Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GEORG TRAKL PDF Spausdinti El. paštas
Parašė HENRIKAS NAGYS   
Tamsioj žemėj ilsisi šventasai svetimšalis.
Nuo jo švelnios burnos pasiėmė Dievas jo skundą.
Kai jis pačiam žydėjime žemėn sukniubo.
Mėlyna gėlė —
Jo giesme — tebegyva tamsiuos skausmų namuos
Georg Traki, Novaliui

Jo žodžiai, skirti anksčiau už jį mirusiam, tinka ir jo likimui, ir jo giesmei. Ir jis buvo — ir tebėra — šiam pasauly svetimšalis: "Niekas jo nemylėjo. Jo galvą sudegino melas ir aistra temstančiuos kambariuos. Moters rūbo mėlynas šlamesys jį sustingdė į akmenio stulpą, ir durų angoj stovėjo tamsus motinos siluetas . Virš jo galvos pasikėlė pikto ženklai. O, jūs naktys ir žvaigždės." (Traum und Umnachtung). Jo vardas ir jo eilės nedaugeliui pažįstami, bet tie, kurie pasiryžo įžengti į jo tamsų pasaulį, žino, kokia neapsakoma gelmė ir galia jame glūdi. Jis stovi visai vienas ir su niekuo nepalyginamas vokiečių naujoje lyrikoje. Tarytum jo laikas nebūtų dar atėjęs, tarytum jo žodžiai būtų dar per sunkūs ir per tikri šiam atbukusiam ir susmulkė-jusiam šimtmečiui, — praeina pro jį literatūros iitorikai, paminėdami jo keistumą, nesuprantamumą ir bauginantį susibroliavimą su mirtimi: "Traki war der verliebteste Liebhaber des To-des". (Josef Nadler). Rainer Maria Rilke rašė 1915 metais (praslinkus pusmečiui po Traklio mirties) — savo begaliniu pajautimu ir dabar mus tebestebinančius žodžius — vienam laiške ap;e Georg Traklio kūrybą: "Šiuo metu gavau "Sebast joną sapne" ("Sebastian im Traum" — G. T. antroji ir paskutinė lyrikos knyga) ir ilgai ją skaičiau: sujaudintas, nustebintas, nujausdamas ir bejėgis; nes labai greitai supratau, kad šito skambesio, kuris prisikelia ir užgęsta, versmė panaši į aplinkybes, iš kurių gema sapnas. Aš manau, ir tasai, kuris gerai šią kūrybą pažįsta, vis dar, tarytumei pro stiklą, mato jos regėjimus ir vaizdus. Jis lieka visuomet nuo jų atskirtas: nes Traklio išgyvenimas atsiskleidžia lyg veidrodžio atsispindėjimas ir užpildo visą erdvę jais, erdvę, kurios mūsų kojos negali palytėti, panašiai kaip veidrodžio erdvės. (Kas jis galėtų būti?)". Į pastarąjį Rilkės klausimą turi būti pasirengęs kiekvienas sau atsakyti, skaitydamas Georg Traklio poeziją. Šie keli žodžiai nori supažindinti mūsų skaitytojus su juo — mūsų literatūriniam gyvenime beveik nepažįstamu poetu.

Skurdus ir skaudžiai trumpas Georg Traklio išorinis gyvenimo kelias: nedaugelis jo kryžmus kelio stočių vargia šviesa nušviečia jo tragišką vidinį kelią. Gimė 1887 metais vasario 3 d. Salz-burge. Panašiai, kaip ir Mozartas savo gimtojo miesto "taurių" piliečių nesuprastas ir išjuokiamas, gausiose smuklėse pašiepiamai vadinamas "didžiąja šviesa", klaidžioja jis po senąjį baroko mestą ir už apgaulingų prabangaus gyvenimo fasadų regi negailestingai siaučiantį, šimtmetiniuose antkapių bareljefuose išskaptuotą griaučių šokį. Jo myŪmiausieji autoriai jau tuo metu buvo F. M. Dostojevskis, Arthur Rimbaud ir Charles Baudelaire. Tačiau keistu disonansu jo jaunystės eilėraščiuose daug R. M. Rilkės, St Georgės ir net Eduard Moerikės įtakos.
1912 metais apsigyvena G. Traki Innsbrucke, "brutaliausiam ir šlykščiausiam mieste viso šito prislėgto ir prakeikto pasaulio", kaip jis rašo savo draugui. Šiuo metu jis dirba austrų kariuomenės vienos įgulos vaistinėje vaistininku. Ir kaip tiktai šiam mieste, keistu supuolimu, randa jis art'mą žmogų ir draugą, kuris ligi pat mirties juo rūpinasi — Ludwig von Ficker, įtakingo žurnalo "Der Brenner" leidėją ir redaktorių. Jo paskutinieji eilėraščiai spausdinami jame, eilėraščiai, kuriuose jokia svetima įtaka nebesulaužo jo savaimingo, gilaus ir niūraus žodžio.

Kilus pirmam pasauliniam karui 1914 metų rugpiūčio mėnesio pabaigoj išžygiuoja jis — austrų armijos leitenantas — į Galicijos frontą. Tenai buvo lemta jam baigti savo keistąją draugystę su mirtimi: jis nueina į jos tamsą sava valia, paėmęs per didelį kiekį nuodų, kuriais ilgą laiką svaigindavosi. Galimas dalykas, baisaus pralaimėto mūšio laukas ties Grodeku, kur jis vienoje fronto ligoninėje buvo priverstas bejėgiškai slaugyti devyniasdešimt sunkiai sužeistųjų, jo sprendimą galutinai pavertė krauju. Jau tą valandą buvo jam mirtis ir gyvenimas tas pats į Kristaus didenybę. Krikščioniškosios politikos planas, dabar Solovjovo siūlomas, jau yra apvaldytas idėjos pasiruošti galutinei kovai.

Ir tai, kad vėliau jam buvo lemta mirti Krokuvos beprotnamy, nors jis ir buvo visiškai skaidraus proto (ten jį pasiuntė fronto vadovybė, po nepavykusios savižudybės, ištirti jo dvasinės būsenos), iš tiesų, ryškiausiai nusako visą jo žmogiškąją tragediją: tarp kančių ir mirties, ant pražūties prarajos krašto, kaltės sugniuždytam pasaulyje — štai jo nuolatinė situacija. Visa, kas šių laikų žmogų pavertė žvėrim ir gyvuliu, visa, kas jį supurvino ir sukalė baisaus technikos triumfo grandinėmis, visa, kas jį suklupdė paskutinį kartą po Nukryžiuotojo kojom, — visa tai pliekė smūgis po smūgio šito poeto-kentėtojo veidą. Kaip nuodai sunkiasi jau jo jaunystės eilėraščiuose šiurpus nujautimas: po spalvingu gamtos apdaru, po išsvajotųjų sodų žėrėjimu, po didžiųjų miestų kerinčiomis šviesų ir riksmo re-
T.   ZIKARAS    VEIDAS



klamomis, visur tūno puvėsiai, sunykimo kirminų sutrupintos dvėselėnos, griaučiai, skeletai, kaukuolės. Ir jį sukrečia ligi gelmių šis praeinamumo alsavimas. Verskime jo negausų eilėraščių palikimą puslapį po puslapio, kiekviename randame žodį, vaizdą, sušukimą, kurie mums nuolat kalba: "Visa, kas gyva šioje žemėje — serga". Tai nebėra fizinė liga, ne, tai metafizinis žmogaus nykimas; "Krankheit zum Tode" pavadino ją Soeren Kirkegaardas, o Georg Traki: "Kokiu būdu mirštame — vistiek: mirtis yra baisi, nes ji yra kritimas; ir todėl visa, kas prieš ją buvo, ir visa, kas po jos bus, nebėra reikšminga. Mes puolame į nesuvokiamą tamsą. Kaipgi galėtų būti m'rimas — toji sekundė prieš amžinybę, trumpa ?"

Mirtis ir žmogaus prigimtoji kaltė — skamba nenutrūkstamai per visą Georg Traklio lyriką. Ir keista, kad jo žodyje niekur nesuskamba maištavimas ir pagieža prieš šį baisų žmogiškąjį likimą. Priešingai: Traklio poezija tarytum prakalba į mus tą akimirksnį, kai poeto viduje didysis sprendimas regėtas ir prisiimtas. Jis puola nebesulaikomai į prarają. Jis suklumpa po nepakeliama kaltės našta, ne tik savo vieno našta: jis pasima ant savo pečių be jokio dvejojimo visų pažemintųjų ir nuskriaustųjų naštą ir velka ją per žemę. Bet nei lašo nuovargio, nei lašo dekadentinio mėgavimosi savąja pražūtim nerasime Traklio kūryboje! Kantriai ir vyriškai kenčia jis savąją dalią, pro sukąstus dantis šnabždėdamas retus savo skausmo žodžius ir vaizdus. Skaitant jo iš atskirų gabalų sudėstytus paveikslus, atsidūsėjimus ir riksmus, sunku pasakyti, kas tai: sužeisto žmogaus išpažintis, mirštančio regėtojo šauksmai ar begalinio liūdesio prislėgto žmogaus giesmė sau pačiam? Viena tačiau aišku: jeigu lyrika yra giliausias ir tyriausias savęs išsakymas, kur kiekvienas žodis praaugęs save įgyja nemirštamos tiesos ir vertės žėrėjimą, tai Traklio kūryba yra giliausią ir tyriausia lyrika, kokios seniai jau vokiečių literatūra nėra girdėjusi.

Nerasime vokiečių poezijoje kito tokio sielvartingo ir tamsaus poeto. Gali būt, visoj pasaulinėje lyrkoje šalia Leopardi ir Jaroslav Vrchlic-ky. Nėra jo sielvarte tačiau nei trupučio manieros ir dirbtinės vaidybos: geležinė rimtis skamba kiekviename jo žodyje. Jis pats sako apie savo desperaciją: "Die verpesteten Saeufzer der Schwermut", nes jis yra savos sielos gelmėje tikras krikščionis, kuris savo kaltę prisiima ligi mažiausios smulkmenos ir užtarnautą atlyginimą už ją — mirtį. Jis žino, ko šiandieniniam pasauliui stokoja, ir rašo savo draugui: "Viešpatie, tiktai mažytės kibirkšties tyro džiaugsmo — ir mes būtume išgelbėti; meilės — ir mes būtume išganyti/' Džiaugsmo! Meilės! Kaip jisai šaukėsi visą savo trumpą gyvasties kelią to trupučio šviesos, ka'p jisai ieškojo užsimiršimo vyne ir nuoduose, kaip jisai kentėjo ... Iš tikrųjų, buvo jisai taip giliai panertas tamson, kad jos siaubingą vienatvę galėjo panešti tiktai be galo tikėdamas galutina ramybe Anapus, begaliniu gailesčiu Tenai, kur ir baisiausiam nusikaltėliui bus atleista už jo ilgesį ir meilę. Sonja — jo mylimiausias moteriškųjų Dostojevskio personažų — ir kunigaikštis Miškinas jam nuolat kalbėjo šią tiesą: jų "balti gyvenimai". Ir Kaspar Hauser, dvidešimt metų rūsyje augintas žmogus, kuris vieną dieną staiga pasirodė Nuenbergo turgavietėj ir tenai pirma kartą regėjo saulę, žmones, žemę, ir mirė nuo žmogžudžio rankos. Jis mylėjo juos, nes jautė savyje jų likimą, likimą žmonių, kurie "perdaug anksti atėjo į šį pasaulį", kurių žodis krenta į mūsų rankas, kaip iš žemės gelmių išplėstas rūdos gabalas, garuojąs dar žemės iščios krauju. O mūsų purvinos rankos nemoka jo nf" paliest, nei išlaikyti, nei suprast. Mes numetam jį pakelėn ir nueiname. Dievas žino, kuri karta jį pakels ir praregės jo nuostabų spindesį?

Georg Traki yra rudens ir vakaro dainius, —-to laikmečio, kai mirties alsavimas mus priverčia krūptelėti ir susimąstyti ir apie mūsų trumpalaikę būtį ir neapsakomą jos trapumą. Bet nuo daiktinio vaizdavimo savo jaunystės eilėraščiuose poetas brenda vis giliau į simbolių, ženklų ir regėjimų sferas, taip kad jo eiles "suprasti" nebeįmanoma. Tarytumei atskiros vitražų nuoskaldos, sudėstyti jo vaizdai ir sakiniai į laisvo ritmo rėmus. Rimas visai pranyksta. Spalvos įgauna dažnai sunkiai įspėjamos simbolinės reikšmės. Pavidalai išauga ligi kosminio grandioziškumo. Ruduo nebėra paprastas šios žemės ruduo, bet visatos ruduo — simbolis amžinam nykime skendinčios gyvasties; Žiema — tai begalinio šalčio ir stingstančios žemės širdies atvaizdas; Pavasaris — tik ilgesys, tik kontrastas ir apgaulė, viltis, kurioje tūno mirties vikšras. Sesers pavidalas išauga iš asmeninio likimo ir asmeninės kaltės tamsumos, — paskutiniam eilėraštyje "Grodek" jos viziją regi poetas, kaip jos rankos apglobia žūvančius karžygius.

Neatsitiktinai jo paskutiniai žodžiai mini negimusiuosius anūkus — jo giminė yra tikrai giesmė ateinančiam pasauliui. Nemirtinga jinai, nors nuolatiniam mirties šešėlyje kurta, skaidri jinai, nors iš susmukusio žemėn žmogaus lūpų į mus aidi. Emil Barth savo essay apie G. Traklį tekalba paskutiniuosius šio rašinio sakinius: "Ant žemės susmukęs? Ak, jisai juk patiestas ant nematomo aukuro, ant kurio aukojami išrinktieji, nes jų auka šis pasaulis tegyvas. Ant jo kenčia jie už visus. Georg Traki yra išraiškiausias tokios aukos pavyzdys: tuo metu, kai jisai tarėsi visiškai aklumon ir neviltyje paskendęs, aukojosi jisai, atnešė didžiausiąją auką, nes jo paskutinis skausmas buvo skirtas nebe jam pačiam, nebe jo nepagydomai epochai, bet tolimai ateičiai."

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai