Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRELATAS KAZIMIERAS ŠAULYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
Jo 80 metų amžiaus sukaktį minint

Šveicarijoje, tarp gražių kalnų, prie Lugano ežero savo gyvenimo rudens dienas vienišai leidžia Kauno arkidiecezijos generalvikaras, universiteto profesorius, Steigiamojo Seimo narys, Vasario 16-tosios akto signataras, monsinjoras Kazimieras Šaulys.

Jubilijatas kenčia tremtinio dalią, galima sakyti, mūsų visuomenės užmirštas) mažai ko pastebimas. Tai gana charakteringa viso jo tauraus gyvenimo žymė. Paprastumas ir kuklumas labiausiai nusako jo būdą. Tiedvi ypatybi atsispindi ir per visą jo gyvenimo veikimą. O išlikti visada natūraliai paprastu ir kukliu, ypač tokiuose aukštuose postuose, yra ryški aristokratiškos dvasios žymė. Ši reikšminga sukaktis yra tačiau proga priminti visuomenei apie tą žymų bei šviesų Lietuvos Bažnyčios ir tautos vyrą.

Štai kaip vaizdžiai ir gyvai mūsų garbingąjį sukaktuvininką nupiešia mūsų nepalaužiama-sai kovotojas prel. M. Krupavičius:
"Išviršinė Šaulio išvaizda — lieknas, tiesus, kaip miško pušelė. Galva nešama tiesiai, judesiai laisvi, natūralūs. Šypsena neapleidžia lūpų, net tada, kada jis vienas eina. Veidas ramus ir giedras. Niekad nemačiau susierzinusio ar įsi-nervinusio. Elegantiškas, žino visas poniškas manieras. Ir salionuose moka laikytis, tarsi būtų rūmuose gimęs. Mėgsta draugiją ir joje jaukiai jaučiasi. Ar su ministeriais kalbės, ar su kaimo ūkininku — Šaulys tas pats. Kalbos netrūksta. Tema vis susiranda. Bet ne plepys. Vyras aukštos inteligencijos, stipriai apsiskaitęs. Gali kalbėti įvairių sričių temomis. Kokia išorė, toks ir vidus. Charakteris lygus, kaip nušlifuotas. Kokia bebūtų atmosfera ir aplinka, Šaulys nepajudinamas. Stovi kaip uola. Seimo audrų metu jis šypsosi lygiai taip pat, kaip gražiausią pavasario dieną. Kai kiti žaibus mėto ir kumštis spaudžia, jis žiūri į visa tai su klaustuku veide — kuriems galams tie nervai ir audros? Jei kada ir jį kas išjudina, susijaudinimą ne betkas pastebės. Ne veidas, bet gal kalba išduos.

"Iš viso — savo vidaus struktūra ir išore -— Šaulys daro ne visuomenininko žmogaus įspūdį. O tačiau taip nėra. Jis socialus ne tik salione prie kavutės, bet ir perdėm yra visuomenininkas ir gilus ir nuoseklus demokratas. Vieno dalyko nemėgsta — viešų kalbų. Ir Steigiamajame Seime, kiek prisimenu, kalbėdavo dažniausiai tik kaip referentas. Jis kaip teisininkas dirbo įvairiose komisijose, jam tekdavo komisijos parengta tą ar kitą įstatymo sumanymą Seimo pilnaty referuoti". (Laiškas, 1951. XII. 1).

Sukaktuvininkas labai buvo pastovus ir savo pareigose. Daugelį metų jis dirbo tą patį darbą atsidėjęs, nuo jo neatitrūkdamas. Galima sakyti, jis niekur nevažinėjo po svetimus kraštus, ir visai nesitrankė po kitus kontinentus. Štai jo gyvenimo griaučiai: septynerius metus vikaras Panevėžyje ir penkerius ten kapelionas gimnazijoje (1899-1905. VI.). Šešiolika metų jis dėstė (1906-22) Žemaičių vysk. seminarijoje Kaune kanonų teisę ir dalį moralinės teologijos. Dvidešimt dvejus metus jis buvo kanonų teisės profesorium Teologijos-filosofijos fakultete. 26 metus (nuo 1926 iki šiol) jis yra Kauno arkidiecezijos generalvikaras. Pastovus jis buvo ir visuomeninėse pareigose. Dešimtį metų (nuo pat pradžios iki galo 1916 m.) jis buvo žinomos šalpos draugijos "Motinėlės" iždininkas. Nuo pat Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įsikūrimo (1918) prelatas Šaulys per 25 m. buvo vyriausios valdybos narys. Jis priklausė ir Savitarpinės Pagalbos komitetui vokiečių okupacijoje (1941-44). Tai buvo paslėpta L. R. K. veikla. Prelatas L. R. K. vyr. valdybos nario pareigas ėjo ir tremtyje iki 1945 m. vidurvasario. Tada jis apsigyveno Šveicarijoje, o Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas atstatė L. R. K. veikimą, sudarydamas vyr. valdybą iš Vokietijoje gyvenančių narių.

Jubilijatas yra žemaitis iš gryno Žemaičių krašto, iš srities, kur apie kovas su kryžiuočiais liudija daug piliakalnių; iš kampo, kurį ne kartą vokiečių ordino šnipai lankė, smulkiai aprašydami, kaip ir kur žygiuoti. Tai "Sweisna" ar "Swexte", mūsiškai Švėkšna, kur Stemplių kaime 1872. I. 28 gimė prel. Šaulys. Jis suėmė į save pozityviąsias tos žemės ypatybes; paprastumą, pastovumą, ramumą, sugebėjimą realiai ir blaiviai vertinti.

Beveik visus mokslus prelatas išėjo savame krašte: Švėkšnoj pradžios mokslas, gimnazijos keturios klasės Palangoj, kunigų seminarijos mokslas Kaune (1891-95). Kan. M. Vaitkus yra vaizdingai nupiešęs ano bundančio Žemaičių krašto ir Palangos gimnazistų tautines nuotaikas, nors jis Palangoje mokėsi vėliau. Jo raštai (pav., romanas "Rytmečio žygiai") supažindina su ana sena, mums šiandien labai įdomia atmosfera, kurioje teko bręsti mūsų žymiesiems ano krašto vyrams. Palangoje mokėsi ir A. Smetona, ir prel. Urbanavičius, ir eilė kitų. O kun. Dr. J. Stakauskas mums duoda gausios medžiagos, surinktos iš senų kunigų atsiminimų ir doktiftien-tų, kaip lietuvių kalba ir visa lietuviškoji dvasia prasiskynė sau kelią į Kauno seminariją ("Tiesos Kelias", 1938, Nr. 11 — 1939, Nr. 5). Klieriko Šaulio laikais jau žavėjo seminaristus savo lietuvių kalbos ir homiletikos (iškalbos) paskaitomis prof. K. Jaunius. Jau gyvai reiškėsi ir pačių klierikų tarpe lietuviškoji sąmonė.

Kaip labai žymėtinų gabumų jaunuolis, klierikas Šaulys 1895 m. rudenį buvo išsiųstas į Dvasinę Akademiją Petrapilyje. Ją baigė 1899 pavasarį aukščiausiu laipsniu, kokis buvo akademijoje duodamas — teologijos magistru. Jis turėjo parašyti du mokslo darbus. Vienas jų buvo rusiškai: apie Krylovo pasakėčias. Labai įdomi, ir vis dar iki šiol labai aktuali, buvo teologinė tema: "Jeronimas Savonarola kaip dorovės reformatorius". Savonarolos charakteris ir pats jo veikimas, net katalikų tarpe, labai įvairiai vertinamas. Kai kurie jo veikalai nuo pop. Pauliaus IV-jo yra indekse. Tačiau vis daugiau atsiranda balsų, bandančių tą didelį domininkonų pamokslininką, baigusį Florencijoje 1498 m. kartuvėmis ir laužu, suprasti ir pateisinti. Net buvo pastangų jį kanonizuoti. Už šitos painios problemos išnagrinėjimą stud. Šaulys gavo aukščiausią įvertinimą ir akademiją baigė "su ypatingu pagyrimu".

1899. VI. 29. vysk. Paliulionas įšventė akademiką kunigu. 1949. VI. 29 jis galėjo minėti savo kunigystės auksinę sukaktį. Ta kilnia proga Vaidevutis-Lapelis, jubilijato mokinys, gražiai išleido 67 psl. sukaktuvinį leidinį.
Savo mokslus baigė kun. Šaulys priešpaskutiniais 19-tojo amžiaus metais. Ką nuveikė jis per pusę naujojo — mūsojo šimtmečio? Jubilijato veiklą reikia suskirstyti į tris pagrindines sritis: 1. pedagoginis-mokslinis darbas, 2. baž-nytinė-administracinė tarnyba, ir 3. visuomeninis-politinis veikimas.

1.   Pedagoginis-mokslinis darbas.

Paskirtas į Panevėžį vikaru prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, nuo 1901 m. kun. Šaulys tapo kapelionu Panevėžio realinėj gimnazijoj. Už dvejų metų buvo paskirtas kapelionu ir mergaičių vidurinėj mokykloje. Nelengva tada buvo kapelionauti aplenkėjusiame mieste. Po 1905 m. revoliucijos, kurios įdomius reiškinius Panevėžyje pats prelatas aprašė ("Tėvynės Sargas", 1948, Nr. 4, 258 p.), reikėjo kiekvienoje klasėj tikybos pamokoms suskirstyti mokinius į lietuviškai ir lenkiškai kalbančiųjų grupes. Nesant lietuviškų tikybos vadovėlių, mokiniai užsirašinėdavo. Susipratę gimnazistai domėjosi kiekvienu žemaičio kapeliono žodžiu. Tarp jų buvo ir būsimasis kalbininkas prof. J. Balčikonis. Jis pirmąjį lietuvių kalbos žodyno tomą (1941) dedikavo savo mokytojui.

Panevėžyje būdamas, kapel. Šaulys ėmė vis stipriau domėtis socialiniais klausimais, ruošė socialinio turinio konferencijas bažnyčioje, ar sakė pamokslus, kur buvo aiškinama krikščioniškojo socialinio mokslo pagrindai. Prieš Bažnyčią nukreipti revoliucionierių bei socialistų šūkiai (1905) reikalavo katalikų aktyvumo. Enciklika "Rerum Novarum" buvo davusi aiškią socialinę programą. Berods, 1906 m. kap. Šaulys su pora kitų tautiečių dalyvavo Varšuvoje socialiniuose kursuose. Paskui tokie kursai buvo suruošti Kaune ("Tėv. Sargas", 1948, Nr. 4, 259-260 p.).

Tada ir buvo išleista prel. K. Šaulio knyga "Socializmas ir mūsų sociališkieji reikalai" (200 psl.). Apie jos genezę jubilijatas davė mums laišku tokių paaiškinimų: "Marksistų bolševikų (maksimalistų) ir menševikų ginčai baigėsi, regis, 1903 m. Londone. Viršų paėmė bolševikai, surinkę daugiau balsų Lenino doktrinai. To įvykio žinią perskaičiau atsitiktinai kažkokiame lenkų ar rusų laikraštyje. Skaitant šiurpulys ėmė krėsti, lyg tartum būčiau instinktyviai nujautęs, kad bolševizmo nelaimė ištiks mus po kelių dešimčių metų. Šiaipjau apie marksizmą ar socializmą pas mus, Panevėžio padangėje, maž kas tenusimanė šio šimtmečio pirmaisiais metais, išskyrus nebent studentavusią jaunuomenę. Bet kilus revoliuciniam subruzdimui po rusų-japonų karo, bolševikinis marksizmas pasidarė ir pasireiškė labai veiklus. Prasidėjo smarkus bruzdėjimas su streikais, mitingais gatvėse, su "bački-niais" kalbėtojais. Agitatoriai kėlė į padanges marksizmą ir jų vadinamus proletarus, ir bjauriausiai burnojo vadinamuosius buržujus, kulo-kus, dvarininkus, dvasininkus.

"Lietuviškų knygų apie socializmą mažne kaip ir nebuvo. Reikėjo ką nors skubiai daryti. Atsitiktinai pakliuvo man į rankas viena lenkiška brošiūra apie marksistinį socializmą, išleista Galicijoje, parašyta gana populiariai kažkokio autoriaus Myš. Skaitant man atėjo į galvą aiški mintis: neatidėliojant išleisti panašaus turinio knygutę lietuviškai, išdėstant populiariai netinkančias ir kenksmingas mūsų žmonėms bedieviškojo marksizmo mintis. Paruošęs paskubom rankraštį, nusiunčiau iš Panevėžio į Kauną prof. Dambrauskui-Jakštui, redagavusiam tuomet Šv. Kazimiero Draugijos leidinius. Knygutė buvo paskelbta pavadinimu "Socialistai ir musų sociališkieji reiKalai", bet nukreipta ypač prieš bedieviškąjį marksizmą, kuris tada buvo labiausiai skleidžiamas".

Kun. K. Šaulys savo susidomėjimą socialiniu klausimu rodė, rašinėdamas "Draugijon". Iš to atsirado jo veikalas "Sociologija". Kasinėjo jis, be ano meto lietuvių spaudos ir į "Przegląd Katolicki", "Dziennik Wilenski". Laiku supratęs socialinio klausimo svarbą, kun. Šaulys pats praktiškai daug veikė Panevėžy, organizuojant didelį elgetyną (žr. t. p. 259 p.). Tačiau nuo praktinio darbo ir kapelionavimo jis buvo pašauktas aukščiau.

1906 m. vidurvasaryje jis buvo perkeltas į Kauną. Čia jis, tik su mažute pertrauka, išgyveno visą laiką iki pat 1944 m. bolševikinės okupacijos. O toji pertrauka buvo, kai pirmojo karo metu (1915. IX.) vysk. Karevičiui su kurijos įstaigomis buvo įsakyta pasitraukti iš Kauno tvirtovės rajono "ne arčiau kaip Dniepro upės". Drauge su seminarijos inspektorium kun. Kaz. Paltaroku, kaip vyskupo sekretorius, išbuvo jis Smolenske iki 1916. VII. Tada Apaštalų Sostui tarpininkaujant, iš kariaujančių vokiečių-rusų buvo gauti leidimai. Per neutralią Švediją ir Berlyną buvo pasiektas Kaunas. O ten kietoje okupacijoje ir vyskupas ir jo sekretorius buvo labai reikalingi.

Kaune kun. K. Šaulys visą laiką dėstė kanonų teisę. Iki 1922 m. jis buvo seminarijos profesorius. Kai tik buvo sukurtas Lietuvos universitetas (1922. II. 16), jis tapo docentu, greit ekstraordinariniu ir ordinariniu profesorium vis kanonų teisei. Iš jo profesoriavimo yra knyga "Kanoniškojo proceso teisė" (1926).
Pats ilgametis prelato dėstymas universitete nebuvo kokios suteoretintos aukštos juridinės spekuliacijos, bet iš gyvenimo paimti svarbūs ir pamokantys dalykai. Studentams tai buvo svarbios ir didelės praktiškos naudos paskaitos. Juk ir pats dėstytojas, nebeturėdamas laiko labiau atsidėti rašymo ir studijų darbui, stovėjo praktiško administracinio Lietuvos Bažnyčios gyvenimo viršūnėje.

2.   Bažnytinė-administracinė tarnyba.

Prel. Šaulio asmenyje yra įkūnytas Žemaičių vyskupijos ir Kauno arkidiecezijos aukštas bažnytinės administracijos pareigūnas. Lietuvoje nebuvo nė iš tolo jam lygaus, kuris turėtų tokį patyrimą, ir tokiu atsidėjimu būtų tam darbui paaukojęs beveik visą savo gyvenimą — 40 metų.

Šitą tarnybą jubilijatas pradėjo 1911 m. sausio 1 d. Pasitraukus vysk. Cirtauto sekretoriui kun, prof. B. Žongolavičiui, kuris save laike lenku, jo vieton buvo parinktas kun. K. Šaulys. Tai parodo, kaip jau tada buvo vertinamas kun. Šaulio tinkamumas. Sekretoriumi jis pasiliko ir prie vysk. Karevičiaus iki 1920 m. O vėliau tapo kancleriu. Milžiniškoje vyskupijoje (su Kuršu ir Žiemgala apie pusantro milijono katalikų) darbo padaugėdavo dar ir todėl, kad nuolat reikėdavo turėti reikalų su įkyria rusų administracija, vis reikėdavo kovoti prieš jos įtarinėjimus ir daug aiškintis raštu. Sunkumų darydavo ir besitempia lietuvių santykiai bažnyčiose su lenkuojančiu elementu. Sekretoriui nuolat reikėjo sekti įvairias valdžios instrukcijas, pažinti rusų įstatymus ir rašinėti raštus keturiomis kalbomis (rusų, lotynų, lietuvių ir lenkų). Nuo 1920 m. iki bažnytinės provincijos sudarymo (1926. IV. 4) prel. Šaulys pas vysk. Karevičių buvo kurijos kancleriu.

Pirmasis Lietuvos metropolitas arkiv. J. Skvireckas generalvikaru pasirinko prel. Šaulį (1926). Kad tas pasirinkimas buvo vykęs ir geras, parodo faktas, jog jubilijatas tose pareigose tebėra iki šiandien. Ordinarui generalvikaras yra dešinioji ranka, jo "alter ego". Eidamas tas pareigas, prel. Šaulys visą laiką ir visame buvo brangus ir artimiausias arkivyskupo bendradarbis. Jis, be to, buvo labai aukštai vertinamas ir visos diecezijos kunigų. Jiems net dažniau teko susidurti su generalvikaru ir naudotis jo patarnavimais (žinios iš J. E. ark. Skvirecko).

Per tuos keturis dešimtmečius prel. Šaulys yra įdėjęs labai daug tokio ne viešo darbo, kurio niekas knygose neužfiksuoja. Jo rankos raštai pirmiausiai j ieškotini ne bibliotekų lentynose, bet kurijų archyvuose, parapijų klebonijose ("Tiesos Kelio", "Draugijos" oficialinės dalys, Vatikano dikasterijose.
Nors prel. Šaulį pareigos buvo ir labai suėmusios, jis vis rasdavo laiko ir visuomeniniam veikimui.

3.   Visuomeninė-politinė veikla

Ją sukaktuvininkas pradėjo, kapelionauda-mas Panevėžyje, kur jis veikliai dirbo organizuojamoje "Panevėžio labdaringoje draugijoje". Buvo jis ir komitete Panevėžio elgetynui steigti. Plačiu mastu organizuojant, buvo įkurta prieglauda 200 žmonių ("Tėy. Sargas", 1948, Nr. 4, 259 p.). Kaune buvo jis Žemaičių vyskupijos kunigų susišelpimo draugijos kasininku. Nuo pat "Saulės" draugijos įsikūrimo, kai tik Šaulys persikėlė Kaunan, tuoj teko įsijungti į jos darbą. Iki 1911 metų prof. Šaulys toje svarbioje Lietuvos švietimo draugijoje buvo pirmuoju iždininku. Tapęs sekretoriumi — dar reikėjo dėstyti ir seminarijoje — begalėjo likti "Saulės" draugijoje tik valdybos nariu.

Suprojektavo prof. Šaulys įstatus ir žinomai besimokinančios katalikų jaunuomenės šalpos organizacijai — draugijai "Motinėlei", kurios pašalpomis naudojosi daug lietuvių tautai ir valstybei nusipelniusių vyrų, pradedant prezidentu A. Stulginskiu ir baigiant prof. St. Šal-kauksiu. Per visą draugijos gyvavimo laiką prel. Šaulys buvo jos iždininkas. Tad prieš pirmąjį karą jis buvo trijų svarbių draugijų iždininku. Rūpestingai saugojo jis "Motinėlės" kasos knygas per visokius negandus. Tik 1944 m. toji brangi knyga, kur stipendininkų ir šelptųjų sąrašuose figūruoja tiek daug garbingų asmenų, daugiausia tada studijavusių užsienio aukštosiose mokyklose, pasiliko naujose kapitulos patalpose.

Verta šitoje vietoje užfiksuoti žinutę, kurią jubilijatas šia proga mums suteikė: "Kun. Šauliui, ką tik persikėlusiam iš Panevėžio į Kauną mokytojauti kunigų seminarijoje, teko sekretoriauti redaguojant ketinamos steigti "Motinėlės" draugijos įstatus, susirašinėjant su carinės valdžios įstaigomis, kol buvo išgautas būsimosios draugijos įstatų patvirtinimas. Įteikus Kauno gubernatoriui reikiamą prašymą ir įstatų projektą, buvo nekantriai laukiama teigiamo atsakymo, bet susilaukta neigiamo. Dėl ko? Dėl to, jog įstatuose figūravo straipsnis, kad skiriant draugijos pašalpas, bus teikiama pirmenybė krikščioniškos pasaulėžiūros moksleiviams. Gubernijos valdžia "prisikabino", kaip sakoma, prie to nuostato ir aiškino, esą, ketinamoji steigti "Motinėlės" organizacija esanti religinė draugija (tartum kokia tikybinė brolija); dėl to gubernatoriaus valdžia esanti nekompetentinga tvirtinti tos rūšies draugijų įstatus. Tikybinės draugijos (religioznoje obščestvo) esančios vidaus reikalų ministerijos žinioje. Po ilgesnių "chodadaistvų" ir asmeninių prašymų buvusiųjų tuomet mūsų draugų Petrapilyje, buvo susilaukta galop "Motinėlės" įstatų patvirtinimo iš pat ministerijos. Anuomet tai nebuvo paprastas daiktas".

Jau nebe lokalinės, profesinės, ar karitaty-vinės reikšmės turėjo prof. K. Šaulio veikla 1917-18 m., kai jis, tarp keturių kunigų, Vilniuje žinomoje 214 asmenų konferencijoje buvo išrinktas į 20 asmenų Lietuvos Tarybą. Tai buvo jau grynai politinis ir svarbus darbas lietuvių tautos ateičiai. Prieš 12 metų jis buvo dalyvavęs krikščionių demokratų grupėj didžiajame Vilniaus seime. Lietuvos Taryboje jis būdavo nuolat dviejose komisijose: konstitucijos ir įstatymų redagavimo. Konstitucijos komisijos pavedamas, jis paruošė ir suredagavo projektą tai konstitucijos daliai, kur yra nustatomi Bažnyčios ir valstybės santykiai ir kulto reikalai. Tas projektas, su nežymiomis pataisomis, seimo buvo priimtas ir įrašytas konstitucijon.
Kan. Šaulys nuolat važinėjo iš Kauno į Lietuvos Tarybos posėdžius Vilniun. Aktyviai reiškėsi jis posėdžiuose, kai Taryba suskilo po 1917 m. XII. 11d. nutarimų apie "amžiną ryšį su Vokietija" (žr. Z. Ivinskis, "Vasario 16-tos akto genezė", "Židinys", 1939 m. Nr. 2, 194-211 p.). Pasirašė jis ir tą mums šiandien labai brangiu tapusį dokumentą — Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo aktą. Šitaip prel. Šaulys yra laisvame
 

A. TAMOŠAITIENĖ   Sekmines   Lietuvoje
 
pasauly vienas iš tų trijų gyvų Vasario 16 akto signatarų (šalia prof. M. Biržiškos ir prof. St. Kairio).
Šauliui teko rytojaus dieną, kaip L. Tarybos prezidijumo buvo sutarta, bandyti įteikti per Lietuvos administracijos šefą Kaune oficialiu keliu Vasario 16 aktą Vokietijos vyriausybei. Žinoma, žygis nepasisekė. Tarybos aktui vokiečių militarinė valdžia Lietuvoje nerodė jokio dėmesio ir, susisiekusi su savo įstaigomis, atsisakė iš viso iš kan. Šaulio tokį dokumentą priimti. Aktas tačiau nuėjo kitais kanalais iki Berlyno, pateko į dienraščius, ir buvo paskaitytas Reichstago posėdyje (žr. prel. K. Šaulys: Prie vasario 16 d. istorijos, "T. Sargas", 1947, Nr. 1, 87 p.).

Dalyvavęs krikščionių demokratų judėjime jau prieš pirmąjį karą, prelatas K. Šaulys buvo jų eilėse ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Buvo išrinktas į St. Seimą. Momentas buvo labai svarbus. Reikėjo ne tik gerų patrijotų seime (tokių ten buvo daug), bet ir išsilavinusių ir įstatymų srityje nusivokiančių vyrų. Tad į St. Seimą ėjo rinktinių inteligentų būrys, kurie paskiau iš aktyvios politikos pasitraukė dėl kitų pareigų. Čia matome krikščionių demokratų bloke gen. Gal-vydį-Bikauską, prof. VI. Jurgutį. Valstiečių liaudininkų grupėj figūruoja pik. K. Škirpa, prof. A. Rimka, prof. V. Lašas. Pas socialdemokratus seime reiškiasi prof. Čepinskis ir t.t. Tai buvo tikra Lietuvos kūrėjų karta, kuri dirbo, veikė, leido įstatymus, davė konstituciją
Tyliam ir labai pareigingam prel. Šauliui triukšmingas Seimas tačiau nebuvo tinkama vieta. Stenogramos rodo, kad jis gana retai eidavo į tribūną. Iš viso yra kalbėjęs tik 4 kartus. Kai besiveržiančių reikštis vis netrūkdavo, jis kalbėdavo tik iš esmės. Štai jis nurodo nenuoseklumus žemės reformos įstatymo projekte. Ištisoje kondensuotoje paskaitoje jis išaiškina vėl praeityje bažnytinių žemių valdymo vystymąsi (atėmimai ir atlyginimai), padarydamas konkrečių pasiūlymų (84 posėdis, 1921. IV. 26). Buvo prel. Šaulys bendrosios teisių komisijos narys.

Didžioji mūsų politikos asmenybė, Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmininkas ir krikščionių demokratų lyderis prel. M. Krupavičius taip apibūdina prel. K. Šaulio vaidmenį Steigiamajam Seime:
"Vieną karštą Steigiamojo Seimo dieną aš kažkokiu klausimu kalbėdamas pavartojau lotynišką maksimą — Natūra non patitur saitus. Socialdemokratas, universiteto rektorius Če-pinskas, labai nervingas žmogus, pašokęs nuo savo suolo, pradėjo šaukti iš vietos — patitur, patitur. Ir po manęs užėmė tribūnoje vietą. Maniau, sumals į miltus. Juk gamtininkas, fizikas, mokslininkas, savo dalyko gilus žinovas. Bet politika nugalėjo mokslą. Nesumalė. Gražus Šaulio gestas. Pasiskubino savo vienminčio gelbėti. Priėjęs prie manęs, labai mandagiai kaip visada, su šypsena veide, pakišo kažkokį, nebeprisimenu, argumentą. Tik tuomet ir gal tik iš paskubinto alsavimo aš pajutau jį esant susinervinusį. Tai buvo vienatinis kartas, nors teko su juo dirbti gana ilgai ir visokiose aplinkybėse".

"Šaulys, kaip Steigiamojo Seimo narys, man ypatingai buvo brangus ne tik dėl to, kad buvo vienas stipriųjų frakcijos narių, kad visur galima buvo drąsiai jį statyti — nei apvils, nei gėdos nepadarys, nes Seimo nario pareigoms buvo stipriai pasirengęs ir kaip politikas ir kaip socialinių klausimų bei krikščioniško socialinio mokslo žinovas. Man jis buvo brangus ir dėl to, kad tuo metu katalikų socialinis mokslas nedaug kam buvo žinomas. Dažniausiai net inteligentai tenkinosi katekizmu. Kai pastačiau žemės reformos klausimą taip, kaip vėliau ji buvo pravesta, ne vienas reformą vadino vagyste, plėšimu, o mane — bolševiku . . . Šaulys, kaip sąmoningas demokratas, visur aiškiai ir stipriai palaikė ir žemės refomą ir konstitucijoj tuos punktus, kurie ne vienam katalikui atrodė ne katalikiški ir bolševikiški. Šaulio aiškus tų klausimų palaikymas nuramindavo tuos opozicionierius dėl savo neišmanymo, nes jie darydavo išvadą: jei Šaulys palaiko, tai palaiko ir vyskupas, vadinasi, neinama prieš Katalikų Bažnyčios mokslą, ir Krupavičius nėra toks baisus plėšikas ir bolševikas, kaip jiems atrodė. Tokiu pat būdu jis labai padėjo man vesti gana griežtas reformas be stipresnės opozicijos frakcijoj ir dėl to, kad tokią pat poziciją jų atžvilgiu užėmė, kaip Šaulys, Seimo nariai kunigai: Dogelis ir Staugaitis, vėliau tapęs vyskupu. Nariai frakcijoje, balsuojant tą ar kitą painesnį klausimą, labai dažnai žiūrėdavo, kaip balsuoja Šaulys. Šaulio rankos pakėlimas tokiais atsitikimais išlaisvindavo jų sąžinę iš įkyrių skrupulų. Frakcijos atstovas Pijus Kriščiūnas iš Didžiųjų Šelvių kaimo nuo Vilkaviškio man taip vieną kartą pasakė: "Aš jumis pasitikiu, visada balsuoju už jūsų pasiūlymą, bet man ramiau, kai kartu su jumis balsuoja Šaulys!" Šaulys buvo ir Konstitucijos Komisijos narys. Ten jis buvo naudingas Tumėnui, kaip man žemės reformos klausime, darbininkų ir kituose klausimuose. Šaulys bendrai buvo naudingas Seimo darbuose žmogus. Prie kiekvieno klausimo jis sąžiningai pasirengdavo ir savo nuomonę labai giliai ir vykusiai pagrįsdavo. Dirbdamas Seime, jis labai daug gero padarė Lietuvai, padėdamas įvesti joje demokratinę ir krikščioniška santvarka".
"Šaulys buvo netrumpą laiką ir krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys. Sava žiniomis, savo kruopščiu darbu ir orientacija politikos ir socialinėje srityje jis ir čia suvaidino teigiamą vaidmenį, kaip ir Seime". (Laiškas, 1951. XII. 1

Įkūrus universitetą, kai reikėjo ten teologams dėstyti kanonus, rūpestingas pareigos ir darbo žmogus, prof. Šaulys nebegalėjo apspėti, ir iš St. Seimo pasitraukė. Jis pats šiandien apie tai taip rašo: "Išstojau iš seimo, kad nebegalėjau, nebeįstengiau atlikinėti įmanomai naudingiau ir sąžiningiau visų turėtųjų, ar pavestųjų pareigų dėl laiko stokos. Iš vienos pusės seimas, iš antros darbas, plačios anuomet Žemaičių vyskupijos, kurijoje ir profesūra Teologijos-filosofijos fakultete. Seimas reikalavo iš savo narių anuomet, valstybės atsikūrimo pradžioje, labai daug darbo, atiduodant jam visą laiką ir energiją, ypač, kad inteligentinių jėgų procentas seime nebuvo žymus. Pilnaties partijos susirinkimai, frakcijos darbai, komisijų posėdžiai, leistinų įstatymų projektų studijavimas ir panašūs darbai užimdavo visą laiką. Turėdamas kitas svarbias pareigas, atsiradau priešais alternatyvą: pasilikti seime, ar atsidėti tarnybinių pareigų darbui. Pasirinkau antrąją alternatyvą. Dirbant parlamentarinį darbą be pilno atsidavimo, susidaro nepakenčiama ir nenaudinga padėtis. Dėl laiko stokos negali reguliariai lankytis ir dalyvauti frakcijų posėdžiuose ir darbuose, neturi progos, nei galimybės pareikšti ir motyvuoti savo nuomonę, bet dėl frakcijos drausmės turi pasiduoti priimtajam nutarimui, su kuriuo nesutinki ir kuris yra priešingas tavo įsitikinimui. Arba vėl ateini į komisijos posėdį ir dalyvauji be reikiamo pasiruošimo, neišstudijavęs ir neap-svarstęs pirma nagrinėtojo klausimo, neturėdamas tiksliai suformuluoto savo pasiūlymo projekto; nubalsavus tenka pasiduoti priimtam nutarimui, nors matytum, kad tavasis pasiūlymas būtų galėjęs praeiti ir būti naudingesnis, jei būtum buvęs tinkamai pasiruošęs tam sumanymui, pasiūlymui ar pataisai motyvuoti ir apginti.

"Išstoti iš Seimo, tai visai dar nereiškia nebe-dalyvauti politikos gyvenime. Mes visi jame dalyvaujame, kad ir ne taip, kaip parlamentarai..." (Prelato Saulio rašyta 1951. XI. 28).

Įsitraukęs į nuolatinius kurijos rūpesčius (pirmininkavimas bažnytinių turtų valdymo komisijoje ir t.t.), generalvikaras vis mažiau begalėjo rodytis visuomeniniuose reikaluose. Tik Liet. Raud. Kryžiuje jis nuo pat pradžios ištikimai nešė savo vyriausios valdybos nario pareigą. Domisi jis viešaisiais mūsų reikalais iki šiol. Vis rūpi jubilijatui ką nors ir rašyti. Štai išsiuntė dabar į "Lux Christi,, straipsnį "Hierarchijos laips-niavimo ir titulavimo klausimu, Jubilijato darbas Bažnyčiai buvo įvertintas regimais ženklais. Jau 1916 m. jis tapo Žemaičiu kapitulos kanauninku, o po Maironio mirties (1932) — kapitulos prelatu. 1937 m. prel. Šaulys gavo popiežiaus rūmų prelato titulą (Prelatus domesticus).

Dar didesnis būtų sąrašas ordinų ir garbės ženklų, kuriuos yra gavęs prel. K. Šaulys pačioje Lietuvoje ir svetur. Tačiau ne ordinais, kurių jubilijatas nemėgo, o savo šviesia ir garbinga veikla aukštosiose pareigose nusipelnė lietuvių tautos pagarbą. O toji jo tauri dvasia, kuri nuolat reiškiasi santykiuose su žmonėmis, pasilieka gyvu skatinančiu pavyzdžiu jaunesnei šviesuomenės kartai, ne vien tik kunigų tarpe. Galop jis mums yra ir istorinė figūra — tas vyras, kuris su Dr. J. Basanavičium, A. Stulginskiu, A. Smetona, prof. M. Biržiška, St. Kairiu, Pr. Dovydaičiu, K. Bizausku, P. Klimu, J. Staugaičiu, J. Šauliu, J. Vileišiu ir dar kitais savo parašą padėjo po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktu.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai