Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽMONĖS IR ŽVĖRYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė S.   
Žmogus tampa tarsi žvėrimi, kai sutrypia tai, kas jį nuo žvėries skiria: Dievo paveikslą, įspaustą žmogaus prigimtyje. Kasdieniškose    sąlygose    to    nepastebime taip ryškiai, nes žvėriškąjį žmogaus reiškimąsi aptramdo valstybės įstatymai. Sužvėrėję žmonės ir iškrypėliai, kurie pasidaro visuomenei pavojingi, uždaromi už grotų. Karo metu, o ypač toje valstybėje, kuri ir savo įstatymuose Dievo balsą užslopina, žvėrys sustoja vartuose, o žmonės suvaromi už spygliuotų virbų. Koks tada esti čia gyvenimas, aprašo Stasys Yla, buvęs žmcgžvėrių rankose ir naguose. Kad iš jų dar gyvas išėjo, yra tiek pat nuostabus daiktas, kaip ir jo parašyta knyga. Gali ją skaityti ir labai atidžiai, vis-tiek visko neperpranti: lieka tamsi žvėries paslaptis, kaip tas neįspėjamas apokalipsinis skaitmuo, kuris vis dėlto žmogaus vardą reiškia.
žvėris, tas tikras gyvulys, niekada nenupuola žemiau savo prigimties, žmogus gi nukrinta žemiau gyvulio. Tuo jis parodo, kad nėra žvėris. O jei toks nėra, kaipgi žvėriški atrodo jo darbai, aprašomi toje St. Ylos knygoje: žmonės ir žvėrys dievų miške. Net patsai miškas, kuriam senieji lietuviai buvo dievų vardą davę (ten buvo jų žemė), naciškų žmogžvėrių buvo paverstas it kokia velnių dumblyne arba, kaip autorius pastebi, "mirusiųjų miestu . . . Tūkstančiai, čia negimę, mirė nuo nuodingų švirkštų, nuo dujų, nuo šūvių. Iškilmingiausia mirtis buvusi kartuvėse. Miesto pakraštyje buvęs išmūrytas pečius, kuris degęs dieną ir naktį ir buvęs kūrenamas žmonių lavonais". Kūrenę jį žmonės, tikri žmonės, bet jie garbino žvėrį ir jo žymę ėmė į savo kaktą ir ant rankos (Apr. 14, 9).

Šita žvėriška ranka, pasiženklinusi sulaužytu kabliuotu kryžiumi, 1943 metų pradžioje sugaudė 46 iškilius mūsų inteligentus iš įvairių profesijų ir sukišo į Stutthofo kacetą, prie gražių Baltijos marių, kur kadai buvo sena lietuvių žemė. Autorius nuo čia ir pradeda pasakoti slopią ir skausmingą, savo ir suimtųjų draugų kančią — tuos šiurpius ir nykius ka-ceto pergyvenimus.

Kai 1943 metų kovo mėn. 25 d., praėjęs Kauno, Tilžės, Karaliaučiaus ir Marienburgo kalėjimus, iš sunkvežimio jis buvo išlaipintas su kitais prie Stutthofo stovyklos, "gražus miškas supo šią vietą ir ošė taip raminamai, kaip kurorte". Atokiau stovėjęs dviejų aukštų mūrinis namas ir vienaaukščiai mediniai namai, šviesiai pilka spalva dažyti; prie jų buvęs įrengtas mažas sodelis su fontanu ir gulbės nameliu; visur buvę galima pastebėti vokiškas tvarkingumas ir švarumas, net mediniai stovyklos vartai buvę dailiai lentelėmis išpinti ir nubaltinti. "Viskas tuose vartuose gražiai suplanuota — viršuje net bokštas su langeliu įrengtas. Tik ne visi pastebėjo, kad iš to bokšto, į kiemo pusę, kyšojo kulkosvaidžio tūta..

Ir tai buvo žvėries ženklas. Jis gamtos idiliją pavertęs laikė pragaru sugaudytiems ir čia sugrūstiems žmonėms, kurie buvo sukimšti, kankinami ir marinami ankštuose ir žemuose barakuose, atitvertuose įelektrintų vielų ir apstatytuose ginkluotų sargybų. Vokiška tvarka, apie kurią autorius užsimena, čia reiškėsi masinėmis žudynėmis, o jų mėgstama švara buvo palaikoma laistomu krauju. Pabrėžti tam kontrastui, kuris skiria žmogų nuo žvėries, būtinai reikėjo balto gulbės namelio.

Autorius pažymi, kad pro jį praėjo daugiau kaip 100,000 žmonių, daugiausia lenkų ir žydų. Didesnė jų pusė iš Stutthofo gyvi neišėjo. Stovyklą evakuojant, kai priartėjo rusų frontas, išvaryta į nežinią 50,000 (1945 metų sausio pabaigoje). Kai kurie iš jų aplinkos keliu vėl buvo sugrąžinti ir vėl išvaryti. Taip daug nelaimingųjų suklota pakelėse, sniego pusnynuose ar nuleista laivais į jūros dugną. O "kuriuos Viešpats išvadavo iš priešų rankos, — sako autorius psalmės žodžiais, — klaidžioja tyruose, vienatvėje, nerasdami kelio į gyvenimo miestą".

Rasti būdą tam visam nupasakoti žodžiu ar raštu taip pat nėra lengva. Reikia patirti ir išgyventi tą kančią. Autorius ir nurodo, kad lieka pasibaisėjimas nežmoniškąja dvasia, bet užvaldo ir aptilimas, santūrumas, kuris nesireiškia šaukliai, rėkiančiai ir reklamiškai. Tokia yra ir Stasio Ylos knyga.

Kas norėtų joje jieškoti aprašymo žiaurių ir sadistiškų scenų, nupasakotų plačiai ir smulkmeniškai, to pasigestų. Autorius tik vienu kitu sakiniu tai paliečia, kaip opią žmonijos žaizdą, ir atšoksta. Tiesa, vienoj kitoj vietoj jis nustemba dėl tariamo savo nejautrumo, kai žmogus miršta ar kraujas išsilieja, bet iš visos knygos skaitytojas mato ką kita: didi kančia autoriaus lūpas užčiaupia. Ji tokia didelė, stichinė, kad tas sužvėrėjęs žmogus, kuris kitą užplaka, ar tas sukapotasis — abu jie viso siaubo neapima ir neparodo. Jis glūdi kažkur giliau — žmogaus sielos bedugnėse — ir prasiveržia staigiai ir nelauktai, žmogus lieka bejėgis tai aptarti. Kenčiąs ar nukentėjęs daugiau tyli: jį kažkas sulaiko, tiesiai žadą užima. Negi suprasite ten nebuvę ?

Vis dėlto autorius stengėsi nupasakoti tą išgyventą kančią, kiek galima plačiau ir giliau. Jei kas nesuprastų, — paliktų bent dokumentas ir pamoka tiems, kurie toli buvo nuo tų baisybių ir nūn tariasi nieko bendro neturį su žvėriškumu. Ar nebuvo tai žmogaus darbai? Apskritai, žmogaus? Autorius dėl to skiria daug vietos analizei žmogaus dvasios, kaip ji reiškėsi toje mirties unksmėje, kuri atverdavo visą žmogų, sakytume, jį ant delno padėdavo Pasirodo, žmogus ir mirties agonijoje pasilikdavo žmogumi, jei jis toks anksčiau buvo. Kas gi turėdavo neapvaldytą žvėries instinktą, čia jau laisvai siautėjo kitus draskydamas.

St. Ylos knygoje galima aptikti tris kategorijas tokių žvėržmogių: esesmanus nacius; kapus, iš kalinių parinktus; ir karo demoralizuotus žmones, kuriuos autorius sutikęs jau už stovyklos vielų. Ana, du lenkų kariai ateina ir susprogdina bombą tarp vaikų, kurie ruošėsi pirmajai komunijai. Girdi, kam jie Dievą garbina? O stovykloje Dievo vardo iš viso nebuvo leista minėti. Kryžiai ir medalikėliai buvo nulupinėti nuo suimtųjų krūtinių su įsiutusiu įnirtimu, trypiami ir laužomi. Sužvėrėjęs žmogus negali pakęsti to ženklo, kuris jam primena, kad jis yra pagal Dievo paveikslą sukurtas.

Autorius rodo tai savo knygoje iš visų pusių, pasirinkęs ir pasakojamąjį ir nagrinėjamąjį rašymo būdą.
Vienam tik pasakojimui būtų pakakę rašyti iš eilės, kaip laikas ir įvykiai klojosi. Bet autorius giliau žvelgė. Savo pergyvenimus jis suėmė į atskirus epizodus, o juose iki subtiliausių sielos virpėjimų prieina prie pavienio kalinio, prie žudiko kapo ir prie paties vyriausio inkvizitoriaus nacio. Autorius tuo būdu parodo ne tik tai, kaip žmogus buvo niekinamas, trypiamas ir naikinamas, bet ir ką jis išgyveno: ir žudomasis ir jo žudikas. Kai kuriose knygos vietose psichinės analizės skaitytoją verčia giliai susimąstyti. Ar tas mūsų laikų siaubas neišlindo iš po skverno žmogaus, kuris tik vardą žmogaus turėjo, o seniai jau keturiomis vaikščiojo ir dar tebevaikšto?

Iš antros pusės, toje kančioje sušvyti tokia kilni dvasia tikro žmogaus, jo pasiaukojimas nelaimingam draugui, jo paslauga ir pagalba, jo didvyriškumas, jieškojimas Dievo ir pasitikėjimas Juo, kad sustoji skaitęs ir susižavi: koks gražus yra tas taurus žmogus ir koks jis tvirtas kenčiančiuose! Ne visada jį sutiksi ir laisvėje.

Knyga yra graudi tais savo lapais, lyg lietuviškomis Jeremijo raudomis, kur aprašomos mūsų tautos nekaltos aukos. Autorius pamini jų visą eilę; aprašo beveik dokumentiškai. Kruvinu dokumentu ir liks jie kartų kartoms. Iš jų turės būti mokomasi, kokia brangi yra tautai laisvė, kaip tie žuvusieji savo šeimoms. Joms tie lapai sunku bus skaityti.

Sunkiai kaikam versis ir tie puslapiai, kur autorius aprašo savo draugų nuotaikas, pokalbius, parodo jų nusistatymą ir dvasią, kaip ją kacetas veikė. Kas juos anksčiau pažino, turės pripažinti autoriaus didelį pastabumą, o kartu ir tą tiesą, kad subrendęs žmogus nedaug pakinta ir sunkiausiose gyvenimo sąlygose. O nacių kacetas buvo ne tik sunkus ir žiaurus, bet daugumai — atverti vartai į anapus.
Autorius yra stovėjęs viena koja anapus tų mirties vartų, o buvo toks ramus ir apdairus, kad išsaugojo daug savo pastabų, telkė į krūvą patenkančius jam dokumentus bei laiškus, ir dabar tai visa knygoje randame. Tuo ji gyva darosi ir įdomi, ir dar lengvai paskaitoma: tekstas teka neužkliūdamas, daug kur dialoginis, paįvairintas iliustracijų, piešinių, kacetinės poezijos, laiškų ištraukų ir dokumentų.

(Stasys Yla. ŽMONĖS IR ŽVĖRYS DIEVŲ MIŠKE. Kaceto pergyvenimai. Viršelis ir titulinis lapas dail. P. Osmolskio. Skyrių pradžios piešiniai kacetininko A. Kantvilo. Stutt-hofo planas kacetininko dipl. inž. P.
Naručio. Stutthofo nuotraukos, rastos po karo stovyklos komendantūroje, perspaustos iš leidinio "German crimes in Poland", Vol. II, Warsaw, 1947. Spauda N. Pr. Seserų spaustuvės, Putnam, Conn. Išleista 1951 m. 558 psl.)    S.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai