Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ALĖS RŪTOS "ŽEMĖS ŠAUKSMAS" PDF Spausdinti El. paštas
Neornamentuotos generacijos rūstūs vyrai ir linksmos merginos mėgsta garsiai sušukti apie lietuvių literatūros atsilikimą, šią mintį dar mieliau pakartoja tie smaguriaujantieji miesčionys, kurie lietuvių literatūros nepažįsta ir dabar pasirodančių lietuviškų knygų neskaito. Jiems atrodo visai nesvarbu, kad per 20 pastarųjų metų tėvynėj ir išeivijoj lietuvių romanas tiek išaugo ir išsivystė, kad iš buvusio silpniausio mūsuose žanro jis tapo stipriausiu. Tai primenant, drauge reikia pasidžiaugti, kad lietuviai rašytojai tremty ir išeivijoj yra sukūrę tokių amžiaus dvasią atitinkančių kūrinių, kurie įeis į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmaeiliai kūriniai, nors kelią į Lietuvą jiems dabar būtų užkirtusi sovietinė okupantų cenzūra.

Kurie ir kuo tie kūriniai atitinka laiko dvasią, būtų atskira ir platesnė kalba. Bet čia dar reikia pažymėti, kad tremty bei išeivijoj lietuvių literatūrai nemažai pasidarbavo asmens, kurie laisvojoj Lietuvoj buvo negirdėti ar menkai težinomi. Nemėgindamas čia jų visų išvardinti, kad kurio nors nepamirščiau, tepaminėsiu tik Alę Rūtą, ties kurios apysaka "žemės šauksmu" čia ketinu sustoti specialiau, ši tik tremty garsiau tepradėjusi reikštis rašytoja per dvidešimtį metų yra parašiusi ir išleidusi 13 knygų, tarp kurių du premijuotus ("Draugo" ir "Dirvos" laikraščių) romanus. Tai reikšmingi faktai, kurie įpareigoja dvipusiškai. Viena, jie primena recenzentams rimtai pažiūrėti į Alės Rūtos naujai pasirodančius kūrinius; antra, jie įpareigoja rašytoją nemažiau rimtai skaitytis su kritikais bei skaitytojais. Todėl po šių įžangos žodžių pamėginkime šitų įpareigojimų šviesoje pažiūrėti į "žemės šauksmą" (1966 išleido Knygos Mylėtojų Draugija Kanadoj A. Luko lėšomis).

Pirmiausia, kokias temas bei problemas Alė Rūta iškelia savo apysakoj ir kiek tos problemos atsiliepia mūsų laiko rūpesčiuose? Atsakant į tai, reikia pastebėti, kad mūsų rašytoja savo apysaka apvilia tuos liberalus ir snobus, kurie reikalauja iš lietuvių autorių didmiestiško sadizmo, sekso, nihilizmo. Tokių piliulių miesčionims pasismaguriauti Alė Rūta "žemės šauksme" neduoda, nors jos apysakoj plačiai atskleidžiamas tas didysis piktas, kuris gimdo rasinę ir luominę diskriminaciją, moterų prievartavimus ir kitokį kriminalinį sadizmą. Alė Rūta parodo, kad šitokius piktybės darbus vykdo ne kokio nors demokratinio ar pseudodemokratinio krašto policija Pietų Amerikoj, bet "pažangiausia pasauly" socialistinė valstybė — Sovietų Sąjunga, kuriai slaptai meldžiasi daugelis Vakarų liberalų, neišskiriant nė kai kurių mūsiškių. Ta blogio konkreti forma — mažųjų tautų pavergimas ir jų organizuotas naikinimas, kaip jį vykdo Sovietų Sąjunga, masiškai deportuodama šeimas į neapgyventas Sibiro sritis, ši genocidinė blogio forma ir sudaro "žemės šauksmo" probleminį branduolį.

Apysakoj   jis   atsiskleidžia  pavaizduojant, kaip Sibiro taigoj žūsta Lietuvos kūrėjo - savanorio Rudėno šeima, kurios apsukrus ir drąsus vaikas Linas ilgiausiai išsilaiko. Minėtąjį viešąjį piktą Alė Rūta "žemės šauksme" yra įpynusi į fabulą, kuri užsimezga Lietuvoj didžiųjų sovietinių deportacijų išvakarėse (1941 birželio 13) ir baigiasi penkeriais šešeriais metais vėliau Sibiro taigoj Lino Raudėno mirtimi ant jo motinos kapo. Tarpą tarp šitų kraštutinių įvykių rašytoja užpildo, pavaizduodama lietuvių trėmimų pradžią, tremiamųjų kančias   uždaruose  vagonuose pakeliui į Sibirą, ištremtųjų šeimų baisias darbo sąlygas ir palaipsnį žuvimą taigoje, išlikusio 14-15 metų Lino slaptą kelionę į Lietuvą po II pasaulinio karo, to paauglio vaiko negalėjimą  įsikabinti  savo tėviškėj, kurioj gyvena atkraustyta rusų šeima, ir pagaliau jo grįžimą atgal į Sibirą. Iš šios fabulos schemos matyti, kad "žemės šauksmo" tema — komunistų genocidinės deportacijos su jų pasėkomis, —  deportacijos,  palietusios daug tautų, milijonus žmonių, nuaidėjusių ir tebeatsiliepiančių dar gausesniuose milijonuose asmenų, kuriuos jau "išlaisvino" ar graso "išlaisvinti" Sovietų  Sąjunga.   Taigi "žemės šauksmo" apysakai rašytoja yra pasirinkusi aktualią, skaudžią, plačią ir svarbią temą, nors ji beveik ištisai nuspalvinta lietuviškais dažais (skirta paminėti 25 metų sukakčiai nuo pirmųjų sovietinių lietuvių deportacijų į Sibirą). Tai dar kartą liudija, kad Alė  Rūta  moka  pasirinkti   savo prozos kūriniams reikšmingus objektus.

Tačiau čia pat tenka apgailestauti, kad ji, beskubėdama arba perdaug pasitikėdama savo talentu, tas temas nepakankamai meniškai išnaudoja. Tai pasakytina apie "žvaigždę viršum girios", kur parodomi pirmieji krikščionybės daigai pagoniškoje Lietuvoj, arba "I Saulėtekį", kur vaizduojamas didysis maras ir jo pasėkos Lietuvoj, arba apie "Motinos rankas", kur nupasakojama kaimietės motinos dalia, šituose romanuose neparodyta pakankamai meniško reiklumo, kad apipavidalinimas atitiktų temą. Todėl jie atrodo kaip paukščiai, kuriems stinga skrendamųjų sparnų. Kažin ką panašaus rašytoja yra padariusi ir su "žemės šauksmu" — pasirinko svarbią ir plačią, valstybinę niekšybę demaskuojančią, temą (lietuvių tautos istorijoj komunistų įvykdytos masinės deportacijos man atrodo svarbesnės negu rusams Napoleono I žygis į Maskvą), tačiau jai nedavė atitinkamos išraiškos ir formos. Kaip rusai būtų barę L. Tolstojų dėl rašytojiškos atsakomybės Ir patriotizmo stokos, jeigu jis savo "Kare ir taikoj" būtų sumenkinęs napoleonmečio temą, taip mums reikia (nors ir nemalonu) priekaištauti Alei Rūtai, kad JI genocidinėms deportacijoms bei Jų pasėkoms sąmoningai ar nesąmoningai nedavė tokios konkrečios formos, kuri temos bei problemos svarbą būtų atskleidusi deramu pločiu ir gyliu.

Perskaičius "žemės šauksmą" aiškiai matyti, kad jo autorė jaute, jog masiniai lietuvių trėmimai į Sibirą yra tokia svarbi ir sunki tema, kad jai reikia ne tik didelio talento, bet taip pat nemažai studijų ir darbo. Todėl rašytoja pamėgino išsiversti lengviau: didžiulę medžiagą apimantį kūrinį ji pavadino ne romanu, bet apysaka nors ji ir turi 300 puslapių kaip romanas), nes tokia forma leido aplenkti nevieną sunkią problemą. Be to, ji savo kūrinio svarbiausiu herojų pasirinko ne suaugusį vyrą ar moterį, kurie būtų pajėgūs grumtis su įvairiomis sunkenybėmis, bet 10-15 metų berniuką, kuris daug ko nesupranta ir neįvertina. Kad jis yra Lietuvos pirmųjų savanorių sūnus, kad su juo komunistai tremia jo tėvus bei seserį ir dėdės šeimą, arba kad jis vėliau atsitiktinai sutinka kelis kitus suaugusius, nieko iš esmės tai apysakos situacijoj nepakeičia — centriniu ir tikruoju apysakos herojum pasilieka Rudenų berniukas Linas.

Bet, statant apysaką aplink vaiką  - paauglį, rašytojai susidarė natūrali galimybė pažiūrėti į sovietų genocidines deportacijas kaip į eilę nuotykių. Tiesa, kad daug jų yra priverstiniai, labai skaudūs ir dramatiški, bet vaikui - paaugliui, daug ko gyvenime nepatyrusiam, jie vis tiek pasilieka nuotykiais, tarp kurių jis gilesnio sąryšio nesumezga, nors ir klausdamas savo kančių pabaigoj: už ką? Pagaliau ne tik vaikai, bet ir suaugę ramūs Lietuvos ūkininkai sovietinius trėmimus  į  Sibirą  ir  ten žiaurias darbo bei gyvenimo sąlygas gal pergyveno kaip ateistiškų tironų suplanuotą velnišką nuotykį. Todėl ir Alei Rūtai prikišti, kad ji į savo problemos išraišką savivališkai įvedė nuotykį, būtų neteisinga. Nuotykis žiaurus, baisus, velniškas,   tūkstančiams    lietuvių pasibaigęs prievartine ar perankstyva mirtimi, glūdi pačioj trėmimų temoj. Todėl autorei leistina pirminį elementą išvystyti į seriją tokių nuotykių, kokių didžioji tremtinių dauguma nepatyrė, bet galėjo pergyventi tik vienas antras, kuris — panašiai, kaip Linas Rudėnas, iš Sibiro taigos mėgino slaptai sugrįžti į Lietuvą, o tėviškėj  neberadęs   galimybės   pradėti gyvenimo iš naujo, vėl buvo priverstas  neva  savu  noru  keliauti atgal į Sibirą bei ten paguldyti savo kaulus.    Taigi,   nors   "žemės šauksmo" apysaka atremta į nuotykius, bet jie išvesti iš sovietinių genocidinių deportacijų, kurių vaizdavimas gali suteikti pramogos Vakarų miesčioniui. Tose deportacijose ir vaiko nelaimės taip pat nėra joks vaizduotės padarinys, nes sovietinėj   prievartinėj    velniavoj vaikas — nekalčiausia  kenčianti būtybė. Todėl apysakoj vaikas kaip centrinis herojus taip pat yra pateisintas. Bet,  nežiūrint to,  kad, komponuodama  savo  apysaką ir pasirinkdama herojus, Alė Rūta atsiremia į trėmimų sovietinę tikrovę, jos "žemės šauksmas" vis dėlto išeina kaip sumenkintas arba prislopintas šauksmas,  kuris,  pasklidęs tarp liūdnų nuotykių, atrodo kartais dejavimu, nes tik vienas Lino grįžimas iš Sibiro atrodo šauksmo įkūnijimu, teikiančiu vilties.

Nors dauguma nuotykinių veiksmų liūdni, bet jie skaitytojo dėmesį pririša. Jie dar įdomesni turėtų būti lietuvių moksleiviškam jaunimui, kiek Vakarų pasauly dar yra lietuviškai paskaitančių jaunuolių. Net galima spėti, kad šią savo apysaką Alė Rūta pirmiausia rašė lietuvių mokykliniam jaunimui, kad jis, nematęs Lietuvos, prisirištų prie savo tėvų žemės per jos sūnų kentėjimus bei įvairių vietų vardus, kurių apysakoj suminėta nemažai. Svarbiausia dėl šitos pedagoginės intencijos ir galima pateisinti rašytojos sąmoningai susilpnintą arba prislopintą sovietinių deportacijų temą, kuri atskleidžia vieną žiauriausių XX amžiaus legalizuotų niekšybių. Nors daugelis liberalų Vakaruose jų nenori žinoti, bet tų niekšybių aukoms atitinkamą pagarbą turi parodyti  krikščioniškas  humanistas.

Nors ir pateisindami Alę Rūtą dėl jos apysakos bendros koncepcijos, to negalime pasakyti apie konkrečius didesnius ar mažesnius epizodus bei apie psichologinius ir chronologinius duomenis, kurie atskleidžia autorės skubėjimą arba nepakankamą reiklumą, svarbiai temai suteikiant atitinkamą išraišką ir formą, žinoma, mūsų skubos laikais negalima norėti, kad autorius savo kūrinį perrašinėtų aštuonis kartus, kaip kadaise padarė L. Tolstojus su savo "Karo ir taikos" romanu; vis dėlto kelios redakcijos būtų privertusios "Žemės šauksmo" autorę trūkumus pašalinti arba suderinti su realistine visuma, nors toji visuma ir pakelta į liūdnų nuotykių plotmę.

Skaitytojui, kuris nepažįsta Rusijos stepių ir taigų, atrodo geriausi tie apysakos epizodai, kurie vyksta Sibiro platybių žiauriose aplinkybėse, vis tiek ar jos liestų visus tremtinius, ar vieno Lino kelionę į Lietuvą ir atgal. Atrodo, kad juos rašydama autorė ne tik buvo paskaičiusi lietuvių Sibiro tremtinių atsiminimų, bet ir susipažinusi su Sibiro gamtos detalėmis (fauna). Per tas primityvias platybes vedžiodama savo herojų Liną, rašytoja parodo pagirtiną įvairumo siekimą: jo slapta kelionė į Lietuvą atvaizduota vasarą, o vėliau analoginis grįžimas į Sibirą

vyksta rudens ir žiemos metu. Todėl panaši dviguba kelionė nesudaro pakartojimo įspūdžio, nors psichologiniu ir idėjiniu atžvilgiu būtų buvę geriau, jei antrosios savo kelionės į Sibirą Linas būtų išvengęs.

Alė Rūta tas keliones, kaip ir apysakos didžiumą, pasakoja trumpais kronikiniais  arba  reportažiniais sakiniais, neretai pasitenkindama užuominomis, retkarčiais te-pavartodama kokią nors vaizdžią puošmeną. Į tą natūraliai pilką stilių, kuris turi atskleisti tremtinių gyvenimo nepaprastus įvykius, gerai įsiderina grynojo raportažo duomenys.  Pav.,  kalbėdama  apie sovietinių darbo vergų šiurpų gyvenimą Sibiro taigoj, autorė net nurodo, kiek ir kokio maisto gramų už darbo dienos pilną normą gauna tremtiniai (118 psl.).  Bet,  kartą turint tikslumą iki gramų, kitur tampa sunku pateisinti nedalykiš-kumą arba tikslumo vengimą. Tokia neaiški ir padrika yra "žemės šauksmo" pradžia, kuri vaizduoja Rudėno šeimos stovį pirmųjų sovietinių deportacijų išvakarėse. Autorė pasako, kad buvęs kūrėjas - savanoris neramus, kad kartais susitinka su kitais vienminčiais arba kad jį seka Debesys, tačiau iš to vargiai kas supras, kad Lietuva yra okupuota rusų komunistų, nes okupantų ir komunistų terminai tepasirodo "žemės šauksmo" devynioliktame puslapy, šitoks nepreciziškumas ir net palaidumas apysakos pradžioj menkai tepasitarnauja visai apysakai: pirmieji dvidešimt puslapių nesuintriguoja skaitytojo ir tinkamai nepristato svarbiausio veikėjo Rudenų Lino. Visoj   apysakoj   jis  vaizduojamas gyvu, sumaniu, tvarkingu, drąsiu vaiku, tuo tarpu kūrinio pradžioj parodomas daugiau jautriu plavi-nėtoju. Sakysim, nors motina šaukia Liną vakarienės drauge su iš kelionės grįžusiu tėvu, tačiau vaikas nenori motinos girdėti, serbentų krūme su draugu Zenių susitaria nubėgti į galulaukę prie upelio pažiūrėti, kaip atrodo lakštingala, ir tegrįžta namo sutemus, kai Raudėnai jau yra po vakarienės.

Nesustojant prie smulkesnio pobūdžio netikslumų, negalima praeiti tylomis pro Lino personažo kūrybą, kuri antrojoj "žemės šauksmo" pusėj tampa defektinga todėl, kad rašytoja nenori skaitytis su savo herojo psichikos pakitimu, kuris  atsiranda  per  5-6 metus, vaikui išaugus į paauglį arba pusbernį. Apysakos pradžioj Alė Rūta aiškiai pasako, kad tada Linas buvo "dešimtmetis berniukas" (16 psl.).  Sibire mirus Lino tėvams, berniukas pasiryžta įvykdyti tėvų prašymą grįžti į Lietuvą. Tuo jis užsidega, sužinojęs,  kad Lietuva išlaisvinta. Pagal autorę tai išgirsta berniukas pavasarį. Bet tai negalėtų būti 1944 pavasarį, nes rusai antru kartu Lietuvą okupavo tų metų vasarą ir vėlų rudenį, o Linas, pasigrobęs kolchozo arkliuką, slaptai išvyksta į "išlaisvintą" Lietuvą vasarą. Taigi ta kelionė tegalėjo būti įvykdyta 1945 vasarą, nes tada tebuvo išsivystęs lietuvių partizaninis sąjūdis, su kuriuo susiduria grįžęs į Lietuvą Linas (201-203 psl.). Bet tada jis turėjo būti 14-15 metų paauglis, kuris pagal to amžiaus psichiką būna drąsiausias. Kad šitoks berniukas  surizikuoja  savo jėgomis  iš Sibiro vykti į Lietuvą, skaitytojas didelių abejonių dėl to neturi. Bet, štai, rašytoja, kuri tiksliai nežinojo, kada rusai Lietuvą "išlaisvino", dabar pradeda painiotis dėl savo herojaus amžiaus ir ūgio.

Vaizduodama Liną, jojantį per stepę, rašytoja pažymi, kad jis buvo "trylikos metų berniokas" (163 psl.). Šitaip Lino amžius tapo numuštas vieneriais metais be reikalo. Bet, nepraėjus nė metams, tam berniukui besislapstant Lietuvoj, vienas komunistas įtaria bėglį dėl to, kad jis "toks ištysęs, ar ne septyniolikmetis būsi" (234 psl.). Be abejo tai nereiškia, kad autorė Liną laikytų septyniolikmečiu, nors jo ūgį ji dar kartą vėliau pabrėžia, rašydama, kad jis "buvo ugterėjęs berniokas ir galėjo būti geru darbininku" (275 psl.). Kitaip tariant, Raudėnų sūnus buvo tikras paauglis, kuriam būtų labiausiai tikę dėtis prie miško brolių arba lietuvių partizanų, kad galėtų atkeršyti rusų okupantams už savo tėvų bei seselės mirtį ir už tėviškės apgyvendinimą rusais. Tai būtų buvę visai suprantama, nes, radęs tėvų namuose atėjūnus, Linas buvo pajutęs savy tėvo karštį Ir norėjo nudėti "tą rudą gyvatę ... ir visus ištaškys, kas tik jo namuose ... Ir jis, Linas, išvys iš namų ruspalaikius!" (215 psl.). Kad šitokios  mintys  būtų  nuvedusios bernioką kovoti su miško broliais, tai būtų atitikę ne tik patriotinę savanorio sūnaus nuotaiką, bet, svarbiausia, paauglio psichiką, nes tokio amžiaus jaunuoliams drąsa ir jėga imponuoja labiausiai.

Tačiau nenorėdama, kad Linas dėtųsi su miško broliais ir paskui žūtų Lietuvoj, rašytoja jam pradeda krauti nepasisekimą prie nepasisekimo, vedžioja jį toli nuo partizanų ir, svarbiausia, jam grąžina vaiko psichiką, nekartą primindama motinos meilės ir jos švelnumų pasiilgimą. Antai, apie Liną Vilniuje prie Aušros vartų Alė Rūta rašo: "Su nieku taip nesinorėjo dabar kalbėtis, kaip su mama... Ji išklausydavo visų tavo plepėjimų. Ji kalbėdavo tau ramiai, guodžiančiai, migdančiai. Ji pasakytų ir dabar, ką jam toliau daryt, kur eit. Bet jos nebėra. Ar ji girdi sūnų, ar mato, būdama taip aukštai, danguje?"  (243 psl.). Minsko miesto aikštėj rašytoja leidžia Linui svajoti: "Kaip tada buvo gera! Mamytė darželį ravėjo.  Jie,   vaikai, žaidė aplink, gaudė Sargiuką" (259 psl.). Dar vėliau tarp kazokų iš Lino pusbernio rašytoja padaro visai vaiką, rašydama: "Su žvaigždžių  dulkėj imu  jį  apėmė   gilus, žiaurus ilgesys ... Jis taip norėjo padėti galvą ant mamos kelių ir užmigti... Kai mama glosto, glosto, iki saldumo, iki seilės varvėjimo" (272 psl.). šitaip vaizduodama Lino psichę, autorė arba nežino, arba nepaiso, kad paauglis moteriškų   (taigi,  ir    motiniškų) švelnumų labiau gėdisi, negu ilgisi. Bet rašytojai paauglį Liną reikėjo nenatūraliai suvaikinti, nes ji buvo nutarusi jį grąžinti į Sibirą, kad jis ten vienišas ir peršalęs mirtų ant savo motinos kapo. Jis iš tikro baigė savo jauną gyvenimą liūdnai, kaip ašaringame romane   Richardsono   laikais. Bet šitam tikslui nusižengta pagrindinio herojaus psichinei raidai ir susilpnintas apysakos patriotinis tikslas: išėjo stipresnis ne gimtosios žemės šauksmas, bet kas kažin kitas (gal ukrainietė Maniška?).

Kad Alė Rūta savo apysaka siekė pasitarnauti ptariotiniams tikslams, ypač lietuvių jaunimą pririšti prie savo tėvų žemės, dėl to negali būti abejonės. Tai liudija apysakoj įvairių Lietuvos vietovių jautrūs priminimai (tarp kitų Vilniaus, Pirčupio) ir liūdesys dėl Lietuvos kūrėjo - savanorio šeimos žuvimo. Tačiau tas autorės patriotizmas kartais atrodo iškrypstąs į šovinizmą, nukreiptą prieš rusus. Be abejo, kad šie Lietuvai daug nusikalto, bet jie tai atliko kaip totalistinės marksistinės valstybės įrankiai. Todėl apysakoj reiktų daryti didesnį skirtumą tarp rusų žmonių ir jų antihumaniškos valstybinės sistemos. Tuo tarpu Alei Rūtai visi lietuviai geri ir beveik visi rusai blogi. Per visą apysaką tik viena rusė Svetlana tremtinių vaikui Linui teparodo globos jausmą realiai. Tai šviesus momentas Sibiro pragare. Tuo tarpu kitur, pabrėždama rusų sargybinių žiaurumą, apysakos autorė net pakenkia savo kūriniui.

Šitaip pasitaiko tame "Žemės šauksmo" skyriuj, kuris vadinasi gražiu "Lietaus lašo" vardu. Pavaizduoti tremiamų vaikų kančiai nuo troškulio uždaruose prekiniuose vagonuose karštą vasarą rašytoja leidžia dešimtmečiam Linui per vagono sienos plyšį iškišti pirštą, kad juo sugautų lūpoms suvilgyti šiek tiek drėgmės, pradėjus lyti lietui. Tai įspūdinga priemonė, norint pavaizduoti beviltiškas pastangas troškuliui numalšinti. Tačiau šią vaizdžią smulkmeną rašytoja sugadina, leisdama rusų sargybiniui kirsti vaikui per iškištą pirštą kardu ar durtuvu bei čia pat kvatotis dėl sužeistojo riksmo. Šitokią aukšto laipsnio sadizmo apraišką vargiai besupras geros valios skaitytojas, nors autorė ir galėtų pasiteisinti, kad šitoks Lino sužeidimas jai reikalingas, norint pavaizduoti vaiko sunkų susirgimą tremtinių akliname traukiny. Gal būt. Bet ar Lino ligos priežasčiai nepakako laižyti drėgną pirštą, kurį jis buvo iškišęs per nešvarų sienos plyšį sugauti lietaus lašui? Be abejo, to būtų užtekę. Bet rašytoja norėjo parodyti sovietinių trėmėjų sadizmo maksimumą, tik tuo sumenkino svarbaus epizodo tikimumą.

"Žemės šauksme" būtų galima nurodyti ir daugiau nereikalingų perdėjimų bei netikslumų, kuriuos būtų nesunku pašalinti taip, kaip "Lietaus laše". Bet šituo atžvilgiu Alė Rūta apysakoj pasirodo nereikli, o gal įsivaizdavo, kad pasakojamų įvykių nešamas skaitytojas, ypač jaunas nuotykių mėgėjas, nepastebės įvairių chronologinių bei psichologinių trūkumų. Tačiau šitaip galvoti netinka nei patriotei, nei pasižymėjusiai rašytojai. Lietuvių jaunimui, kad ir per nuotykinę literatūrą pratinant jį įsijungti į lietuvių tautos epochines kančias, reikia duoti tobulų dalykų iki maksimumo. Kitaip jam susidaro įspūdis, kad lietuviams net labai svarbiuose klausimuose užtenka atkištinio arba, kaip čia pasitaiko apysakoj, juodraštinio atlikimo, šitokio įspūdžio sužadinimas nepasitarnauja tiems patriotiniams tikslams, kokių įkvėpta Alė Rūta paskubomis parašė svarbios temos "žemės šauksmą".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai