Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Stasius Būdavas. VARPAI SKAMBA. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Brazaitis   

Stasius Būdavas. VARPAI SKAMBA. Apysaka. Los Angeles, 1952. Išleido Lietuvių Dienos. Viršelį piešė dail. P. Puzinas. 180 psl. 2 dol. 50 c.
Stasius Būdavas yra rašęs eilių, novelių, apysakaičių, pjesių ir romanų. Jo veikalų sąrašas yra netrumpas. Savo literatūrinėje karjeroje Būdavui teko pereiti įvairią stilių mokyklą. Pagaliau apsistojo prie realistinio buities romano. Trys jų— "Mokytojas Banaitis", "Loreta", "Sala" — susilaukė palankaus skaitytojų pritarimo ir nemažo populiarumo. Juose autorius, nekeldamas ir nejieš-kodamas gilių ir painių problemų, ėmė siužetams ir asmenims medžiagą iš gerai pažįstamos srities, pagavo charakteringus lietuviškojo miestelio ir miestiečio bei naujojo "inteligento" bruožus, kėlė negeroves ir kartu rodė skaidraus idealizmo ir pasiaukojimo pavyzdžius.

Naujasis Būdavo romanas "Varpai skamba" yra tremties metų vaisius: tai pirma dalis didesnio veikalo iš knygnešių gyvenimo, kuris, toks turtingas temomis ir idėjomis, pilkais didvyriais ir garsiais herojais, iki šiol maža kieno teliestas.

Vyriausias apysakos veikėjas yra našlaitis berniukas Rapolas Gelžinis. Knygoje jo istorija prasideda nuo to momento, kai vežama laidoti motiną. Po to berniukas giminių atiduodamas auginti Papilės varpininkui Plaktiniui. čia jis, augdamas ir apie bažnyčią bei kleboniją besisukinėdamas, sueina į kontaktą su vikaru Vengraičiu, kuris, padedamas susi-pratusio dvarininkaičio Serapino, platina apylinkėje lietuviškas knygas. Apysaka baigiama kunigo Vengrai-čio pabėgimu per Prūsų sieną į Ameriką. Jam padėjęs pereiti sieną Ra-poliukas, dabar jau 15 metų vyras, čia pat ir   lieka pas pasienio gyventoją Rimkų, rengdamasis naujam, knygų gabenimo per sieną darbui.

Apysakoje trumpais epizodais vaizduojamas berniuko poros metų gyvenimas pas varpininką ir su dvaro kumečiais. Šalia Rapoliuko, apysakoje sutinkame ir kitų asmenų, kaip seną, lenkiškos dvasios kleboną, klebonijos panelę, našlaitę Agutę, Plaktinį su žmona, ir "statistų", kaip scenoje minią, vaikigalius, kerdžių, moterėles.

Įdomu pasekti, kaip per tuos pora metų iš nieko neišmanančio kaimo vaikelio, varpininkų skaudžiamas ir skriaudžiamas, o jaunojo kunigėlio iš tolo "globojamas" išauga guvus, teisingas, sąžiningas, savarankiškas berniokas. Išmokęs rašto, su knyga jis ne atsitiktinai susigyvena: jo motina knygas gabendama, žandarų persekiojama susirgusi ir mirė. Tačiau autorius iš berniuko nedaro dirbtinio, nerealaus didvyrio: bendraudamas su žmonėmis, kurie jam geri ir nuoširdūs, jis natūraliai įsitraukia ir pamilsta jų darbus. Kaip fiziškai, taip ir Rapoliuko "tautinę sąmonę" autorius brandina natūraliai, apgalvotai, nuosekliai. Dvasinės stiprybės ir istorijos pamokų jis randa ir ant bažnyčios lubų, kur slepiamos lietuviškos knygos, ir kapinėse, kur palaidotas "Szymonas Davkcntas pirmas isz tarp mokitu viru raszitojas senovės veikalu Lietuvos . .."

Nedažnas mūsų beletristas, imdamas savo veikalui vietovę, mėgdavo ją vadinti tikruoju vardu. Jeigu paprastai iš vaizdų, iš aplinkos ir kitų geografinių pažymių galima atpažinti tikrąjį miestelį, kaimą ar upę, tai vardai jiems duodami išgalvoti. Tikrųjų vardų nepabijojo tremtyje atsidūrę rašytojai. Tikroj vietovėj, Papilės miestely ir apylinkėse vyksta   ir   apysakos   "Varpai   skamba" veiksmas. Tai suteikia veikalui tikrumo įspūdį; dar svarbiau, kad mes čia regime dalį tikrosios Lietuvos, kurios miestai ir vietos mums daug brangesnės be išgalvotų "slapyvardžių".

Apysaka "Varpai skamba" mus nukelia į senuosius spaudos draudimo laikus, kurie Lietuvoje buvo tamsūs ir skurdūs. Anuo metu mūsų rašytoji beletristika pilna skurdo, vargo ir tamsybės vaizdų. Joje kaimas ir žmonės be mažiausio kultūros spindulėlio. Stasius Būdavas, pasirinkęs šį laikotarpį, turėjo tikslą ne vien tikrovę pavaizduoti, bet ir parodyti tuos pragiedrulius, kurie gimė šviesuolių ir pačios liaudies dvasioje. Tautos gyvybės ir idealizmo spindulys trykšta visų pirma iš tų sielų, kurios pažįsta geresnio ir šviesesnio gyvenimo ilgesį, kurių asmeninio gyvenimo būvio kova sutampa su aukštesniųjų idealų kova.

Jaunimui "Varpai skamba" turės keleriopos vertės: istorinės, auklėjančios ir literatūrinės-meninės. Apysaka formaliniu atžvilgiu parašyta su dideliu kruopštumu; jos kalba gyva, sklandi, traukte traukianti skaityti; stilius su literatūriškai saikingomis puošmenomis; dialogai gyvi, lakoniški, charakteringi ir laiko dvasiai ir vaizduojamų asmenų luomui ar amžiui. Kiekvienas apysakos skyrius dailiai pradedamas ir rūpestingai baigiamas. Viskas apgalvota, nuseikėta, nušlifuota. Autoriaus pamėgimas vartoti stilizuotus gamtos vaizdus, personifikaciją, šioje apysakoje žymiai suprastintas ir kondensuotas. Gausus vaizdingų veiksmažodžių vartojimas:
"—-Iš kur tu žinai, kad plaučių uždegimas ?
— žinau, kunigėli. Pas mus, Ga-mėnų sodoj, buvo vieną kartą labai didelis plaučių uždegimas. Nuėjo senas žmogus į pirtį, gerai išsišutino, o po to užsuko į daržinę gyvuliams kraiko pasidaryti. Neskubėjo, krapštėsi ten kažko. Tai kad paėmė vėjas, susuko žandus, pagavo tuoj plaučių uždegimas ir nunešė kaip vabalą per kelias dienas." (56 psl.)

Tokių vietų pilna; ypač neišsenkamas apstas sinoniminių veiksmažodžių: sliuogia kaip voveris, vaikas tauškėjo, kunigas žirgčioja, takas krypo, akimis apibėgo, laktose skardeno ankstybieji gaidžiai, sega kumečiams j uodegas, net blusos dulka, nukeksnojo kelius žingsnius ir stabtelėjo, ir t. t.
Autoriaus pamėgimas šaržuoti yra sušvelnėjęs ir įgavęs tik stilizuoto vaizdingumo spalvas. Pasakojimą ir dialogus dažnai margina lakus sąmojus.

Visą apysaką sudaro lyg atskiri, kiekvienas savyje išbaigti 25 vaizdai. Nebūtų galima pasakyti, jog tai lyg atskirų novelių romanas; vaizdai neturi novelės konstrukcijos, ko jie visai ir nepretenduoja; jie panašūs j tradicinį mūsų klasikų, beletristų lietuviškąjį "vaizdelį". Dėl to kiekvienas jų gali būti paimtas atskirai. Kaip visų gražiausią ir meniškiausią reiktų paminėti antrąjį, kuriame Ra-poliukas pirmą kartą skambina varpais. Jis plazda meile ir gyvybe, o pabaiga sukaupia visa. kas išreiškia gražiausius Būdavo beletristikos laimėjimus. Reikia perskaityti tą visą skyrių, tada jo lyriškai žavinga pabaiga skamba dar didesniu grožiu: "Ir gaudė ten dabar tie du varpai, ramiai ir sutartingai, kalbėjo tarpusavy, kaip tėvas su sūnum — vienas storai ir išmintingai o antrasis — plonai, tartum koks čiauškalas, garbino jie abu šventąsias galybes ir savo negyvomis širdimis beldė j gyvąjį Dievą, besiklausantį jų mėlynuose danguose." (20).
Jonas Brazaitis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai