogaila ir 1403 m., t.y. prieš pat Maskvos ir Lietuvos užsimotą tarpusavio karą, gyveno apie metus Vilniuje ir Kijeve. Atrodo, Kiprijonas laikėsi neutraliai Lietuvos ir Maskvos kunigaikštijų atžvilgiu ir buvo jom abiem naudingas, nes abi siekė to paties tikslo: tapti kada nors visos Rusios valstybėmis.

Kai 1406 m. Kiprijonas mirė, Vytautas bandė nesėkmingai įpiršti Konstantinopolyje savo parinktą kandidatą Polocko vyskupą (kilimu graiką) Teodosijų. Tačiau patriarchas, gal gerbdamas įsigyvenusią tradiciją, labiau atsižvelgė į Maskvos kunigaikščio Vosyliaus pageidavimus ir įšventino "visos Rusios metropolitu" graiką Fotijų. Jam vykstančiam į Rusią, buvo uždėta pareiga ne tik rūpintis Bažnyčios reikalais visoje Rytų Europoje, bet dar organizuoti finansinę ir politinę paramą sunkiai besilaikančiai Bizantijos imperijai (jos nedidelę teritoriją laikė turkai apsuptą ir suspaustą).

Fotijus atvyko į Rytų Europą abiejų kunigaikštijų pripažintas. Grekovas (p. 109, išn. 149) spėlioja, kad jį pirma pripažino Vytautas, gavęs iš jo pažadą laikyti Kijevą pastovia rezidencija. Tad jis ir apsistojo pradžioje Kijeve ir iš jo valdė stačiatikių Bažnyčią. Gal Fotijus rimtai buvo pasižadėjęs ir pažado laikėsi, kol įsitikino, kad Lietuvos kunigaikštijoje, kur pirmauja katalikybė, galimas tik siauras bendradarbiavimas su vyriausybe. Tuo tarpu perdėm stačiatikiškoje Maskvos kunigaikštijoje jis turėtų būti galimas platesnio masto. Todėl metropolitas susitarė su Vosyliumi ir persikėlė į Maskvą, į pastovią rezidenciją. Įsikurdamas Maskvoje, metropolitas galėjo tikėtis ir didesnės paramos Bizantijos imperijai.

Taip apsispręsdamas,'metropolitas tiek įžeidė Vytautą, kad tas neleido jam 1414 m. keliauti per jo kraštą į Konstantinopolį aplankyti patriarcho. Tuo pačiu metu Vytautas ryžosi pats pasirinkti metropolitą Kijevui ir apie tai rašė patriarchui: "Mes valdome Kijevą ir todėl reikalinga, kad metropolitas gyventų pas mus ir tvarkytų metropolijos reikalus kaip mūsų" (cituota iš Grekovo, p. 110, išn. 156). Vytautas ėjo dar toliau. Jis sušaukė 1414 m. pradžioje stačiatikių vyskupų susirinkimą ir skundėsi jame Fotijumi, kalbėdamas, kad jis paniekino Kijevą, "tikrą" rusių Bažnyčios sostinę, kad ėmė dideles rinkliavas, išnešė brangius bažnytinius indus iš Kijevo bažnyčių. Tame susirinkime Vytautas dar neatskleidė plano skirti atskirą pasirinktą metropolitą, žinomą istorijoje Cembliako vardu (jo tikras vardas buvo Semi-vlachas, kas rodo jį buvus greičiau valachą, o ne bulgarą, kaip dažnai rašoma). Jis buvo kažkaip artimas Vytautui, gyvenęs protarpiais Vilniuje, ir todėl kunigaikštis pasirinko jį Kijevo metropolitu. Prieš skelbdamas viešai išrinkimą, Vytautas siuntė jį į Maskvą gauti iš Fotijaus sutikimo pripažinti jį autonominiu Kijevo metropolitu Lietuvos bažnyčioms. Kai Fotijus tokio sutikimo nedavė, tai Vytautas be niekur nieko paskyrė Cemb-liaką Kijevo metropolitu. Paskirtąjį dar siuntė į Konstantinopolį pas patriarchą, kad jį patvirtintų. Patriarchas brangino savo senovišką garbę ir gerą vardą rusų žemėse ir gerbė Maskvos metropolitą Fotijų, jam ištikimą. Todėl nepatvirtino Cembliako, už kurio pečių stovėjo ne visai pastovus ir patikimas Vytautas ir dar uolus katalikas Jogaila. Ne tik nepatvirtino statytinio, bet sušauktame sinode jį ekskomunikavo ir išmetė iš dvasininkų luomo. Vytautas nepaisė patriarcho sprendimo ir 1415 m. sušauktame vyskupų susirinkime Naugarduke paskelbė Cembliaką Kijevo metropolitu. Metraštininkų užrašyta reikšminga Vytauto kalba tame susirinkime: "Žinokite, kad mes, nors ir ne jūsų tikėjimo esame, tačiau nenorime būti peikiami, kad mūsų valstybėje jūsų tikėjimas nyksta, jūsų bažnyčios nestatomos ir mes savo reikalais nesirūpiname" (cituota iš J. Pfitzner, p. 200, išn. 2).

Vytautui, kaip ir Cembliakui, buvo paveiki "visos Rusios metropolito" idėja, ir todėl jie Kijevo metropoliją skyrė ne vien Lietuvos kunigaikštijai, bet visoms stačiatikių bažnyčioms. Kad bent Vytautas tokią mintį turėjo, gražiai paliudijo Livonijos magistras, rašydamas didžiajam magistrui į Marienburgą: "Vytautas iškėlė ir išrinko rusių popiežių, kaip jį vadina — patriarchą, Lietuvoje, ir jis tikisi palenkti tam patriarchui maskviečius, naugardiečius, pskoviečius, žodžiu sakant, visas rusių žemes" (cituota iš Grekov, p. 111, išn. 160). Iš Livonijos magistro laiško numanu, kad Vytautas, kaip ir Cembliakas negalėjo pripažinti Maskvos metropolito Fotijaus ir jis jiems buvo "buvęs metropolitas". Prasidėjo kova tarp abiejų metropolitų, pasireiškusi ekskomunikomis bei iškeikimais. Fotijus kaltino Cembliaką jo artėjimu prie katalikų Bažnyčios. Kaltinimas buvo ne be pagrindo. Iš tikrųjų Vytautas ir Jogaila po Cembliako iškeikimų, pakartotų dar ne vieno patriarcho, ėmė trauktis su savo metropolitu prie katalikų Bažnyčios. Tai patvirtina perkėlimas Cembliako rezidencijos iš stačiatikiško Kijevo į katalikišką Vilnių.

Visos tos rietenos vyko Konstancos bažnytinio susirinkimo metu, kada ir Žemaičių vyskupija buvo įsteigta (1417). Su susirinkimo įvykiais pynėsi, be abejo, ir Vytauto, kaip ir Jogailos, vardas. Jie buvo žinomi ir susirinkimo išrinktam popiežiui Martynui V. Tad jis ir paskyrė abu lietuvius valdovus Žemaičių ir dar Pskovo, ir Naugardo bažnyčių vikarais. Tai buvo padaryta pačiame susirinkime, į kurį Vytautas ir Jogaila nusiuntė Cembliaką su 300 palydovų. Palydovų tarpe vyravo atstovai vakarinių rusių bažnyčių: Polocko, Kijevo, Lvovo, Peremišlio ir kitų.

Susirinkimo sesija, į kurią vyko Cembliakas, buvo skirta Rytų ir Vakarų Bažnyčių suvienijimui svarstyti. Pats Cembliakas nieko konkretaus sesijoje nenuveikė. Jo oficialinę kalbą perskaitė vienas magistras čekas. Jis ir negalėjo nieko nuveikti, nes jo delegacija buvo Vytauto suorganizuotas pasirodymas Vakarų pasaulyje. O tai buvo svarbu Vytautui pirmoje eilėje dėl dar nepasibaigusių ginčų su Ordinu dėl Žemaitijos. Tam reikalui jam pravertė turėti jį palaikančius vaka riečius. Pati unija Vytautui, siekusiam įgyvendinti visarusišką programą, atseit pačiam tapti visą Rytų slavų viršininku, — buvo antraeilis dalykas. Labiau ji rūpėjo Lenkijai, kaip senam katalikiškam kraštui. Gal dėl to su Cembliako delegacija į Konstancą vyko pats Gniezno arkivyskupas.

Kad Vytautas buvo abejingas Bažnytinei unijai ir labiau linkęs siekti dominuojančios pozicijos stačiatikiškame pasaulyje, rodo staigus lūžis jo santykiuose su Cembliaku. Jis persiskyrė su juo 1419-20 m., galbūt pasiuntęs jį į kokį Moldavijos (iš kur jis buvo kilęs) vienuolyną, ir greitai suartėjo su Fotijumi. Jis tą tiesiog revoliucinį politinį posūkį padarė gal supratęs, jog, siekiant visarusiškos pozicijos, geriau veikti santarvėje su gilesnes šaknis tautoje įleidusiu visos Rusios metropolitu, reziduojančiu Maskvoje, kaip su nauja kad ir sava kreatūra — Kijevo metropolitu. Vytautas trumpu laiku pasidarė toks artimas metropolitui Fotijui, kad šis savo kaip ir ganytojiškame laiške 1423 m. įpareigojo Maskvos didįjį kunigaikštį Vosylių I "įsakyti savo sūnui kunigaikščiui Vosyliui (sosto įpėdiniui) ir kunigaikštienei (Sofijai Vytautaitei) ir saviems vaikams pasiduoti didžiojo kunigaikščio Vytauto globai" (cituota iš Grekov, p. 115). Metropolito mostas įpareigoti Maskvos kunigaikštį įsakyti savo šeimai pasiduoti Vytauto globai buvo grynas pagarbos ženklas Lietuvos kunigaikščiui. Juk Vosylius I (gim. 1371 m.) buvo bent 20 metų jaunesnis už Vytautą; žmogišku sprendimu, jis būtų turėjęs jį pergyventi. Užsimezgę glaudūs ryšiai tarp visos Rusios metropolito ir Maskvos kunigaikščio dvaro kėlė Vytauto garbę ir didino jo įtaką visame stačiatikių pasaulyje. Tad paskutiniame savo viešpatavimo dešimtmetyje Vytautas buvo be-įgyvendinąs savo visarusišką programą, jo be atvangos siektą. Jis iškilo kaip suverenas daugelio rusių kunigaikščių, kurie jam lenkėsi. Kokia rusių kunigaikščių garbė supo Vytautą, paliudijo jis pats 1427.VIII.14 laišku didžiajam Ordino magistrui.

Čia jis aprašo kelionę nuo Smolensko toli į rytus, už Maskvos, kurią turėjo kairėje pusėje. Toliau rašo, kad pakeliui jį sutiko didieji hercogai, kurie "iš pagarbos didžiaisiais kunigaikščiais pasivadinę". Vytautas sumini Riazane-Perejeslavlio, Pronsko, Novosielsko, Odojevo, Vo-rotinskio kunigaikščius. Visi jam su žmonėmis ir kraštais pasidavė, pasirašė būti ištikimi ir paklusnūs; vadinasi, kaip vasalai pasidavė Vytautui suverenui. Kai kurie kunigaikščiai kvietė prajojantį Vytautą su palyda į svečius; visi teikė jam dovanas: arklius, sabalų kailinius, kailius, šilkines medžiagas, auksą. Grįždami keliautojai turėjo Maskvą dešinėje pusėje. Į ją užsukdami ir Vytauto dukterį aplankydami, kaip ji prašė, būtų sugaišę tris dienas. Kadangi jie jau ilgai buvo užtrukę kelionėje ir dar turėjo daug apjoti ir veikti, tai nuo kvietimo atsisakė. Tada duktė Sofija aplankė tėvą su sūnumis ir su savo žmonėmis ir pasidavė tėvo Vytauto globai, apsaugai ir vadovybei (Cod. epist. Vit. n. 1298, p. 779).

Paties Vytauto aprašyta tiesiog triumfališka kelionė po Rusios kraštus, net už savo valstybės ribų, rodo jo išaugusią garbę ir autoritetą rusių kunigaikščių tarpe. Jis buvo pripažintas bent nominaliai jų kraštų ir žmonių viršininku. Jo pastangos pirmauti šiaurrytinėje Rusijoje (aplink Maskvą), kaip jis pirmavo pietvakarinėje (Lietuvos kunigaikštijoje), buvo betampančios tikrove.

Vytauto pripažintą pirmenybę rusių kraštuose patvirtina dar kitas šaltinis itin ryškiai ir taikliai. Labai rimtas kalbamas šaltinis yra smolens-kiečio Timofėjaus padarytas oficialinis užrašas. Jis išreiškė vadovaujančių rusių sluoksnių pažiūras į Vytautą. Užraše skaitome apie Vytautą: "Vytautas daug metų valdė Lietuvos ir Rusių didžiąją kunigaikštiją ir kitas didžiąsias kunigaikštijas, tiesiog sakant, visą rusių žemę". Pridurmai paaiškina, kas yra "visa rusių žemė": "Tada jam tarnavo (krepko sloužachi) didieji kunigaikščiai, didysis kunigaikštis Maskvos, didysis Tverės kunigaikštis, didysis kunigaikštis Riazanės, didysis Naugardas, didysis Pskovas ir, paprastai kalbant, visa rusių kalba (Rouskii jazyk)". (Čia pavartotas žodis "jazyk" reiškė ne kalbą, bet stačiatikių tikėjimą, visiems rūsiams bendrą. Ta prasme žodis vartotas jau Kijevo Rusioje, kaip įrodė H. Paškevičius. Žr. jo veikalą "Origin of Russia".) Kaip matome, Vytauto bendralaikis autorius vaizdavo jį pirmavusį visame rytų slavų pasaulyje. Daug kartų minėtas Grekovas konkrečiais pavyzdžiais rodė, kaip Vytautas maišėsi totorių kanų < c arų) tarpusavio kovose ir buvo jų arbitru iki gyvenimo galo.

Su Vytauto iškilimu siejama ir pradžia Lietuvos metraščio, imto rašyti Smolenske "Vytauto valia ir noru", kaip pirminiame tekste parašyta (žr. M. Jučas, Lietuvos metraščiai, Vilnius, 1968, p. 28, išn. 13). Nuo metraščių sąvadų prasidėjo ir Lietuvos istoriografija. Todėl Vytautas gali būti laikomas jos pradininku. Lietuvos metraščio ribose parašytas 1428 m. ir Vytauto pagyrimas, M. Jučo (Liet. metr., p. 32) trumpai panagrinėtas.
Į Vytauto pagyrimą įėjo ir cituotas Timofėjaus užrašas.

Nors Vytauto vardas Vakaruose nepasiekė tokios garbės viršūnės, kaip Rytuose, tačiau jis ir ten nebuvo svetimas. Jau jo ilgametis ginčas su Ordinu dėl Žemaitijos, pasibaigęs Melno sutartimi, garsino jo vardą. Jis pagarsėjo įsikišdamas į husitų karus ir net sutikęs būti renkamas jų karaliumi. Per husitus ir per Vokiečių ordiną mezgėsi jo ryšiai su Romos karaliumi Zigmantu. Žemaičių krikštu, jų vyskupijos steigimu ir ypač dviejų masinių delegacijų pasiuntimu į Konstancos sinodą įsiteikė jis ir popiežiui bei Bažnyčiai.

Ne kas kitas, kaip Vytauto garsas, patraukė ir Europos galiūnus rinktis į kongresą jo valstybės ribose — Lucko mieste (1429). Deja, nėra išlikusių to kongreso aktų, iš kurių būtų galima patirti, kokiems konkretiems reikalams kongresas buvo šaukiamas ir kas jame svarstyta. Beveik visi išlikę to suvažiavimo šaltiniai tekalba apie Vytauto bylą, lietusią jo vainikavimą karališka karūna. Tad ir kongreso istorijose beveik apsiribojama tos bylos svarstymu. Pvz., mūsų gilios įžvalgos istorikas Simas Sužiedėlis (jam Apvaizda nepagailėjo ir literato gyslelės) viešoje paskaitoje "Vytauto Didžiojo pastangos vainikuotis" (Draugas II, 1980.V.17) apžvelgė kongreso istoriją beveik vien vainikavimosi bylos aspektu. Apie kitus gal kongrese svarstytus dalykus paskaitos pradžioje tik vienu sakiniu teužsiminė: "Konferencija turėjusi aptarti karą su turkais, čekais, husitais ir vengrais".

Simas Sužiedėlis, kaip ir daugumas istorikų prieš jį, iškalbingai pasakoja pagal šaltinius, kad Vytautas visoje vainikavimosi byloje tvirtino Lietuvos savaimingumą ir kirtosi su Jogaila ir jį apsėdusiais lenkais didikais, kai šie priešinosi jo užmojui vainikuotis. Autoriaus įrodinėjama, kad lenkai laikė Lietuvos kunigaikštiją priklausomą jų karalystei ir ji kaip karalystė galėsianti visai atsiskirti nuo Lenkijos. Šią lenkų poziciją patvirtino ir pats Vytautas vainikavimo bylos pabaigoje, 1430.VIII, 13, kai jis rašė didžiajam magistrui Cod. ep. Vit. n. 1429, p. 921): "Lenkijos karalius mus ir mūsų kraštą žemina ir į priklausomybę traukia. Bet mes nenorime savastimi būti, o su savaisiais laisvi pasilikti". Šis ir dar panašūs Vytauto pareiškimai rodo, kad jis kovojo dėl Lietuvos savaimingumo, lygybės su Lenkija ir iš to išplaukiančios teisės vainikuotis karaliumi. Tačiau jis nesiekė atskirti Lietuvos didžiosios kunigaikštijos bei būsimos karalystės nuo Lenkijos. Tai rodo bene paskutinis laiškas karaliui Zigmantui vainikavimosi reikalu, rašytas 1430. X.13. Jame kunigaikštis pasakoja, kad "jau seniai, prieš metus, pranešėme karaliui per mūsų pasiuntinius, jog vainikuosimės ir jam nesutinkant". Čia pat rašo apie Jogailos atvykimą ir jo iškilmingą sutikimą. Vytautas net atidėjęs vaini-kavimąsi, Jogailos prašomas palaukti lenkų ponų atsakymo į jo pasiųstą užklausimą. Tačiau nuo vainikavimosi neatsitrauksiąs ir tik laukiąs karaliaus siunčiamos karūnos. (Cod. ep. Vit. p. 1456).

Iš visos vainikavimosi bylos susidaro išvada, kad Vytauto vainikavimosi motyvas nebuvo Lietuvos atskyrimas nuo Lenkijos ir Jogailos. Tada kyla klausimas, dėl ko Vytautas taip atkakliai, ištvermingai siekė karūnos. Veltui ieškotume tiesioginio atsakymo jo pareiškimuose bei laiškuose. Čia jo nėra. O kunigaikštis privalėjo turėti tokį tikslą, jei prie jo taip veržėsi.Artimiausias tikslas galėjo glūdėti jo įvykdytoje visarusiškoje programoje, atseit pasiektoje pirmenybėje tarp rusių kunigaikščių ir didžiųjų kunigaikščių, neišskiriant ir Maskvos. Šio miesto bei krašto ir dar Tverės kunigaikščius Vytautas pirmuosius minėjo tarp į vainikavimo iškilmes sukviestųjų dignitorių. Nuo pat viešpatavimo pradžios įsitraukęs į rusių politiką ir joje iškilęs, Vytautas gal ir sten. vainikuoti karališka karūna savo visarusišką kūrinį. Jam pasipuošus karališka karūna, jo Lietu-vos-Rusios didžioji kunigaikštija būtų tapusi Lietu-vos-Rusios karalija ir bent nominaliai būtų pakilusi aukščiau rusių kunigaikštijų ir didžiųjų kunigaikštijų. Vytautas su karališka karūna būtų žibėjęs jų tarpe. Vytauto užsidėta karališka karūna būtų buvusi akivaizdus ženklas jo pirmenybes, bent formalinio suverenumo rytų slavuose. Tai buvo jo siekiamas tikslas iki karsto lentos


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai