Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZYS PAKŠTAS (Kalbėtojo portretas) PDF Spausdinti El. paštas


Kazys Pakštas nebuvo kabinetinis žmogus, kuris prisirakinęs prie rašomo stalo būtų galėjęs gaminti "kalbas". Jis popieriaus, tos baltos sienos, skiriančios jį nuo žmonių, nemėgo. Priešingai, jis veržte veržėsi prie žmonių, kuriuos savo žodžiu norėjo betarpiškai veikti. Tą jis gaivalingai ir darė, ir net taip sėkmingai, kad greit tapo vienu žymiausių mūsų kalbėtojų. "Bematant spėjo pagarsėti savo ugningomis kalbomis. Oratorius buvo smarkus, jau anuomet kone Krupavičiui prilygęs, o kitus, tuomet garsėjusius Ciceronus net lenkė", taip dr. G. Valančius "Drauge" (1960.X.15) atestuoja tą oratorių, kurio ryškiausius bruožus čia bandysime nubraižyti.

Vedamoji idėja
Didelis tėra toks kalbėtojas, kuris pasišvenčia vienai galingai idėjai ir jai besąlyginiai aukojasi. Demostenas iškilo savo kova už tėvynės laisvę. Ciceronas išgarsėjo savo akcija prieš bet kokią korupciją ir prieš sąmokslininkus. Mirabeau negailestingai pliekė pasenusį feodalizmą. Pittas, jaunasis, išeikvojo savo jėgas sukaldamas santarvės prieš Napoleoną. O'Connellis atkakliai siekė airių nepriklausomybės. Mažasis Windthorstas be baimės pešiojo Prūsijos aro plunksnas, o Churchillis nugalėjo bent dvi diktatūras. Jie visi laimėjo, nors kai kurie tik moraliai. Bet kokia kaina! Demostenas buvo neteisingai   apkaltintas   ir bėgdamas   nuo priešų nusinuodijo. Ciceronas buvo nužudytas. Pittas, vyresnysis, kalbos metu buvo širdies smūgio nutrenktas, o persidirbęs jo sūnus pasiekė tik 47 metų amžiaus. Canningas panašiai suardė savo sveikatą. Ir Mirabeau mirė 42 metus eidamas. Retas oratorius, kuris nebūtų tapęs savo aukų auka.

Tą tiesą, kad kalbėtoją sudarė visų pirma jo idealai ir tik paskui jo talentas, patvirtina ir mūsų oratoriai. Dovydaitis su Leimonu iškilo savo atsidavimu amžiniems siekiams, Endziu-laitis su Krupavičium daugiausia savo pasiaukojimu socialiniam teisingumui, Sleževičius savo rūpinimusi valstiečiais. Tą tiesą patvirtina ir Kazys Pakštas, mūsų tautinės minties misionierius.

"Svarbiausia jo idėja — taip rašo L. Dambriūnas — gelbėjimas Lietuvos, ir svarbiausia tam priemonė — dinamiška kultūrinė kūryba, kuri turėtų skleistis vertikaline kryptimi, kadangi mums horizontaliai skleistis nėra kur. Svarbiausia tam sąlyga — visų lietuvių vieningumas, nuoširdi tolerancija kitų pažiūroms. Nors daugumas lietuvių katalikai, tačiau kultūra kurtina platesniu krikščionybės pagrindu, nes ji visos Vakarų civilizacijos pamatas". Norint gelbėti ne tik Lietuvą, bet ir aplamai Vakarus, nesą kito kelio kaip visų krikščionių kova su klastinguoju laisvės priešu iš Rytų.

Šitos idėjos inspiruotas ir stumiamas, Pakštas kreipėsi į visus savo tautiečius, bet ypatingai į jaunimą, pabrėždamas, kad lietuviai naujaisiais amžiais dar nėra tarę savo žodžio ir jog kaip tik jaunųjų uždavinys jis tarti. Šitaip aukštindamas mūsų atžalyną, jis nemanė jame kurstyti kokį nors šovinizmą, o tenorėjo jam rodyti kilnų tikslą ir skiepyti pasitikėjimą savo jėgomis. Kaip jis tą uždavinį suprato, jaunimas galėjo išgirsti ir 1954 metais Čikagoje įvykusiame Ateitininkų kongrese, kur jis prabilo į jį šiais poezijos kupinais žodžiais: "Surinksime geriausius kultūrinius žmonijos laimėjimus, sujungsime juos lietuvių kultūros turinin ir apipinsime juos visų mūsų pievų kvapiais žiedais. Tai bus Lietuvos žodis moderniai žmonijai". Šiais atmintinais žodžiais jis dar sykį patvirtino, ką jis apie 1920 metus Fribourge kartu su Šalkauskiu jauna širdimi buvo pasiryžęs diegti į jaunas širdis.

Naujas skelbėjo tipas
Šitaip į jaunuomenę prabyląs kalbėtojas lietuvių tarpe įkūnija neįprastą oratoriaus tipą. Juo į tribūną žengė drąsiai į salę žvelgiantis, maloniai nusišypsantis, neaukšto ūgio, bet plačių pečių, gerai apsirengęs žmogus. Jis paprastai negreit gaudavo žodį, nes jau vienu pasirodymu iššaukdavo audringus aplodismentus — iš jo tryško visus pagaunanti jėga. Jo balsas skambėjo tvirtai, nešė toli, vienok neskardžiai, bet šiltai glostydamas klausytojus minkštu baritonu. Savo kalbą Pakštas įkūnija visa savo būtybe. Padeda jam rankos, kurios vienu mostu laimina viršun kopiančius, o kitu į gelmes švaisto užkietėjusius, bukapročius. Pasiryžėlius jis sutinka mielu žvilgsniu, gi Oblomovus ir jų lietuviškus sekėjus iš Kurmelių giminės jis suspaudžia užrūstintose savo raukšlėse. Padeda jam ir jo juokelius smagiai lydinti barzdžiukė; padeda ir jo ryžtingas žingsniavimas po sceną, kur jis iš visų vietų į visas vietas paleidžia savo žaibus.

Visu tuo jis tikras oratorius, kuris vaidina savo kalbą panašiai kaip aktorius atlieka savo rolę. Skirtumas tik tas, kad oratorius pats turi paruošti savo tekstą ir tai dažnai čia pat kalbos metu. Tokiu artistiškumu Pakštas nemanė prasilenkti su savo pašaukimu, o tikėjosi jo pagalba dar tiksliau pildyti savo pareigą.

Ne pro šalį šioje vietoje pabrėžti, kad Šalkauskis su Smetona nebuvo kalbėtojai griežta tos sąvokos prasme, o paskaitininkai, kurie ex cathedra perskaitydavo savo straipsnius ar rašomų knygų dalis. Ką juodu prie žiburio mintijo, tą jie daugiausia ir taikė prie žiburio susirinkusiems; viešas teksto perskaitymas iš traktatininko nedaro oratoriaus. Oratoriais juodu negalėjo tapti nė savų individualizmų persunkta kalba; Šalkauskis klausytojus nustebindavo daugybe filosofinių naujadarų, o Smetona stilistiniais savotiškumais.

Pakšto kalbėjimo būdas nesirėmė teorija, o savaimingai plaukė iš prigimto jo talento, kurį tobulino beveik vien savo praktika, sekdamas patrauklius pavyzdžius. Tokiais jis daugiausia gėrėjosi Amerikoje, kurios retorinis lobynas nuo Lincolno iki antrojo Roosevelto jam daug padėjo. Šis turtas jam buvo juo reikšmingesnis, juo mažiau jis galėjo naudotis lietuvių kalbėtojais, iš kurių karjeros pradžioje gal tik buvęs dūmos atstovas Martynas Yčas jam galėjo būti naudingas.

K. Pakštas pradėjo kukliai — prastose salėse, iš kurių jis visai amerikoniškai mušėsi į suvažiavimus kiek geresnėse patalpose; iš ten jis kopė į kongresus ir galų gale jam pavyko užkariauti ir mikrofonus stadionuose bei liuksusinių viešbučių salonus. Vargingas buvo tas kelias iš Čikagos pusrūsių į New Yorko "Stat-lerį", nuo provincijos bačkų iki Kauno "Metropolio". Bet jis atkakliai ėjo šiuo keliu, kuriame jį tik keli pajėgė lydėti — Šimutis, Račkus ir tolygūs.

Visa savo esme Pakštas nebuvo kitų mūsų Ciceronų atgarsis ar kopija, o tikras originalas, kurio savumai jį padarė, gera prasme, pirmu showman mūsų iškalbos istorijoje.

Minčių eiga
Tokio charakterio bei temperamento oratorius savo teksto ištisai neparuošia, o tenkinasi pagrindiniais punktais, svarbiausiomis tezėmis, reikšmingiausiomis išvadomis ir savo mintis suglaudžia logiškai sustatytoje, scenoje lengvai išskaitomoje dispozicijoje. Jam visai svetimas buvo metodas Churchillio, kuris, iš prigimties visai nekoks kalbėtojas, buvo priverstas savo tekstus iš anksto paruošti žodis žo-din. Stebėtina, kad jam paskui tribūnoje pavyko juos taip gyvai perduoti, lyg būtų momento improvizacija. Dar mažiau Pakštas būtų žavėjęsis Isokrato įpročiu vienos kalbos paruošimui skirti net dešimts ar daugiau metų. Mūsų Ciceronas ateidavo į sceną be gąsdinančio rankraščio, pasitenkindamas beveik nepastebimu planu.

Nors planas ir tarnavo Pakštui kelrodžiu, tačiau ir jo griežtai neprisilaikydavo. Akimirksnio įkvėptas bei pritarimo kaitinamas, Pakštas tekstą galutinai teformuodavo bekalbėdamas, tai jį kartais gerokai nuvesdavo nuo užbrėžtos dispozicijos. Dėl to šiandien ir sunku atstatyti jo pasisakymus, nes būtų klaidinga juos vertinti pagal užsilikusius konspektus, kuriuose jie tiek "tegyvi", kiek gėlė herbariume.

Prof. K. Pakštas kalba
Nuotr. V. Maželio

Šis konspektiškumas tačiau nenuvertina mūsų kalbėtojo; priešingai, parodo, jog Pakštas gerai žinojo, kad tikrą kalbą sukuria du "oratoriai" — be kalbėtojo dar publika. Yra juk tikras faktas, kad ši savo dvasios bangomis gali kalbą pakeisti, kartais ją net nukreipti į kitą pusę. Pakštas šio antrojo "oratoriaus" ne tik neatmetė, o jį tiesiog "sukūrė", savo publiką visaip užkalbindamas, provokuodamas, užpuldamas.

Žinodamas tą tik reliatyvią savo dispozicijos vertę, Pakštas tų "špargalkų" neišsaugojo. Bet mažas mums iš to nuostolis, nes jos visai nebuvo tobulos. Antai, konspekte, paruoštame 1952 Waterburyje įvykusiai Vasario 16-tos šventei, trūksta aiškiau nubrėžtos viršūnės, o itališkoje citatoje iš Dantės "Dieviškos Komedijos" aštuoniuose žodžiuose užtinki net tris klaidas.

Kalbos širdis

Nors tie konspektėliai ir nebuvo be klaidų, juose betgi netrūko tų trijų skyrelių, kurie sudaro kalbos vidurinę dalį — dėstymą, nes Pakštas žinojo, kad kiekvieno retorinio užsimojimo tikslas —docere, delectare, moveré. Dėl to jam ir rūpėjo auditoriją tiksliai painformuoti ir reikalą patraukliai perstatyti. Pirmame punkte jis nesigailėjo apsčių duomenų, ypač iš geopolitikos, kuri iš visų mokslų jam buvo pati reikšmingiausia. "Jo paskaita buvo įdomi — rašo vėliau tapusi antra jo žmona "Dienyne" (I, 2) apie jo 1958 metais Miami skaitytąjį referatą — ji buvo rimtai argumentuota tikrais skaitmenimis, statistikos duomenimis paremta. Iš karto jautėsi, kad tai ne taip sau pašnekėjimas, bet apgalvota paskaita, pailiustruota faktais ir skaitlinėmis". Jis taip pat neapleisdavo nė antrojo punkto. Vienok nesunku pastebėti, kad jis geriausias savo jėgas sukaupdavo trečiajai fazei — paskatai. Ja jis kiekvienam rėžte įrėždavo į protą ir į širdį — Tua res agitur! Štai jau minėtos waterburiškės prakalbos "Užbaiga":

Mūsų pareigos išeivijoje

a) Lietuvos laisve ne vien jos tautiečių reikalas. — b) šaltasis karas daug pavojingesnis pavergtųjų gyvybei negu paprastas karštasis karas. — c) Mes nenorime taikos be laisves. — d) Drąsa: Tiktai drąsieji gali reikalauti teisingumo ir laisvės. Tik drąsieji charakteriai išliks lietuviais; bailieji nutrupės kaip žieve nuo džiūstančio medžio. —

Reikia daug aukų: e) Auka irgi yra drąsos pareiškimas. — f) Lietuvos išlaikymas tolimuose kraštuose pati skaudžiausia problema. -- Svarbu neužmiršti lietuvių kalbos. — Svarbu vengti mišrių vedybų. — Svarbu vaikus mokyti melstis vien lietuviškai. —

Visa savo struktūra viešoji Pakšto kalba beveik visuomet panaši į dramą, kur rungiasi dvi šalys, būtent pilkoji kasdienybė su tais iš maskoliškos praeities atvilktais trūkumais, prieš kuriuos jis dabar rikiuoja atnaujintos tėvynės idealistus. Anuos jis ironizuoja, šituos gi broliškai apkabina ir traukia su jais "į kalnus, į viršūnes". Žinodamas savo tautiečių silpnybę taip lyriškai susižavėti idealais, kad kartais užmirštama jų įkūnyti, Pakštas primygtinai reikalauja akcijos. "Profesorius turėjo stiprų balsą — prisimena Pr. Baltakis — ir mokėjo jį panaudoti. Prakalbų metu nebijodavo pakelti tono ir vien savo balsu išgaudavo daug dinamikos". Pats dirbdamas "Šventajai Lietuvai", jis ir iš kitų jai reikalavo aukų. Dėl to jo retorika visai nebuvo kokia gražbylystė, kažkoks čiulbėjimas, o vienas smarkus raginimas plušėti kraštui. Kiti už Pakštą dailiau kalbėjo, sakysime, toks Šilingas, tačiau, išskyrus tik vieną Krupavičių, niekas nemokėjo taip galingai mobilizuoti klausytojų, kaip jis.

Suprantama tad, kad kaip tik šitoji kalbos dalis Pakštą užkėlė į tokias aukštybes, kur vyzdys ir valia veržėsi į kitas erdves ir į naujus laikus, kuriems jis tautą prisaikdino pagaunančiomis vizijomis. Nėra, tur būt, klausytojo, kuris nebūtų kada nors išgyvenęs tokio jo dvasios iškėlimo. "Nors girdėjau jį kalbant į-vairiomis progomis — rašo kun. St. Yla — bei Hartforde, Čiurlionio ansamblio lankymosi metu, jo žodis buvo labai gražus. Šį kartą jis buvo nepakartojamas, įkvėptas. Ligi dabar gailiuosi neužrašęs bent pagrindinių minčių".

Tai buvo pačios laimingiausios valandos Pakšto gyvenime, nes tuomet jautėsi paties likimo išrinktas pranašo balsu tautai apskelbti istorišką jos pašaukimą. Po to jis tik nenoromis nulipdavo į tą niūrią "realybę", kuri savo inercija vėl supančioja žmogų. Bet kad jo tautiečiai joje nebepaskęstų, jis degte įdegino savo idealus į jų sąžines, kad jie visi ir visam amžiui ryžtųsi "dirbti ir kovoti dėl Lietuvos".

Dvigubas pasiruošimas

Aišku, kad tokio tikslo siekiant negalima verstis improvizacijomis. Pakštas paprastai tokiomis ir nepasikliaudavo, o dažniausia ruošdavosi net dvigubai.

Tolimesnis, platesnis pasiruošimas apėmė jo studijas universitetuose, kurių lankė ketu-rius — tris Amerikoje ir vieną Europoje. Vėliau jis daugiausia laimėdavo iš mokslinės literatūros, ypač iš knygų geopolitinio turinio. Tą žinių lobyną jis nuolatos gausino iki pat paskutinių paskaitų, skaitomų Steubenville'o (Ohio) kolegijoje. Bet tuo nepasitenkindamas, jis praktikavo visai pakštišką pasiruošimą — nešė savo idėjas bei sumanymus į gausius savo bičiulių ir pažįstamų ratelius, visur, kur tikėjosi rasti šviesių protų ir miklių liežuvių, sugebančių išgvildenti jo nepailstamos fantazijos audžiamus planus.

Kleistas sykį pakeitė posakį "L'appétit vient en mangeant" į "L'idée vient en parlant", norėdamas tuo išreikšti, kad mes tik visaip iš-vartaliodami kokią temą pilniau suprasime joje sutelktą prasmę. Europos pietuose, kur švelnus oras glamonėja žmogų kone per visus metus, toks mintinis minčių išaižymas vyksta jau nuo šimtmečių; prisiminkime tik visur su visais filosofuojantį Sokratą. Ne be reikalo graikai tarė "Pradžioje buvo Žodis"; sunku būtų rasti dar šnekesnės tautos. Jų dialektikos keliu atsiekti laimėjimai tiek švietė Vakarams, kad ir ten atsirado tokių "Sokratų". Laisvės Alėjoje jis nešiojo Pakšto vardą — lengvai užkalbindavo kitus ir mielai davėsi užkalbinamas; visuomet buvo šnekus, dažnai net plepus, kartais iki įkyrumo. Šitaip išskaidrintas idėjas jis ir bet kur sugebėdavo užfiksuoti — kavinėje, baliaus pakraštyje, traukinyje, automobilyje, lėktuve.

Kadangi klausytojai iš kalbėtojo išgirdo tai, ką jie anksčiau kada nors su juo buvo išdiskutavę, jie tribūnoje matė ir girdėjo save, žinoma, tokioje tobulybėje, kurios jie vieni nebūtų galėję pasiekti. Tad, plodami jam, jie plojo sau patiems, kas bent iš dalies aiškina retorinį Pakšto pasisekimą.

Prof. K. Pakštas su St. Mikolajczyku CDUCE kongrese New Yorke 1953
Nuotr. V. Maželio

Stilistinis aruodas
Mes jau girdėjome, kad mūsų oratorius visai nemanė stebinti savo klausytojus meno žemčiūgais ar stiliaus įmantrybėmis. Jam tikrai terūpėjo kovoti už Lietuvą ir jai laimėti visą pulką idealistiškų Napalių. Vaižgantas tą Napalį buvo įvedęs į literatūrą, dabar kitas aukštaitis jį vedė į gyvenimą, kur tas vyrukas, anot Prano Naujokaičio, "savo galinga daina, kupina jaunystės energijos siela ir gilia tėvynės meile veiks jaunimą". Tam tikslui žodis Pakštui tebuvo įrankis ir ginklas, nes jis nenori estetiškai paikinti ir lepinti, o apšviesti ir išjudinti. Tuo atžvilgiu jis panašus į Burke, kuris mažai tepaisydamas estetiškumo degte degė noru ir kitus uždegti ir visai savo akcijai nesigailėjo sąmojo bei humoro. Pagal tikslą ir stiliaus priemonės, kurių būdingiausias trumpai suminėsime.

Visai  natūralu,  kad  Pakšto  mėgiamiausia žodžių rūšis yra veiksmažodis, nes šis yra tikras kalbos variklis. Lygiai natūralu, kad jų tarpe vyrauja "motorizuotieji", t. y. tokie veiksmažodžiai, kurie sakinį užkelia ant ratų ir ritina jį pirmyn. Ryškus pavyzdys yra 1928 metais Kybartuose Pakšto sakytoji kalba, kurios baigiamame skyrelyje jis savo publiką paskatina tarpe kitų šiais, įvairius dinamiškumo laipsnius reiškiančiais veiksmažodžiais: ieškoti, skelbti, įtikinti — padaryti, pakelti, kurti, šaukti — išjudinti, skubinti, kovoti, grumtis — laimėti. Tikras Napalio žodynas! (Židinys, 1928, nr. 5-6).

Tuo būdu išgautąjį veiksmingumą Pakštas dar sustiprina klausimų pastatymu: "Kas bus su Amerika? Kas bus?" Šis pavyzdys parodo, kad jis mėgo ir pakartojimus. Toje savo pačioje paskutinėje kalboje, 1960 m. rudenį Čikagoje skaitytoje, jis tąja priemone naudojosi net kelis sykius: "Mums trūko dar vienos generacijos. Dar viena laisva generacija!" — "Ta (mūsų) imperija užsimanė tobulo ištautėjimo. Tobulo!" — "Mokykla yra baisioje padėtyje. Baisioje!" — Savo auditoriją jis dažnai veikia ir kaupimais. Štai įspūdinga vieta iš tos pačios kalbos: "(Jaunimas) nebeturi savo dvasios, savo kvapo, savo jėgos, savo idėjos! Jaunieji suniurkyti, aplaužyti, pamurkdyti svetimuose skystimuose: sintetinės sielos, nedrąsios, beveidės, be talento" (Draugas, 1961.11.18).

Mūsų oratoriui ir svarbu rūpestingai suformuluoti pradžią bei galą, nes publiką reikia tuojau pagauti ir paskui stipriu rankos paspaudimu paleisti. Šiuo atžvilgiu būdingas šis A. Vaičiulaičio prisiminimas: "Prieš rinkimus į seimą, bene 1926 metais, Pakštas buvo atvažiavęs į Vilkaviškį mitinguoti. Salė buvo pilna. Pirmas kalbėjo K. F., rimtai, bet be kibirkšties. Tad ūkininkai pradėjo eiti sau pro duris. Paskui sce-non išėjo Pakštas ir pirmu sakiniu pagavo klausytojus. O tie pirmi, griausmingi jo žodžiai buvo: 'Vyrai, ar žinote, kada bus pasaulio galas?' Po to niekas nė nebandė eiti pro duris. Salė klausėsi kaip prikalta". Jis ne vieną kalbą pradėjo tokiu "žaibu", tokiu dažnai ir baigė. Bet "žaibai' nežino subtilumo, dėl to Pakšto sakiniai ir nepasižymi ritmingumu. Jis nepaisė (ar nežinojo) dėsnio, kad kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimas sakiniui suteikia sparnų, kurių pagalba šis greičiau ir smagiau pasiekia klausytojo ausį. Jo dinamika pasižymi jėga, ne ritmu, dėl to Pakštas ir šokti nemėgo.

Itin reikšmingą priemonę iškelia Pr. Baltakis: "Kiekviena proga jis rasdavo išsireiškimų, kurie būdavo paprasti, tačiau vaizdūs ir todėl ilgai palikdavo klausytojų atmintyje". Kiek šis pastebėjimas yra teisingas, matyti iš tų gausių sparnuočių, kurie Pakšto buvo paleisti ir giliai įsmigo į žmonių atmintį. Šituos sparnuočius formuluojant, Pakštas pasireiškė ne tik kaip žodžių meisteris, bet ir kaip psichologas, nes tuo jis įkaldavo klausytojui bent vieną neužmirštamą žodį, kuris jam vėl priminė ir kitus kalbos punktus. Tad paleidimas tokių lakių žodžių nebuvo tuščias žaidimas, o sąmoningai pritaikoma priemonė, kurios pagalba jis norėjo tautoje įamžinti savo idėjas. Kad tas jam pavyko, parodo ir tie gausūs sparnuočiai, kurie ir dabar skraido tiek egzilyje, tiek tėvynėje Perkelkime Lietuvą iš Azijos į Europą! — Veidu į jūrą! — Sukime Lietuvos laikrodį šimtą metų pirmyn!

Nors Pakštas ir gerokai pasitikėdavo savo konspektėliais, smagia publikos nuotaika ir savo sugebėjimu vikriai prisitaikyti prie situacijos, jis visgi neapleido nė tam tikro stilistinio pasiruošimo. Mat, pamėgęs retorinę aforistiką, jis rinko visokių priežodžių, patarlių ir kitokių liaudies posakių, kuriais jis vėliau taip gausiai paįvairindavo savo kalbas, kad jį, bent šiuo atžvilgiu, galima laikyti šiaurietišku Sancho Panzo broliu. Štai keli pavyzdžiai iš jo rinkinėlio: "Nė šioks, nė toks, kaip gervės vaikas.

—    Kas geltonlige serga, tam visi geltoni. — Pelenų kubilą suėsi, kol žmogų pažinsi. — Rokuojies, kaip žąsinas su kiaule". — Sugrįžęs į Ameriką, Pakštas tą rinkinį dar papildė Talmudo išmintimi: 'Do not judge thy friend until you findest thyself in his position. — He that is entirely taken up with trade cannot be wise.

—    He that increases learning increases life!".

Būdingų posakių Pakštas ieškojo ir geopolitikos veikaluose; po 1938 metų ypatingai John Guntherio knygoje "Inside Europe". Būdinga, kad mėgo atrinkti kiek ironiškus pasakymus, kurie jo humoristiškam dėstymui labai tiko. Štai keli jų: "Latvia: Here they will explain the difference between a Lett and a lat. — Finland: pays its debts, believes in cooperatives and produce timber. — Poland: Here watch the most powerfull nationalist spirit in Europe.

—    Soviet Union: Where the shadow of Ivan the Terrible looks at the shadows of Marx with Stalin somewhere between. — Denmark: lives on butter and eggs, and lives very well. Thank you!" — Visa šita ir panašia medžiaga, žinoma, nesudarė pagrindinio patiekalo, o tetarnavo pagardinančiais prieskoniais.

Nuotaikai sukelti daug mūsų oratoriui padėjo įgimtas jam humoras. "Pirmą kartą teko jį matyti 1928 metais Lietuvoje — prisimena Sonė Tomarienė — kai jis su paskaita buvo atvažiavęs į vieną vidurinę mokyklą. Kalbėjo labai įdomiai, su humoru, nuolat visi salėje juokėsi, bet labai susikaupę klausėsi".

Bet jis "linksmino" ne tik gimnazistus su studentais, bet ir sendraugius bei šiaip subrendusius, nes instinktyviai jautė, kad smagiai nuteikta publika mieliau klauso ir lengviau pasiduoda. Psichologiški samprotavimai jam dar patarė po sunkesnių vietų įterpti vėl lengvesnių, leidžiančių, anot Dovydaičio, "atsipūsti". Tokiu metodu Shakespeare sustatydavo savo dramas, panašiai dabar Pakštas suplanuodavo savo kalbas, kuo jis ryškiai skyrėsi nuo kitų mūsų, perdėm "rimtų", oratorių. Bet jis nenuslydo į cirko juokdario ar mugės šposininko žemumą, o liko visuomet visuomenės auklėtojas, kuriam humoras padėjo lengviau prisiirti prie tikslo. Daugelis ateidavo jo klausyti dėl tikro (ar tariamo)   "komiškumo";  bet  daugiausia  atsitiko taip, kad ieškojo juoko, o rado idealą. Dar pridurtina, kad kartais į savo neužgaulingą, kiek Falstaffui giminingą humorą įmaišydavo ir kiek ironijos. Tačiau Pakštas niekad nesigriebdavo cinizmo, taip būdingo Voldemarui, kuris kaip tik dėl to pretendavo ir į Ciceronus. Bet į ką jis nepretenduodavo?

Kad ir kalbėtojui tyla gali būti gera byla, Pakštas gerai žinojo ir todėl dažnai naudojosi pertraukomis. Tiesa, naujokas jų vengia, nes auditorija gali jas laikyti silpnybės ženklu; vienok mūsų oratorius, tokios baimės nevaržomas, jomis meistriškai vertėsi. Net dvigubu būdu.

Pirmiausia naudojosi tokia pauze, kuri dar stipriau pabrėžia paskutinius žodžius. Toliau ir tokia, kuria siekdavo išprovokuoti atsakymą. Jam nesvetima buvo nė ta pauzė, kuria geidžiama padidinti smalsumą ir norą žinoti tąsą. Jis pagaliau griebėsi ir tokios pauzės, kuria tenorėjo iššaukti katučių. Tik nemokša be perstojimo kalba. Ir kiti menininkai žino pauzių reikšmę, toks Bruckneris jomis tiesiog išgarsėjo.

Be šitos, tarsi, visai natūralios pertraukos, Pakštas išvystė dar kitą rūšį — tokią, kuri po Gruodžio 17 dienos pasidarė aktuali. Tuomet dėl cenzūros reikėjo atsargiau išsireikšti, gudriau žaisti žodžiais, prisidengti paradoksais ir verstis simboliais bei hiperbolėmis. Ypatingomis progomis, kada ir tokio gudravimo neužteko, mūsų oratorius apsigaubdavo tylos skraiste, kur mimika ir mostai atstojo žodį. Kadangi plačiame jo veide buvo daug vietos ištisam vaidinimui, judrūs jo bruožai mielai naudojosi šią-ja scena. Kur ir to neužteko, jis savo pantomimą dar palydėdavo intriguojančiais garsais bei sakinių fragmenčiukais, kuriais saugumiečiams užduodavo neatmenamų mįslių. Ištikrųjų, ką jiems sakė ta retorinė stenografija, visi tie "aha ... mm... ei ei . . . na na . . . cha cha . . na taip . . . pamanyk . . .", kuriuos Pakštas taip komiškai sukombinuodavo akių primerkimu bei pečių patraukimu, kad visa salė prapliupdavo juokais? "Atsimenu — rašo Z. Ivinskis — Pakštas vienoje Katalikų Akcijos konferencijoje, rodos 1934 ar 1935 metų rudenį, su dideliu sąmojumi palietė ir valdžios politiką. Tai darė tokiu būdu, kad policija neturėjo progos prikibti, kai klausytojai daug ką suprato ir juokėsi. Pakštas buvo tikras tokių kalbų meisteris. Kitą dieną "Lietuvos Aide" skaičiau, jis skerečiojęsis ir grimasas daręs lyg cirko clownas". — Kas nenorėjo ar negalėjo taip iškalbingai tylėti, tam grėsė pavojus patekti į kalėjimą. 1932 m. vasarą, po Marijampolėje įvykusio pavasarininkų kongreso sukišti į kalėjimą buvo net trys kalbėtojai — Dovydaitis, Leimonas ir šio rašinio autorius.

Galėtumėm minėti dar visą eilę retorinių priemonių, kuriomis Pakštas naudodavosi. Jų buvo net tiek, kad B. Babrauskas Pakštą laikė rašytoju, kuris iš apsirikimo tapo geografu. Nors tokio tvirtinimo tiesą ir galima kvestionuoti, bet tikras yra šis jo konstatavimas: "Įdomios mintys, paradoksai, palyginimai sklido kone iš kiekvieno sakinio" (Draugas, 1960. IX.24). Kokį vaizdingumą Pakštas tuo pasiekė, matyti pavyzdžiui iš kalbos, 1934 metų pavasarį pasakytos Lietuvos Vakarų Sąjungoje Kaune. Tame susirinkime dalyvavęs dr. G. Valančius užrašė be kitų šias vietas:


Prof. K. Pakštas jaunystėj


"Ne toje jūroje (Baltijos) Vytautas žirgą plukdė. Tautos ekspansija turi eiti ne Pripečio pelkių ir ne gudiškųjų smėlio plotų kryptimi. Mūsų kelias — tik j Vakarus, j jūrą, į plačius vandenis. Pajūrio žemės viena pėda brangesnė už šimtus hektarų tolimojo užnugario. Įsikabinkime kojom ir rankom į savąją jūrą, nes tik per ją Lietuva išplaukė į civilizacijos vieškelį. Andai, už lietuvius negausesni norvegai pasaulio vandenų "vežikais" pasidarė. Pats laikas jau mums išmokti ne iš kranto į jūrą, o iš jūros į krantą žiūrėti. Ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukioti savais laivais. Laikas ne profiliu, o visu veidu atsikreipti į jūrą" (Draugas, 1960.X.15).

Pasisekimas

Ar kalba buvo gera ir atsiekė savo tikslą, apie tai galima spręsti, nors ne visuomet, iš publikos laikysenos, jos pritarimo. Pastarojo Pakštui niekad netrūko, nes, kaip tvirtina Pr. Baltakis, "jo kalbos būdavo įdomios ir uždegančios, dėl to mėgiamos ir atidžiai klausomos". Tą patvirtina ir šiaip savo kolegos atžvilgiu gana kritiškas prof. Z. Ivinskis: "Garsus pasidarė Kaune Pakštas kaip įdomus kalbėtojas, sugebąs paberti įdomių minčių, mokąs — net be sąmoningo noro — išprovokuoti ištisas ovacijas". O iš Santa Monica (Cal.) gerai jį pažinojusi p. Starkienė atsiliepia šitaip: "Kalboje jis buvo aštrus arba komiškas, pagal nuotaiką ir reikalą. Jis buvo įdomus, teatrališkas".

Žinant profesoriaus Pakšto jaunatvišką dvasią, nesunku suprasti, kad juo itin žavėjosi besimokąs jaunimas. "Salėje buvo tiek daug moksleivių, kad netilpo, stovėjo susigrūdę, priemenėje, susėdę ant palangių, sėdėjo net ant scenos, kiti klausėsi iš lauko pro langus. Gimnazistai ilgai minėjo profesorių, net su pavydu: 'Kad mums toks mokytojas būtų!' Atsimenu — tęsia Sonė Tomarienė — po paskaitos žmonės ilgai nenorėjo išeiti, apspito kalbėtoją, klausinėjo". Ilgainiui mokiniai gal būtų juo apsivylę, nes, kaip Ivinskis išsitarė, "jis buvo oratorius vienai paskaitai. Paruošti tačiau paskaitas visam semestrui, susitelkti prie vienos materijos, buvo ne jo būdui".

Pažymėtina, kad mūsų "vienos paskaitos meisteris" pasisekimo turėjo ir skeptiškame Kaune, kur netrūko nė kritikų. Vienok ir šie turėjo pripažinti jo talentą ir net nesigailėjo katučių. Kad jis tokių susilaukė ir užjūryje, matyti iš tos pergalės, kurią jis 1941 m. rugsėjo mėnesį pasiekė New Yorke, kur jaunuoliai jį po kalbos ant pečių išnešė iš salės. Po aštuonių metų jis tame pačiame mieste įvykusiame Lietuvių Kongrese turėjo, anot B. Babraus-ko, net gintis nuo aplodismentų: "Tūkstantinė salė plojo profesoriui po kiekvieno sakinio, taip kad jis nebegalėjo kalbėti ir prašė neploti argumentuodamas, jog nesąs balerina" (Draugas, 1960.IX.24). Nors jis tuomet ir tramdė plojimus, jais, žinoma, negalėjo nesidžiaugti. Tokiais atvejais jam sunku būdavo nulipti nuo tribūnos, kur jis savo idealams laimėjo tiek sekėjų ir sau pačiam tiek gerbėjų.

Kadangi Pakštas savo kalbas būdingai formuodavo mostais, mimika ir kitais kūno judesiais, tai beveik vien iš šito išorinio išpildymo galėjai suprasti turinį. Štai prel. J. Končiaus atsiliepimas šiuo reikalu: "Prisimenu Pakšto 1942 m. per parapijos jubiliejų pasakytą kalbą Mont Carmelyje. Tąja kalba susižavėjo ir dalyvavę kitataučiai, nes jo dikcija jiem tiek imponavo, jog sakė, dar nesą girdėję iškalbinges-nio oratoriaus, nors jie lietuviškai nemokėjo". Panašiai atsitiko ir su manim, kai aš 1917 metais Fribourge pirmą sykį girdėjau jį kalbant lietuvių studentų susirinkime. Kas kita su Šalkauskiu . . .

Kas suveda krūvon Pakšto retorinio talento teigiamybes, tas, tur būt, mielai sutiks su šiuo L. Dambriūno vertinimu: "Sunku būtų nurodyti kitą tokį lietuvį kalbėtoją, kuris būtų prilygęs Pakštui tokiu iš širdies gelmių plaukiančiu įsitikinimu skelbiamos idėjos būtinumu ir kuris būtų pajėgęs tokiu įtaigiu balsu įtikinti klausytoją".

Šiuos gabumus pripažino net kitataučiai, kurie dažnai jį kvietė kalbėti. Tokiu būdu jis dar 1959 metais prabilo į Steubenville žydus, religiškai švenčiančius Naujų Metų sutikimą. Pakštas yra vienas tų retų mūsų oratorių, prasimušusių ir į svetimtaučių tarpą.

Kita medalio pusė
Po tokių "šventadienių" mūsų Ciceronas vėlai grįždavo namon, nes bičiuliai jį traukdavo į kokį jaukų kampelį, kur jį priglušindavo savo kalbomis. Po Pakšto — Pakštukai. Įkaitinti, jie nė nepastebėdavo, kiek profesorius pavargęs. Scenoje jis nejausdavo sunkumų, bet šviesoms užgesus nuovargis jį dvigubai spaudė. Pasiekęs namus, jis, išprakaitavęs, dažnai ir užkimęs negalėdavo nei kalbėti, nei valgyti, nei miegoti. Reikėjo brangiai užmokėti už oratoriaus laimėjimus. Tačiau įsismaginę jo gerbėjai to nepastebėjo ir Amerikoje jie nepaisė to fakto, kad jau nuo 1949 metų Pakšto organizmas turėjo tenkintis vienais inkstais. Visa tai dar mažiau matė ar nenorėjo matyti gausūs jo kritikai.

Bet visų pirma kritikuotina jo publika. Kodėl? Ogi dėl to, kad ji vis iš naujo norėjo išgirsti tą meisterį, kuris taip žavingai išreikšdavo, ką pati nemokėjo išreikšti. Todėl tą už-kerėtoją nuolatos kviesdavo tiek dešinieji, tiek kairieji; tiek davatkėlės, tiek rotariečiai; tiek Kaunas, tiek provincija, tiek rytiečiai prie Atlanto, tiek vakariečiai prie Pacifiko; tiek savi, tiek svetimi; tiek vienai paskaitai, tiek ištisam maršrutui nuo Alytaus iki Klaipėdos ir from coast to coast.

Kad tik lengviau sektųsi išgauti jo sutikimą, kvietėjai neretai tvirtindavo, nereikėsią jam ypatingai ruoštis, nes vienas jo vardas pripildysiąs salę. Tuomet Pakštas, idėjos verčiamas ir, be abejonės, ambicijos kutenamas, dažnai nepajėgė atsispirti prieš pagundą. Kodėl gi nustebintai auditorijai nepademonstruoti, kas pasidarė iš Užpalių "varliamušio"? Jis nebuvo garbėtroška, bet mėgo būti gerbiamas.

Provincijon vykdamas, Pakštas tikrai neturėjo pasistiebti, tai jį gundė priimti per daug kvietimų ir patenkinti publiką garsiųjų savo kalbų kopijomis. Tapytojai, skulptoriai taip daro; kodėl — jo manymu — taip nedaryti ir oratoriui, ypač jei šis vienas turi paruošti visas savo kalbas? Bepig tokiam Fr. D. Rooseveltui, kuris, kaip ir kiti aukšti pareigūnai, tam turėjo savo "negrų" — profesorių ir net dramaturgų. Dėl to Pakštas dažnai kartodavosi ir vis iš naujo paleisdavo žinomus savo "sparnuočius". Nuostabu, kad, nepaisant visų šių trūkumų, jis sugebėjo iš savo auditorijos išskelti dar tiek kibirkščių.

Pakšto garbei reikia pabrėžti, kad ir dažni jo pasirodymai jo piniginės nesustorindavo, nes honoraras (jei iš viso tokį kas mokėjo) būdavo elgetiškas. Tas mūsų nestebina, nes eilinis klausytojas nesugeba tinkamai įvertinti tokios rūšies "darbą". Net ir daugelis inteligentų nesupranta, kad retorika yra menas ir kad tik sunkiai atsiekiama tai, kas atrodo taip "lengva". Gal dėl šios priežasties kultūros istorikai dar neįtraukė į savo veikalus mūsų Ciceronų.

Aišku, kad kritikuotinas ir pats kalbėtojas. Pirmiausia tuo, kad jis, sėkmingos savo praktikos užliūliuotas, per daug nesistengė tobulėti. Antai, menkai domėjosi kvėpavimu, garsų formavimu ir savo dikcija ir t.t. Iš mūsų paskaitininkų, berods, vienas Šalkauskis tuo rūpinosi, apie 1922-23 metus tam vykdamas į sanatoriją "Weisser Hirsch" prie Drezdeno. Pro pirštus Pakštas žiūrėjo ir j teoretinę, sakysime, į psichologinę retorikos pusę. Ir stilistikoje jis mažai tepažengė pirmyn. Būdinga, kad tarp jo Čikagoj Pasaulio lietuvių archyve saugojamų knygų neužtinkame nė vieno iškalbos vadovėlio ir kad jis, matyti, pasitenkino vienu P. Gudelio 1958 metais Vilniuje išleistu patarlių bei priežodžių rinkiniu. Objektyvumo dėlei reikia pridurti, kad anuomet mums iš viso trūko atitinkamos literatūros savąja kalba; bent man tėra žinomi du leidiniai: 1932 m. pasirodžiusi B. Giedros "Retorika" ir šio straipsnio autoriaus trys metai vėliau išėjusi brošiūrėlė "Menas kalbėti". Nors, žinoma, vadovėlis nieku būdu neatstoja nė talento, nė praktikos, jis betgi naudingas, nes kitaip kalbėtojas su laiku sustings tam tikroje rutinoje.

Kaltas tokiu retoriniu skurdumu buvo, bent Lietuvoje, ir žodžio laisvės suvaržymas, nes iškalba težydi ten, kur žydi ir laisvė. Gal vėliau, pažangesnėje tėvynėje, mūsų retorika būtų užkopusi į tikro meno aukštybes; bet deja . . .

Kas pažinojo ne tik Pakštą, bet ir Kazį, tas žino, kad jis visai nesidžiaugė pigiais laimėjimais. Bet, to nepaisant, jis vis dėlto planingai nesilavino, o linko kiek į (nekaltą) smaguriavimą ir Demosteno uolumo vengė; tad nėra ko stebėtis, kad nepasiekė tos tobulybės, kurią prigimtas jo talentas būtų galėjęs laimėti.

Negalima nepaminėti jo politinių priešų reikštos kritikos. Ši kritika iš dešiniųjų konservatorių pusės daugiausia buvo ironiška, o komunistai iš kairės jį tiesiog išmaudė sarkazme. Iškalbingas pavyzdys yra Petro Cvirkos "Laisvėje" (1944.XII.12) išspausdintas pamfletas, įvardintas "Smetonos kiemo gaidys arba Kazys Pakštas", kur tarp kitko skaitome: "Kauniečiai, ypač buvę studentai, gerai atsimena šį keistuolį profesorių, į kurio paskaitą jaunuomenė rinkdavosi kaip į humoro ir juokų vakarus. Visai apsijuokęs, visų Kauno vaikigalių badomas pirštais, profesorius išsidangino į Ameriką. Kas mėgsta Pakšto juokus, tegul jų ir klausosi, o Lietuvių tauta sujungė savo likimą ne su pakštiško tipo juokdariais, o su broliška rusų tauta". Smerkdami tokį cinizmą, visai nemanome ginti Pakšto nuo užtarnautos kritikos. — Tikrų nepasisekimų tribūnoje jis mažai tepatyrė. Jis, berods, tik vieną sykį buvo nušvilptas, būtent tame Kauno studentų susirinkime, kur jis po Gruodžio 17-tos dienos pučininkus vadino laisvės duobkasiais. Bet ar jis nebuvo teisus?

Gulbės giesmė
Žinodami tą pagrindinę reikšmę, kurią retorika turėjo Pakšto veikloje, mes nesistebime, kad ji profesorių lydėjo iki grabo lentos ir kad ji gal ir yra tiesioginė jo mirties priežastis. Mat, jis po 1960 m. rugsėjo pradžioje Ateitininkų kongrese Čikagoje sakytos kalbos pareiškė jį globojusiam gydytojui dr. J. Meškauskui, kad tas žodis pagal jo sveikatą buvęs "pusė tono per aukštas" (Draugas, 1960.IX.17). Kuo gi? Išklausęs tą kalbą J. B. Laučka ją šitaip apibūdino: "Oratoriškumo atžvilgiu ji labai buvo vykusi. Pakštas čia buvo jam įprastoje geroje formoje — netrūko nei frazių, nei mimikos, nei žestų". Bet kaip tik to viso ir buvo per daug, nes kas tą kalbą klauso iš juostelės, tas gauna įspūdį, kad ji vietomis buvusi net visu tonu per aukšta. O tokiems tonams jo širdis jau buvo per silpna — mirė po kelių dienų ten pat Čikagoje.

Jei mes dabar, baigdami, ant svarstyklių dedame jo retorinius teigiamuosius privalumus ir jo trūkumus, tai pastebime žymią anųjų persvarą. Tai ir leidžia mums tvirtinti, kad Kazys Pakštas kartu su prel. M. Krupavičiumi sudaro mūsų iškalbos viršūnę Nepriklausomybės laikais.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai