Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTIŠKUMO KLAUSIMAS SOVIETINĖJE TEORIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Tautiškumo klausimas sovietinėje teorijoje ir praktikoje (I)

Įžanga: Propagandos šūkiai.

Komunistai bando laisvąjį pasaulį įtikinti, kad jie iš vienos pusės siekia visas pavergtas tautas išlaisvinti iš svetimos vergijos, o iš antros — kad jie sudaro sąlygas įvairioms tautoms komunistinėje valstybėje naudotis laisve, lygybe ir gyventi darnioje santaikoje.
"Mūsų krašto tautos — kalbėjo Berija XIX kompartijos suvažiavime — parodė visam pasauliui savo tvirtą ir nenugalimą jėgą, kurią joms teikia daugiatautė sovietų socialistinė valstybė, pagrįsta Stalino mokslu apie tautų draugystę" (Pravda, 1952.X.9).

O Chruščiovas XX kompartijos suvažiavime dėstė: "Tautybių politikoje partija seka, kaip ir seniau, didžiojo Lenino mokslu, kad 'tik labai rūpestingas įvairių tautų interesų paisymas pašalina konfliktus ir savitarpinį nepasitikėjimą" (Lenin, Sämtliche Weke, XXXII, 349). "Mūsų partijai pavyko pašalinti tarp caristinės Rusijos tautų įsivyravusį nepasitikėjimą, suvienyti visas tautas broliškos draugystės ryšiais, ir tai dėl to, kad partija šių tautų interesams, jų tautinėms savybėms ir siekimams rodė didžiausio dėmesio, o kartu visų tautybių veikėjus išauklėjo socialistinės bendruomenės dvasioje, bendrosios valstybės interesų paisymo dvasioje" (ten pat).

Komunistinėje terminologijoje "tautybių politika" turi daugeriopą prasmę. Tačiau, nežiūrint to, toji tautybių politika remiasi visa eile pagrindinių dėsnių, kurie visų laikų, visų kraštų visoms komunistų partijoms privalomi. Tie pagrindiniai dėsniai kartais nevienodai interpretuojami ir taikomi. Reikia tad pasekti istorišką jų interpretacijos eigą, kad galėtume suprasti, kokia yra iš tikrųjų komunizmo "tautybių politika".

1. Šeši komunistinės tautiškumo sampratos principai

Tautybių klausimo teorija komunistų paprastai remiama tam tikrais pagrindiniais principais. Pažvelkime į šiuos principus.

1. Lenino mokslas apie tautybių politiką.

Komunistai, kalbėdami apie tautybių politiką, prideda, kad tai yra Lenino nustatyta tautybių politika. Stalino laikais dar pridėdavo, kad tai Lenino - Stalino mokslas.

Ką tai reiškia, paaiškino pats Stalinas: "Atskirų tautų teisių klausimas nėra izoliuotas, savyje uždaras klausimas, o tik dalis bendrojo proletariato revoliucijos klausimo; todėl jis turi būti palenktas visumai ir iš visumos atžvilgio sprendžiamas" (Stalin, Werke, VI, 125). O toji "visuma" yra niekas kita, kaip "darbo klasės" kova už valdžią. Komunistai nepripažįsta absoliutinės tautų teisės; ji turi išimtinai tarnauti partijos siekimams, būti jos siekimų įrankis.

2. Tautų apsisprendimas. Tautybių klausimas buvo labai aktualus Rusijoje pereito šimtmečio gale ir XX a. pradžioje. Jau nuo Jono III laikų (1440 - 1505) Maskvos absoliutizmas vadovavosi šūkiu: "Vienas valdovas, viena tikyba, viena kalba". Užkariautieji kraštai buvo laikomi nedalomos Rusijos dalimis. Rusija tapo "tautų kalėjimu", o smarkėjantis rusinimas aštrino engiamų tautų pasipriešinimą, pasireiškusį revoliucijomis ir maištais. Ypač smarkiai tautiniai sąjūdžiai reiškėsi 1905 ir 1917 m. revoliucijose. Pro jį tad tylomis negalėjo praeiti nė komunistai.

1917.XI.15 komunistai paskelbė Rusijos tautų teisių deklaraciją ir pripažino kiekvienai tautai laisvę apsispręsti, net atsiskirti ir sukurti nepriklausomas valstybes. Tačiau tas nekliudė komunistams vis labiau įsigalint ir stiprėjant pasiųsti Raudonąją Armiją užimti Pabaltijo kraštų, prisijungti nepriklausomomis pasiskelbusias Ukrainą, Gudiją ir kitas pietų Rusijos valstybes. Anuo metu komunistai, vien taktikos sumetimais pasisakydami už tautų laisvą apsisprendimą, turėjo savo nusistatymą kitų tautų atžvilgiu. Tai matyti iš Stalino 1904 m. atsakymo į socialdemokratų federalistų aiškų klausimą: "naudinga ar kenksminga proletariatui tautinė nepriklausomybė?". Jis atsakė, kad reikia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, o "reikalauti lemiamo į šį klausimą atsakymo yra aiški nesąmonė" (Stalin, Werke, I, 71).
 
Kiek vėliau, kai jau susidarė aiškus bolševikų sparnas, Stalinas aiškino: "Gali atrodyti keista, kad mes griežtai atmetame Rusijos pakraščių tautų siekimą atsiskirti nuo Rusijos, laikydami, kad tai yra kontrrevoliucijos intrigos; tačiau tikrovėje čia nieko nuostabaus. Mes pritariame, kad atsiskirtų Indija, Arabija, Marokas, Egiptas ir kitos kolonijos, nes šiuo atveju atsiskyrimas reiškia tų tautų išsilaisvinimą iš imperializmo, revoliucijos pozicijų sustiprėjimą. Tačiau esame priešingi atsiskyrimui periferinių Rusijos kraštų, nes tuo atveju toms tautoms tai reikštų imperializmo jungą, o Rusijai revoliucijos laimėjimų susilpninimą, imperializmo pozicijų sustiprėjimą" (Stalin, Werke, IV, 417-18).

Leninas, smulkiau paaiškindamas, ką reiškia tautų apsisprendimas, pabrėžė, kad tai "nėra reikalavimas atsiskirti, atsidalyti, sukurti mažas atskiras valstybes" (Lenin, Ausgewählte Werke, VI, 286). 1917 jis skelbė, kad darbininkų partija kovoja už tai, kad būtų sukurta kiek galint didesnė komunistinė valstybė (ten pat, VI, 63). Tai aiškus pasisakymas prieš apsisprendimo teisės panaudojimo galimybę.

Galutinį šios problemos sprendimą randame Stalino kalboje, pasakytoje Sovietų Sąjungos kompartijos XII suvažiavime 1923.IV.23: "Yra atvejų, kada apsisprendimo teisė susikerta su kita aukštesne teise — su į valdžią atėjusios darbo klasės teise įsistiprinti valdžioje. Tokiais atvejais — reikia aiškiai ir atvirai pasakyti — apsisprendimo teisė negali ir neprivalo būti kliūtis darbo klasės teisei sustiprinti savo diktatūrą" (Stalin, Werke, V, 232).

Pagaliau tautų apsisprendimo teisė komunistinėje sampratoje buvo sutapatinta su "buržuaziniu nacionalizmu", kuris praktikoje yra ne kas kita, kaip atskirų tautų bandymas gintis nuo kompartijos vedamo totalistinio rusiškojo režimo. Pagal dabartinį komunizmo mokslą, tautų apsisprendimo teisė esąs nedovanotinas priešiškumas proletariniam internacionalizmui.

Stalinas, aiškindamas Lenino mintis, 1925. V.18 mokė: "Argi Leninas prieš pat karą nėra pasakęs, . . . kad nacionalinės kultūros puoselėjimas yra reakcinis buržuazijos pasikėsinimas užkrėsti dirbančiosios klasės sąmonę nacionalizmo nuodais? Kaip galima suderinti nacionalinės kultūros ugdymas su socializmo proletarinės kultūros statyba? Argi tai nėra nesuderinamas prieštaravimas? Tikriausiai ne! Mes kuriame proletarinę kultūrą. Tai yra visiškai tikra. Bet lygiai tikra, kad pagal jos turinį įvairių tautų socialistinės ir proletarinės kultūros, kurios yra įtrauktos į socializmo statybą, gali turėti skirtingas išraiškas, formas, skirtingą reiškimosi būdą, pagal skirtingą savo kalbą, gyvenimo standartą ir pan. Proletarinė savo turiniu, nacionalinė savo forma — štai bendražmogiškoji kultūra, kurios socializmas siekia" (Stalin, Werke, VII, 119).

3.    Darbo klasės vadovavimas. Toji "bendražmogiškoji kultūra" pirmu žvilgsniu atrodo
aukščiausias visuotinis principas. Tačiau, laikui bėgant, jis vis labiau įgavo rusišką atspalvį ir tapo centrinio rusiškojo dominavimo įrankiu galutinai pavergti ir sunaikinti kitas tautas. Pirmasis šia linkme žingsnis ir buvo "darbo klasės vadovavimo" principas.

Kai komunistai Rusijoje įsigalėjo, daugelyje Sovietų Sąjungos nerusiškųjų provincijų darbo klasė buvo labai silpna. Todėl tenai reikėjo pasiųsti rusiškąją darbo klasę. "Sovietų politikos tikslas — kalbėjo Kalininas — buvo išmokyti stepių kirgizus, uzbekų medvilnės augintojus ir turkmėnų sodininkus. To darbo ėmėsi Leningrado darbininkai" (M. Kalinin, Za ety gody, 1929, III, 385). Iš to matyti, kad Azijos ūkininkai ir gyvulių augintojai tapo ne rusiškų ar europinių tautų partneriais, o tik rusiškojo proletariato objektu.

Ypačiai rusiškasis "vadovavimas" pasireiškė tuoj po I pasaulinio karo. Ir tai įvyko pačioms Kaukazo tautoms "prašant". Azerbeidža-no revoliucinis komitetas paprašė rusiškąją sovietų respubliką padėti Azerbeidžano darbininkams ir atsiųsti raudonosios armijos dalinių. Lenino įsakymu, Azerbeidžano "liaudžiai padėti" buvo pasiųsta XI raudonoji armija (Bakinskij, Rabočij, 1956. IV. 27). Buchara "išlaisvinti" padėjo Frunzė su savo kareiviais (O Čistiakov, Vzaimnootnošenija Sovietskich Respublik do obrazovanija SSSR, 1955, 109).

Kita "vadovavimo" forma yra nerusiškų žemių apsodinimas rusais kolonistais ir vad. rusiškų fabrikų šefavimas nerusiškųjų kraštų ūkiniam gyvenimui. Jau 1929 didžiųjų Maskvos, Petrapilio ir Ivanovo tekstilės fabrikų darbininkai užmezgė "ūkiškai politinius ryšius" su Turkestano, Uzbekistano ir Kazachstano medvilnės augintojais ūkininkais. Jie siuntė ten delegacijas, kurios kiekvienoje tų respublikų padėjo įkurti kolchozus, liko jiems vadovauti ir sukėlė Azijos tautų kaimuose klasių kovą (Istoričeskije Zapiski, 1954, 48 sąs., 150). Taigi, kai girdime, kad Lietuvoje tokį ar tokį kolchozą pasiėmė šefuoti koks nors Rusijos fabrikas — ženklas, kad tame kolchoze jau šeimininkauja rusai.

4.    Sovietinis patriotizmas. Rusiškosios biurokratijos nuolatinis augimas privedė prie "sovietinio patriotizmo" sukūrimo. Sovietinis patriotizmas, pradėtas skelbti apie 1930, iš karto turėjo antnacionalinį pobūdį, vėliau pamažu aprėpė visa, kas tik buvo didingo Rusijos istorijoje, kai tuo tarpu nerusiškoms tautoms nebuvo leidžiama savo praeitį minėti.

HALINA ŽMUIDZINIENĖ
Kompozicija (akvarelė)

II pasaulinio karo pradžioje Stalinas šį karą paskelbė "didžiuoju tėvynės karu". Vienoje savo kalboje į tautą Stalinas šaukė pasekti didžiaisiais Rusijos didvyriais: Aleksandru Nevskiu, Dimitru Donskiečiu, Kuzma Mininu, Dimit-ru Požarskiu, Aleksandru Suvorovu ir Michailu Kutuzovu (Soviet War News 1941.XI.8). Gi karo pabaigoje Kremliuje 1945.V.24 švenčiant pergalę, Stalinas savo kalboje aiškiai pabrėžė rusiškumo dominaciją, o rusų tautą paskelbė visų Sovietų Sąjungos tautų aukščiausia ir vadovaujančia krašto jėga (Pravda, 1945.V.25).

Dar 1940, okupavus tris Pabaltijo valstybes, buvo skelbiama, kad bolševizmas reiškia socialistinį turinį tautinėje formoje. Bet netrukus paaiškėjo, kad Maskvai pirmoje eilėje rūpi sunaikinti baltų tradicinį savitą lobį, ankstesnį tautos palikimą. Buvo tuojau užsimota iš okupuotų tautų išplėšti dvasinius turtus: tautinę kultūrą, religiją, istoriją.

Baltų tautos nepriklausomybę išsikovojo didelėmis pastangomis ir aukomis. Nepriklausomybė buvo tautinės sąmonės gyvybės šaltinis, o istorija ir praeitis — stiprybės atrama. Reikėjo tad pakeisti istoriją, iškreipti jos faktus, išaiškinti juos pagal rusišką tendenciją. Kur istorijoje susidurta su rusais, ten istoriniai ryšiai aiškinami ir vaizduojami rusų naudai. Visos Sovietų Sąjungos tautos privalo reikšti pagarbą ir būti dėkingos rusų tautai, nes ji yra visų tautų išlaisvintoja, kultūros nešėja. Tad ir lietuviškoje komunistų spaudoje įtikinėjama, jog ankstyvesnio j i caro laikų okupacija išėjo lietuviams tik į naudą ir apsaugojo juos nuo germanų imperializmo.

Stiprinant rusiškąjį patriotizmą, jau aiškiai pasisakoma, kad "nacionalinės kultūros, nacionalinės tradicijos negali būti amžinos" (Komunistas, 1962 nr. 10). Jos turės išnykti, kitaip sakant, susilies į vieningą internacionalinę (rusišką) kultūrą. Lietuviams pvz. kalama, kad jų kultūra turinti orientuotis ne į tautinę kultūros specifiką, bet į sovietinę "bendražmogišką" kultūrą. "Tie, kurie, laikydami save patriotais, nacionalinių tradicijų saugotojais, orientuojasi į praeitį, ... tie stumia savo naciją iš magistralinio sovietinių nacijų kelio į šunkelius". Todėl visi kūrybiniai ieškojimai turi vykti tik "pagal komunistinį kompasą". Visiems "reikia skubėti perorientuoti savo nusistatymą komunistinės rytdTenos kryptimi", reiškia — ko veikiau atsižadėti tautinių tradicijų. Todėl skelbiama, kad lietuvių liaudies dainos yra pasenusios, nes jose atsispindi praeities baudžiauninko dalia. Tautiniai šokiai esą primityvūs, nieko nesaką. Gi sovietinės dainos, sovietiniai (rusiškieji) šokiai vaizduoja dabartį, kovą, pergalę.

Be šių visų rusiškos kultūros pranašumo dėstymų, kompartijos linija tautinių apraiškų atžvilgiu yra aiški: "Sovietų Sąjungoje turi būti vedama beatodairinė kova prieš kad ir mažiausią nacionalizmo pasireiškimą" (L. Iličiovas konferencijoje ideologijos klausimais 1961.XII. 25, Tiesa, 1961 nr. 300).

5. Vyresniojo brolio pranašumas. Nė patys komunistai negali nuneigti fakto, kad carinė Rusija buvo kolonialinė imperija, pavergtų tautų praminta "tautų kalėjimu". Tad komunistai, beieškodami pateisinimo, 1951 žurnale "Voprosy is-torii" paskelbė M. Nečkinoj straipsnį, kur autorius, kalbėdamas apie carinės Rusijos padarytas žalas žmonėms, išvedė mintį: jei pasirenkama tarp dviejų žalų mažesnioji, tai tuo pačiu žalos sąvoka anuliuojama. Autoriaus žodžiais, istorikai privalą įvertinti carinės Rusijos valdytų tautų įjungimą į Sovietų Sąjungą, nes, nepaisant carizmo, didžioji rusų tauta įnešusi daug teigiama. Istorikai privalą įrodyti reikalą jungtis tautoms vyresniajam broliui vadovaujant. Po minimo straipsnio pasirodymo ir pavergtoje Lietuvoje imta linksniuoti "vyresniojo brolio" sąvoka, o Paleckis net atskirą knygelę parašė įrodinėdamas, ką lietuviams davė "vyresnysis brolis" (J. Paleckis, Mintys apie vyresnįjį brolį, Vilnius 1959).

"Vyresniojo brolio" sąvoka reiškia ne tik rusų darbininkijos vadovavimą nerusų tautoms, bet ir visos rusų tautos pranašumą, palyginus su kitomis tautomis. Su šia "vyr. brolio" doktrina sovietinis patriotizmas iškeltas iki kraštutinumo, iki rusiško šovinizmo. Kas nenori pripažinti visose srityse rusų tautos pranašumo prieš kitas tautas, tas yra apkaltinamas esąs parsidavėlis užsienio imperialistams, skelbiąs kosmopolitizmą, vadinamas buržuazinės pasaulėžiūros reakcionieriumi. Atmesdamas rusų tautos pranašumą, skelbiąs abejingumą rusų tautinės kultūros atžvilgiu, siekiąs pasaulinės valstybės sukūrimo (Žr. Didžioji Sov. Enciklopedija, XXIII, 113).

"Rusų tauta ir geriausieji jos atstovai — dėstė sovietų istorikė ir kompartijos centro komiteto narė Pankratova — padėjo ir padeda visoms Sovietų Sąjungos tautoms vystyti jų kultūrą — tautine forma, socialistiniu turiniu. Šis rusų kultūros vaidmuo visų Sov. Sąjungos tautų kultūros puoselėjime apsprendžia rusų tautos vadovaujamą įtaką socialistinių Sovietų Sąjungos respublikų tarpe" (Pankratova, Velikij Ruskij Narod, 1952, 168).

Iš to seka, kad nerusiškos tautos turi būti dėkingos "Didžiajai Rusijai" už visokią pagalbą ir globą. Jos turi būti dėkingos ir už tai, kad carinė Rusija jas prijungė prie rusų tautos, kitaip — jos nebūtų suėjusios į sąlytį su "pažangia rusų tautos kultūra".

"Vyr. brolio" sąvoka turi baisių pasėkų nerusiškų tautų nacionalinę kultūrą smaugiant. Visos nerusiškos tautos turėjo savo istoriją pakeisti, perrašyti ir nė žodeliu neužsiminti apie rusų grobuonišką praeities politiką, okupacijas, nukariavimus. Savuosius tautos didvyrius turėjo atvaizduoti kaip reakcionierius ir feodalinius grobikus. Tokiais yra pavadinti ir mūsų tautos didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas. Jie grobę rusiškas žemes ir nesupratę rusų tautos pažangumo vaidmens. Iš antros pusės, nerusiškų tautų istorikai, rašytojai, menininkai turi garbinti rusus, jų didvyrius.

Tauta išreiškia savo pobūdį, siekimus, idealus tautos herbu, vėliava, himnu. Todėl suprantama, kodėl rusiškasis komunizmas, siekdamas visas savo valdžioje esančias tautas suliedyti į vieną — rusiškąją, draudžia atskiroms tautoms turėti savo išorinius tautinius ženklus. Visų Sovietų Sąjungos tautų herbas yra penkiakampė žvaigždė su kūju ir priekalu, visų vėliava raudona (su mažais skirtingumais kiekvienai tautai), o himnas — seniau internacionalas, vėliau Sovietų Sąjungos bendrasis himnas. Tik kai kurioms tautoms Maskva leido susikurti naują himną, kuriame atsispindi ne tos tautos idealai, o tik rusų tautos vadovaujama rolė. Pvz. Kazachstano respublikos himne sakoma: "Mes reiškiame padėką didžiajai rusų tautai, Sąjungos tautų bastionui" (Pravda 1946.XII.20). Azerbeidžano respublikos himne kalbama apie galingą rusiškąjį brolį, kuris neša pasauliui laisvės pergalę  (Voprosy istorii,  1952 nr.  3). O uzbekų tautinis himnas prasideda žodžiais: "Tegyvuoja rusų tauta, mūsų didysis brolis" (T. N. Kary-Nijazov, Očerki istori i kultury Sovietskago Usbekistana, 1955, 436).

Praeities nerusiškųjų tautų vadai ir didvyriai buvo antirusai, bandę ginti ir gelbėti savo tautą nuo rusų grobuoniškų kėslų. Todėl dabar reikia juos suniekinti, jų pagarbą uždrausti. Kai kurios nerusiškos tautos yra kaltinamos kosmopolitizmu, pvz. žydai ir Kaukazo tautelės. Jų simpatijos turkams ar persams yra laikomos kosmopolitizmo skleidimu, nusistatymu prieš savąją didžiąją tėvynę.

Po Stalino mirties "vyr. brolio" sąvoka iš esmės pasiliko, tačiau jos taikymas jau nėra toks įkyrus ir visuotinis. Dabar jau kartojama, kad Stalino ideologinėms klaidoms reikia priskirti tautinių didvyrių niekinimą, neigiamą nusistatymą prieš sovietinių rytų tautų tautinį epą ir pan.

6. Rusų kalbos pranašumas ir reikalingumas. Nerusiškoms tautoms nuolat kalamas vienintelės rusų kalbos pranašumas ir reikalas. G. Zimanas "Komuniste" (1964 nr. 11) dėstė, kad "rusų kalba yra bendranacionalinė kalba, ji labiausiai paplitusi šalyje, įgavusi pasaulinę reikšmę. Rusų kalbos mokėjimas leidžia priartėti prie kultūrinių vertybių, sukurtų bet kurioje tarybinėje respublikoje. Ji savotiškas tramplynas, kurio dėka tarybinių tautų nacionalinės kultūros vertybės pasiekia socialistinės stovyklos darbo žmones".

Dar daugiau: rusų kalba yra padariusi ir daro įtakos kitų kalbų raidai. "Jau visiems žinomas vaisingas bei teigiamas rusų kalbos poveikis paskirų Sovietų Sąjungos tautybių kalbos raidai. Per rusų kalbą atsiranda naujos morfologinės ir sintaksinės formos, kurių iki šiol trūko įvairių kalbų gramatikoje. Stebint naują raidą kalboms besivystant, pasikeis leksikalinės ir gramatinės sistemos ir visa tai, laikui bėgant, suteiks galimybę suartinti įvairių tautybių kalbas" (Ruskij jezyk v nacionalnom škole, 1962 nr. 2). Konstatuojama faktas, kad autonominėse respublikose auga rusiškų mokyklų skaičius. Tai esą vyksta tėvams pageidaujant (ten pat, 1964 nr. 1).

Per Vilniaus radiją doc. Užkalnis 1962.III. 26 dėstė, kad "rusų kalba yra vienintelė svarbi taikos ir draugystės bei bendravimo kalba". Ji esanti visiems suprantama, miela, artima. Jos dėka lietuviškas žodis nuskambąs ir kitomis kalbomis. O "Tarybinė Mokykla" (1962 nr. 12) pasidžiaugė, kad "1959 surašymo metu milijonai nerusų . . . gimtąja kalba užrašė rusų kalbą", nes "glaudūs tautų ryšiai. . . iškelia vieningos tarpnacionalinės kalbos reikalingumą".

Įdomų paaiškinimą apie tautines kalbas yra padaręs Stalinas 1950 m. Polemizuodamas su sovietų filologu Marru, tvirtinusiu, kad įvairios tautinės kalbos yra pasmerktos išnykti, nes dėl netikėtų ekspliozijų (revoliucijų) ir kitų vidinių atmainų būsią neišvengiamai prieita prie vienos komunistinės kalbos, Stalinas paaiškino, kad tautinės kalbos išliksią tol, kol sovietinė valdžia matys reikalo jas palaikyti, nes esą komunistinėje santvarkoje jokios ekspliozijos nesančios galimos, nebent jos ateitų iš viršaus (Žr. Stalinas, italų vertimas — Marksizmas ir lingvistika, Roma, 1952, 37-39). Stalino tvirtinimu, pasaulinei (rusiškai) kalbai sukurti esą du etapai: 1) zoninės kalbos turį susilieti į lokalinę kalbą; 2) vėliau šios zoninės kalbos turį susilieti į internacionalinę pasaulinio komunizmo kalbą. Rusų kalba esanti pirmoji nauja zoninė kalba, arba, kaip David Zaslavskij vadina, "pirmoji internacionalizmo pasaulinė kalba" (Literaturnaja Gazeta, 1949.1.1).

2. Tautybių teisės Sovietų Sąjungos konstitucijoje
Paskaičius sovietų konstituciją, gali atrodyti, kad tuo pagrindiniu įstatymu tautybių teisės yra pakankamai apsaugotos ir garantuotos. Pvz. 123 skyrius sako: "Sovietų Sąjungos piliečių lygybė visose ūkinio, valstybinio, kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo srityse, nepriklausomai nuo jų tautybės ir rasės, yra nepalaužiamas įstatymas. Bet koks tiesioginis ar netiesioginis teisių apribojimas arba, priešingai, tiesioginis ar netiesioginis piliečiams privilegijų teikimas, atsižvelgiant į jų priklausomybę rasei ir tautybei, kaip lygiai bet kokia rasinio ar nacionalinio ekskliuzyvizmo propaganda arba rasės ar tautybės neapykanta bei rasės ar tautybės niekinimas yra baudžiamas įstatymais".

Šiaipjau, atsižvelgiant į tą vadovaujančią rolę, kurią atlieka komunistinėje Rusijoje pati kompartija, teisinėje srityje apie tautybių klausimą randame tik užuominas. Pvz. toje pačioje Sovietų Sąjungos konstitucijoje 13 skyr. kalbama apie "savanorišką lygių socialistinių respublikų sąjungą", kai iš tikro beveik visos tos 15 respublikų arba buvo savivališkai komunistinio režimo sukurtos (centrinės Azijos sovietinės respublikos), arba prijungtos diplomatiniais ultimatumais ir raudonosios armijos ginklais. Tipiškas pavyzdys yra dirbtinai sukurta ir "savanoriškai" į Sovietų Sąjungą įjungta karelų - suomių respublika, kurios gyvenimas buvo neilgas, nes 1956 Maskvos aukščiausias sovietas nutarė karelų - suomių socialistinę respubliką paversti į karelų autonominę respubliką   ir  prijungti  ją prie Rusijos Socialistinės Federalinės Sovietinės Respublikos (RSFSR). Dingo net suomių vardas, o pagrindine tos srities kalba padaryta rusų kalba, išstumiant suomiškąją, mokyklose dėstant vaikams tik rusiškai.

Konstitucijos 17 skyr. garantuoja kiekvienai Sovietų Sąjungos respublikai "teisę laisvai išstoti iš Sąjungos". Tačiau dar nebuvo tokio atvejo, kad kas nors būtų bent bandęs pasinaudoti šia teise. O tai dėl to, kad RSFSR baudžiamo kodekso (galiojančio Kazachstano, Kirgizijos ir Pabaltijo sovietinėse respublikose) 58 str. baudžia bet kokią separatistinę propagandą kaip kontrrevoliucinį nusikaltimą ir valstybės išdavimą.

Daug pasako konstitucijos 69 str.: "Sovietų Sąjungos ministrų taryba turi teisę valdžios ir ūkio šakose, kurios įeina į Sovietų Sąjungos kompetenciją, suspenduoti respublikų ministrų tarybų nutarimus ir potvarkius". Iš to seka, kad atskirų respublikų valdžia neturi jokios galimybės tvarkytis be centrinės Maskvos valdžios leidimo ir pritarimo.

Konstitucijos 77 skyr. nustato, kad svarbiausios ūkio, pramonės šakos yra centrinės valdžios kompetencijoje. Po Stalino mirties buvo ženklų kai kurias pramonės šakas decentralizuoti (Pravda 1956.V.12). Tačiau tokia vien grynai techniška administracijos decentralizacija neturi jokios reikšmės, kol kompartija savo rankose turi visame krašte sulyginimo monopolį, kol centro valdžia biudžete pasiima liūto dalį iš atskirų respublikų, kol ji kontroliuoja kapitalą ir pajamas, kol valstybės saugumo sistema yra centralizuota ir lieka vien tik Maskvos žinioje.

Atskiros Sovietų Sąjungos respublikos turi savo konstitucijas, pasigamintas maskvinės pavyzdžiu ir nuostatais. Bet jos nėra pastovios, kaitaliojamos pagal reikalą, vis labiau aprėžiant atskirų respublikų kompetenciją. Pvz. LTSR Stalino laikų konstitucijos 83 str. sakė, kad "LTSR teismo procesas atliekamas lietuvių kalba. Asmenims, tos kalbos nemokantiems, užtikrinama teisė su bylos medžiaga susipažinti per vertėją". O vėlesnėje redakcijoje (Chruščiovo laikų) jau pasakyta: "LTSR teisena vedama lietuvių kalba arba atitinkamos vietovės gyventojų daugumos kalba". Kadangi nepasakyta, kas tą daugumą sudaro ir kadangi okupuotoje Lietuvoje joks teisėjas nedrįs prieštarauti rusui, kad jo kalba nėra "vietovės gyventojų daugumos kalba", faktiškai okupuotos Lietuvos teismuose lygiagrečiai lietuvių kalbai įvesta ir rusų kalba.

Stalino laikų konstitucijos 93 skyr. okupuotoje Lietuvoje pradžios mokslą užtikrino gimtąja kalba. Vėliau tas str. taip pakeistas: "Tėvai turi teisę nuspręsti, kuria dėstomąja kalba mokyklą lankys jų vaikai". Tuo būdu tėvai išstatyti spaudimui pasisakyti už praktiškai naudingesnę "vyr. brolio" kalbą. To pasėka — Pabaltijo sovietinėse respublikose įvestos mišrios mokyklos, kuriose dėstomos kalbos yra vietinė ir rusų. Mokiniai renkasi į atskiras klases, bet kartu būna per pertraukas ir raginami tarp savęs kalbėti rusiškai. Vidurio Azijoje tokių mokyklų jau yra tūkstančiai. 1960 m. Latvijoje tokių mokyklų jau buvo 250, Estijoje kiek vėliau buvo 24 tokios vidurinės mokyklos. Yra jų ir Lietuvoje, tik skaičius nežinomas.

Tautybių klausimas ilgą laiką buvo sovietinio koloso silpnoji vieta. Stalinas ėmėsi tautybių klausimą spręsti pagrindinai ir tuo būdu sustiprinti savo padėtį. Jis įsteigė Tautybių Sovietą, kuris pagal 1923 m. konstituciją buvo tik viena iš dviejų centrinio vykdomojo komiteto šakų. 1936 m. konstitucija Tautybių Sovietą padarė lyg ir atskiru parlamentu. Tuo būdu raudonasis diktatorius, išnaudodamas tautybių sentimentus, galėjo pagal reikalą pasiremti Sovietų Sąjungos bendruoju Sovietu, kuriame dominuoja rusai, arba Tautybių Sovietu, kur daugumą sudaro nerusai.

Betgi tautybių problema liko neišspręsta nė tada, kai Stalinas 1944 prie konstitucijos 18 skyr. prijungė du nauju poskyriu apie sovietinių respublikų teisę "sueiti į tiesioginius santykius su svetimomis valstybėmis, daryti su jomis sutartis, keistis diplomatinėmis ir konsuliarinėmis atstovybėmis", turėti "savo respublikinius kariuomenės dalinius". Tuo būdu ir LTSR konstitucijoje atsirado užsienio reikalų ir gynybos ministerijos, o 1945 m. LTSR net galėjo pasirašyti tarptautinę sutartį su Lenkija dėl lenkų repatriacijos iš Lietuvos. Bet tuojau paaiškėjo to triuko tikslas: buvo siekiama gauti sovietiniam blokui kuo daugiau balsų tarptautinėse institucijose ir padidinti savo ginklavimąsi. Kai Vakarų valstybės neįsileido į Jungtines Tautas Pabaltijo respublikų atstovų (Maskvai pasisekė ten pravesti tik Ukrainos ir Gudijos atstovus), tada nustojo reikšmės ir užsienio reikalų ministerijos atskirose sovietinėse respublikose. O 1961 m. kompartijos programa nustatė, kad "respublikų sienos Sovietų Sąjungos ribose vis labiau netenka savo buvusios reikšmės". Reiškia tautybių ir tautinių respublikų klausimas nuo šiol bus sprendžiamas vien tik "išplėstine komunistine statyba, kuri reiškia naują nacionalinių santykių vystymosi etapą.... nacijų suartėjimą ir visišką jų vienybę" (Žr. V. Vaitiekūnas, Sovietinės indoktrinacijos bruožai, Į Laisvę, 1964 nr. 35, 25-26 p.), kitais žodžiais — suliejimą su Rusija.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai