Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DVIEJŲ KULTŪRŲ KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Reikia džiaugtis inž. D. Šato straipsniu "Dvi kultūros" šiame žurnale (1966 nr. 9), iškėlusiu tokią įdomią ir svarbią temą. Technologijos mokslo atstovo susidomėjimas tokia tema juo labiau džiugina, kad jis lyg ir užginčija tą, ką Ortega y Gasset vadino "specializacijos barbarizmu". Tokio barbarizmo pavojus, pasireiškiančius ir Europos ir Amerikos kultūriniame gyvenime, tas ispanų filosofas iškėlė prieš 38 metus (Larebelion de las masas, 1929). Man pačiam, dirbant prieš 15 metų University of Chicago, teko su tokiais pasireiškimais susidurti. Besikalbant su jaunu mokslininku norvegu, paliečiau Schroedingerio mintis apie mokslo tikslus ir apie moderniųjų mokslų specializaciją kaip neišvengiamą blogybę. Nežiūrint tokio mokslo autoriteto vardo, šis mokslininkas man atsakė, kad panašūs klausimai jo nedomina, tai esanti tik žurnalistika, o jam svarbu tik daryti mokslinius tyrinėjimus. O tyrinėjimai, kuriuos jis tuo laiku darė, buvo toki, kad jis jau kelis mėnesius darė penkis - šešis tuos pačius titravimus per dieną, siekdamas išvesti grafinę kreivę, duodančią atsakymą į fizinės chemijos siaurą klausimą. Kitu vėl atveju, kalbėdamas su vienu filosofu, filosofijos daktaru, paliečiau mokslo ir filosofijos ryšio klausimą ir sulaukiau atsakymo, kad jam nesvarbu pažinti mokslo pasiekimus, o įdomu tik filosofuoti. Tarp daugelio kitų tai buvo pora būdingų specializacijos barbarizmo pasireiškimų.

Kultūros ir civilizacijos sąvokos skiriamos ne tik lietuvių kalboje. Tas sąvokas skiria ir vokiečiai, ir prancūzai. Skiria jas ir anglosaksai, štai, pvz., žinomas Amerikos sociologas Lewis Mumford naudoja tokį būdingą išsireiškimą — "kultūra civilizacijoje" (The transformation of man, 1962, 114). Jis jau seniai yra kėlęs mintį, kad kultūros pažanga yra tiek atsilikusi nuo civilizacijos, kad reikia paskelbti moratoriumą, įgalinantį kultūrą pasivyti civilizaciją.

Man atrodo, kad skirtumas tarp kultūros ir civilizacijos darosi ypatingai ryškus kasdieniniame asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Civilizacijos pažanga labai žymiai pakeitė žmonių gyvenimo sąlygas — ne tik atitolino žmogų nuo gamtos, bet pakeitė ir mus supančią gamtą. O minėtasis Mumf ordas visai teisingai sako: to live in accordance with nature one must live within nature (op. cit. 106). Civilizacijos pažanga padarė žmonių gyvenimą lengvesnį ir patogesnį, bet drauge ir sudėtingesnį. Kultūra tuos gyvenimo susikomplikavimus sušvelnina ir padaro žmonių gyvenimą ir sugyvenimą darnesnį. Jei kultūros lygis atsilieka nuo civilizacijos, tai ji neįstengia atlikti tos savo misijos moderniame gyvenime. Ne be pagrindo E. Schroedinger, vienas moderniojo mokslo kūrėjų, pasisakė: "Aš laikau labai abejotina, kad žmonijos laimė būtų padidinta tuo technikos bei pramonės išsivystymu, kuris sekė didelę gamtos mokslų pažangą" (Science and humanism, 1951, 3).

Jei pereisime prie pačios kultūros klausimo, tai sunku sutikti su tokiais pavadinimais kaip humanistinė ar technologinė kultūra. Kultūra yra tik viena, ir jos požymis — tai bendras išsilavinimas. Gražiai šį klausimą paliečia lenkų emigracijos esejistas J. Mie-roszewski pareikšdamas, kad jei kultūra nėra humanistinė, tai ji nėra kultūra (Kultūra, 1966 nr. 11-229). Bet mūsų amžiaus humanistas, kuris, pvz., viską žino apie šio amžiaus literatūrą, bet nieko nežino apie Einšteino ir kitus pagrindinius mokslo ar technologijos pasiekimus, nėra joks humanistas, o tik siauras specialistas humanistas. Panašiai ir žmogus, plačiai susipažinęs su technologijos pasiekimais, bet nieko nežinąs apie Einšteino ar Bohro mokslinių darbų filosofinę reikšmę ir technologijos bei mokslo įtaką į idėjinį gyvenimą, liks tik savo srities specialistas ir vargiai galės būti laikomas kultūringu žmogumi. Schroe-dingeris nusiskundžia, kad dauguma gamtos moksluose išmokslintų žmonių ir šiais tiksliųjų mokslų galingumo laikais iš tikro labai ma žai domisi mokslo sąvoka ir nenusivokia, kad mokslo žinios sudaro dalį žmonijos gyvenimo idealistinio pagrindo. O tai juk reiškia, kad ir gamtos mokslų žinios įeina į humanistinės kultūros sąvoką. Ar kas bus specialistas techonologas ar specialistas humanistas, jis bus tik specialistas, kuriam gresia specializacijos barbarizmas. Man atrodo, kad kultūros sąvokoje turi darniai jungtis ir vadinamieji humanistiniai, ir vadinamieji tikslieji mokslai bendrame jų pagrindų ir tikslų pažinime. Todėl tiksliau yra kalbėti apie tos darnos pakrikimą ir geriau pavartoti kultūros vystymosi fazės terminą. Tokį "mechaninės fazės" terminą yra pavartojęs ir Mumfordas (op. cit, 109).

Pragmatizmas ir utilitarizmas, kaip XIX a. scientizmo ir materializmo išdava, kaip tik ir pasuko kultūros evoliuciją į tokią fazę, kuri į kultūros sritį įnešė tiek technologinio elemento, kad jis pradedamas net identifikuoti su pačia kultūra apskritai. Tą pabrėžia ir Mumfordas, rašydamas, kad modernusis pasaulis, filosofiškai išsireiškiant, yra racionalizmo, utilitarizmo ir mokslinio pozityvizmo padaras  (op. cit., 97).   Bet   toje technologinėje kultūros fazėje pasireiškia ir keistas paradoksas. JI susidarė mokslo pažangos dėka, i»t mokslo dvasia, kaip ji pasireiškia didžiųjų mokslo kūrėjų mintyse ir darbuose, yra svetima ne tik paprastai inteligentijai, bet net ir mokslininkų tarpe. Daugelis tų mokslininkų, kaip rašo Schroedingeris, darosi tikrais mokslo amatininkais ir dažnai lieka pilni diletantai ne jų specialybės srityse.

Žinoma, mokslo modernios pažiūros ir jų įtaka pasiekia platesnę visuomenę tik praėjus tam tikram laikotarpiui. Tas pastebima ir šiais laikais. Pvz., utilitarinis tiksliųjų gamtos mokslų tikslų supratimas dar vis viešpatauja plačiuose inteligentinės visuomenės sluoksniuose, nors retas mokslininkas su tokiu mokslų tikslo įvertinimu sutiks. Pvz., Eddingto-nas rašė: "Net ir moksle mes nusivokiame, kad ne vien tik pažinimas yra svarbus. Gilesnis kaip bet kokia 'mintijimo formą' yra tikėjimas, kad kūrybinis veikimas daugiau reiškia, negu dalykai, kuriuos jis sukuria". Ir toliau jis pareiškia: "pažinimo problema yra paviršutinis kiautas, po kuriuo slepiasi kita filosofinė problema — vertybių problema" (Philosophy of physical science, 1939, 221-222). O kitas didis šių laikų mokslininkas, Heisenbergas, pareiškia, kad fizika yra tik dalis to bendro istorinio vyksmo, kuris siekia sumažinti kultūrines ir politines į-tampas (Physique et philosophie, 1961, 243).

Dažnai stebimės Einšteino genialiais mokslo darbais, padariusiais tokį milžinišką perversmą gamtos moksluose ir jų pritaikyme — technologijoje. Bet mažai kas žino apie humanistinę, filosofinę jo darbų reikšmę. Taip pat mažai kas žino, kad Einšteino pasiekimai, sukuriant reliatyvumo teorijas, buvo padaryti ne tik jo mokslinio pažinimo, bet ir jo gilaus filosofinio pasiruošimo dėka, studijuojant Kantą ir Machą. Tokia, atrodo, skirtinga nuo gamtos mokslų mintijimo disciplina kaip filosofija yra glaudžiai susieta su mokslu ir net turi įtakos į mokslinių teorijų sudarymą.

Klasifikuojant įvairius mokslus į gamtos ir humanistinius, susiduriama su   įvairiais   klausimais.

Kai kuriuos mokslus sunku yra griežtai priskirti vienai ar kitai sričiai: imkime kad ir psichologiją, sociologiją, antropologiją etc. Utilitarizmo kriterijus irgi sunkiai pritaikomas daugeliu atvejų. Pvz., tokie gamtos mokslai, kaip kosmologija ar seismologija, jokios praktinės reikšmės kaip ir neturi. Bet kosmologija ir kosmogonija turi didelę humanistinę, filosofinę reikšmę.

Kultūros evoliucijos procesas technologinės fazės kryptimi šiais laikais vyksta nustelbdamas humanistinę fazę. Mūsų laikais šis procesas yra ir dirbtinai skatinamas. Imkime, pavyzdžiui, įvairių valstybinių kreditų paskirstymą mokslo tyrinėjimų darbams. Apie tą jau man teko minėti šiame žurnale (1957 nr. 10), nurodant kokia milžiniška kreditų dalis skiriama Amerikoje utilitariniams ir militari-niams tikslams.

Bet visgi jau pradeda pasireikšti ir didesnis susidomėjimas humanistiniais mokslais, čia, reikia tikėtis, pradeda prasiveržti į platesnius visuomenės sluoksnius ne tik humanistinių, bet ir gamtos mokslų bei filosofijos idėjos. Manau, kad tokiu pasireiškmu galima laikyti ir didelį platesnių inteligentijos sluoksnių susidomėjimą P. Teilhard de Chardin mokslo, filosofijos ir teologijos sinteze ir jo eschatologine žmonijos evoliucijos tikslo vizija.

Humanistinių mokslų reikšmę jau seniau suprato ir dabar kelti pradėjo inžinieriai. Prieš 40 metų Belgijos universitetai priiminėjo be egzaminų tuos stojančius studijuoti inžinerijos mokslus, kurie baigė klasikines gimnazijas, o reikalavo gan sunkių egzaminų iš baigusių realines gimnazijas. Ir Lietuvos universitetas planavo įvesti inžinerijos studentams humanistinių dalykų dėstymą. Vokietijos universitetai, studijuodami universitetinių studijų reformos klausimą, kėlė idėjų, siekiančių praplėsti technologų humanistinius horizontus.

Europos Tautinių Inžinierių Sąjungų Tarptautinė Federacija, FE-ANI pirmame savo suvažiavime Romoje 1951 nagrinėjo ne technologinius, bet humanistinio pobūdžio klausimą — inžinieriaus vaidmenį visuomenėje.

Humanistinės  kultūros  reikšmė inžinieriams yra ryški. Imkime tokius mokslus, paprastai priskiriamus prie humanistinių, kaip sociologija ar ekonomika. Inžinierius, kaip tarpininkas tarp darbdavio ir darbininko, tarp kapitalo ir darbo, yra lyg ir raktinėje padėtyje. Ne be pagrindo žymus prancūzų pramonininkas Renault savo laiku yra pareiškęs, kad 60 proc. inžinieriaus vertės sudaro jo administraciniai bei socialiniai sugebėjimai ir nuovoka.

Kalbėdamas apie kultūrą, prancūzų rašytojas P. Valéry gražiai apibūdino kultūringą tautą išsireikšdamas, kad kultūringa galima laikyti tą tautą, kuri dvasinėms vertybėms suteikia daugiau reikšmės ir vertės nei jos turi praktiškam gyvenimui. Pragmatizmo ir utilitarizmo idėjos, viešpataujančios kultūros technologinėje fazėje, aiškiai prieštarauja tokiam apibūdinimui.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai