Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KATALIKŲ VIENYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. MACEINA   
Paskutines Vakarienės metu Kristus meldėsi ne tik už apaštalus, "bet ir už tuos, kurie per jų žodi įtikės" į Jį; meldėsi, kad "visi būtų viena" (Jo 17, 20-21). Vienybės prašymas buvo svarbiausias šios maldos objektas. Nuostabiausia tačiau šioje maldoje yra tai, kad Kristus apaštalų ir apskritai tikinčiųjų vienybę laikė sąlyga pasauliui įtikėti į Jo pasiuntinybę. Visi turį būti, pagal Kristų, viena todėl, "kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs" (17, 21); visi turį susijungti "tobuloje vienybėje, kad pasaulis pažintų, jog Tu esi mane siuntęs" (17, 23). Kitaip sakant, krikščionių vienybė turinti būti Kristaus pasiuntinybės liudijimas. Kur vienybės nėra, ten pasaulis negalįs iš krikščionių būties pažinti Kristaus, kaip Tėvo Siųstojo. Todėl Kristus ir meldė savo dangiškąjį Tėvą išlaikyti vienybę Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Katalikų vienybė yra esminis krikščioniškojo gyvenimo bruožas.

Kokia yra ši vienybė? — Jos pobūdi nurodė pats Kristus minėtoje maldoje. Jis kalbėjo savo Tėvui: "Prašau . . . , kad visi būtų viena, kaip Tu, Tėve, esi manyje ir aš Tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena" (17, 20-21). Vadinasi, Šv. Trejybės vieningumas Kristaus yra nurodytas, kaip krikščionių vieningumo pirmavaizdis. Krikščioniškoji vienybė turinti būti Šv. Trejybės vieningumo atvaizdas žemiškoje tikrovėje. Tai, kas šioje didžiojoje paslaptyje yra dieviškai tobula, turi atsispindėti Bažnyčioje, jos narių santykiuose vienas su kitu, jų grupėse, bendruomenėse ir draugijose. Be abejo, jokia žmogiškoji tikrovė, net ir labiausiai šventa, neatspindės Šv. Trejybės vieningumo bent kiek pakenčiamai. Tačiau šis vieningumas stovi kaip amžinas idealas bei kvietimas, kaip matas ir norma, kaip pirmavaizdis ir apsprendė jas visų mūsų bendruomeninių pastangų. Todėl vykdyti Šv. Trejybės vieningumą katalikų bendruomenėje yra amžinas uždavinys, kuriam yra pašaukti visi laikai ir visos tautos.

Tačiau kuo yra būdingas Šv. Trejybės vieningumas? — Į tai mums atsako Šv. Trejybės prefacija, kurioje šis vieningumas yra išreikštas nuostabiai giliais žodžiais, teigiant, kad Dievas yra vienas "non in unius singularitate personae, sed in unius trinitate substantiae — ne vieno asmens vieninteliškumu, bet vienos substancijos trilypumu". Tai reiškia, kad Šv. Trejybėje yra asmenų daugybė prigimties vienybėje. Šios paslapties gelmės mūsų protui nėra suvokiamos. Tačiau viena yra aišku, kad Šv. Trejybės vieningumas yra vienybė daugybėje. Šv. Trejybė nėra vieninga visokia prasme. Ji yra vieninga visu tuo, kas plaukia iš dieviškosios prigimties, ir ji yra dauginga visu tuo, kas kyla iš asmens. Dievas yra vienas prigimties atžvilgiu, bet jis nėra vienas asmens atžvilgiu.

Jeigu tad Kristus stato Šv. Trejybės vieningumą mūsų vienybės pirmavaizdžiu ir liepia mums būti taip viena, kaip Jis yra viena su savo Tėvu, tai yra aišku, kad Jis turi prieš akis kaip tik šią vienybę daugybėje, kuri Šv. Trejybei yra esminė. Vienybė be daugybės yra netikra; dar daugiau, vienybė be daugybės yra uniforma, vadinasi, vienybės paneigimas, nes pati vienybės sąvoka reikalauja įvairių pradų, kuriuos galima ir reikia sujungti. Kur yra tik vienas pradas, ten vienybės nėra, nes nėra ko jungti. Krikščioniškoji tad vienybė nėra ir negali būti vieno kurio prado persvara prieš kitus, juos nuslegiant arba sunaikinant. Ji negali būti gyvenimo uniforma. Kaip būtis yra daugialypė, taip daugialypė yra ir krikščionybė, nes ji yra atpirktoji visuma. Todėl kas kalba ir siekia krikščionių vienybės, tuo pačiu pripažįsta ir turi pripažinti šį daugingumą, į jį atsiremti ir paskui tik stengtis jį suderinti, kad įvairūs pradai nenueitų kas sau, bet būtų palenkti tam pačiam tikslui ir nešami to paties pagrindo.

Šitokia vienybė daugybėje yra randama visose krikščioniškojo gyvenimo srityse. Katalikų mokslas yra vienas, nes vienas yra Apreiškimas ir vienas mokomasis neklaidingas Bažnyčios autoritetas. Tačiau kiek jame yra srovių ir srovelių, krypčių ir teorijų! Kiekvienas didelis teologas ar filosofas Bažnyčios istorijoje yra sukūręs savą mokyklą, kuri amžių eigoje neišnyko, bet pasiliko ir ligi šiai dienai gyvena daugiau ar mažiau regimu būdu: šv. Augustinas, šv. Ansel-mas, šv. Tomas, pal. Duns Skotas, Suarezas, Newmanas, Moehleris, Solovjovas, Elondelis, Wusias- Ir Bažnyčia neturi nieko prieš šį įvairumą, nes jis yra mąstančios žmogaus dvasios kūrybiškumo išraiška. Bažnyčia tuojau sustingtų, jeigu žmogaus mintis būtų viena ne tik principų, bet ir pastangų bei būdų atžvilgiu. Principų vienybėje laikosi teorijų ir srovių daugybė.

Katalikų bendruomenė yra viena, nes vienas yra Kristus, kuris šią bendruomenę jungia savimi į mistinį savo Kūną. Tačiau kiek joje yra grupių ir grupelių, vienuolijų ir kongregacijų, organizacijų ir profesijų, luomų ir kilčių! Kiekviena praktinio krikščioniškojo gyvenimo sritis kildina vieną ar keletą tokių sambūrių. Net tobulumo siekimas yra susiskaldęs į įvairius kelius ir kelelius. Net rekolekcijų metodai yra įvairūs: benediktiniškasis, jėzuitiškasis, pranciškoniškasis. Ir Bažnyčia gėrisi visu šiuo įvairumu, nes jis yra veiklos kūrybiškumo išraiška. Bažnytinė bendruomenė virstų nebegyva, jei viskas būtų uniformuota ir suvienodinta.

Katalikų kultas yra vienas, nes vienas yra Dievas ir viena yra Kristaus apreikšta religija, kuria Viešpats yra garbinamas. Tačiau koks jame yra apeigų, ritų, liturgijų įvairumas. Šalia lotyniškosios liturgijos Bažnyčioje žymią vietą užima bizantinė; šalia jos stovi koptiškoji, syriško-ji, mozarabiškoji, šv. Ambroziejaus ir k. Ir Bažnyčia ne tik pakenčia šį įvairumą, bet jį gina ir saugo, nes jis išreiškia garbinančios žmogaus dvasios kūrybiškumą. Viešpaties garbinimas sustingtų, jeigu jame nerastų atspindžio įvairiopas žmogaus būdas ir jo gyvenimas.

Tas pat yra ir profaninėse katalikų gyvenimo srityse. Nors tradicija buvo Bažnyčioje įtvirtinusi gotinį ir barokinį meną, tačiau pop. Pijus XII savo enciklika "Mediator Dei" pripažino, kad "moderniniam menui turi būtinai atsiverti kelias į tinkamą tarnybą Dievo Namuose ir šventuose veiksmuose" (nr. 142). Taip pat tas pat popiežius šalia vienbalsio gregorijoniškojo choralo leido liturgijoje ir daugiabalsį giedojimą, sakydamas: "Nereikia manyti, kad mūsų dienų muzika ir moderninis giedojimas turi būti be niekur nieko išskirtas iš katalikiškųjų pamaldų. Priešingai! Jeigu tik jame nėra profaninių ato-skambių; jeigu jis neturi savyje nieko, kas pažemintų Dievo namus ar liturginius veiksmus; jeigu jis nėra kilęs iš tuščio nepaprastybių vaikymosi, jam reikia be jokių kliūčių leisti įeiti į mūsų bažnyčias" (nr. 140). Vadinasi, meno srityse katalikai taip pat yra daugingi ir sykiu vieningi; daugingi savo stiliais, formomis, priemonėmis; vieningi savo siekimais ir meno įjungimu į Viešpaties Karalystę. Bažnyčia yra visuotinė ne tik tautų, bet ir kultūrų atžvilgiu. Todėl ji įima visa, kas tik yra vertinga kuriuo nors atžvilgiu. Profaninėse srityse ji taip pat nesiekia jokios uniformos ir jokio kitų elementų nuslėgimo vieno kurio naudai.

Kas čia pasakyta apie mokslą, bendruomenę, kultūrą, meną, tas pat tinka ir politikai. Ši sritis yra kažkodėl pasidariusi labai jautri, gal dėl to, kad ji krikščionies egzistencijoje stovi kaip tik paskutinėje vietoje. Būdama valstybės gyvenimo tvarkymas, politika neturi savo turinio, bet naudojasi tuo, kas yra sukurta ar sukuriame kitose srityse: moksle, mene, ugdyme, ūkyje; naudojasi ne šiems turiniams keisti, bet tik juos tvarkyti ir derinti vieną su kitu. Tuo pačiu politika pasidaro iš esmės formalinis dalykas ir atsistoja užpakalyje visų kitų vertybių, turinčių savą turinį. Moderninis politikos kėlimas į turininių vertybių rangą, jos statymas šalia arba net aukščiau už šias vertybes yra ne kas kita, kaip pagoniškasis politikos sampratos atgimimas, kada polis buvo viskas. Krikščionybei pastačius valstybę į savo vietą ir pripažinus teisę jai rūpintis tik "laikinųjų dalykų patogumais" (pop. Leonas XIII. encikl. Immortale Dei, nr. 6), politika savaime nustojo visuotinumo, virto tik tvarkdare, ne principine sprendėja, todėl žemesne, negu visos kitos savarankiškos vertybės. Todėl dideliu nesusipratimu skamba krikščionies lūpose teigimas, esą, žemiškuose žmonijos reikaluose yra daug svarbių sričių: mokslas, menas, ekonominės ir finansinės sritys; tačiau galima sakyti, kad tautos tinkamas valdymas yra svarbiau už visas anas sritis. Tai yra tas pat, kas tvirtinti, kad žmogaus gyvenamame bute yra daug svarbių baldų: stalai, kėdės, spintos, lovos, bet jų sustatymas yra svarbesnis už juos visus. Politika yra esmėje formalinis dalykas, ir niekada ji nepakils krikščionies sąmonėje ligi turininių vertybių rango. Kas ją į šitokį rangą kelia, rengia kelią stabmeldybės atsigavimui.

Jau tik šis vienas politikos bruožas rodo, kad katalikų nusistatymas jos atžvilgiu buvo ir bus labai įvairus, nes valstybės valdymas gali būti įvairiai suprastas ir dar įvairiau vykdomas. Bažnyčia savos politikos neturi ir negali turėti, nes tai yra ne jos dalykas. Bažnyčia niekad nesikiša į politiką, bet politika dažnai įsikiša į Bažnyčią, nes peržengia savo kompetencijos ribas ir užgrobia tai, kas jai iš esmės nepriklauso. Tačiau kol politika pasilieka teisėtose savo sienose arba aname pop. Leono XIII minimame aprėžtame rate (plg. encikl. Immort. Dei, nr. 6), tol ji "vyksta savarankiškai" (pop. Leonas XIII ibd.) ir tol krikščionys čia turi laisvę mąstyti ir veikti taip, kaip jiems atrodo eeriau. "Visiškai yra leistinas, sako pop. Leonas XIII, tinkamu būdu pareikštas nuomonių skirtumas grynai politinių klausimų srityje. Tokių, kaip: kokia yra ge-

Adomas Galdikas     Lietuvos pajūryje (aliejus)
                                 Tėvų pranciškonų nuosavybė

resnė valstybės forma, kokiu būdu tvarkytinas miestų gyvenimas" (Imm. Dei, nr. 14). Todėl būtų sustingimo ženklas, jeigu katalikai politinėje srityje mąstytų ir veiktų visi vienodai. Valstybės tvarkymas arba politika nėra apreiškimo dalykas, todėl čia vieno kurio privalomo atsakymo būti negali. Ir niekas ligi šiol dar nesurado geriausio atsakymo. Politinė įvairybė kaip tik yra pastangos šio geriausiojo j ieškoti. Todėl būtų tiesiog nuostabu ir net keista, jeigu katalikai, būdami daugingi moksle, bendruomenėje, kulte, mene, filosofijoje, kažkodėl pasidarytų uniformuoti politikoje, vadinasi, kaip tik toje srityje, kuri yra labiausiai laisva, nes labiausiai profaninė. Nesusipratimas tad yra teigti, kad yra apgailėtinas visokis krikščionių susiskaldymas. Ne pats susiskaldymas yra apgailėtinas, bet susiskaldžiusieji, jeigu jie nesuvokia suskilimo prasmės arba ją savo elgesiu iškreipia. Kaip visur, taip ir politikoje katalikai gali (kartais net ir turi) būti vieningi daugybėje.

Kaip jie turi santykiuoti tarp savęs? — Krikščioniui šis klausimas yra savaime aiškus: jų santykiai turi būti valdomi tiesos ir meilės dvasios. Diskusijos, klausimų kėlimas ir jų nagrinėjimas, savos nuomonės skelbimas bei skleidimas yra savaime suprantami ir būtini dalykai. Tačiau viršum jų stovi tiesa ir meilė: tiesa idėjai ir meilė žmogui. Tai yra dieviškosios vertybės, kurių krikščionis niekur ir niekados negali išsižadėti, jeigu jis nori palikti Kristaus mokinys. Todėl iškreipti tyčiomis svetimas mintis, priskirti savo oponentui tai, ko jis nėra teigęs, įtarinėti žmones, skelbti apie juos nesamus ir nebūtus dalykus, skųsti juos vyresniesiems, jiems nieko apie tai nežinant, yra nusikaltimas tiesai ir meilei, vadinasi, nuodėmė. Jau Leonas XIII žinojo šitokias politinių diskusijų silpnybes, todėl aštriai įspėjo katalikus jų saugotis: "Neteisinga būtų kaltinti dėl skirtingų minėtais klausimais pažiūrų tokius žmones, kurie žinomi yra kaip nuoširdžiai atsidėję Apaštalų Sostui ir pasirengę klusniai vykdyti jo sprendimus. Dar didesnė neteisybė įvyksta tada, kai tokie žmonės, kas, deja, nekartą pasitaiko, pradedami įtarinėti, tarsi jie būtų paniekinę katalikų tikėjimą arba lyg jų pačių tikėjimas būtų pasidaręs nepatikimas. Šitą įspėjimą turi ypatingu būdu atsiminti rašytojai, o dar labiau laikraščių leidėjai" (encikl. Imm. Dei, nr. 14). Jeigu šis popiežiaus įspėjimas bus paisomas, tuomet politinė įvairybė katalikų gyvenime nekels jokios painiavos, nes ši pastaroji kyla ne iš pačios įvairybės, bet iš to, kad įvairiai politiškai galvoj antie-ji žmonės elgiasi su kitaip manančiais ar veikiančiais ne pagal tiesos ir meilės dvasią, vadinasi, nekrikščioniškai. Ne įvairybę tad reikia naikinti, nes ji gyvybės ir kūrybos ženklas, bet sutramdyti savo nekatalikiškus poelgius.

Tačiau esti valandų ir sričių, kur katalikai turi eiti išvien — vistiek koks butų jų politinis nusistatymas ar sąjūdis, kuriam jie priklausytų. Katalikas visų pirma yra Bažnyčios narys, o tik paskui kurios nors partijos ar grupės atstovas. Todėl kur esti paliečiama Bažnyčia, vadinasi, kur politika neteisėtai peržengia savas ribas, ten katalikai turi mesti visas diskusijas ir stoti vieningai prieš šitokį politikos nekompetentingu-mą ir totalizmą. Tokiu atveju, sako pop. Leonas Xlll, "neturi buti paliekama vietos vidaus nesutarimams ar partijų aistroms. Visi turi siekti, susijungę mintimis ir pastangomis, bendro tikslo, būtent — apsaugoti vaistyoę ir islaiKyti religiją" (Imm. bei, įod.). Iš kitos pusės, katalikai turi buti vieningi tose srityse, kurios yra principinės ir kurių išsprendimas priklauso jų pasaulėžiūrai, pav., moteryste, ugdymas, socialinis gyvenimas, religija. Sios sritys tik paviršium žiūrint priklauso politikai. Tačiau savo esme jos yra griežtai pasaulėžiūrines ir normalioje valstybės sąrangoje negali būti tvarkomos politikų, bet atitinkamų savos srities žmonių, esančių baznycios žinioje. Todėl jų klausimus sprendžiant katalikai turi būti vieningi.

Žiūrint į mūsų katalikų visuomeninį gyvenimą, reikia pasteoėti, kad jis taip pat vyksta dauginga linkme. Mes čia uniformos taip lygiai nemėgstame, kaip ir visur kitur. Ir tai yra sveikas reiškinys. Jis rodo, kad visuomeninė musų dvasia nėra sustingusi ar užsnūdusi, kad ji nepasitenkina tik senaisiais laimėjimais, kad ji įieško ir kuria. Todėl daugingumas politinėje musų veikloje yra mūsų stiprumo laidas. Mūsų katali-likai visuomeniškai mirs, jeigu jie užsidės uniformą ir pasidarys visi kaip vienas, susitelkdami į vieną politinę partiją ar grupę. Tai bus ženklas, kad didesnės katalikų mases nebegalvoja, kad joms yra vistiek, kaip politika vyksta, kad joms bet koks politinių klausimų išsprendimas yra neįdomus. Tai bus ženklas, kad katalikiškoji mūsų visuomenė virsta mase, kurią pop. Pijus XII teisingai laiko demokratijos didžiausiu priešu. Nereikia tad niekam rūstauti, jeigu šiandien mūsų katalikai iš lėto politiškai diferencijuojasi ir kuria naujų planų ateičiai. Reikia tik, kad ši diferencijasi, ši daugybė susiderintų vienybėje. Kas liečia Bažnyčios principinių sričių reikalą, turime pasakyti, kad mūsų katalikai visur ėjo išvien. Ligi šiol vienybės jie niekur nėra išdavę. Visuose svarbesniuose pasaulėžiūrinių (ir net valstybinių!) klausimą sprendimuose jie pasirodė ir išsilaikė aukštumoje. Santykiuose tarp savęs yra įvykęs vienas kitas netikslus ėjimas. Žinoma, žmogiškų silpnybių išvengti yra sunku. Vis dėlto yra pagrindo tikėtis, kad ateityje ir šie nevisai vykę ėjimai pranyks, ir daugingumas vienybėje pasiliks mūsų politinio pažangumo ir kūrybiškumo ženklas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai