Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠV. ANTANO KOPLYČIA KENNEBUNKPORTE PDF Spausdinti El. paštas
Kai prieš 18 metų lietuviai pranciškonai įsikūrė gražioje Elzbietos stiliaus viloje Kennebunkporte, Maine, koplyčią įrengė šokių salėje. Laikui bėgant, koplyčia pasidarė per maža. Ankšta vasaros metu, kai atostogauja nemaža lietuvių ir sekmadieniais suvažiuoja daug turistų iš apylinkės. Žiemos metu ankšta pasidarė, kai čia įsikūrė Šv. Antano gimnazija (1956). Prieš 6 metus Tėv. J. Gailiušis, tuolaikinis provincijolas, apsisprendė statyti koplyčią. Įvairūs sunkumai neleido pastatyti visai atskiro pastato. Pasirinktas kitas kelias — praplėsta senoji koplyčia. Jos lauko siena prakirsta ir pristatyta nauja koplyčia į miško pusę. Su vienuolynu susijungdama, ji sudaro raidę T.

Koplyčios projektavimo darbus atliko arch. dr. Alfredas Kulpavičius. Jis, nenueidamas į kraštutinumus, apsisprendė už modernų stilių. Koplyčią suprojektavo nesimetrišką, ieškodamas įdomesnių plokštumų, siluetų, erdvės apvaldymų.

Naują pastatą jungdamas su senuoju, architektas elgėsi labai atsargiai, bijodamas sugadinti ir vieną, ir kitą. Pačiam sujungimui jis panaudojo plačius langus: pro stiklą gali įžiūrėti vienuolyno visą sieną, ir pati koplyčia atrodo, lyg būtų šalimais atsistojusi. Ties sujungimu koplyčios stogą jis nuleido iki vienuolyno antrojo aukšto grindų. Vėliau stogą iškėlė į reikiamą aukštį. Viršum plokščio stogo įtaisytas stiklinis kupolas su žibančiu kryžiumi, kuriame gali atsekti lietuviškos ornamentikos.

Galiniai stogo kampai iškelti gana aukštai, atbaigti plačiomis pastogėmis, į kurias remiasi savotiškos kolonos — atsparos. Jos suprojektuotos taip, kad sudarytų kuo įspūdingesnį siluetą ir atrodytų lyg abstrakčios skulptūros. Rytiniame kampe prie atramos prikabintas varpas, šis kampas ypač gražiai atrodo, kai per miškus patekėjusi saulė ima kopti aukštyn. Tada ant mūrų sienų pilna įvairios formos šešėlių. Koplyčia ties tuo kampu išlenkta ir nuvesta į dešinę. Judesys priderintas prie visos aplinkos, kur pilna šakotų pušų; tartum kviečia mus eiti gražiai rengtais laiptais ir apžiūrėti visą pastatą.

Sienose stengtasi išlaikyti masės jėgą. Tad langai taip sudėstyti, kad jie nekrinta į akis. Kairėje pusėje siena sulaužyta trikampiais, į kuriuos įdėti vitražai. Dešinėje pusėje dominuoja didelė siena. Ties koplyčios galu įdėtas didelis vitražinis langas, einąs nuo grindų iki lubų. Palėpės pakraščiu pravestas siauras stiklo ruožas, kuris ties vienuolyno siena pavirsta plačiu vitražu ir nusileidžia žemyn.

Įėjęs pro vienuolyno frontines duris, pirmiausia patenki į Šv. Antano koplytėlę. Už jos — senoji koplyčia, dabar paversta naujosios koplyčios prieangiu. Iš čia atsidengia naujoji koplyčia visu patrauklumu.

Užėjus tuoj patraukia kairioji siena su spalvingais skaldyto stiklo langais, kurie sudėti lyg kokie paveikslai ir taip pasukti, kad visur juos gali lengvai matyti. Ši judri vitražinė siena nuveda į presbiteriją, kur galinė sieną didingai išlenkta ir staigiai užbaigta ties dešiniuoju kampu. Šis kampas su savo dideliu vitražiniu langu apšviečia visą presbiteriją. Kad langas nesimatytų ir nedrumstų dėmesio, įvesta graži dekoratyvinė siena, kuri pridengia langą ir kurioje Įrengtas svarbiausias koplyčios altorius — švč. Sakramento altorius. Koplyčios dešinioji pusė turi ramią sieną,   kuri  tartum  apjungia   visus koplyčios ritmus. Architekto darbas atliktas kūrybingai ir kruopščiai.

Visą koplyčios vidų dekoravo dail. V. K. Jonynas, sukurdamas vitražus, sienų papuošimus, Kryžiaus kelius, altorius, suolus. Koplyčia tuo būdu gavo gana vieningą ir originalų stilių.

Pirmiausia į akis krinta koplyčios baltumas. Visos sienos ir jų skulptūros paliktos baltos. Tas baltumas dramatiškai kontrastuoja su juodais kilimais, su senąja koplyčia. Bet yra ir nemaža spalvos, kurios duoda vitražai. Įvairiais dienos momentais čia rasi vis skirtingus apšvietimus. Rytmetį matysi tiesiog liepsnojančias ir degančias spalvas, kai saulė paliečia skaldyto stiklo vitražus. Vakare čia per sienas drieksis vos įžiūrimi Violetai ir kalbės apie rudenio melancholiją, kuždės ir apie tylą, kuri čia taip gražiai įsikūrė. Ir kai išgirsi paukščio balsus pušyne, kai vėjas kur dūstels palangėmis, pergyvensi ilgesį.

Daugiausia spalvos duoda 5 skaldyto stiklo vitražai, įstatyti kairėje sienoje. Einant į altorių, jie didėja, kyla drauge su lubom. Pirmasis yra šv. Jurgis, toliau — Aušros Vartai, šv. Kazimieras, Šiluvos Marija, Rūpintojėlis.

Šv. Jurgio vitraže (be įprastinio slibino) parodyta tik pusė figūros, nes pats langas žemas. Pagrindiniai šv. Jurgio elementai — apsiaustas su apskritimu ir kryžiumi — paimti iš lietuvių liaudies meno. Aušros Vartų Marija pasukta į kitą pusę, į altorių, šiuo judesiu ji ir pagauna dėmesį. Daug visokių detalių — dviguba karūna, angeliukai, ornamentika. Tai vienas iš gražiausių koplyčios vitražų, šv. Kazimiero figūroje sudomina Vyčio kryžiaus ornamentai. Šiluvos Marijos vitraže matome daug suskaldymo ir tuo pačiu atmosferinio virpėjimo. Rūpintojėlyje spalvos nedaug. Pats kūnas traktuotas taip, kad primintų skulptūrą.

Skaldyto stiklo technika yra gana grubi, nes storo stiklo negali smulkiai suskaldyti. Taip pat ir cementas, kuris jungia stiklą, yra grubus ir sunkus. Iš lauko cementas pabarstytas balto marmuro grūdeliais.

Langų šone įvestas juodas medis geriau atmuša pačius langus, pačiai koplyčiai teikia dramatinio įspūdžio ir kartu jungia su senąja koplyčia, išmušta juodu ąžuolu.

Koplyčia pastatyta pagal naujuosius liturgijos reikalavimu altorius atitrauktas nuo šieno., I] presbiterijos viduryje atsuktas prieš žmones. Tad galinė siena turi didelį plotą, kuriam užimti buvo parinkta šv. Pranciškaus vizija. Siužete trys figūros—Marija, Krla tus ir šv. Pranciškus, patalpinti lietuviškos ornamentikos ir lietuviško peizažo fone. Kairėje sugrupuota visa eilė metalinių kryžių viršūnių. Dešinėje matome Šaukėnų bažnyčios vartus, Liolių bažnyčią ir ar ne Rumšiškių varpinę. Jvt ta ir lietuviškos gamtos. Piešinys primena visus V. K. Jonyno grafikos piešinius. Pabrėžta linija, į figūras kartais įvesta net abstrakčių elementų, kad kompozicija būtų gyvesnė, įvairesnė. Reljefas nulietas iš specialaus cemento, kokių 4 colių aukščio.

Iš tos pačios medžiagos atlieti ir Kryžiaus Keliai, pritvirtinti prie koplyčios dešinės sienos. Dailininkas čia sukūrė vieną ištisinę bareljefinę kompoziciją. Antroje stacijoje kompozicija siekia grindis ir aukštai lubas. Tai dangaus ir žemės aspektai. Žemės aspektas apačioje paverstas akmens, skaldyto granito mozaika, dangaus aspektas — spalvota mozaika.
Pasibaigus Kryžiaus Keliams, dėmesį patraukia metalinė prisikėlusio Kristaus figūra, išlieta iš aliuminio ir pakabinta kokie 4 coliai nuo sienos. Figūra šioj vietoj labai reikalinga: ji atbaigia Kryžiaus Kelių liniją ir kartu sujungia su švč. Sakramento altoriumi.

Dešinėje įrengtas Švč. Sakramento altorius labiausiai patraukia visų dėmesį savo forma ir savo medžiaga. Jis toks neįprastas, kad tuoj susimąstai, mėgini išlukštenti mintį.

Altoriaus stalas (mensa) padarytas iš juodo granito, pjedestalas — iš pilko granito. Altoriaus centre yra bronzinės tabernakulo durelės. Ten įžiūrima Alfa, Omega, švč. Trejybės simbolis — Dievo akis, kryžius, balandis, šone kairėje — bronzinis kryžius. Prie jo glaudžiasi mišių aukos simboliai — varpos ir vynuogės. Viršum jų dominuoja lietuviška varpstė su mėnuliu, saule ir trim kryžiais. Tabernakulo dešinėje savotiškas medis turi 12 lapų (12 apaštalų simbolis). Ant altoriaus dvi žvakidės, išmodeliuotos pagal senuosius lietuvių papuošalus. Visa ši skulptūrų grupė atlikta metale. Tai tirpytas ("veldytas") metalas, papuoštas bronza.

Šalia altoriaus pastatytas gražus žibintas—amžinoji lempelė. Jis padarytas kaip savaranki skulptūra, atlietas iš aliuminio. Iš tolo atrodo lyg koks sargybinis.

Didysis altorius pastatytas tiesiai po kupolu, iš kurio dieną plūsta šviesa, o naktį šviečia stiprios elektros lempos, šviesa gerai apšviečia patį altoriaus stalą, bet češėlis gula ant viso pjedestalo. Čia dailininkas padarė malonų pokštą — pjedestalą jis iškalė nevienodą. Jo vienas kraštas nukirstas ir atidengtas šviesai, ateinančiai iš didžiojo presbiterijos vitražo. Taip pjedestalas pasidarė gerai apšviestas. Gerai matomas ir ant jo iškaltas Dievo Avinėlis.

Prie altoriaus dėmesį patraukia žvakidės. Jos ne ant altoriaus pastatytos, bet padarytos lyg kokia abstrakti trišakė skulptūra, viena koja įtvirtinta į grindis, žvakidė metalinė, savo siluetu primena iškeltom rankom angelą. Priešais altorių stovi į grindis įstatomas metalinis kryžius, ornamentuotas lietuviškais ornamentais. Sakykla patraukta į altoriaus kairę, iškalta iš to paties granito ir atrodo lyg kokia abstrakti skulptūra.

Presbiterijos dešinėje — didelis "Saulės giesmės" vitražas, einąs nuo lubų iki grindų. Dailininkas norėjo, kad langas būtų šviesus ir monumentalus. Tai ir apsprendė vitražo kompoziciją. Šviesiame, beveik baltame stikle įstatyta šv. Pranciškaus figūra, šventasis kelia rankas į saulę. Toje saulėje skrenda trys balandžiai, dar aukščiau dangaus simboliai — žvaigždės, saulė, mėnulis, šventasis ekstazėje klūpo ant uolos. Iš žemės auga ir žydi lietuviškos lelijos, čia pat ir vandens grupė — žuvys klausosi šv. Pranciškaus. Dešinėje per visą vitražą kyla lyg koks tamsus sparnas — tamsesnis stiklų ruožas, sudramatinąs visą kompoziciją. Visame vitraže pabrėžtas judesys į viršų. Viskas kyla nuo žemės ir pavirsta saule.

Išeinant iš presbiterijos, viršum altoriaus kabo 8 lempų sietynas, nulietas iš aluminio. Jis taip išmodeliuotas, kad kiekviena lempa primena lietuvišką tulpę.

Koplyčios suolai bei kiti baldai iš mahagonio medžio, atrodo, lyg būtų nutašyti. Nudažyti juodais dažais. Dėmesį patraukia ir indeliai švęstam vandeniui. Jie išlankstyti iš metalo pagal vieną piešinį.

Ta pačia proga pertvarkyta zakristija: įstatyti du vitražai — šv. Petras ir šv. Povilas. Jie traktuoti kiek kitaip — įvesta daugiau spalvos, pabrėžta vyriška drąsa.

Koplyčia skirta šv. Antano garbei. Dail. V. K. Jonynas sukūrė ir šią statulą. Ji pritvirtinta prie sienos presbiterijos kairėje, aukštai viršuje.

Baigiant reikia pasidžiaugti statytojais, kurie Kennebunkporte pastatė visą eilę gražių ir stilingų paminklų. Koplyčia daugiausia rūpinosi Tėv. Jurgis Gailiušis ilgametis provincijolas, vėliau Kennebunkporto vienuolyno gvardijonas. Jis, aptaręs temą, dailininkui davė pilną kūrybinę laisvę. Tad nenuostabu, kad koplyčia pulsuoja kūrybiniu polėkiu. Ji vieningai išlaikyta ir skoningai papuošta.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai