Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. VLADAS JURGUTIS PDF Spausdinti El. paštas
Rašydamas apie savo artimiausio bičiulio prof. P. Kuraičio 1964.XII.18 mirtį, V. Jurgutis Romos poeto Lukrecijaus žodžiais apgailestavo, kad "nemirtinga mirtis nusineša vis naujas mirtingas gyvybes". Prieš metus, 1966 sausio 9 dieną 10 val. vakare Vilniuje ir pačiam Jurgučiui, nebeatlaikius paskutinio plaučių uždegimo, teko "nueiti į tą šalį, iš kur niekas grįžti negali" (iš jo 1958.X.17 laiško). Prieš mirtį prašęs kelis kartus artimuosius, kad duotų jam ramybę — ramiai, netrukdomai numirti. Palaidotas gimtojo valsčiaus Palangos kapuose, šalia savo tėvų. Gimęs 1885.X.24, tad buvo perkopęs 80 metų slenkstį.

Pirmiausia   norėtųsi   paliesti   profesoriaus paskutinio dešimtmečio gyvenimą — tiek, kiek jis atsispindi jo laiškuose, rašytuose šių eilučių autoriui ir P. E. Vainauskams. Jau 1956 rudenį pajuto rimtą širdies negalavimą, o 1957 turėjo, žymiai smarkesnį širdies priepuolį. Iš pradžių atrodo, nelengvai galėjo susitaikyti su ligonio padėtimi. "Nuo 1957 metų sergu sunkia širdies liga. Ilgai gulėjau lovoje, dabas pasivalkinėju po kambarį...;  nepaprastai gyvenimo sunkumai pakirto ne tik to seniau geležinio žmogaus energiją, bet ir sveikatą. Gyvenu ne tik vaistais, bet ir adatomis. . .; blogiau su nervais: nuo pakelto ūpo staiga pereinu į nesulaikomas ašaras. Kai kas spėja, kad jau stoviu ties kadaise geležinės mano valios ir, kitų nuomone, nemenko proto kapais . . . Skaityti nieko negaliu, nes nepasisekė prisirinkti akinių. Todėl kreivai ir didelėmis raidėmis  rašau.. .  Matote,  kokiu laužu virtau" (1958.VII.31). Vėliau tais pat metais rašė: "galvos ūžiantis motoras sukėlė regėjimo ir klausos haliucinacijas ... Be savo kiemo beveik niekur negaliu išeiti. Dažniausiai sėdžiu savo kambario kampe . . .; visas dienas pasilieku vienum vienas, draugystėje mano keturkojo prieteliaus Kuprelio . . .". 1960 pavasarį persirgo ypač sunkiu gripu, kurs guldantis, anot jo gydytojų, į karstą ir jaunus tvirtus vyrus. Todėl rašė: "Ir pats kartais imu stebėtis, kad su viena ausim, viena akim, vienu dantim, viena ranka, ir karts nuo karto streikuojančia širdimi vis dar gyvenu ir nenustoju gyvybinės energijos. Nežinau, kas čia kaltas: stiprus organizmas ar žemaitiškas būdas. Pragyvenęs dieną, padėkojęs už ją Praamžiui, esu patenkintas". Ir taip beskaitant prof. V. Jurgučio laiškus, lyg savaime suskamba ausyse Beethoveno penktosios simfonijos įvado garsai: Likimas beldžiasi į duris . . .

Netekęs klausytojų auditorijos ir jausdamasis "senu, priverstu tylėti profesoriumi", jis labai godžiai norėjo bent laiškais bendrauti su atsiliepiančiais mokiniais ir buvusiais bendradarbiais. Iš tų laiškų galįs "bent kiek susivokti mūsų diasporos žmonių kultūrinio darbo nuotrupose, kurios tose ligonio intellectual exile' sutemose yra džiuginanti prošvaistė". Atsiliepdamas į 1964 kalėdinį sveikinimą, sako: "Laiško mintys lydėjo mane švenčių dienomis. Jų draugijoje senas vienišius nejautė senatvės vienumos ir galėjo pakartoti Nietzsches —

O, Einsamkeit, du meine Heimat, Einsamkeit Wie selig und zärtlich redet zu mir deine
Stimme".


Kitu atveju, įvertindamas "artimų praeities asmenų" laiškus kaip "visuomet laukiamą, didelę brangenybę", cituoja Goethę:

"Ihr bringt mit euch die Bilder froher Tage, Und manche liebe Schatten steigen auf".

Tiesa, 1959 atvirai rašė, jog "būta atsitikimo, kad gavau laišką, skridusį oru net ištisas šešias savaites, o mėnesio laikas virto neretenybė". Kai pasiskundė, "dėl ko man skirtiems laiškams reikalingas buvo toks ilgas laikas, kurio metu ir burinis laivas gali atplaukti iš Amerikos", pašte atšovę: "Džiaukis, kad dar gavai". Tokiais nusiskundimais, įrašytais į savo laiškus, Jurgutis norėdavo įgnybti bolševikų cenzoriams. Žinoma, nelengva buvo jiems tikrinti jo laiškus, nes juose būdavo pilna citatų vokiečių, prancūzų, anglų, lotynų, lenkų, italų ir net graikų kalbomis (žinoma, ir rusiškai). Ir rezistencinė, režimą plakanti dvasia gana ryškiai trykšta iš jo laiškų. Rašydamas apie savo pergyvenimus Stutthofo kacete sako: "Nemaža lietuvių atidavė savo gyvybę už sąžinės ir įsitikinimų laisvę. Juk tokie žmonės, vis vien kokios bebūtų jų asmeninės pažiūros, yra tikri kankiniai, nes sąžinės ir įsitikinimų laisvė yra tas barometras, pagal kurį rikiuojasi visos kitos pilietinės laisvės" (1959.IX.9). Prisiminęs savo gausingų draugų likimą rašo, kad "tik vienas liko krašte, keli gyvena užjūryje, visi kiti svetimoje padangėje užmigo amžinu miegu ir šviečia jiems nežinomoje vietoje (suprask — Sibiro tremty) tik žvaigždė naktimis".

Paguodos randa knygose: "liko kiekvieno vienišo ištikimos draugės — palydovės knygos. Jos taip papuošia, paįvairina gyvenimą, kad juste nepajunti kaip savaitė prabėgo. Knygų alkis atrodo tiesiog nepasotinamas. Tiek grožio, senini nepastebėto, randu romėnų ir graikų klasikuose, tiek faktų, seniau nežinotų išskaitau visų laikų istorijos knygose. Atrodo, kad vis trūksta ir trūks to laiko, ir gaila, kad jo taip maža beliko" (1962.IV.7).

Apie komunistinę spaudą taip atsiliepia: "Permetu kartais ir užsienio komunistų dienraščius, kurie pas mus gaunami. Jų intelektualinis ir etinis lygmuo kur kas aukštesnis negu mūsų 'Tiesos'. Be to, juose randama kur kas daugiau užsienio žinių" (1958.X.17).

Stiprino prof. V. Jurgutį jo neišsemiami dvasios resursai ir tikėjimas, jog "žmogus taip yra sukurtas, kad vienos vilties griuvėsiais sugeba statyti naujus, gal dar gražesnius vilties rūmus". Toliau: "Kalėjimai, lageriai įpratino ir varge ieškoti ne tamsių, bet šviesių reiškinių. Juk ir tamsoje gali dar šviesti skaidri dvasios žvaigždė" (iš 1963 ir 1964 metų laiškų). Tai buvo lyg tęsinys jo dar 1961 pareikšto nusistatymo: "Dvasinę pusiausvyrą bei ramybę atlaikyti padeda sąmonė, kad toje didelėje knygoje, kuri nušlavė bent vieną XX a. diktatūrą, yra ir Tavo, nors ir mažytė, ašarėlė, nors ir menkutis kraujo lašelis".

Kaip žinia, prof. V. Jurgutis buvo kunigas, tyliai pasitraukęs iš tam luomui uždedamų iki gyvenimo galo pareigų. Stasys Yla savo kaceto pergyvenimuose "Žmonės ir žvėrys" cituoja Jur-gučio 1945 pradžios pareiškimą kun. A. Lipniū-nui: "Jei žūčiau, pasakykite mano pažįstamiems, bičiuliams ir mokiniams, kad žuvau kaip atgailojantis kunigas" (p. 402). Toliau St. Yla rašo: "Savo dvasis jis buvo žmogus tarp dviejų aušrų. Jo gabumai sukūrė mitą ištisai Lietuvos nepriklausomybės epochai, tačiau kažkurie varžtai neleido jam apsispręsti už vieną šviesą, kurią jis savo natūralia prigimtimi tikėjo" (t. p., p. 245).

Tas tikėjimas dar ryškiau pasirodo jo laiškuose, rašytuose tuo metu, kai "likimas beldėsi į jo gyvenimo duris". Dar 1962 laiške prisimena prancūzų fiziologo ir psichologo Charles R. Richet (1850-1935) žodžius: "Laimė nepareina nuo išorinio mus supančio pasaulio, bet nuo vidujinio pasaulio, kurs yra mumyse". Nuo savęs priduria: "Ateistas mokslininkas tartum kartoja evangelijos mintį: Dievo karalystė yra mumyse".

Atsiliepdamas į savo buvusių bendradarbių kalėdinę atvirutę šitaip 1964 rašo: "Jaudina mane meilūs Kalėdiniai žodeliai, bet ypatingai žavėjo atsiųstas Betliejaus žvaigždės vaizdelis .. . Ne mano jėgoms aiškinti Betliejaus žvaigždės reikšmę žmonijos amžių eisenai dulkėtais gyvenimo keliais. Galėčiau tik Jūsų vaizdelio skatinamas prisiminti, kiek pats turiu būti tai žvaigždei dėkingas. Teko braidžioti gyvenimo purvynu,  bet švietusi aukštumoje žvaigždė neleido nugulti tame klane, iš kurio vargu begalima atsikelti. Dažnai susidurdavau su rašytoju, 'Dievo šypsenų' autorium, prof. Herbačiausku. Jis ir neprašomas mėgdavo statyti horoskopus, kurie rodą mane kybantį tarp dangaus ir pragaro. Gal Betliejaus žvaigždė ir bus atlaikiusi tą mano nepaprastą pusiausvyrą". Viename laiške, rašydamas apie mirusį kun. A. Lipniūną, sako: "Buvo tai tikrai, neabejotinai šventa asmenybė, kuri visoje pilnumoje, visame skaistume pasireiškė lagerio gyvenime... Aš tikiu, kad jis dabar gelbsti mus. Šauktis jo pagalbos, kaip ir arkivyskupo Jurgio (Matulevičiaus), niekuomet nėra bergždžias dalykas". — 1964 rudenį skundėsi, kad ir "paskutinė akis (dešinė) vis dažniau skauda ir pradeda temti, nebenori nė padidinamų stiklų klausyti. Tenka prisiminti Izajaus patarimą: 'ne tik tikėti, bet ir pasitikėti Dievu' ". 1965 pavasarį apsirgo kasos uždegimu, ir tai paveikę širdį: "Nemačiau nei žaliuojančių medžių, nei žydinčio sodo. Ateitis ne mano rankose. Praeitį žinau. Iš jos teko semtis stiprybės. Paprasti, mintimis sparnuoti žodžiai — 'Būk valia Tavo' — teikdavo mūsų tėvams ne tik galios stoti į kovą su likimu, bet ir geros nuotaikos bei ramybės. Reikėjo sekti jų pavyzdžiu". Kita proga išsireiškė: "... tebesilaikau Praamžiaus žodžių — Veritas vos liberabit". Ir pridėjo: "nemesti vilties padėjo Imperator Spiritus".



Prof. V. Jurgutis senatvėje. Kairėje — prie namelio, kuriame Vilniuje (Filaretų gatvė 1) gyveno; viršuje — savo kambaryje. 1965 nuotraukas darė S. Narkeliūnaitė.

Norėtųsi šį prof. V. Jurgučio gyvenimo epizodą baigti V. Mačernio eilėmis:

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti Tavo kelią.
Lig Tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirti, kaip gelia

Klaidoje širdis. . . Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią Tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu Tavuoju.

Kai sugrįšiu pas Tave, koks džiaugsmas
didis
Tėviškame Tavo veide suspindės.
Tu sušuksi: — Grįžo štai sūnus paklydęs —
Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.

(Poezija,1961, p. 91)


Per teologiją į ekonomiką ir kacetą
Nesu visai tikras dėl V. Jurgučio gimimo vietos. M. Vaitkus jį apibūdina palangiškiu, Jos-kaudų kaimo žemaičiu (Mistiniame sode, p. 128). J. Vaišnoras, duodamas jo nekrologą bolševikiniame "Liaudies ūkyje" (1966 n. 2), nurodo jį gimus Palangoje, patarnautojo šeimoje. (Palanga duodama jo gimimo vieta ir Lietuvos universiteto oficialiame apyskaitiniame leidinyje 1927. — Red.). Steponas Kairys, 1889 įstojęs į Palanges progimnaziją, sakosi apsigyvenęs "mažame Jurgučių bendrabuty, pačiame miestelio pakrašty" (Lietuva budo, 1957, p. 54). S. Kairys duoda kitą įdomią smulkmeną. Jis, kaip ir kiti aukštaičiai, Kalėdų atostogoms į namus nevažiavęs. "Už tai p. Jurgutienė mums suruošė tokias Kūčias, kokių dar niekuomet nebuvau valgęs, —iš dvylikos patiekalų, kiekvieną ragindama valgyti. Būsimasis profesorius Vladas Jurgutis, kuriam tuomet buvo gal ketveri metai, ir jo jaunesnysis broliukas Kūčių puotoje nedalyvavo: jo amžius jį įpareigojo karaliaus Kristaus gimimą sutikti miegant lovoje" (t. p. p. 57). Antraisiais S. Kairio mokslo metais Jurgučiai mokinių nebelaikę. M. Vaitkus rašo, kad 1897-98 jo tėvas laikęs bendrabutį "visai miesto pakrašty, siuvėjo Jurgučio namuose" (Su Minija į Baltiją, p. 102), t. y. ten, kur 1889-90 S. Kairys gyveno. Greičiausiai tai bus būta ne mūsų profesoriaus tėvų, nes M. Vaitkus savo "Šiaurės Žvaigždėj" pažymi, kad, baigęs kunigų seminariją 1906, "Viadukas į savo Joskaudus, tarp Palangos ir Darbėnų" atostogų važiavo (p. 7).

V. Jurgutis Palangos progimnazijoj mokėsi 1898-1902. M. Vaitkus, kurs į ją buvo įstojęs jau 1895, Jurgutį priskiria į gabiausių mokinių skaičių (Su Minija į Baltiją, p. 100). Apie pačią progimnaziją ankstyvesnių žinių duoda S. Kairys (1889-94), o vėlyvesnių M. Vaitkus (1895-99). Anot S. Kairio, Palangos progimnaziją baigusiųjų daugumas stodavo Kauno kunigų seminarijon ir išeidavo kuniguosna (Lietuva budo, p. 51-52).

M. Vaitkus rašo: "Palangos progimnazija, gerai susitvarkiusi, gavusi gerų administratorių bei pedagogų mokytojų, pasidarė patraukli plačiajai Lietuvai ir sutraukdavo mokinių iš įvairių Lietuvos galų. Iš ten išėjo daugelis žymių Lietuvos inteligentų, pasauliečių ir dvasiškių . . . Palangos mokykla traukdavo lietuvius ten ne vien kad progimnazija aukštai stovėjo mokomuoju atžvilgiu, bet ir auklėjamuoju: mokykloj tvarka buvo griežta, pedagogų autoritetas, bent didelio daugumo, labai aukštas, mokinių gyvenamieji butai buvo progimnazijos vyresnybės nustatomi bei gerokai prižiūrimi . . .; galų gale — pati Palangos visuomenė buvo tyli - rami, dar miestų civilizacijos nesugadinta, todėl tėvai mielai siųsdavo savo vaikus ten mokytis, ypač kurie norėdavo juos išleisti į kunigus" (Su Minija į Baltiją, p. 85-86). Viskas buvo dėstoma rusiškai. Pažymėtina, kad šioj progimnazijoj, be rusų kalbos, dar buvo dėstomos vokiečių, prancūzų, lotynų ir graikų kalbos, kaip privalomi mokslo dalykai. Tad V. Jurgutis, būdamas gabus ir uolus mokinys, jau tenai įsigijo pagrindinį svetimų kalbų bagažą. Ypač rusų kalbos mokytojas Preobraženskis, versdamas mokinius atmintinai išmokti didžiųjų rusų klasikų deimančiukus, bus prisidėjęs prie to, kad vėliau Jurgutis-sugebėdavo recituoti ištisus posmus iš įvairių pasaulio literatūrų.

Baigęs rusiškąją progimnaziją, V. Jurgutis nuėjo tradiciniu jos mokinių keliu — į Žemaičių Kunigų Seminariją Kaune (1902-06). Seminarijos administracijoj bei profesūroj vyravo prolenkiška dvasia. Lietuvių kalba buvo dėstoma kaip atskiras dalykas, bet net aiškiai lietuviams profesoriams buvę draudžiama su klierikais kalbėtis lietuviškai, nors pačių klierikų dauguma jau buvo lietuviai patriotai ir nusistatę stiprinti lietuvišką frontą (Mistiniame sode, 17-18 p.).

Iš seminarijos dėstytojų Jurgutis labiausiai prisimindavo kun. B. Žongolovičių. Anot Vaitkaus, jis buvo įtakingas vyskupo M. Paliulionio sekretorius, "gabus, drąsus ir griežtas vyras" (t. p.). Pats Jurgutis 1965.VII.19 laiške taip rašė: "Kauno Seminarijoj teisių prof. Žongollovič kritiškai vertino kanonus ir įvairino paskaitas pavyzdžiais. Užsirašinėjau. Sugrįžęs, pasidėjęs dar kelias knygas, perrašinėjau. Keli draugai prašydavo tų užrašų . . ." Sakosi, kad turėjęs neblogą atmintį, "kurią gal dar sustiprino mano technika. Dar 1905 išmokau vokiečių-rusų žodyną. Skaičiau jį tris kartus, atžymėdamas nežinomus žodžius . . . Nelengvi buvo seminarijoj rusų istorijos ir literatūros egzaminai, kuriuose dalyvavo Vilniaus ir Kauno diduomenės atstovai". Po egzaminų koridoriuje pasivijęs senas apygardos inspektorius, mokinių pabaisa Odincov ir Jurgučiui pasakęs: "Blogai atrodai, turi pasilsėti, tegu mama duoda daugiau maisto. Toli nueisi, pažadėk man, kad niekuomet nestosi prieš carą. Neabeatsimenu, ką pasakiau. Apstoję draugai sako — per durnumą veptelėjęs pažadu. Jei taip, tai neturėjau progos to pažado sulaužyti".

M. Vaitkus, kurs buvo Jurgučio bendramokslis seminarijoj ir vienerius metus (1904-05) gyveno su juo tame pat kambarėlyje, taip savo draugą apibūdina: "Teko iš Vlado daug ko pasimokyti: ir lovą gražiai pasikloti, ir drabužius susikabinti bei pridengti, ir kambarį išsikurenti" (Mistiniame sode, p. 122). Toliau rašo: "Sėdi jis ant lovos briaunos ir, suraukęs savo baltą kaktą, antakius sutraukęs, kažką ten studijuoja. Tas jo vaikiškas veidukas toks nereguliarus, truputį lyg mongoliškas; skruostų kaulai gana išsikišę; akutės mažos, prisimerkusios, smalsiai protingai blizga; veido spalva blyški, lyg kokia nesveikata jaunuoly slypėtų; nedidelė burnelė putli, šypsotis moka dailiai — sakoma, širdis gera. Ir iš tikrųjų, jis puikus vyrūkas, ištikimas draugas, aukso širdelė, kur stengias visiems padėti, paskutiniu turimuoju dalyku pasidalyti; dalosi jis ir savo Žinija: prieš paskaitas draugai jį spiste apspitę, o jis vaikšto su jais po koridorių ir aiškina užduotąją pamoką, vis kiek susikūprinęs, dešinėj prieštukas, o tuo pieštuku Vladas ore visokias paaiškinamas figūras vedžioja. Ir draugai gražiai iš jo pamoką išmoksta.

Ir juo dienos toliau į ateitį bėgo, juo ėmiau labiau įsitikinti Vlado nemaža vertybe, jo įvairiais žymiais gabumais; visa jam tvarkoj — protas, atmintis, vaizduotė, jausmas. Oi, tas jo protelis toks aiškus, subtiliai ir giliai rėžias, lakus teorijai, bet ir praktikoj skersai išilgai laisvai vaikštinėjąs, viskuo besidomįs, viską pastebįs, viską besistengiąs perprasti. Iš viso — ir teorijoj ir praktikoj — jis palengva pasirodo esąs ne vien kritiškas, bet ir hiperkritiškas, ypač žmonių atžvilgiu . . . Mano Vladas buvo gerokai linkęs į pesimizmą, ir tai visose srityse" (t. p. p. 140-141).

Jurgučio gabumus, matyti, įvertino ir jo kanonų teisės prof. B. Žongolovičius. Nesant antros stipendijos į Petrapilio imperatorinę dvasinę akademiją (ją buvo gavęs M. Vaitkus), tas įtakingas vyskupo Paliulionio sekretorius suradęs lėšų iš kitų fondų Jurgutį pasiųsti į akademiją tolimesnėms teologijos studijoms (1906-10).

Ir čia pasinaudosiu V. Jurgučio 1965.VII.19 laišku. Petrapilyje radęs žymių profesorių, jų tarpe sumini tuos, kurie jį paveikę: (1) Pranas Būčys, dėstęs teologijos pagrindus, siedamas juos su pasaulio idėjų eiga. Buvę didelio darbo paskaitos — mokslas ir gyvenimas. (2) M. Godlewski, bažnytinės istorijos profesorius, vėliau Krokuvos univ. prof. ir Popiežiaus akademijos narys. Dėstęs smulkiai, plačiai: per du metus palietęs tik 1490-1520 įvykius. Dalyką siejęs su ano laiko politika, mokslu ir menu. Jo seminare vienais metais buvo nagrinėjama reformacija Lietuvoje. Jurgutis parašęs gerą darbą apie Radvilą Rudąjį. (3) Ign. Baltrušis, žemaitis, dėstęs kanonų teisę. Buvęs sausas, nuobodus, bet gilus. Kas turėjęs kantrumo bei ištvermės, galėjo pasinaudoti. (4) Trečiais metais atvykęs J. Matulevičius (vėliau arkivyskupas) sužavėjo. "Pamėgo mane. Dažnai lankiau jį. Nuostabus dės-i\iojas, nors ir be didesnės iškalbos. Paėmiau pas jį darbą 'Filosofiniai marksizmo pagrindai', Bes jis dėstė visuomeninius klausimus (sociolo-Marx-Engels daug kainavo darbo. Rodos, . rus jų raštus peržiūrėjau". Darbas trijų profesorių buvo labai gerai įvertintas, pripažintas pausdintinu. Darbo dalelė vėliau pasirodė Kaune atskira knygute "Krikščionybės ir socializmo" vardu. Matulevičius dar dėstęs dogmatiką, "kurios klausimus pamatavo sociologijos duomenimis". O toji sociologija buvo tapusi Jurgučio "hobby" dar seminarijos laikais.

M. Vaitkus, kuris per abejus akademijoj studijų metus (1906-08) naudojosi tuo pačiu kambariu su Jurgučiu, labai vaizdžiai aprašo, kaip pastarasis 1907 žiemą jam metė mintį, kad "Lietuvai reikia naujos organizacijos, būtent katalikų inteligentų organizacijos . . . Reikia pradėti ugdyti tikybos dvasioj jaunuomenę — au-gančiąją inteligentiją, gimnazistus, ir nokstančią ją inteligentiją, studentus, ir juos organizuoti". Nors tai būsią "sunku, bet būtina; o kas būtina, tai ir galima!". Ir taip 1908 vasarą Kaune, pasitelkęs kun. M. Vaitkų, kun. Pr. Kuraitį ir savo Joskaudų kaimyną kun. J. Galdiką, Jurgutis paruošė užsimotos organizacijos statutą, gavo per M. Vaitkų kun. A. Dambrausko jai pritarimą, vėliau prikalbino net Pr. Dovydaitį prie jos prisidėti ir tuo būdu faktiškai tapo ateitininkuos iniciatoriumi (žr. M. Vaitkus, Šiaurės žvaigždė, p. 193-219).

Subdiakonato šventimus Jurgutis priėmė 1907.XI.30 (senuoju stiliumi), o po poros dienų ir diakonatą Petrapilio katedroj. Kunigu buvo vysk. G. Cirtauto įšventintas 1909 vasarą Kauno seminarijos bažnyčioj (žr. Mistiniame sode, p. 193).

Per rusų istorijos ir literatūros egzaminus akademijoj Jurgutis "įkritęs į akį" svetimų tikybų departamento direktoriui, kurs paklausęs, ar nenorėtų pagilinti mokslo užsienyje. Atsakius taip, direktorius pasakęs: "Pasitarsiu su Jūsų vyresnybe. Gausi tinkamą mūsų stipendiją". Užsirašė jo pavardę. "Baigus mokslus, buvau pakviestas rektoriaus Žarnowieckio, kurs įsakė drauge važiuoti pas metropolitą Klučinskį (Petrograde), kurio kambaryje netikėtai išgirdau:

—    Važiuosi į Romą teisių studijuoti, gausi gražią valdžios stipendiją, baigęs būsi paskirtas Baltrušio vietoje.

—    Pasirinkau kitą miestą ir kitus mokslus. Pas mus teisę pamėgo Kazokas.
Išgirdau rūstų rektoriaus balsą:

—    Kas Tavęs prašė rekomenduoti? Tave rekomendavo, tarp kitų, ir pats Baltrušis.
Supratau — baigta. Linktelėjęs galvą, atsisveikinau. Daugiau nebemačiau nei Žarnowieckio, nei Klučinskio . . .".

Tas epizodas rodo bent du dalykus: (1) Jurgutis tiek seminarijoj, tiek ir akademijoj savo gabumais bei darbštumu aiškiai išskskyrė iš daugumos, ir jam galutinai buvo pasiūlyta ruoštis profesūrai; (2) tame pat laiške jis pažymi, kad "nuo gimnazijos suolo žavėjo ekonomika". Todėl vietoj siūlomos Romos su "gražia valdžios stipendija" pasirinko patrauklesnį Mūncheną, kurs "viliojo garsiais mokytojais, nors vietoj stipendijos reikėjo tenkintis savo geradario kun. Pr. Kuraičio pašalpomis. Tas posūkis nuo teologijos į ekonomiką, reikia manyti, buvo užuomazgos grūdu, kad vėliau jis, nors ir nemetęs kunigystės, vis tik tyliai buvo iš jos pasitraukęs (neteisingai J. Kardelis, rašydamas pernai metų pradžioj apie Jurgučio mirtį kanadiš-kėj "Nepriklausomoj Lietuvoj" skelbia, kad "kunigystę buvo pametęs ir buvo vedęs").

Tad baigęs teologines studijas magistro laipsniu, V. Jurgutis 1910-13 studijavo Mūncheno universitete. Ten susižavėjo ypač Lujo Bren-tano (1844-1931) paskaitomis. Brentano "skaitė ūkio istoriją, politinę ekonomiją ir ekonominę politiką. Jo auditorija talpino apie 1500. Beveik visuomet pilna. Nemaža svetimšalių, pasitaiko ir subrendusių. Užsirašinėju, vakarais perrašau. Tokių gražių paskaitų, tokių pedagoginių gabumų, tokios iškalbos nesu girdėjęs", rašė Jurgutis 1965 vasarą apie savo pamėgtąjį mokytoją. L. Brentano priklausė vad. vokiečių "katedrinių socialistų" grupei, t. y. tiems profesoriams, kurie universitetinę katedrą panaudodavo skleisti ir tuomet populiarioms socialinių reformų idėjoms. J. Schumpeter, austrų ekonomistas, vėliau dėstęs Harvarde, apie jį išsireiškia: "L. Brentano taip kalbėjo į studentus, lyg jis būtų politiniame susirinkime, o studentai reaguodavo pritarimo ar protesto ženklais" (History of Economic Analysis, New York, 1954, p. 802). Tarp kitko, L. Brentano po karo trumpą laiką buvo Bavarijos vyriausybės liaudies komisaru prekybos ir pramonės reikalams. Paliko visą eilę veikalų, svarbiausia socialinės bei ūkio politikos klausimais.

Iš kitų Jurgučio profesorių minėtinas W. Lotz kaip finansų ir bankų dėstytojas: "žymus specialistas, gilus mokslininkas, be didesnės iškalbos ir nemėgęs laikytis pasiruoštų paskaitų, vertė klausytojus įtempti protą". Iš jo kapitalinio veikalo "Finanzwissenschaft" Jurgutis vėliau nemaža pasiskolino savo "Finansų mokslo pagrindų" knygai, išėjusiai 1938. Laisvas nuo ekonomikos valandas Jurgutis užpildydavo, klausydamas paskaitų kituose fakultetuose (teisės, o ypač filosofijos fakultete psichologiją, pedagogiką, logiką, meno istoriją).

Baigdamas minėtą laišką apie savo studijas, Jurgutis taip išsireiškia: "Labai dėkingas esu mokytojams, bet kaltas ir tiems, su kuriais likimas suvedė, ypač Mūnchene. Čia gyvenau Studienhospitze. Buvo apie 60 žmonių. Daug svetimšalių, kurie baigę namie mokslus, čia gilino žinias". Gana šiltai mini apysenį Grum Grimailo, buvusį aukštą Rusijos teismų pareigūną, nusivylusį caristine tvarka ir apsigyvenusį užsienyje. Buvęs jis plačios erudicijos, daug išgyvenęs. "Sekmadieniais dažnai su juo darydavau ekskursijas. Daug nuo jo girdėjau, daug išmokau". Apie tą Grimailo rašo ir M. Vaitkus savo "Šiaurės žvaigždėj" (269-272). Jį Jurgutis net kvietęs į Lietuvą — profesoriumi į Kauno kunigų seminariją, užtikrindamas kviečiamąjį, kad jis gausiąs pakankamai ir koldūnų ir stikliukų! (mat, Grimailo juos didžiai mėgęs).
Pagal J. Vaišnoro duomenis, 1914 Berlyne ir Krokuvoj Jurgutis ruošęs magistro laipsniui disertaciją (Liaudies ūkis, 1966 nr. 2). Jei taip buvo, tai turėjo būti iš ekonomikos, nes teologijos magistrą buvo gavęs 1910 Petrapilyje.

Apsišarvojęs dieviškuoju ir pasaulietiniu mokslu, Jurgutis grįžo į Lietuvą. Jam buvo pasiūlyta būti liturgikos profesoriumi Kauno kunigų seminarijoj. O toji liturgika Jurgučio studijų metu seminarijoj dėl dėstytojo netvarkingumo buvo pasidariusi "lyg kokiu juokingu bau-buku; tad kartais mėgdavome paerzinti gabesniuosius draugus, kurie atrodė galėsią ateity būti seminarijos profesoriais, o ceremonijose būdavo drovūs ir nevikrūs, kad, girdi, palauk, baigęs mokslus, būsi paskirtas liturgikos profesoriumi! Ypač Ignas Labanauskas mėgdavo taip paerzinti Vladą Jurgutį. Ir keista: šit, pabaigus studijas Peterburge bei Mūnchene, vyskupas Cir-tautas buvo bepaskiriąs jį kaip tik liturgikos profesoriumi! Vargšas Vladas melste meldė paskirti jį verčiau kur nors provincijoj vikaru" (M. Vaitkus, Mistiniame sode, p. 33).

Pagal tą pačią M. Vaitkaus knygą, vysk. Cirtautas Jurgutį paskyręs vikaru į Švėkšną. Atrodo, čia būta ne taip, nes pats Jurgutis savo laiške 1965.VII.19 pažymi: "Švėkšnos nesu ir matęs". O jau 1914 vasarą kun. V. Jurgutis buvo Liepojoj parapijos vikaru, "ypač vokiečių dvasiniam reikalam" (M. Vaitkus, Per giedrą ir audrą, p. 196). Karą praleido Rusijos gilumoj. Tarp kitko, vienerius metus Saratove buvo kunigų seminarijos profesoriumi ir kurį laiką gyveno Ukrainoje pas savo viso amžiaus bičiulį kun. Pr. Kuraitį.

Ta proga norėtųsi priminti Jurgučio atsiliepimą apie Kuraitį, kai pastarasis 1964.XII. 18 mirė Kaune: "... paliko mane per 58 metus buvęs artimiausiu draugu prof. Kuraitis. Mudviejų draugystė, nors ir skirtingo būdo, dažnai skirtingų pažiūrų ir skirtingų kelių, nežinojo to 'mano-tavo' ... Jo asmeny tas Macaulay 'the philosophy of words and philosophy of works' sudarė vieną vienumą".

1918 vasarą M. Vaitkus, grįžęs iš Smolensko, jau rado Jurgutį Kauno kunigų seminarijoj bepietaujantį drauge su rektoriumi Maironiu ir K. Paltaroku. Mat, kurį laiką vis tik jis buvo tos seminarijos profesoriumi, nors prieš karą tokio paskyrimo ir nebuvo priėmęs.

1919-22 tarpe buvo įtrauktas į beatsistatan-čios Lietuvos visuomeninį - politinį sūkurį: 1919-21 krikščionių demokratų partijos centro komiteto narys; 1920-22 Steigiamojo Seimo atstovas, kur pasireiškė kaip finansų bei biudžeto komisijų generalinis referentas; 1920.XII. 13-27 Lietuvos delegacijos derybose su lenkais Varšuvoj narys, o 1922.II.2-IX.28 E. Galvanausko kabineto užsienio reikalų ministras. Iš to laiko žinomas vienas epizodas, kuris meta šviesos į Jurgučio dar 1907 M. Vaitkui pareikštą principą: "Sunku, bet būtina, o kas būtina, tai ir galima". Būdamas ministru, Jurgutis pranešė Sidzikauskui važiuoti iš Šveicarijos Lietuvos atstovybei Berlyne sustiprinti. Kai skiriamasis bandė teisindamasis atsisakyti, tai Jurgutis atsakęs: "Skiriu mobilizacijos keliu!" — ir persikėlimas paularé "galimas" . . . 1922 rudenį buvo paskirtas suorganizuotino Lietuvos banko valdytoju. Pagaliau 1925.IX.1 pradėjo dėstyti Lietuvos universiteto teisių fakultete. Pasitraukęs 1929 vasarą iš banko valdytojo pareigų, Jurgutis atsidėjo svarbiausia vien mokslo darbui universitete, o kėliau dar dėstė ekonomiką ir Aukštuosiuose Vytauto Didžiojo karininkų kursuose. Buvo taip pat Valstybės Tarybos nariu ekonominio bei finansinio pobūdžio įstatymų projektams ruošti. Iš jo paruoštų įstatymų geriausiai žinomi yra Lietuvos monopolių bei akcizų ir kreditinių įmonių įstatymai.

1938 pasiekė ordinarinio profesoriaus titulo, o 1939 jam buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis. Nuo 1940.1.1 buvo perkeltas į Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. Nuo 1941 rudens buvo to fakulteto dekanu ir Lietuvos mokslu akademijos pirmininku. Tų pat metų vasarą, draugų įkalbėtas, buvo sutikęs būti ūkio tarėju prie vokiečių okupacinės valdžios. Pradėdamas pareigas eiti, susikvietę svarbiausius bendradarbius ir pareiškė: "Ponai, pažįstu vokiečius; jie atėjo į mūsų kraštą mus ūkiškai apiplėšti ir fiziškai mus naikinti. Turime kovoti prieš tai, bet toje kovoje lietuviai būkime garbingi" (P. Vainausko liudijimas).


V. Vizgirda — Dail. V. Petravičiaus portretas (1939, 46"x35", aliejus)

Vykdydamas savo pažadą, Jurgutis nuolatos rašinėjo memorandumus generaliniam vokiečių komisarui, gyvais pavyzdžiais įrodydamas, kaip jų okupacinis režimas savais potvarkiais griauna Lietuvos ūkio pagrindus. Tų jo raštų nuorašai veikiai paplisdavo visame krašte ir, žinoma, stiprino gyventojų nuotaikas prieš okupacinį režimą. Matydamas savo pastangų bergždumą, Jurgutis veikiai iš tarėjo pareigų pasitraukė, bet savo laikysena užsitraukė okupacinio aparato neapykantą. Todėl visai suprantama, kad 1943 kovo mėn. jis buvo nacių areštuotas ir drauge su kitais suimtaisiais Lietuvos inteligentais išsiųstas į naikinamąją Stutthofo koncentracijos stovyklą. Tenai jau pirmomis savaitėmis Jurgutis buvo įjungtas į tų pačių lietuvių inteligentų kalinių koloną stambiems rąstams iš vienos vietos į kitą nešioti. "Profesorius Jurgutis, senyvas žmogus, greit pavargo, rankos jam ėmė virpėti, ir rąstagalis trečiajame kelyje nukrito nuo jo pečių. Kapas (darbų prižiūrėtojas), atrodo, to ir laukė. Pripuolęs ėmė Jurgutį stambia savo lazda mušti per nugarą. Jurgutį dar labiau sujaudino ir dar porą kartų, nebeišlaikęs svorio, nuleido rąstagalį nuo pečių. Kapas nebežiūrėjo kitų, tik sekė Jurgutį, lyg džiaugdamasis atradęs priežastį šiam žmogui pribaigti. . . Klaiku buvo žiūrėti, kaip mūsų Mokslų Akademijos pirmininkas atrodė visas mėlynas, kaip jo veido raumenys trūkčiojo, o visas veidas buvo varvančiu prakaitu apipiltas . . . Jurgučio nugara, kai jis grįžęs nuėmė marškinius, buvo kaip akėčiomis išakėta. Krauju pritvinkę randai dengė visą nugarą — sveikos vietos nebuvo niekur likę . . ." (S. Yla, Žvėrys ir žmonės, p. 82-86).

V. Vizgirda — EI. Gimbutienės portretas (1959, 37"x29", aliejus)
Kaceto smūgius atlaikęs, 1945 pavasarį bolševikų buvo pargabentas į Lietuvą. 1945-46 mokslo metais jam dar buvo leista dėstyti finansų mokslą Vilniaus universitete. Atleistas iš darbo, apsigyveno butelyje, prie kurio buvo žemės sklypelis. Gautame iš Lietuvos laiške 1946-56 metų gyvenimas taip aprašomas: "Dirbo darže, augindavo daržoves, paruošdavo žiemai sau malkas. Vasarą karščio metu gilindavo savo žinias. Taip tęsėsi kelis metus, bet sveikata kasdien silpnėjo. Tada velionis pasiliko sau spaudą, knygas, artimus draugus, lovą . . . Tuo laikotarpiu pardavinėdavo savo knygas Mokslo akademijai, antikvariatams" . . . Pagaliau 1957.VII.1 jam buvo pripažinta senatvės pensija. Nuo 1958 pradėjo gauti ir siuntinių iš savo dėkingų mokinių ir bendradarbių, pasitraukusių į laisvąjį pasaulį.
(Bus daugiau)
V. Vizgirda — Stasio Santvaro portretas (1966, 50"x42", acrylic-vinyl)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai