Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠKALBINGAS MAŽOSIOS LIETUVOS DOKUMENTAS PDF Spausdinti El. paštas
Bet kokie praeities liudininkai, daiktinės (archeologinės) liekanos, kasdieninės apyvokos daiktai, meno paminklai, kalbos kūriniai, rašytiniai šaltiniai — visi jie pirmiausia kalba apie atskirus įvykius, faktus. Jei istorijos mokslas registruotų vien praeities liudijimus, jis būtų ne kas kitas, kaip įvykių ar faktų inventariza-torius, ir to mokslo veikalai tebūtų įvairios rūšies inventoriai. Jie savaime, žinoma, būtų įdomūs kūriniai, nes teiktų skaitytojui kartais net patrauklius praeities vaizdus. Tačiau tokie rinkiniai bei inventoriai teiktų padrikusius, palaidus, kartais net prieštaringus vaizdus, iš kurių negalėtume gerai suprasti paties praeities gyvenimo vyksmo. O praeities gyvenimo vyksmo supratimas ir jo tinkamas išaiškinimas yra pagrindinis istorijos mokslo tikslas. Paskiri istorijos faktai, išskaitomi įvairiuose šaltiniuose, tarnauja tam pagrindiniam tikslui. Jų rinkimas, registravimas nėra savaimingas tikslas: jis palenktas bendram tikslui — visuomeninio gyvenimo eigos laiko tėkmėje supratimui ir išaiškinimui.

Visuomeninio gyvenimo vyksmui suprasti pirmiausia svarstome atskirus faktus ir juos sudurinėjame. Iš jų didesnės ar mažesnės visumos stengiamės suvokti, kaip mums rūpimas bendrinis dalykas vystėsi. Vadinasi, einame nuo paskirų faktų prie bendrybių. Taip daroma, gali sakyti, iš hipotetiško įsitikinimo, kad paskiri faktai yra bendro gyvenimo vyksmo rodikliai: jie atskleidžia jį, jei tinkamai juos suprantame, išaiškiname. Istorijos mokslo uždavinys ir yra tiksliai suprasti faktus ir iš jų daryti sprendimus apie kokius nors bendrus visuomeninio gyvenimo klausimus. Tuo būdu praeitį vaizduojąs istorikas turi būti lyg laikrodžio švytuoklė, judanti tarp dviejų polių — paskirų faktų ir bendrybių, atseit, paties gyvenimo vyksmo.

Dr. P. Rėklaičio šiame žurnale (1966 nr. 9) išspausdintas straipsnis "Dokumentai apie K. Donelaičio protėvį" kaip tik duoda geros progos parodyti, kaip paskiras mažas faktelis atskleidžia didelį istorinį vyksmą. Tiesa, faktelis jau savaime mums įdomus ir vertingas, nes kalba apie mūsų tautos didžiojo klasiko protėvį. Dokumentas, pirmą kartą išvilktas į dienos šviesą, jį ištisai atspausdinant net su dviem jį patvirtinančiais priedais, yra naujas įnašas K. Donelaičio giminės kilmės istorijai. Tad dr. K. Forst-reuteris, garbingas Prūsų ir senosios Lietuvos istorikas, papildė mūsų literatūros korifėjaus biografiją. Dr. P. Rėklaitis atliko gerą darbą, supažindindamas "Aidų" skaitytojus su tuo vertingu atradimu.

Dr. P. Rėklaitis, pats būdamas meno istorikas, nesigilino į dokumento turinį. Jis tenkinosi Forstreuterio duodamu trumpu komentaru ir kiek plačiau pakalba apie Donelaičio pavardės atmainas. O šis dokumentas, atskleidžiąs reikšmingą mūsų tautos praeities gabalėlį, vertas išsamesnio istorinio nagrinėjimo.

Pirmiausia susipažinkime su pačiu dokumento turiniu. Trys Gumbinės apylinkės lietuviai ūkininkai, kurių du, Hans Donelaitis (Kr. Donelaičio senelis) ir Pritzkus Willoszentis, iš Didžiųjų Baičių kaimo ir vienas, Christoph Posenaitis, iš Mažųjų Baičių, gauna 1683 m. iš Reino (miestas vad. Mozūrijoje prie dabartinio Lyko miestelio) hauptmano, kuris drauge yra ir Sambijos bei Lietuvos srities Prūsų hercogijoje miško urėdas (Oberfoerster) dvi gubas (Huben) žemės. Žemė yra iškirstas miško plotas, bet visokių prižėlusių krūmų raizginys ir nederlingas drėgnas raudonas dirvožemis. Girios vieta — Įsruties hauptmanijos miško seniūno (Wildnisbereiter) seniūnijoje. Minimas net su pavarde matininkas, apmatavęs duodamą plotą ir jį stulpais ir įkirtimais paženklinęs. Žemė duodama visiškon nuosavybėn su paveldėjimo teise ( . . . mit ihrem Eigenthum zu schalten und zu walten Macht haben). Duodami 5 laisvi metai įsikurti, per kuriuos jie jokių mokesčių nemoka. Sprendžiant iš M. Lietuvos kolonizacijos praktikos, 5 laisvi metai yra gan trumpas įsikūrimo terminas. Dažniausiai buvo duodama 10 metų, kartais 15 ar net 20. Matyti spręsta, kad lydimas nereikalaus ilgų metų apvalyti nuo krūmokšnių bei visokių raizginių ir užvesti laukus bei pievas. Po 5 metų, t. y. nuo 1688, kiekvieną šv. Martyno dieną reikės įnešti į kurfiursto iždą 28 markes (14 nuo kiekvienos gubos). Be to, būsimiems ūkininkams uždedama pareiga taisyti ir užlaikyti keliai ir tiltai per savo laukus ir ribas, dalyvauti medžioklėje ir kita. Įpareigojami mokėti bažnyčiai dešimtinę ir visa, kas bus reikalinga bažnyčiai ir mokyklai išlaikyti.

Svarbiausias dokumente dalykas anais dar vis baudžiaviniais laikais buvo lietuviams teikiamų gubų neaprėžta nuosavybė su paveldėjimo teise. Ta teisė ypač pabrėžiama dokumente, primenant čia pat baudžiauninko pareigas: "(duodama) amžinai atleidžiant nuo bet kokių pareigų, mokesčių, pastočių, įkurdinimų (Einquartierungen), pagalvinio mokesčio, darbų ir kitų apsunkinimų, kokiais vardais jie besivadintų".

Pasak K. Forstreuterio, kaip iš dr. P. Rėklaičio vertimo matyti, lietuviai ūkininkai, pagal teisinę padėtį, tapo "šatuliniais - kulminiais ūkininkais". Ką tas dvigubas žodis reiškia? Labai trumpai ir tik antroji jo sudedamoji dalis kiek paaiškinta. Pasakyta, jog ūkininkai "teisiškai buvo 'kulminiams' (Koelmer) ūkininkams iš esmės prilyginti, taigi sociališkai stovėjo aukščiau už baudžiauninkus (Amtsbauern)".

Tinkamai suprasti K. Donelaičio gimtinės kūrėjų ir drauge ano meto žymios M. Lietuvos dalies lietuvių padėčiai reikia mesti žvilgsnį į tą užmintą Kulmo teisę.

Kulmo teisė, vaidinusi didelį vaidmenį vokiečių ordino kolonizacijos istorijoje, atsirado su jo atvykimu į Prūsiją. Vos tik įsikūręs Mozūrijos kunigaikščio dovanotoje lenkiškoje Kulmo žemėje ir pasistatęs dvi pilis, Torno ir Kulmo, Ordinas davė jų gyventojams (1233) visišką savivaldybę ir neaprėžtą nuosavybės teisę. Ta teisė tuojau liko praplėsta, imta taikyti ne tik miestiečiams, bet ir kaimiečiams, ir virto krašto teisė aplamai. Valstiečiai su ta teise gaudavo visišką žemės nuosavybę be jokių prievolių, išskyrus karo tarnybą su lengvais šarvais (Platendienst). Prie karo dar būdavo prijungta pareiga griauti, taisyti ir naujas statyti pilis. Kulmo teisė tiko Ordinui organizuoti ūkininkams kariams, jam reikalingiems kovai su lietuviais pagonimis. Jis dalijo tą teisę pirmiausia vokiečiams kolonistams. Iš vokiečių kolonistų masės išsiskirdavo stambesniais plotais apdalytieji, kurie tapdavo dvarininkais su savo baudžiauninkais. Jiems artimi buvo vad. lokatoriai, kaimų kūrėjai, gaudavę paprastai 4 gubas žemės su seniūno ir teisėjo pareigomis savo kaime.

Kulmo teisė vietiniams prūsams gan šykščiai dalyta. Ordinas linko daugiau juos laikyti baudžiauninkų padėtyje, Amtsbauern, kaip juos pavadino Forstreuteris. Tačiau netrūko ir kulnį i škų vietinių, įsiterpusių kartais net į vokiškus kaimus. Po didžiojo prūsų sukilimo 1260-1265 jis dovanojo tą teisę jam buvusiems ištikimiems prūsams, atseit, savo tautos išdavikams. Vyresniems prūsams (vitingams) dažnai įjungdavo ir žemesnio, o kartais ir aukštesnio ("kaklo ir rankos") teismo privilegiją.

Tad Ordino metu Prūsijoje susidarė du valstiečių klodai: laisvųjų ir baudžiauninkų. Dalykai ėmė kisti nuo XV a. — nuo Žalgirio mūšio ir ypač nuo antros Torno taikos (1466). Nuo šio metu pasibaigė nuolatiniai karai su pagonimis lietuviais. Atkrito reikalas turėti karius ūkininkus ir statyti bei prižiūrėti pilis. Be to, nuo šio meto ėmė vyrauti samdyta kariuomenė, nemaža reiškusi jau 13 metų kare (1453-1466). Didžiajam magistrui terūpėjo jos daugiau prisisamdyti. Iškilo būtinas reikalas turėti išteklių samdinių algoms. Jų reikalavo ir išpūsto, ištaigingo dvaro išlaikymas. Gi Ordino teritorija po antros Torno taikos labai sumažėjo. Jos didžiąją dalį dengė pelkių ir traškančių girių plotai — "didžioji dykra" (per ilgus šimtmečius vadinta vasta ar magna solitudo, Wildnis ir kitaip). Iš jos nuo XVI a. ėmė darytis kraštas, jau tada vadintas Mažąja Lietuva. Jai pradžią davė paskutinieji didieji magistrai, ištremti iš Marienburgo ir turėję pasirinkti Karaliaučių rezidencijos miestu.

Jiems likimas lėmė tęsti pirmatakų politiką apgyvendinant  ir  didžiąsias  girias.   Palankiausieji kolonistai jiems būtų buvę vokiečiai iš imperijos žemių, kuriuos anksčiau jų pirma-takai gausiai sodino vakarinėje Prūsijoje. Jų dabar labai mažai teatvykdavo.  Dėl pakitėjusių ekonominių sąlygų Vokietijoje jie rasdavo pakankamai darbo namuose. Ordinui reikėjo naudoti vietinius ir aplinkinius gyventojus, traukiant juos į kuriamus ūkius. Nuo anksčiau giriose pasklidę medžiotojai, žvejai, bitininkai ir šiek tiek žemdirbiai ir gyvulių augintojai imti kurdinti ūkiuose. Jie sodinti laisvaisiais ūkininkais ir mažiau baudžiauninkais. Šie paskutinieji buvo reikalingi stambiesiems ūkiams apdirbti. Jie turėjo atsilyginti atodirbine renta (Scharwerk)  ir dar mokėti daiktines ir pinigines duokles. Kadangi toje dykroje stambių ūkių mažai kurta, tai ir baudžiauninkų mažai tereikėjo. Tad naujakuriai sodinti daugiausia laisvaisiais žemės savininkais su pareiga mokėti valstybinius mokesčius. Jie kurdinti Kulmo ar rečiau jai artima Magdeburgo teise. Dabar nedaryta skirtumo tarp vietinių prūsų ar lietuvių ir retai atvykstančių vokiečių. Išnykus karo ir pilių tarnybai, visi laisvieji teturėjo vieną pareigą — mokėti iždui nustatytus mokesčius.

Po Ordino sekuliarizacijos ir įsikūrimo her-cogijos (1525)   krašto valdovai hercogai kūrė laisvuosius ūkininkus. Jau pirmas jų, Albrechtas Hohencolernas buvo didelis dykumos kolonizatorius. Jis traukė naujakurius, iš kur tik galėjo, ir jų darbu stengėsi papildyti savo iždą. Kai po I pas. karo Karaliaučiaus istorikai ir kalbininkai iškėlė ir primygtinai gynė lietuvių imigracijos į Rytprūsius teoriją, jie jungė Albrechto kolonizacinę politiką su lietuvių kūrimosi hercogystėje pradžia. 1500 m. tapo jiems, gali sakyti, sutartinė tos kolonizacijos pradinė data. Tiesa, Mortensenas kiek išsilenkė iš tos datos, kai jis kalbėjo, kad "maždaug 1450 m. prasideda nuostabi lietuvių ekspansija į vakarus ir į šiaurę".1 Jo įsitikinimu, nuo šio meto lietuviai peržengė savas jiems po Melno taikos tekusias girias ir ėmė smarkiai kurtis hercogo krašte. Kaip jie smarkiai skverbėsi į tą svetimą kraštą, tarėsi įrodęs O. Barkowskis,2 išvilkdamas į dienos šviesą Albrechto ir jo įpėdinio Jurgio Fridricho Ansbachiečio (1525-1603) žemės kadastrus. Suregistruota keli šimtai vietovardžių ir asmenvardžių, prisiduriant kai kuriuos šaltinius iš XV ir šiek tiek iš XIV a. Šių laikų ir net XVI a. pradžios vietovardžiai ir asmenvardžiai laikomi, sekant P. Kargės autoritetu, prūsiškais ar vokiškais, tik ne lietuviškais.3 Tik vardams maždaug nuo XVI a. vidurio jau drįstama duoti lietuvišką formą. Nors kadastrai ir nekalba apie tų lietuvių atsikėlimą iš D. Lietuvos, tačiau Barkowskis, eidamas pasroviui, laiko juos iš ten kilusius. Jis iškėlė ir ypatingą lietuvių iš savo krašto bėgimo motyvą, būtent, jų, protestantais tapusių, religinį persekiojimą. Teisingai replikavo jam prof. Z. Ivinskis nurodydamas, kad hercogo Albrechto laikai būtų buvę per ankstyvi religiniam persekiojimui.4 Tada protestantizmas Lietuvoje vos tik pradėjo plisti, ir apie jo persekiojimą dar negalėjo būti kalbos.

Šiaip ar taip, nuo Albrechto Hohencolerno laikų įsikūrė M. Lietuva su vyraujančiu laisvųjų ūkininkų luomu ir baudžiauninkų priemaiša. Ji vystėsi, tvirtėjo su be perstogės vykdyta didžiosios girios tiek vidine, tiek išorine kolonizacija. Negalima neigti, kad D. Lietuvos lietuviai nebūtų peržengę savų girių vakarinių sienų ir kūręsi Prūsuose. Bet vieni ateiviai nepripildė jų. Lietuviškoji kolonizacija vystėsi iki Didžiojo Kurfiursto (1640-1688), ir šis metas buvęs, anot H. Mortenseno,3 josios "paskutinis skambutis". Baigiamasis kolonizacijos laikmetis turėjo ypatingą pobūdį, paženklintą šatulinės kolonizacijos pavadinimu.

Ką reiškia žodis "šatulinė" ir koks jo ryšys su kolonizacija? Atsakymą randame mūsų nagrinėjamame dokumente, prie kurio vėl grįžtame.  Jame miško urėdas kalba: "Jo kurfiurstiškos didenybės gerovei ir šatulinių įplaukų padidinimui dėl iškirstos girios . . . sekantį sandėrį sudariau".6 Kaip iš citatos aiškėja, prancūzišku žodžiu chatoul vadinamas kurfiursto iždas, arba kasa, ir jam padidinti 3 lietuviams duodamas dviejų gubų lydimas.

Šis su valstybine kasa susijęs specialus terminas, vartojamas tik didžiojo kurfiursto kolonizacinei politikai žymėti, turi savo istoriją — ano meto valstybinę Prūsijos ekonominę politiką, turėjusią merkantilizmo vardą. Pagal tą politiką jis kūrė iš Brandenburgo markos ir iš jo pirmatako gautos rytinės Prūsijos būsimą Prūsijos monarchiją ir kartu tiesė pagrindus vėliau įsisteigusiam Reichui. Jis veikliai dalyvavo didžiųjų valstybių koalicijose, ypač Lenkijos ir Švedijos karuose ir atpalaidavo Prūsiją nuo leninės priklausomybės Lenkijai. Gavęs visišką valdžią Prūsijoje, jis stengėsi nusmelkti ten išaugusią didikų junkerių įtaką ir palenkti kraštą savo tiesioginei valdžiai. Jam rūpėjo aprėpti kiek galint daugiau naudojamų žemės plotų padidinti iždo įplaukoms. Šiaurės rytų Prūsijoje be dvarų, domenų, valdžiai priklausė daug girių plotų. Jos, nuo amžių nepaliestos, buvo neginčijama valstybės nuosavybė — regalija. Kurfiurstas pasistengė apimti girias su išplėsta ir sudrausminta administracija, kurios centras padarytas Berlyne. Per miškų administraciją, aplenkdamas didikus, jis paėmė girias į savo kontrolę ir stengėsi jas kuo pelningiausiai naudoti. Čia pat suprasta, kad didesnė nauda iš girios plotų, įkūrus juose ūkius ir ūkininkus apdėjus mokesčiais. Duotas įsakymas miškų prievaizdams dalyti parinktus girių plotus žemdirbiams ir skatinti juos kurti ūkius. Miškininkai turėjo pasitelkti matininkus plotams apmatuoti ir jų sienoms paženklinti.

Šatuliniai ūkiai pasidriekė visoje M. Lietuvoje nuo Deimenos (Deimės) upės iki Nemuno ir Šešupės. Jie kurti daugiausiai paupiais — pagal pačią Deimeną, Prieglių, Įsrą, Nemuną, Šešupę ir pagal mažesnius upelius. Išilgai Kuršių marių — tik atokiau nuo jų dėl drėgnos pakrantės — taip pat pridygo šatulinių ūkių. Nematyti, kad tarp jų būtų buvę vis ateiviai iš D. Lietuvos. Priešingai, daugeliu atvejų matome gretimų kaimų gyventojus, pasišovusius kurtis artimoje girioje ar gaunamus plotus prisidurti prie senų sodybų. Donelaičio protėvio ir jo dviejų kaimynų kūrimasis yra tam atvejui ryškiausias pavyzdys.

Kr. Donelaičio gimtinis kaimas Lazdynėliai įsisteigė Užbalių girioje, kai ji pradėta dalyti daugiausia aplinkiniams ūkininkams. Pirmu šatulinių kulminiu savininku joje šaltinis7 mini Didžiųjų Baičių miško urėdą (Wildnisbereiter) Matheus Schroeterį. Jam miško valdininkui duodama (1654 m.) 5 gubos ir 22 margai miško (apie 90 ha.). Vėliau, praslinkus 20 m. (nuo 1674) dalijami jau mažesni sklypai kaimynų grupėms ir per 19 metų (iki 1693) įsteigta 10 kaimų. Jų tarpe ir Lazdynėliai. Visi kaimai turi lietuviškus vardus, išskyrus, rodos, vieną — Schunkern (jei neiškraipyti lietuviški Šunkeliai). Pažymėtina, kad net ir minėtam girininkui vokiečiui duotas ir jo vardu pavadintas dvaras turi lietuvišką galūnę — Schroeterslaucken.
Šatulinių ūkių kūrimas M. Lietuvoje tęstas ir po Didžiojo Kurfiursto vis daugiausia su vietiniais lietuviais. Amžiais vykdytą lietuvišką didžiosios girios kolonizaciją kirste nukirto didysis maras 1709-1711. Išmirė trečdalis ar daugiau krašto gyventojų, ir ištisi kaimai ištuštėjo. Stichinė katastrofa sugriovė ilgų metų kolonizacijos darbą.

Kaip tik prieš patį marą Brandenburgo kurfiurstija virto Prūsijos karalija, ir pirmiesiems karaliams teko imtis krašto atkūrimo darbo. Antras karalius Fridrichas Vilhelmas I (1713 - 1740) atkūrė M. Lietuvą, tik ne tokią, kokia ji buvo. Jis paties surašytais patentais traukė kolonistus daugiausia iš vokiškų kraštų ir juos kuo palankiausiomis sąlygomis kūrė tuščiuose ūkiuose. Pats pakartotinai apvažiuodamas kraštą sekė naujasėdžių kūrimąsi pagal jo duodamus potvarkius. Žymiausioji vakariečių kolonistų grupė buvo zalcburgiečiai protestantai, arkivyskupo kunigaikščio ištremti (1731 m.). Apie 20,000 jų išvyko į Prūsiją ir apie 11,000 įsikūrė M. Lietuvoje.

Nors vokiečiai imigrantai ir praskiedė lietuvius, tačiau nenusmelkė jų. M. Lietuva išlaikė savo pavidalą, kurį jai pripažino ir pats karalius, kai baigdamas kolonizaciją naujai pertvarkė krašto administraciją. Jis sujungė lietuviškus valsčius į vieną bendrą vadybą ir įkūrė "Kriegs-und Domaenenkammer Litauen" su centru Gumbinėje (1736). Valstybiniu aktu patvirtinta M. Lietuva ir jos tas administracinis padalijimas laikytas iki XIX a. pradžios. Ir panaikinus oficialų Lietuvos vardą, šiaurės rytinė Rytprūsių dalis nuo Rusijos pasienio iki Deimenos ir Alnos upių kasdieninėje kalboje ir net literatūroje Lietuva (Prūsų) vadinta iki I pas. karo.

Kaip matome, kalbamas 1683 m. dokumentas yra vienas mažas narelis didelėje įvykių grandinėje. Jis mažas ženklelis didelio istorinio vyksmo, kur nuo amžių nepaliestos girios, retai gyventos dar prieš Ordino atėjimą baltiškų giminių, amžių slinktyje liko lietuviškų sodybų smarkiai praretintos. Sodybos kūrėsi visais laikais, net ir tada, kai ta giria buvo beveik nuolatinio Ordino ir lietuvių karo zona. Spartesnis sodybų kūrimas vyko jau hercogų ir vėliau kurfiurstų ir karalių laikais. Nors paskutiniame karalių kolonizacijos tarpsnyje atvyko daug vokiečių kolonistų, tačiau kraštas iš esmės paliko lietuviškas. Jam vis dar tiko M. Lietuvos vardas, kurį anksčiausiai užrašytą randame Simono Grunau kronikoje (apie 1526 m.). Iš kronikininko užuominos matyti, kad jis bus jį iš žmonių vartosenos paėmęs.s Tad galime su geru pagrindu spręsti, kad jis jau Ordino laikais buvo žinomas. M. Lietuvos vardas, matyti, buvo žinomas Prūsuose jau Ordino laikais. Lietuviai nuo amžių kūrė tą Baltijos kampelį, kuris šiandien yra tapęs rusiška enkliava — Kaliningrado sritis.

1.    Die litauische Wanderungen. Nachrichten von der Gesellschaft der Wissenschaften zu Goettingen. Phil.-hist. Kl., 1924, H. 3, S. 191.

2.    Die Besiedelung des Hauptamtes Insterburg unter Herzog Albrecht und Markgraf Georg Friedrich von Ansbach 1525-1603. (I Teil) Prussia, H. 28 (1928); (II Teil) Prussia, H. 30 (1933).

3.    "Was P. Karge ueber das Verzeichnis der Hufen und Haken des Amtes Insterburg vom Jahre 1446 gesagt hat, dass die Personen preussisch oder deutsch seien, gilt bei diesen Ortschaften mit wenigen Ausnahmen auch fuer das Zinsregister von 1539". Prussia, H. 28, S. 178.

4.    Geschichte des Bauerstandes in Litauen. Vaduz, 1965.

5.    Die litauische Einwanderung nach Ostpreussen, Prussia, H. 30 (1933), S. 139.

6.    Sr. Churfl. Durchl. Besten und Vermehrung dero Chatoul Intraden einen ausgehauenen Wildnüss . .. aus-gethan, und . . . mit ihren folgende Berahmung getroffen.

7.    H. Rieckenberg, Die Schatullsiedlung in Preussen bis zum Jahre 1714. Altpreussische Forschungen, Bd. 16 (1939), S. 62, duoda Užbalių girios kolonizacijos šaltinį ir sumini ten įkurtuosius kaimus, jų tarpe ir Lazdynėlius, šie išvedžiojimai apie minėtos girios apgyvendinimą ryšium su Lazdynėlių įkūrimu paremti čia pat teikiamais straipsnio autoriaus šaltinių registrais. "Aiduose" in extenso išspausdintas pirmas dokumentas čia ir eina registru.

8.    S. Grunau, Preussische Chronik, Bd. 1, S. 69 sako: ... dis lantt hoite heist Undir-aber Kleinlittaw (šis kraštas šiandien vadinamas žemutinė ar Mažoji Lietuva) .

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai