Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTIŠKUMO KLAUSIMAS SOVIETINĖJE PRAKTIKOJE PDF Spausdinti El. paštas


Tautiškumo klausimas sovietinėje teorijoje ir praktikoje (II)


Balandžio nr. peržvelgę, kaip Sov. Sąjungoje sprendžiamas tautiškumo klausimas teorijoje, dabar pažiūrėkime, kaip iki šiol jis buvo sprendžiamas praktikoje. Čia rasime du dalyku: tautų fizinį naikinimą ir tautų moralinį, arba dvasinį žalojimą, verčiant jas būti rusiškomis.

1. Tautų genocidas
Bolševikų revoliucija nesigailėjo savo priešų. Kai pirmaisiais revoliucijos metais aukomis krito be tautybių skirtumo ištisa buržuazinė klasė, inteligentija, tai vėliau pasireiškė planingas tik nerusiškų tautų naikinimas.

Pirmoje vietoje paminėtini ukrainiečiai, kurių, pravedant krašto sukolchozinimą ir dėl to kilusį ūkininkų pasipriešinimą, badą (1932-1933) bei deportacijas, tada žuvo apie 5 milijonai (3 milijonai mirė badu, kiti išžudyti, deportuoti). Į jų vietą buvo atkelta apie 4 mil. rusų. Pastarųjų Ukrainoje 1926 buvo 3.055.000, o 1959 jau 7.091.000.

Genocido aukomis tapo ir Pabaltijo valstybės, kurios per 1940-41 okupaciją ir 1945-55 deportacijas neteko apie 750.000 gyventojų (ištremta: lietuvių 400.000, latvių 200.000, estų 150.000). Jų vieton atkelta rusų kolonistų, kurie Lietuvoje sudaro 15 proc. visų gyventojų, Latvijoje 35 proc. ir Estijoje net 40 proc. Nuo 1955 deportacijų sistema pakeista vad. jaunimo ir specialistų "savanorišku" vykimu į "draugiškas" sovietines respublikas. Iš Lietuvos tokiu būdu kasmet suverbuojama po 10.000 "savanorių". O iš Sovietų Sąjungos vis vyksta nauji kontingentai į Pabaltijo kraštus. Vien sovietinėn Lietuvon kasmet atvyksta nuolatiniam apsigyvenimui apie 20.000 rusų.

Nerusiškų jų tautų naikinimas ypačiai ryškus Rusijos Socialistinėje Federalinė j e Sovietinėje Respublikoje (RSFSR), kurioje 1956 m. duomenimis buvo 112.600.000 gyventojų. Jos federališkumą sudarė 12 autonominių respublikų, 6 autonominės provincijos ir 10 tautinių sričių. Su smulkiais tautiniais vienetais šioje RSFSR buvo 40 nerusiškų tautų; tai sudarė 1/4 visų šios respublikos gyventojų. Tačiau RSFSR valdžioje nerasime kitokių, kaip tik rusus. Daugelis autonominių respublikų ir provincijų taip sutvarkytos, kad jose rusai sudaro daugumą. Kai paskutinio karo metu vokiečiai okupavo didelius Sovietų Sąjungos plotus, pavergtosios tautos į vokišką okupaciją žiūrėjo kaip į išlaisvinimą iš rusiškosios vergijos, nors paskui nusi vylė ir vokiečių "išlaisvinimu". Toji simpatija okupantui, teisingiau sakant, pasireiškęs laisvės troškimas buvo Maskvai pretekstas sunaikinti "neištikimas" tautas. Ir taip čečėnai, kurių buvo 407.000, kalmukai — 134.000, karačajai — 75.000, ingušai — 92.000, balkarai — 42.000, Krymo totoriai —- 140.000 ir Volgos vokiečiai 380.000 dingo ne tik iš Sovietų Sąjungos žemėlapio, bet ir nuo žemės paviršiaus: jie buvo deportuoti į Sibiro koncentracijos stovyklas, jų politinės ir kultūrinės institucijos sunaikintos, autonominės respublikos ir sritys panaikintos (Volgos vokiečių autonominė respublika buvo panaikinta 1941.IX.2, o Krymo totorių 1946.VI.26). Kaip tai įvyko, išdėstė Chruščiovas XX kompartijos suvažiavime:

"1943 m. gale, didžiojo tėvynės karo metu, kai pastovus visais frontais laimėjimas atsisuko Sov. Sąjungos naudai, buvo nuspręsta ir įvykdyta deportavimas iš krašto, kuriame gyveno, visų karačajų. Beveik tuo pat metu, 1943 m. gruodžio mėn. panašaus likimo susilaukė visi autonominės kalmukų respublikos gyventojai. 1944 m. kovo mėn. buvo deportuoti visi čečėnai ir ingušai, o jų autonominės respublikos panaikintos. 1944 m. balandžio mėn. iš kabardinų, balkarų autonominės respublikos buvo į tolimas sritis deportuoti visi balkarai, o pati respublika pavadinta autonomine kabardinų respublika" (Chruščiovo kalba kompartijos suvažiavime 1956.11.24-25. Zr. B. Meissner, Das Ende des Stalin-Mythos, 1956 189 ir toliau). Šie žodžiai buvo pasakyta kaltinant Staliną, tačiau padaryta "klaida" nebuvo Stalino įpėdinių pilnai atitaisyta.

Dar ilgą laiką po deportacijų tos tautos buvo laikomos tarsi raupsuotomis. Dėl tariamo didžiojo tėvynės karo metu padaryto "išdavimo" jos buvo išbrauktos iš sovietinių tautų tarpo. Sovietų Didžioji Enciklopedija (II laida) tokių tautų, kaip karačajai, ingušai, balkarai visiškai nesumini, netgi kaip praeities istorinių ar geografinių liekanų. Visa, kas galėjo tas tautas priminti, jų gyventose vietose buvo ištrinta. Pvz. Kryme visi totoriški vietovardžiai pakeisti rusiškais, kaip tai padaryta ir Karaliaučiaus krašte.

Po Stalino mirties buvo pripažinta ir kartojama, kad tai buvo klaidos nacionalinės politikos srityje. Tą dar neseniai pakartojo ir G. Zimanas "Komuniste" (1965 nr. 4): "Asmenybės kulto laikais buvo padaryta daug klaidų ir iškraipymų nacionalinės politikos srityje. Nėra jokio abejojimo, jog socialistinio teisingumo pažeidimas, visos bylos sufabrikuotos doriems žmonėms, nuodijo santykius tarp nacijų, kėlė iš padugnių vis dar teberusenančius nacionalistinius ir šovinistinius instinktus, žalojo nacijų savitarpio pasitikėjimą . . . Stalino laikais buvo sunaikintos balkarų, ingušų, čečėnų, kalmukų nacionalinis valstybingumas, buvo griebtasi nepagrįstų represijų prieš kadrus eilėje nacionalinių respublikų . . . Sunku išmatuoti tą nuostolį, kurį padarė visi šie nacionalinės politikos iškraipymai". Bet tai tėra tušti tariamos užuojautos žodžiai ir prie klaidos prisipažinimas. Nei apgailestavimas, nei vėlesnis tų tautų rehabilitavimas neprikels tuos tūkstančius nekaltų žmonių, kurie žuvo Sibiro koncentracijos stovyklose, kaip lygiai negrąžins joms padėtį, turėtą prieš 1941. Krymo totorių ir Volgos vokiečių tautinė autonomija liko visiškai palaidota. Kalmukai gavo tik autonominės provincijos teises vietoje autonominės respublikos. Karačajai buvo sulieti su čerkesais į bendrą autonominę provinciją. Vien tik čečėnai, ingušai ir balkarai atgavo ankstyvesnį statusą, tačiau gyventojų daugumai žuvus ir tuose kraštuose įsivyravo rusai.

Kaip Maskva planingai naikina nerusiškas tautas, matyti iš mums kaimyninės Latgalos pavyzdžio. Dėl geografinės padėties ir istorinės eigos Latgaloje rusų įtaka buvo žymiai stipresnė, negu kitose Latvijos provincijose, ir rusų nuošimtis žymiai didesnis. Sovietų Sąjunga dar 1926 Latgalą laikė specialiu tautiniu vienetu. Rusams 1940 okupavus Pabaltijo kraštus, latvių komunistai susirūpino stiprinti šios srities tautinę kultūrą. II pasaulinio karo metu buvo atgaivintas latgaliečių tarpe laikraštis "Taisniba", imta leisti ta pat tarme rajoniniai laikraščiai, rengiamos Latgalos kultūros dienos, dainų šventės, — tai turėjo atsverti rusų įtaką. Už tai Latvijos kompartijos vadai buvo apkaltinti "sritiniu patriotizmu", kuris esąs ne kas kita, kaip "buržuazinis nacionalizmas". Latgalos inteligentai buvo išsiųsti į Sovietų Sąjungos gilumą, o jų vieton atkelti rusai. Latgalos miestuose gatvių užrašai liko tik rusiški. Latgala, kaip etnografinis vienetas, dingo iš žemėlapio. Sovietinė Enciklopedija 1953 skelbė, kad Latgala jau neegzistuoja. Šeši Latgalos valsčiai buvo prijungti prie sovietinės Gudijos. Likviduoti visi latgaliečių tarme leidžiami laikraščiai, o jų vietoje dabar išeina 9 rusiški. Iš Rusijos į Latgalą atsiųsta 1500 kolchozų pirmininkų. Jokio Latgalos atstovo nėra Latvijos respublikos sovietuose, jokio atstovo aukščiausiame soviete Maskvoje. 1955 į Latvijos aukščiausią sovietą iš Latgalos buvo išrinkta 40 deputatų, bet jų tarpe tik 6 vietiniai, o visi kiti ateiviai rusai. Gražiausia tai, kad Tautybių Soviete Maskvoje Latgalai atstovauja Ilja Ehrenburgas (Eltos Informacijos 1964, 286).

2. Tautų maišymas
Sovietų Sąjungos kompartijos 1961 nustatytoje programoje sakoma, kad "respublikų sienos Sovietų Sąjungos ribose vis labiau netenka savo buvusios reikšmės" ir kad "išplėstinė komunistinė statyba   reiškia   naują   nacionalinių santykių vystymosi etapą . . . nacijų suartėjimą ir visišką jų vienybę".

Kad tas nacijų suartėjimas greičiau įvyktų, einama prie vad. "internacionalizacijos". Šis veiksnys yra Sovietų Sąjungoje atskirų tautų likvidavimui lemiantis, nors Vakaruose mažiausiai pastebimas komunistų tautybių politikos bruožas. Iš vienos pusės komunizmas stengiasi kiek galint riboti atskirų sovietinių respublikų techniškąjį pajėgumą (kad vis reiktų šauktis "vyr. brolio" pagalbos), o iš antros — įvairių tautų sumaišymu silpninti tautines tendencijas. Sovietų Sąjungos kompartijos programoje pasakyta, jog reikalinga "nuolat keistis kadrais tarp nacijų", kad "nepasireikštų nacionalinis atskirumas".

Sovietų Sąjungos ribose yra miestų, kurių gyventojai tautybių atžvilgiu yra tikras margumynas. Pvz. Turkmėnijos Nebit-Dag naftos pramonėje dirbą gyventojai yra devynių tautybių: rusai, ukrainiečiai, turkmėnai, kazachai, gruzinai, armėnai ir totoriai (P. Skosyrev, Turkmenistan 1955, 4). Gruzijos metalurgijos pramonės centre Rustavi dirba 35 tautybių darbininkai, jų tarpe estai, čuvašai, tadžikai, uzbekai ir kitos Kaukazo tautos. Panašių internacionalinių miestų atsirado ir kitose vietose. Pvz. Karaganda — kalnų pramonės centras Kazachstane, Kohtla-Jarve Estijos žibalinio skalūno srities centras, tapęs savo dydžiu trečiuoju Estijos miestu, Vorkuta — arktikos miestas, išgarsėjęs savo koncentracijos stovykla, kurį sudaro 36 atskirų tautybių tremtiniai, o jų tarpe stambiausios grupės lietuviai, latviai, estai ir ukrainiečiai (Zr. J. Scholmer, Tie Toten kehren zurück 1954, 120 ir toliau). Latvijos kompartijos sekretorius (Komunist, 1955 nr. 15) 1955 pasigyrė, kad Daugpilio traukinių garvežių remonto dirbtuvės toje pačioje brigadoje dirbą net 8 tautybių darbininkai. O Vilniaus miesto kompartijos sekretorius A. Griškevičius 1961 (Komunistas, 1961 nr. 12) džiaugėsi, kad Vilniuje yra net 41 tautybės atstovai ir kartojo Maskvos kompartijos programos žodžius, kad "tarybinės respublikų sienos TSSR ribose vis labiau neturi savo buvusios reikšmės".

Tokiuose internacionaliniuose miestuose ir fabrikuose visi, išskyrus rusus, netenka savo tautybės apraiškų, nes bendroji visų kalba yra tik viena — rusiškoji; mokyklose visų tų tautybių vaikams dėstomoji kalba tik rusiška; sukuriamos mišrios šeimos tampa rusiškomis.

3. Rusų dominavimas nerusiškose respublikose
Komunistai skelbia, kad nerusiškosios respublikos buvo visais atžvilgiais atsilikusios. Jos dabar turi pasivyti "vyr. brolį", kuris mielai padeda atsilikėlėms tautoms. Ir Lietuvos komunistinė spauda (Tiesa 1962.XII.20) džiaugėsi, kad Rusijos Federacijos dėstytojai ir specialistai pokario metais padėję mūsų respublikai išsiauginti ir išmokyti dėstytojus ir specialistus.

Iš pirmosios Lietuvos okupacijos metų atsimename, kaip, sukūrus "liaudies valdžios" aparatą neva iš vietinių komunistų, beveik prie kiekvieno atsakingesnio valdžios ar partijos pareigūno buvo priskirtas iš Maskvos atsiųstas rusas "pavaduotojas". Po Stalino mirties kiek sumažėjo tokių "kontrolierių" skaičius, tačiau Maskvos kontrolės principas liko tas pats.

Nerusiškosios sovietinės respublikos ūkiniu požiūriu yra visiškai priklausomos nuo Maskvos. Pagal ten sudarytą planą, jos turi tarnauti "vyresnio brolio" interesams ir vykdyti nustatytus planus su nuostoliais savajai respublikai. Faktas, kad Pabaltijo sovietinės respublikos yra smarkiai supramonintos. Pristatyta daug naujų fabrikų, kuriems žaliavos atgabenamos iš Rusijos, o gaminiai išvežami tenai. Tačiau tuos fabrikus stato "broliškų tautų" inžinieriai, lieka jiems vadovauti, o darbo jėga atgabenama irgi iš Rusijos; mat, jie "specialistai".

Kadangi daugelis ūkio šakų priklauso Maskvos žinybai, tai įvairių šakų skyriai, kaip geležinkelių, laivininkystės ir pan., apsodintos tik rusais. Visi politiniai darbuotojai, partijos pareigūnai, agitatoriai ir propagandistai Pabaltijo valstybėse yra atvykę iš Rusijos. Raudonosios armijos kariai, demobilizuoti Pabaltijo valstybėse, čia pasilieka ir tuojau aprūpinami darbu ir butu.

Tokiu būdu rusų skaičius Pabalty, ypačiai miestuose, labai išaugo. Pagal 1962 paskelbtą paskutinio gyventojų surašinėjimo statistiką, 1959 Estijoje gyveno 304,000 rusų, ukrainiečių ir gudų, t. y. 23,9 proc. visų gyventojų, kai 1940 rusų Estijoje buvo tik 8,2 proc. Latvijoje 1959 iš bendro 2.193.458 gyventojų skaičiaus buvo užsieniečių 795.000, t. y. 38 proc. Tarp tų užsieniečių 550.000 buvo rusai. Lietuvoje iš 2.711.445 gyventojų 8,5 proc. yra rusai. Panašus spartus rusų augimas nerusiškose respublikose matyti ir kitur. Pvz. Ukrainoje rusų 1926 buvo 3.055.000 — 8,1 proc, o 1959 jau 7.091. 000 — 16,9 proc. Kazachstane 1933 rusų buvo 19,7 proc, o 1959 jau 43,1 proc.

Ateiviai rusai daugiausia susispietė miestuose. Dėl to kai kurie nerusiškų respublikų miestai gavo visiškai rusišką vaizdą. Pvz. Vilniuje lietuvių yra tik 33 proc, o rusų 60 proc. Klaipėdoje rusų yra apie 50 proc; ten jie vadovauja visoms įmonėms, turi savo teatrą, dvi gimnazijas.

Partijos ir valdžios organuose nerusiškose respublikose yra neproporcingai daug rusų. Pvz. Latvijos XIX kompartijos suvažiavime 1963 m. delegatų tarpe buvo 310 latvių ir 196 rusai (53 kitų tautybių). Kompartijos centro komitete iš 121 nario 51 rusas.

Estijos XIV kompartijos suvažiavime 1964 delegatų estų buvo 468, o rusų 252 ir 37 ukrainiečiai. Centro komitete iš 150 narių buvo 46 rusai.

Lietuvos XIV kompartijos suvažiavime 1964 iš 864 delegatų lietuvių buvo 580, o kiti rusai ir lenkai. Centro komitete iš 123 narių rusų yra 40, taigi 32,5 proc. Okupuotos Lietuvos aukščiausiame soviete iš 290 deputatų yra 64 rusai; vyriausybėje tarp 29 narių rusai yra 9.

Nepaprastai didelis rusų nuošimtis yra ir komunistinėse organizacijose. Pvz. 1962 Lietuvos komsomolo suvažiavime į centro komitetą išrinkta 23 proc. rusų, o į Sovietų Sąjungos komsomolo suvažiavimą pasiųsta atstovais net 35 proc. rusų.

Tokiai rusų masei esant nerusiškose respublikose, aišku, kad ten dominuoja rusiškoji spauda. Jau 1955 m. visų Sovietų Sąjungoje spausdinamų laikraščių 70 proc. buvo rusiški, nors gyventojų sudėtyje didžiarusių yra ne daugiau kaip 50 proc. O ir tautine kalba leidžiamoji spauda tarnauja "vyr. brolio" interesams.

Panašiai yra ir su mokyklomis: 1955 rusiškose mokyklose mokėsi 65 proc. visų vaikų (94 proc. RSFSR, 66 proc. Kazachstane, 49 proc. Kirgizijoje, 33 proc. Latvijoje ir t.t.). Ir nerusiškose mokyklose vadovėliai yra arba rusiški, arba rusų autorių vertimai. Pvz. Lietuvoje iš 76 mokyklinių vadovėlių tik 19 yra lietuvių autorių parašyti, o kiti — vertimai arba rusų kalba. O jau vadinamo politinio švietimo vadovėliai yra tik rusų autorių ir tik rusiški.

Rusų kalba vyrauja ne tik kompartijoje, komsomole, valstybinėse įstaigose, bet ir mokslininkų, rašytojų, dailininkų, kompozitorių ir kitų suvažiavimuose ar valdybų posėdžiuose, kadangi jų sudėtyje paprastai yra arba vietinių kolonistų rusų arba svečių iš Maskvos. Iš karto buvęs reikalavimas, kad nelietuviai sovietinės Lietuvos tarnyboje išmoktų lietuvių kalbos, dabar jau visiškai užmirštas.

Aukštųjų mokyklų studentai savo disertacijas mokslo laipsniui gauti turi parašyti rusų kalba, nes vertintojų tarpe yra ir rusų profesorių. Aplamai moksliniai straipsniai rašomi tik rusiškai, kad jais "būtų galima įsijungti į internacionalinį (t. y. rusiškąjį) pasaulį".

Kultūriniame gyvenime dominuoja ne sava kūryba, bet rusiškoji. Pvz. sovietinėje Lietuvoje, be atskiro rusų dramos teatro Vilniuje, kituose lietuviškuose teatruose dramos, muzikos, operos, baleto statomieji veikalai yra daugiausia rusų autorių. Lietuviškų autorių veikalų per metus parodomas vienas kitas. Kaip pavyzdį galima paimti Palangą, kur 1960 devynių koncertų programoje buvo tik du lietuvių autorių kūriniai. Rusiškų autorių persvara yra ir literatūroje, kuri tiesiog ar vertimuose yra brukama nerusiškoms tautoms. Rusiškos literatūros rolę kitoms tautoms dar 1946 išdėstė A. Ždano-vas (Pravda 1946.IX.21): "Mūsų literatūra turi teisę mokyti kitus naujos visuotinės žmogiškosios moralės. Kur rasite kitą tautą, kitą kraštą panašų į mūsiškį? . . . Kiekvieno garbingo sovietinio rašytojo uždavinys yra įrodyti šias naujas aukštas sovietų liaudies savybes, žiūrėti į rytojų, lyg švyturys nušviesti rytojaus kelią". Taigi ir šioje srityje visos tautos turi pasiduoti "vyr. brolio" vadovavimui.

4. Maskvos kova su kai kurių respublikų tautiškumu
a) Ukraina (40.600.000 gyv.). Ukraina nuo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos valdymo laikų išlaikė savo tautinę sąmonę, kurią ugdė Zaporožės kazokų žygiai, Bogdano Chmielnickio maištas, Mazepa, poetas Ševčenko, literatai L. Ukrainka ir I. Franko. Maskvos stelbiamą tautiškumą ukrainiečiai pradėjo atgauti po 1905 metų revoliucijos: jie išsikovojo teisę kalbėti ir rašyti ukrainiškai. Mat, Ukrainai patekus Maskvos valdžion (pasidavė B. Chmielnickis 1653) buvo draudžiama spausdinti knygas ukrainiečių kalba. Carienė Kotryna II uždraudė ukrainiečių kalbą mokyklose ir Kijevo akademijoje. O Rusijos vidaus reikalų ministras Valujevas 1863 viename aplinkraštyje teigė, kad "ukrainiečių kalbos niekad nebuvo, nėra ir nebus". Į 1905 m. durną Ukraina pasiuntė 50 savo atstovų.

Vos tik nuvertus carą (1917.11), Ukrainoje susidarė Autonominė Rada, kuri vedė derybas su Kerenskiu dėl Ukrainos likimo. Kai bolševikai Kerenskį nuvertė, Rada paskelbė nepriklausomą Ukrainos respubliką, kurią tuojau pripažino Prancūzija, Anglija ir bolševikinė Maskvos valdžia. Tuo metu bolševikai, sunkiai kovodami už įsigalėjimą Rusijoje, nežinojo, kokios taktikos laikytis Ukrainos atžvilgiu. Iš karto jie stengėsi laimėti tautų palankumą, paskelbdami 1917. XI.2 deklaraciją apie Rusijos tautų teisę laisvai apsispręsti iki visiško atsiskyrimo ir savo nepriklausomos valstybės sukūrimo. Tačiau bolševikai tuojau pastebėjo, kad jie Maskvoje neišsilaikys, jei čia pat pašonėje bus laisva ir demokratinė Ukraina. Reikėjo tad ją, bolševikų terminu tariant, "išlaisvinti". Ukraina, puolama Maskvos bolševikų, dalinai okupuota Austrijos, plėšoma Denikino ir Krasnovo baltgvardiečių, išduota lenkų, turėjo kapituliuoti. Tačiau ir bolševikų okupuota dar ilgai nesutiko įeiti į Sovietų Rusijos valstybių sąjungą ir tik 1922.XI.27 buvo galutinai įjungta į Sovietų Sąjungą. Tie visi ukrainiečiai patriotai, kurie tikėjo, kad bus galima suderinti tautinį patriotizmą su komunizmu, savo iliuziją apmokėjo galvomis. Taip žuvo švietimo komisaras Šumskis, Galicijos kompartijos galva Maksimovič, leninizmo - marksizmo instituto direktorius Javorskij, žemės ūkio akademijos rektorius Volobųjev ir daugelis kitų.

A. Dargis Kompozicija

Ukrainos istorija komunistiniame režime yra nuolatinė komunistų kova su ukrainiečių nacionalizmu, vedama įvairiais būdais ir įvairiomis priemonėmis. Ukrainiečių bandymas atsipalaiduoti nuo rusiškojo centralizmo buvo visiškai palaužtas, likviduojant tautines organizacijas ir net ukrainiečių komunistų vadus. Tuo pat metu buvo įvykdytos masinės ukrainiečių deportacijos, sekė prievartinis kolchozų įvedimas, badas ir ukrainiečių stačiatikių Bažnyčios likvidavimas.

Kovoje su ukrainiečių nacionalizmu, pirmiausia buvo sunaikintos jų tautinės organizacijos: Ukrainos išlaisvinimo sąjunga (1929), Ukrainiečių tautinis centras (1931), Ukrainiečių karių sąjunga (1933). Pačioje komunistų partijoje žymesnieji tautinės linkmės komunistai arba patys nusižudė (rašytojas Chvylovij, švietimo komisaras Skrypnik, ministras pirmininkas Liubišenko) arba buvo Auteisti mirties bausme (Ukrainos planavimo šefas Hrinko 1938 sušaudytas kaip nepataisomas nacionalistas), arba be teismo išsiųsti į koncentracijos darbo stovyklas. Šių pastarųjų grupė buvo pati didžiausia. Ir visa tai padarė 1937 į Ukrainą iš Maskvos pasiųstas Nikita Chruščiovas. Jis, neva žemės ūkio sabotažo likvidavimo pretekstu, o faktiškai, kad galutinai sunaikintų ukrainiečių tautines tendencijas, likvidavo visus 9 Ukrainos politbiuro narius, visus 12 valdžios narių, 4 (iš 17) aukščiausio sovieto narių, 12 (iš 57) Ukrainos kompartijos centro komiteto narių, apie 80 proc. regijonų komitetų narių ir miestų sovietų pirmininkų. Ukrainos mokslų akademija ir rašytojų sąjunga buvo likviduotos, o jų nariai sunaikinti. Tada buvo galutinai likviduota ir ukrainiečių stačiatikių Bažnyčia, prieš jos hierarchiją ir dvasiški] ą  panaudojus  žiauriausias  priemones.

Suprantama, kad visa tai nepatraukė ukrainiečių prie "broliškosios" Rusijos, ir todėl vokiečių okupacijos metu ukrainiečiams atgijo viltis atsipalaiduoti nuo Maskvos, kuri karo metu stengėsi visokiais būdais ukrainiečiams įsiteikti: 1943 buvo įsteigtas hetmono B. Chmielnickio ordinas, kai tas asmuo 1935 Didžiojoj Sovietų Enciklopedijoj yra pavadintas išdaviku ir didžiausiu ukrainiečių liaudies priešu. 1944 buvo paskelbta amnestija visiems ukrainiečiams laisvės kovotojams, 1945 Ukraina buvo įvesta į Jungtines Tautas.

Tačiau nuo 1946 vėl prasidėjo ukrainiečių persekiojimas dėl bet kokių tautinių apraiškų, o naujai užgrobtoje Ukrainos dalyje — Galicijoje masinės deportacijos, tautinių vadų areštai, unitų naikinimas. Užtenka ukrainiečiui viešai ištarti: "Aš myliu Ukrainą", kad atsidurtų už grotų (turi būti sakoma: Sovietinė Ukraina) — poeto Soziura atvejis 1951. Tik po Stalino mirties Maskvos politika Ukrainos atžvilgiu šiek tiek pasikeitė.   Ukrainos   kompartijos   sekretorius Leonid Melnikov buvo atstatytas, nes pagal oficialų apkaltinimą "pertempęs rusų kalbos mokymo reikalą vakarų Ukrainos aukštosiose mokyklose" (Tass, 1953.VI.12). Po Stalino mirties Sovietų Sąjungos komunistų vadai aiškiai pamatė, kad reikia praktinę politiką ir ideologiją reviduoti ukrainiečių nepasitenkinimui sumažinti. Buvo sukurta nauja rusų-ukrainiečių brolybės ideologija, kad tuo būdu būtų sustiprintas postalininis režimas. Stalino įpėdinis numatė sunkumus dėl buvusio brutalaus centrinio despotizmo. Nugalėti šiai sunkenybei reikėjo išplėsti vietos valdžios galias ir Ukrainos komunistus glaudžiai pririšti prie centrinės Maskvos valdžios. Tada buvo suteikta plačių galių komunistinei valdžiai Kijeve. Centrinėje Maskvos valdžioje atsirado visa eilė ukrainiečių gana aukštuose postuose. 1954 vasario mėn. buvo patenkintas Ukrainos valdžios prašymas prijungti Krymą prie Ukrainos. Oficialioji propaganda pradėjo būbnyti apie "abiejų didžiųjų tautų draugystę" (Pravda, 1954.1.12) ir nustojo ukrainiečiams kalti "vyr. brolio" mitą.

Tautos dvasia ir idealai atsispindi jos mene, muzikoje, literatūroje. Ukrainiečiai rašytojai, net ir komunistai, į proletariato kovą pažiūrėjo daug plačiau. Jie dar buvo veikiami tautinių tradicijų ir garbingos praeities. Jų nedomino kova dėl krašto supramoninimo, jie nerodė entuziazmo stachanovizmui. Žmogiškasis elementas, kurį ukrainiečiai rašytojai ypačiai mėgo, yra stepių gyvenimas, o kova, kurią jie geriau supranta, yra avantiūristų, kontrrevoliucionierių, besipriešinančių industrializacijai ir kaimo sukolchozinimui. Ukrainiečių literatūros veikėjai jaučiasi savo aplinkoje, kai jie yra stepėse; jie yra miestų ir fabrikų priešininkai.

Savaime suprantama, tokia literatūra, nors iš pirmo žvilgsnio nekalta, negalėjo patikti Maskvai. Įžiūrėta tylus ukrainiečių rašytojų pasipriešinimas Maskvos linijai, tautinių jausmų žadinimas, žodžiu, "buržuazinis nacionalizmas".

Tipingas pavyzdys yra likimas ukrainiečių rašytojo Mykolo Chvylovij, kuris 1920-1933 laikotarpyje iškilo kaip stiprus rašytojas, ypačiai savo romanu "Ivan Ivanovič", kuriame vaizduoja buržujų egoistą, nuduodantį liaudies draugą, kad tik išgelbėtų savo turtą. Tai buvo simbolika: didžiausias turtas — tėvynė reikia gelbėti, netgi apsimetant komunistu. Apysakoje "Aš" Chvylovij aprašė jauno komunisto kančias, kai jis yra verčiamas nužudyti savo motiną. Lemiamu momentu tos apysakos veikėjas taria: "Aš esu čekistas, tačiau drauge esu ir žmogus" ir nežudo savo motinos (suprask: Ukrainos). Chvylovij paslėptos mintys netrukus buvo iššifruotos. Jį kaltinti išėjo pats Stalinas. Jis žurnale "Krytika" (1933 nr. 9) rašė: "Noriu priminti visiems žinomą faktą. Kalbu apie komunisto Chvylovij spaudoje pasirodžiusius raštus. Chvylovij nori nurusinti Ukrainos proletariatą . . . Chvylovij sako, kad proletariato idėjos yra žinomos ir be Maskvos pamokymų. Jis yra entuziastas. . . dėl jaunųjų ukrainiečių intelektualų sąjūdžių. Jis juokingai bando antimarksistiniu aktu atskirti Ukrainos kultūrą nuo komunizmo politikos . . . Komunistas Chvylovij nieko geresnio nežino kaip tik visus aktyviuosius Ukrainos veikėjus skatinti bėgti nuo Maskvos". Po šio Stalino straipsnio pasirodymo Chvylovij sekančią dieną (1933.V.3) nusižudė.

Paskutiniais metais kova su ukrainiečių literatūroje besireiškiančiu "buržuaziniu nacionalizmu" labai paaštrėjo. Kritikas Kiriljuk 1952 buvo pasmerktas vien tik dėl to, kad savo rašinyje apie T. Ševčenko paminėjo, kad "ŠŠ. Kirilo ir Metodijaus brolija buvo revoliuciškai demokratinė draugija", kad jis neiškėlęs rusų demokratų - revoliucionierių įtakos Ševčenko raštams. Kitas rašytojas — A. Iščuk padarė klaidą, kad savo rašinyje apie Lesja Ukrainka nepaminėjęs, kad rašytojos motina Olena Pčilka buvusi karšta buržuazinė nacionaliste, kad palyginęs krikščionių slaptą tikėjimo išpažinimą su komunizmu. P. Kozlanjuk, nors savo romane "Jurko Kruk" iškėlė vakarų Ukrainos prorusiškas nuotaikas, tačiau ne su pakankama jėga parodęs "kulakų" pavojų (Literaturnaja Gazeta, 1952 nr. 4, 8, 58).

Maskva stengiasi užčiaupti ukrainiečių lūpas, kad negalėtų net Ukrainos vardo ištarti. Kai poetas A. Prokofjev atspausdino savo eiles, kurios prasideda tokiu posmu:

Mylėkite Ukrainą, kaip mylite saulę,
Kaip vėją, žoles ir vandenis . .
Laimėje ir džiaugsmo valandose,
Lygiai, kaip ir nelaimės dienose.

tai "Pravdoje" (1951.VII.2) pasirodė straipsnis, smerkiąs šią "ideologiškai klaidingą" poeziją. Esą, poetas apdainuoja Ukrainą amžiną, Ukrainą aplamai. . . virš laiko ir epochos. Po tokia poezija galėtų pasirašyti bet kuris ukrainiečių tautos priešas, priklausąs nacionalistiniam sparnui, pvz. Petliura, Bandera ir kt. Poetas gi turėjęs iškelti sovietinę Ukrainą, komunistų partijos vedamą į milžinišką pramonę, į stachanoviečių sąjūdį, į Stalino penkmečius, į Dniepro elektros turbinas, į kolchozų sistemą, kuri suteikė Ukrainos kaimiečiams laimingą ir sotų gyvenimą. "Pravda" prikiša poetui, kad jis ne tik garbinąs Ukrainą apskritai, bet dar ir teigiąs, kad negalima mylėti kitų tautų, nemylint Ukrainos, tarsi be jos ukrainiečiai būtų niekas, "kaip stepių dulkės ir vėjo   išblaškomi   dūmai",   tarsi jiems neužtektų didžiosios Sovietų Sąjungos ir sovietinio patriotizmo. Savaime aišku, kad po tokio "įvertinimo" poetas atsidūrė Sibire. . .

b) Gudija (10.500.000 gyv.). Sovietinės Gudijos komunistų tautinėje politikoje reikia skirti du periodu. Pirmajame komunistai stengėsi gudų tautines ir kultūrines vertybes puoselėti, o antrajame -— nuo 1930 — visa tai naikinti.

Aplamai visi gudai džiaugėsi ,kad pirmą kartą istorijoje gudai yra sujungti į atskirą politinį vienetą, kad žemėlapiuose figūruoja Gudijos vardas. Bendrame gudų entuziazme dėl atskiros Gudijos respublikos sukūrimo komunistai ypačiai rėmė gudų inteligentijos kairįjį sparną ir padėjo jam kraštą "gudinti". Jie tikėjosi, kad tai atlikus bus galima gudų tautiniam charakteriui duoti komunistinį turinį.

Tuo būdu atsirado atskira gudų kultūra. Buvo įsteigtas visas tinklas gudiškų mokyklų, net gudų universitetas. Vien gudų pedagogų vieneriais metais buvo paruošta apie 400 (Žr. H .Na-mieha, Education in Bielorussia before the Route of National Democracy, 1955, 49-53).
Nuo 1930 komunistų politika gudų atžvilgiu pasuko griežtai priešinga linkme. Daugybė gudų buvo deportuoti, o jų kultūra, įskaitant ir kalbą, imta planingai naikinti. Jau 1929 vasarą Gudijos švietimo komisaras A. Balickis buvo iš pareigų atleistas ir ištremtas į Sibirą. Panašaus likimo susilaukė ir kitos gudų kultūriniam gyvenimui vadovaujančios asmenybės, jų tarpe ir universiteto rektorius bei gudų mokslo akademijos nariai. Akademijos pirmininkas prof. Ig-natovskis suimamas nusižudė. Iš mokyklų buvo pašalinti mokytojai gudai, o jų vietoje įstatyti rusai. 1933 ir ypačiai 1937 daugelis gudų patriotų buvo nuteisti kalėjimo bausmėmis. Tų metų valymai pareikalavo daugybės aukų gudų tarpe. Net ir lietuviai komunistai, prisiglaudę Gudijoje ir turėję savo mokyklų, laikraščių, tada buvo likviduoti. Gudų kalba, Gudijos liaudies komisarų tarybos 1933.VIII.23 nutarimu, buvo "apvalyta" nuo archaizmų ir polonizmų. Jos rašyba, gramatika ir sintaksė pakeista ir priderinta prie rusų kalbos.

Sovietų Gudijos erdvėje vokiečių naciams sunaikinus žydus ir lenkams persikėlus į Lenkiją, likusi tuštuma buvo užpildyta kolonistais rusais, kurių ypač daug yra didesniuose Gudijos miestuose. Rusų Gudijoje atsirado tiek daug, kad jiems prireikė savų laikraščių, mokyklų, teatrų, kurių yra net Gardine, kur prieš sovietinę okupaciją rusų' visiškai nebuvo. Kad sudarytų Gudijoje rusams kolonistams vietos, gudai yra viliojami ir siunčiami į tolimas Rusijos sritis. Nemažai jų pasiųsta ir į Karaliaučiaus sritį.

Dabar gudų Rusijoje yra apie milijonas, bet jie labai išsklaidyti, neturi ten nei savu laikr.i čių, nei mokyklų ar teatrų. Karo (1941-45) metais gudų žuvo per milijoną.
Gudų mažėjimą rodo šie skaičiai: kai 1897 gudai sudarė 10,6 proc. visų Rusijos gyventojų, tai 1959 tas procentas yra tik 6,8.

Paskutiniu metu Sovietų Sąjungos spauda džiaugiasi, kad vis užsidaro gudų laikraščiai, o jų vietoje leidžiami rusiški, nes gyventojai vis labiau "pamilsta" rusiškąją "didžiosios tėvynės" kalbą.

c) Moldavija (2.750.000 gyv.). Moldavijos respublika 1924 buvo paskelbta autonomine, o vėliau (1940) Rumunijai įkalti kylį, prijungus prie jos dalį Besarabijos, paskelbta sovietine respublika. Tačiau patys moldavai (rumunų tautos šaka) niekuomet šioje respublikoje nesudarė daugumos: ją valdo rusai ir ukrainiečiai. Moldavijos kompartijos suvažiavimuose patys moldavai vis yra mažumoje. Pvz. VI partijos suvažiavime 1965 iš 665 delegatų moldavų buvo tik 265, taigi tik 40 proc. (Sovietskaja Moldavija, 1965.1.21). Po II pasaulinio karo Moldavijos kompartijos sekretoriai: Kovai, Brežnev, Serdjuk nė vienas nebuvo moldavas.

Moldavija yra pavyzdys, kaip komunistai beatodairiškai elgiasi su tautinėmis nerusų kultūromis: moldavų kalba buvo keletą kartų savivališkai kaitaliojama. Iš karto ji buvo "sulotyninta" — išmesti slaviški žodžiai, o žodynas sudarytas iš rumunų, italų ir prancūzų kalbų skolinių. Po 1945 pasielgta priešingai: moldavų kalba "išvalyta" nuo "nereikalingų Vakarų Europos išgalvotų žodžių" ir įvestas rusiškas žodynas. Kurį laiką rašyba buvo dar dvilypė: lotyniškais ir rusiškais rašmenimis, bet šiandien jau liko tik rusiškoji.
Pavojus, kurį savo laiku skelbė spauda, kad ir Pabaltijo tautų kalba gali susilaukti carinės kirilicos atgaivinimo, nėra iš piršto išlaužtas. Moldavia docet. . .

Užbaiga

Visa tai, kas čia pasakyta, galima pavadinti pastangomis sutirpdinti visas tautas bendrame rusiškame katile, kuriame atskiros tautos atsiskiestų ir sutirptų rusiškoje masėje.

Prie šios rūšies Maskvos pastangų galima priskirti ir Kremliaus ūkinio centralizmo užmačias. Pagal Sovietų Sąjungos kompartijos centro komiteto 1962.XI.23 nutarimą, atskirų respublikų liaudies ūkio tarybos yra subordinuotos naujai įsteigtai Sovietų Sąjungos liaudies ūkio tarybai. Panašiai ir atskirų respublikų statybos reikalai. O Pabaltijo respublikos ir Karaliaučiaus sritis dar sujungtos į atskirą ūkinį vienetą. Tatai dar labiau sustiprina rusiškąjį elementą Pabaltijo kraštuose, nes Maskvos centra-lės valdininkai užima šių filialių tarnybines vietas. Kai kas spėlioja (Žr. V. Vardys, Sovietinio kolonializmo 25 metai — Aidai, 1965 nr. 6), kad pagal sovietų doktriną turėtų sekti ir politiniai santykiai. Rengiama naujoji sovietų konstitucija gali šią reformą įvesti. Tokiu atveju, Lietuvos komunistų posakiu, "visos Lietuvos žemės būtų sujungtos po sovietinės Lietuvos vėliava": Lietuva gautų Karaliaučiaus sritį su visais ten gyvenančiais rusais — apie 600.000. Tuo būdu lietuvių skaičius Lietuvoje sumažėtų iki 55 proc. Lygiai kai kieno spėjama visų trijų Pabaltijo respublikų federacija, drauge su Karaliaučiaus kraštu, Lietuvai būtų tik biologinė nelaimė.

Kalbant apie tautiškumo klausimą komunistiniame režime, į akis krinta rusiškojo veiksnio svarba Sovietų Sąjungoje. Kai kas aiškina, kad šis savitarpinis ryšys tarp komunizmo ir rusų tautos yra tik atsitiktinis. Ne rusų tauta panaudoja komunizmą savo imperialistiniams siekimams, o tik komunizmas naudojasi rusų tauta kaip svarbiausiu ir gausiausiu faktoriumi šioje daugiatautėje valstybėje. Komunizmas panaudoja rusų tautos milžinišką žmonių medžiagą, jos kalbą, jos tautines tradicijas, jos istoriją. Jeigu pvz. komunizmas įsigalėtų kitoje kurioje didelėje tautoje — Prancūzijoje ar Italijoje, tai ir čia komunizmas šias tautas panaudotų kitų mažesnių ir silpnesnių išnaudojimui, pavergimui ir nutautinimui. Pvz. Jugoslavija.

Tautiškumo klausimo sovietiniame režime apžvalgą darydami, nepateikėme pilnos statistikos apie atskirų tautų kultūrinį ir ūkinį gyvenimą. Tačiau būtų klaida tvirtinti, kad komunizmo tautybių politikoje nebūtų kai kurių ir pozityvių elementų. Tačiau ir tie pozityvūs elementai, pagal komunizmo sampratą, yra tik pereinamojo ir oportunistinio pobūdžio. Reikia skirti dvejopą komunizmo tautybių politiką: viena yra šiandieninė, kurioje rasime ir pozityvių dalykų, o antroji — ateities, kurioje dabartiniai tautiniai reiškiniai jau bus išnykę. Dabartinėje stadijoje tautinės kultūros turinčios būti nacionalinės forma ir socialistinės turiniu, o ateities eroje, kai komunizmas jau pilnai įsigalės, visos tautinės kultūros turės išnykti ir liks tiek turinys, tiek forma vien komunistinis.

Šį komunistinės tautybių politikos dualizmą aiškiai yra pabrėžęs Stalinas 1920 kompartijos suvažiavime, kur teigė: "Ateityje tautos išnyks". O Pekino radijas 1956.V.2 paskaitoje apie marksizmo-leninizmo pagrindus aiškiai pasakė: "Socializmo tikslas nesiriboja vien tik šalinti priešingumus ir nesutarimus tarp tautybių, jis siekia tik panaikinti visus tautinius skirtumus, kad visos tautos susilietų į vieną būtybę".

Šis eschatologinis laukimas to laiko, kada jau nebus jokio tautybių klausimo, apsprendžia ir šiandieninę komunizmo tautybių politiką. Todėl komunistų tautybių politikos tiek pozityvūs, tiek ir negatyvūs elementai yra vien tik priemonė siekiamam tikslui, vien tik strategijos vingiai, kurie turi vesti į vieną ir tą patį tikslą — tautybių išnykimą.

Iki šiol komunizmas tam tikslui siekti naudoja tautų maišymą, tirpinimą rusiškame katile, o savo kultūrine politika nori pagreitinti kitų tautų nutautininmą. Tačiau iki šiol Maskvos komunizmui nepavyko paversti visos Sovietų Sąjungos tautų tirpinimo katilu, nepasisekė sugriauti tautas skiriančias sienas. O tai dėl to, kad tautybė yra dvasinė vertybė, kurios fizinėmis priemonėmis nėra įmanoma sunaikinti, kaip lygiai ir religijos. Todėl nuo 1961 kompartija ėmėsi naujos taktikos. Jai atrodo, kad jau atėjęs laikas ne tik paskirų tautų kultūras suvienodinti, bet ir jas asimiliuoti rusų kalbos pagalba į vienalytį vienetą.

Tos asimiliacijos tikslas — sukurti tarptautinę komunistinę kultūrą, bendrą visoms tautoms, ir išugdyti naują — sovietinį žmogų. Tarptautinė kultūra priims tik tas paskirų tautų tradicijas, kurios naudingos bendrajai kultūrai. Naujas sovietinis žmogus bus jau internacionalistas. Jisai ištikimybę savo tautinei bendruomenei, jos kultūrai bus pakeitęs į lojalumą didžiajai sovietinei kultūrai. Naujasis žmogus bus komunistas, kovojantis ateistas, kolektyvinis materialistas. Kultūriniais nusistatymais jis bus rusofilas, kuriam rusų kalba bus gimtoji kalba, nes ji bus visų internacionalinė kalba. Jis savo tėvyne vadins didžiąją tėvynę (Rusiją), jis mielai priims rusų vadovavimą ir žiūrės į rusus kaip į "vyresnįjį brolį". Jis bus paklusnus tautų draugystei ir kovos už bendruosius komunizmo idealus — išlaisvinti pasaulį iš kapitalizmo ir buržuazijos nagų.

Asimiliacijos pastangos ypačiai taikomos jaunimui. Komunistai siekia nutolinti jaunimą nuo savosios tautinės bendruomenės, jos istorijos, tradicijų. Tokiu būdu apvalius jauno žmogaus sąmonę, bus galima įugdyti "naujojo žmogaus" bruožus. Nuolatinė kova su "buržuazinio nacionalizmo" apraiškomis, su "lokaliniu patriotizmu", su buržuazinės nacionalistinės istorijos ir literatūros interpretacija, bus galima išugdyti "naują žmogų" — internacionalistą. Tada ir tautybių problemos daugiau nebus.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai