Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DR. PR. GAIDAMAVIČIAUS "IŠBLOKŠTASIS ŽMOGUS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Baltinis   
Dvasios ir medžiagos savitarpio priklausomybė matyti visoje kultūros istorijoje. Šį organišką ryšį suardė didžioji pasaulio katastrofa, išsiveržusi antruoju pasauliniu karu. čia žuvo ne tik kultūros ir meno paminklai, ne tik materialinės gėrybės, bet buvo pažeista ir pati žmogaus egzistencija savo gelmėse, išbloškiant žmogų iš gimtosios žemės ir savo kultūrinės aplinkos.

Ką reiškia šis išbloškimas žmogiškajai egzistencijai ir visai kultūrai, iš kur išblokštajam žmogui kyla pavojai, kokios yra tos jėgos, kurios graso žmogaus prigimčiai, atitrūkus nuo savo žemės, kokie dar galimi atramos taškai, norint išvengti visiško  sudužimo  ir  apatijos,   plačiai nagrinėja Dr. P. Gaidamavičius savo "Išblokštajame žmoguje".

Šioje knygoje autorius sprendžia tremties problemą, virtusią aktualia ne tik mums, bet ir milijonams kitų žmonių. Jos sprendime autorius eina būdingu moderniame mąstyme išryškėjusiu keliu: pakilti iki metafizinių aukštumų, neišleidžiant iš akių ir fizinės tikrovės. Jo knygoje yra išlaikyta toji organiškoji vienybė tarp gyvybės, gamtos ir Dievo, kurios trūksta Vakarų Europos mąstytojams ir kuri jo veikalą daro būdingai lietuvišką, mums suprantamą ir savą.

Jau pačioje knygos pradžioje autorius pasisako: "Savo dvasiniu pradu jis (žmogus) lengvai pakyla virš fizinės tikrovės, tačiau likti vien metafizinėje tikrovėje — nepajėgia" (14 psl.). "Fizinė tikrovė jam lieka nuolatine baze, iš kurios jis gali stiebtis ir erelio žvilgsniu dairytis beri-bėn" (ten pat). Ir autorius šio savo dėsnio laikosi visame dėstyme. Pirmuose keturiuose skyriuose jis nagrinėja šią "nuolatinę bazę", sudarančią žmogiškosios egzistencijos integralinę dalį. Į šią "bazę" įeina rastoji ir perkeistoji aplinka, kurią žmogus, su ja santykiaudamas, įima savo būtin. Tačiau šis įaugimas į aplinką nėra vien biologinis, bet ir dvasinis: "Grynai fizinis žmogaus suaugimas su aplinka negali būti imamas izoliuotai nuo dvasinio, iš kurio kaip tik išauga kultūra" (40 psl.). Dar labiau šis organiškas ryšys tarp dvasios ir gyvybės iškyla, kur autorius kalba apie "aš-tu" bendruomenę. Nors čia ryšys tarp žmogaus ir žmogaus tampa egzistencinis, dvasinis ir asmeninis, tačiau ir čia neišleidžiama iš akių fiziškoji tikrovė: "Bendravimas nėra tik dvasinio buvimo giedra be laiko ir erdvės, o asmens buvimas medžiaginėj tikrovėj" (53 psl.). ši "aš-tu" bendruomenė tobu-lėdama išauga iki "aš—mes" bendruomenės, kuries pagrindą sudaro šeima ir kuri savo atbaigimą randa tautinėje bendruomenėje. Tautinis bendruomenės ryšys yra taip pat ne vien biologinis, bet ir dvasinis: "Tautos, kaip bendruomenės, pagrinde glūdi ne biologinis, o dvasinis pradas. Taigi, ne kraujas yra konstitucinis tautos pradas, o dvasinė-kultūrinė realybė, kuria remiasi "mes-aš" centras". (80 psl.). Šis dvasinio tautos prado iškėlimas darosi labai aktualus, sprendžiant mūsų tautinės gyvybės išlaikymo klausimą, ir jis nurodo, kur glūdi šio klausimo sprendimo esmė: lietuvybės išlaikymo esmė yra ne fizinės lietuviškos kilmės akcentavime, bet lietuviškos kultūros kūrime ir perteikime, kuriame glūdi tautos gyvybė. Svetimos kilmės žmogų mes galime padaryti lietuviu, perteikiant jam lietuviškąją kultūrą. Ir priešingai — lietuvis pavirsta svetimtaučiu, perteikiant jam svetimą kultūrą: "Jei tėvai, perteikdami fizinę gyvybę, nepajėgia perteikti dvasinės tautos realybės, vaikas neišvengiamai atitrūksta nuo tėvų tautos, įsijungdamas kiton" (80 psl.). Tai yra gili tiesa, kurią patvirtina visas tremties gyvenimas. Svetimasis pasaulis, kuriame esame išsisklaidę, veržiasi į mūsų vidų, formuoja mus kitokiais žmonėmis. Kadangi tai yra natūralus-egzistencinis reiškinys, kadangi svetima kultūra natūraliai veržiasi į mus, tai čia nieko nepadės teoretinės kalbos apie pasipriešinimą svetimoms įtakoms ir apie savosios tautinės gyvybės išlaikymą, jei nebus įsteigtos institucijos, kuriančios, saugojančios ir perteikiančios savosios tautos vaikams savo kultūrą.

Apžvelgęs plačiai ir giliai žmogaus fizinį ir dvasinį įaugimą savo aplinkoje, kuri prasideda tėviške ir šeima ir baigiasi tėvyne ir tauta, susiorganizavusia į valstybę, išvesdamas tautinės vienybės ryšį iš tautos sielos ir ją atremdamas į konkretų tautos idealą, paskutiniuose trijuose skyriuose autorius nagrinėja patį iš-bloškimą ir jo pasėkas fizinei ir dvasinei žmogaus egzistencijai. Prievartinį išbloškimą jis skiria nuo asketinio išbloškimo, kuris yra laisvai parinktas ir aukštesnio idealo įprasmintas, todėl negriaunąs žmogaus asmenybės, bet padedąs jai tobulėti. Skirtingas tiek nuo tremties, tiek nuo asketinio išbloškimo yra metafizinis iš-bloškimas, kuris yra atitrūkimas nuo pačios būties šaltinio, todėl skaudžiausiai pergyvenamas, nors ir išblokštasis turėtų tėvynę  ir namus.

Pabaigoje autorius sustoja prie įvairių žmogaus reagavimų į išbloškimą: stoikinės laikysenos, maištinga savęs sunaikinimo ir vilties, kuri, išeidama iš "aš-tu" santykio ir atremta į Absoliutą, pajėgia išblokštąjį išgelbėti iš tremties grėsmės ir įprasminti jo gyvenimą.

Šias aktualias tremties gyvenimo problemas autorius nagrinėja ne tik gilia moksline rimtimi, bet ir gyvu iškeltųjų dalykų pergyvenimu ir juose įsijautimu. Jis ne tiek pasitiki protiniais išvedžiojimais bei įrodymais, kiek intuityviniais įžvelgimais, pasinaudodamas šiam tikslui mūsų ir pasaulinių rašytojų kūryba. Su šiuo jo metodu tik nelabai derinasi 129 psl. iškeltas priekaištas fenomenologinei filosofijai, esą, ji apsiribojanti būties apraiškomis ir nesiekianti jos gelmių.    Fenomenologinė    filosofija, atidengusi žmoguje, be racionalinių, dar ir intuityvines ir emocines pažinimo galias, kaip tik rado kelią į šias būties gelmes, kurios buvo svetimos tradicinei racionalinei filosofijai. Ji taip pat, iškeldama dalykiškumo svarbą filosofiniame mąstyme, apsaugo šį mąstymą nuo tuščių spekuliacijų, neturinčių atramos tikrovėje, būdingų tai pačiai racionalinei filosofijai.

Gal kiek pertemptas čia ir šviesuolių vaidmuo tautines gyvybes ugdyme: "Pastarajame (t. y. tautos dvasios ugdyme. A. B.) pagrindinis vaidmuo tenka šviesuoliams. Jie yra tikrieji tapsmo aktoriai. Visi kiti yra tik nebylūs tautiečiai, aidas ir jėgų šaltinis" (77 p.). Tautines kultūros išlaikymui vienodai reikalinga ir tradicija ir pažanga, ir kuris šių elementų svaresnis, sunku pasakyti. Daug faktų verčia manyti, kad tas "konservuojantis elementas" — ūkininkai mūsų tautoje turi lemiančios reikšmes ne tik tautinės gyvybės išlaikyme, bet ir jos ugdyme. Negalime paneigti ir niekas tai neginčija, kad ūkininkiškasis elementas glūdi lietuvio būdo pagrinduose. Toji naujoji šviesuolių karta, kuri sėkminai darbavosi ir tebesidarbuoja tautinės kultūros ugdyme, yra kilę iš ūkininkų. Geriausiu atveju jie yra antrosios kartos inteligentai, o trečiosios kartos sutinkami labai retai. Gyvenimo ritmas, vykstąs ūkininko sodyboje, yra savotiškesnis, ramesnis ir natūralesnis, negu miesto gyvenimas, kuris yra pakliautas techniškojo vyksmo dėsniams. Ūkininko gyvenimas yra pakliautas gamtos ir Dievo dėsniams, o jo konservatizmas nėra seklus papročių laikymasis, bet gilus patriarchališkas gyvenimo būdas, kurio šaknys siekia pačias tautos gyvenimo gelmes ir tolimą praeitį, ūkininkas yra paklusnus savo žemei ir Dievui, o nedirbtinėms kombinacijoms. Todėl politinės ar socialinės kombinacijos daug mažiau paliečia ūkininką, negu šviesuolį. Ir komunizmas žino, kad daug lengviau yra laimėti savo idėjoms nuo žemes atitrukusį darbininką ar moderniniame gyvenime paskendusį inteligentą negu ūkininką. Todėl prie ūkio kolektyvizacijos komunistai ėjo labai atsargiai, atidedami jį pabaigai kaip sunkiausią uždavinį. Būdamas pakliautas gamtai ir Dievui, ūkininkas yra sunkiausia nutautinti. Iškilus nutautinimo grėsmei, jis moka priešintis ne tik pasyviai, bet ir aktyviai. Todėl mums atrodo, kad ūkininkas tiek tautinės gyvybės išlaikyme, tiek jos ugdyme užima reikšmingą vietą, nes jis labiau negu kas kitas yra surištas su žeme ir tautos gyvybės gelmėmis, kurias autorius teisingai laiko žmogiškosios egzistencijos pagrindais.

Ir jei autorius kalba apie tautos sielą, vadindamas ją pastoviu dvasiniu pradu, kuriuo tauta yra gyva kaip tauta (96 psl.), tai šioji tautos siela, neiškreipta svetimų įtakų, gražiausiai yra išsilaikiusi ūkininkijoje. Ir kad mūsų ūkininkija, pasklidusi po visą pasaulį, yra susitelkusi išimtinai miestuose, o tėvynėje likusioji yra kclektyvizuojama ir tuo būdu sutraukiami šimtmečiais ugdyti ryšiai su žeme, ši aplinkybė sudaro labai rimtą grėsmę mūsų tautinei gyvybei. Lietuvis savo prigimties gelmėmis tampriau surištas su žeme negu kitos tautos žmogus. Nuo jos atplėštas, jis labiau grasomas didžiosios mūsų dienų nelaimės — sumasėjimo ir nuasmenėjimo. Ar jo individualybė bus užtenkamai stipri atsispirti šiam pavojui, parodys ateitis.

Tiek tremtyje, tiek tėvynėje pamažu nyksta mūsų tautos "ūkininkišku-mas", kuriame glūdi mūsų tautos gyvybė, ir mes tampame miestiečiais ir proletarais. Nyksta tie sentimentalūs ryšiai, kurie mūsų inteligentą traukė į kaimą. Nors tremtiniui, virtusiam miesčioniu, miesto gyvenimas ne visada yra malonus, tačiau jo vaikai, kurie auklėjami svetimos dvasios mokykloje ar tiesiog gatvėje, savo nuotaikomis išauga tikri mies-čionys, kuriems visa, kas lietuviška ir ūkininkiška, yra tolima ir svetima.

Nežiūrint šių menkų pastabų, kurios greičiau yra sugestijos, skaitant "Išblokštąjį žmogų", negu priekaištai autoriui, jo veikalas visumoje apima tas deginančias problemas, kurių išsprendimas yra vienas didžiųjų mūsų rūpesčių. Jame kiekvienas tremtinys, kaip įžangoje pastebi autorius, galės surasti pats save, galės susiorientuoti svetimoje aplinkoje, rasti tuos atramos taškus — tautinę kultūrą ir tikėjimą Absoliutu, į kuriuos autorius atremia mūsų viltis, ieškant išeities iš "absurdiško pasaulio" ir gelbstint save nuo apatijos ir visiško sudužimo. Jis padės ir vietiniams lietuviškos kilmės gyventojams suprasti, kad saugi pastogė ir geras uždarbis yra ne viskas savo tėvynę praradusiam tremtiniui; kad jis gyvena ne tik dabarties rūpesčiais, kiek praeities skausmingais ir džiaugsmingais atsiminimais ir ateities viltimis bei lūkesčiais; kad kitų laimė jam kelia tik skausmą.

Šis veikalas įdomus ne tik savo aktualiu tremties problemų sprendimu, bet ir lietuviškos filosofinės minties kryptimi. Nors mes esame Vakarų kultūros žmonės, tačiau šios kultūros neigiamybės — organiško ryšio tarp gyvybės, gamtos ir Dievo praradimas — mus dar nėra giliai palietęs. Mes dar nesame paklydę racionalizmo ir visų vertybių reliatyvizmo dykumoje, nors šios dykumos erškėčiai ir pasirodo. Kadangi Europa ieško iš naujo šio tarp gamtos, gyvybės ir Dievo prarasto ryšio, lietuvių tauta, išlaikiusi gyvą šį ryšį, savo kultūra gali būti labai reikšmingas įnašas Europos atgimimo kelyje.
A. Baltinis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai