Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BAŽNYČIA IR TAIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. V. Kazlūnas   
1951 m. kalėdinėj kalboj Pijus XII aiškiai ir konkrečiai išreiškia Bažnyčios mintį pasaulio taikos reikalu. Jis nurodo, koks yra Bažnyčios vaidmuo ir jos įnašas taikos kūrime bei išlaikyme.

1. Bažnyčios vieta yra ne tarp politinių partijų, bet virš jų

Pasaulis yra suskilęs į du griežtai priešingus, tarp savęs kovojančius laukus. Kyla klausimas, kaip šiuo atžvilgiu turi laikytis Bažnyčia? Ar ji turėtų dėtis prie vienos kurios nors pusės? O gal jai reiktų laikytis griežto neutralumo, nenukrypstant nei į vieną, nei į antrą pusę? Popiežius į šiuos klausimus taip atsako: "Bažnyčiai iš viso negali būti keliamas klausimas: atsisakyti ar neatsisakyti politinio neutralumo, nes grynai politiniai interesai nėra jos sritis. Dieviškasis Išganytojas įsteigė Bažnyčią, kad, jai tarpininkaujant, galėtų perduoti žmonijai savo tiesą ir savo malonę iki amžių pabaigos. Bažnyčia yra Jo "mistinis kūnas". Ji visa yra Kristaus, Kristus gi yra Dievo (plg. 1 Kor. 3, 23). Todėl kiekvienas iš Bažnyčios pusės įsikišimas net ir politiniuose reikaluose negali būti niekuomet grynai politinis, bet visuomet turi būti "sub specie aeter-nitatis", dieviškojo įstatymo, jo tvarkos, jo vertybių, jo normų šviesoje. Jei Bažnyčia daro sprendimus, tai nėra jos išėjimas iš iki tol laikytos neutralios padėties, nes Dievas žmogiškųjų reikalų atžvilgiu, akivaizdoje istorinės raidos niekuomet nėra neutralus, ir dėl to negali būti neutrali nė jo Bažnyčia. Jei ji kalba, tai daro, vykdydama Dievo jai skirtą misiją. Jei ji pasisako dienos problemomis, tai daro, aiškiai žinodama, kad šv. Dvasios veikiama iš anksto paskelbia sprendimą, kurį pasaulio pabaigoje jos Viešpats ir Galva, visatos Teisėjas, patvirtins ir sank-cijonuos." — "Bažnyčia negali nusileisti iš aukštos antgamtinės sferos, kurioje nėra žinomas politinis neutralumas ... Ji negali daryti sprendimų, remdamosi grynai politiniais kriterijais; negali suvaržyti religinių interesų grynai žemiškų tikslų įkvėptomis programomis; negali išsistatyti pavojun sukelti pagrįstas abejones dėl savo religinio pobūdžio; ji negali nė vieną akimirksnį užmiršti, kad jai, kaip atstovaujančiai Dievą žemėje, neleidžiama nė trumpiausią laiką pasilikti indiferentiškai "gėrio" ir "blogio" atžvilgiu žmonių reikaluose."

2. Bažnyčiai   skirtoji   taikos   misija, jos prigimtis ir jos vykdymas

Kristus buvo siųstas į žemę "sukurti taikai tarp atskirų žmonių ir Dievo, tarp pačių žmonių ir tarp tautų". Ši jo misija nenutrūko, bet pasiliko ir nuolatos galioja Bažnyčioje. Ją su visu savo atsakomybės nusijautimu vykdė amžių bėgyje popiežiai. Čia šv. Tėvas su giliu skausmu apgailestauja, kad šiandieninis, nuo Kristaus nutolęs pasaulis Bažnyčiai, atliekančiai savo taikos uždavinį, stato dideles kliūtis, jis nenori girdėti jos įspėjančių žodžių ir yra linkęs trumparegiškai nuvertinti jos įnašą taikos kūrime: "Pasaulis kalba vien tik apie taiką, bet jis taikos neturi; jis savinas visus galimus ir negalimus juridinius taikos išlaikymo titulus, bet nepažįsta ar nepripažįsta tos taikos misijos, kuri betarpiškai kyla iš Dievo, t. y. religinio Bažnyčios autoriteto taikos misijos. Vargšai trumparegiai, kurių siauras akiratis neišeina iš apčiupiamų dabartinio momento galimybių, nepakyla virš karinio ir ekonominio pajėgumo apskaičiavimų! Iš kurgi jie galėtų gauti bent mažiausią idėją to svorio ir tos įtakos, kurią turi religinis autoritetas taikos problemos sprendime? Būdami paviršutiniški ir nepajėgūs įžvelgti krikščionybėje vertę ir kuriančią jėgą visoje jos tiesoje ir platume, kaipgi jie galėtų nepasilikti skeptikai ir neišdidūs taiką kuriančios Bažnyčios galios atžvilgiu? Galima būtų sakyti, kad į nutolimo nuo Kristaus nusikaltimą Dievas atsakė, leisdamas nuolat drebėti dėl taikos ir kęsti baisią karo grėsmę.

Turint prieš akis tai, kad "pasaulis dar yra labai toli nuo tos Dievo per Kristų nurodytos tvarkos, kuri garantuoja tikrą ir pastovią taiką", mums reikia "nukreipti žvilgsnį į krikščionišką tvarką . . ., jei norime surasti šiandieninių problemų mazgą, jei norime ne tik teoretiškai, bet ir praktiškai patirti visų, o ypač Bažnyčios įnašą taikos kūrime ... Taikos problemos mazgas yra šiandien dvasinės prigimties, jis glūdi doriniame sunykime ir klaidose. Per mažai šiuo metu yra pasaulyje gilios krikščioniškos minties, per mažai yra tikrų ir tobulų krikščionių. Tokiu būdu patys žmonės stato kliūtis Dievo tvarkos įgyvendinimui. Reikia, kad kiekvienas įsitikintų šiuo dvasiniu karo pavojaus pobūdžiu. Įkvėpti šį įsitikinimą yra pirmoj eilėj Bažnyčios pareiga, yra šiandien pagrindinis jos įnašas taikos kūrime."

Toliau šv. Tėvas kalba apie visai pagrįstą reikalavimą nusiginkluoti, bet jis taip pat primena tą politikų nenuoseklumą, kurie visa nori statyti ant moderniųjų ginklų buvimo ar nebuvimo, visai neatkreipdami dėmesio į stoką krikščioniškosios tvarkos, kuri yra tikroji taikos garantija. "Taip pat ir Mes — ir labiau nei kas kitas — apgailestaujame siaubingą moderniųjų ginklų žiaurumą. Apgailestaujame ir nesiliaujame melde, kad jie niekuomet nebūtų panaudoti. Bet iš kitos pusės, ar tai nėra tik tam tikra rūšis praktinio materializmo ir paviršutiniško sentimentalizmo taikos problemoje įžvelgti vien tiktai pirmoji eilėj šių ginklų buvimą ir jų grėsmę, tuo tarpu visai nepasigendant krikščioniškos tvarkos, kuri yra tikroji taikos garantija? .. . Nusiginklavimas arba visuotinis abipusis ginklavimosi sumažinimas, kurio Mes visuomet troškome ir meldėme, nėra patvari pastovios taikos garantija, jei nėra lydima neapykantos, godumo ir besaikio noro pirmauti ginklo panaikinimu . .. Jei iš tikrųjų norima užkirsti karui kelią, reikia visų pirma stengtis išvaduoti tautas iš dvasinio jų bejėgiškumo, iš jų neįsisąmoninimo atsakingumu prieš Dievą ir prieš žmones dėl stokos krikščioniškos tvarkos, kuri viena gali užtikrinti taiką. Tam tikslui ir yra šiandien skiriamos Bažnyčios pastangos."

3. Krikščioniškoji tvarka yra pagrįsta laisve

"Krikščioniškoji tvarka, kiek ji yra taikos palaikytoja, iš esmės yra laisvės tvarka", čia popiežius turi konstatuoti, kad ne tik rytų totalitaris-tinis pasaulis, bet ir Vakarai, kurie su pasididžiavimu mėgsta vadintis "laisvuoju pasauliu", yra pametę tikrosios laisvės sąvoką. "Yra skaudus faktas, kad šiandien tikroji laisvė nėra vertinama arba ji jau yra prarasta. Šiose sąlygose žmonių sugyvenimas, kaip taikos pagrindas, yra iš vidaus palaužtas ir apmiręs, iš viršaus gi kiekvienu momentu išstatytas pavojams. Tie, pavyzdžiui, kurie ekonominėje ar socialinėje srityje visa norėtų pavesti bendruomenei, neišskiriant net jų pačių egzistencijos tvarkymo ir saugumo; arba tie, kurie vis mažiau tikisi atrasti sau vienintelį dvasinį maistą pas save pačius — savo įsitikinimuose ir savo žinojime — ir vis labiau laukia, kad jų dvasią maitintų spauda, radijas, kinas, televizija, — kaipgi jie galėtų suvokti tikrąją laisvę, kaip galėtų ją branginti ir jos trokšti, jeigu jai jau nėra vietos jų gyvenime? Jie jau yra ne kas kita, kaip tik paprasti rateliai įvairiuose socialiniuose organizmuose; jie jau nėra laisvi žmonės, nėra pajėgūs prisiimti dalį atsakingumo viešuose reikaluose. Dėl to, jei jie šiandien šaukia: šalin karas! kaipgi būtų galima jais pasitikėti? Iš tiesų gi tai nėra jų balsas, bet tai yra balsas anoniminės socialinės grupės, kuriai jie yra įsipareigoję".

Toliau šv. Tėvas sako, kad šis žmonių nelaisvumas, jų per didelis pasidavimas viešajai nuomonei, šis žmogaus sunykimas masėje baisiai kliudo  Bažnyčios  dedamoms  taikos pastangoms. Ar gali ką nors gelbėti Bažnyčios šaukimasis į tuos žmones, kurie neturi žmonių giminės vienumo, žmonijos, kaip vienos šeimos, sąmonės? Dar labiau be atgarsio nuskamba Bažnyčios kvietimas toje bendruomenėje, kuri yra pavirtusi grynu mechanizmu, milžiniška mašina, kurioje gali būti išlaikoma tik tariama tvarka, nes gyvenimo, dvasios, taikos ir laisvės tvarkos ji nepažįsta.

Taika laisvėje, pagrįsta atstatytąja krikščioniškąja pasaulio ir gyvenimo tvarka — tai yra Bažnyčios kvietimas, jos įspėjimas; į šį tikslą ji kreipia savo pastangas: "Taika negali būti užtikrinta, jei Dievas neviešpatauja Jo nustatytoje visatos tvarkoje, tinkamai suorganizuotoje valstybių bendruomenėje, kurioje kiekviena iš jų savo viduje kuria laisvų žmonių ir jų šeimų taiką, o santykiuose su užsieniais ją kuria tarp tautų; iš savo pusės Bažnyčia, vykdydama jai skirtą uždavinį, šią taiką užtikrina".

4. Net būdama pasmerkta tylai, Bažnyčia   atiduoda   savo   nepamainomą duoklę taikai

Paskutiniai popiežiaus kalėdinės kalbos žodžiai yra skirti ateistinio komunizmo užvaldytuose kraštuose "nutildytajai Bažnyčiai": "Mes gerai žinome ir su giliai skaudančia širdimi apgailestaujame, kad Mūsų taikos kvietimas plačias pasaulio sritis gali pasiekti tik per nutildytąją Bažnyčią'. Milijonai žmonių negali viešai išpažinti Dievui savo atsakingumo dėl taikos. Jų šeimų židiniuose, jų bažnyčiose despotiškas galingųjų savivaliavimas naikina visa, nepalikdamas nė Kalėdų prakartėlės, tikinčiųjų taip branginamos ir pamėgtos. Milijonams žmonių jau neįmanoma savo krikščioniška įtaka ugdyti moralinę laisvę ir taiką, nes šie žodžiai— laisvė ir taika — yra tapę prisiekusių ramybės naikintojų ir jėgos gerbėjų pasigrobtu monopoliu. Tačiau nežiūrint viso to, toji 'nutildytoji Bažnyčia', nors būdama surakintomis rankomis ir užčiauptomis lūpomis, nuostabiai atsako į Mūsų kvietimą. Savo žvilgsniu ji rodo tik ką supiltus savo kankinių kapus, savo išpažinėjų grandines, pasitikėdama, kad jos tyli auka, jos kančios bus pati vertingiausia duoklė taikai, nes tai yra pati kilniausia malda, pati galingiausia priemonė išmelsti iš dieviškojo Taikot Kunigaikščio taikos malonę ir pasigailėjimą, vykdant jo misiją. Da pacem Domine, in diebus nostris! — Viešpatie, duok taiką mūsų dienoms!"
Dr. V. Kazlūnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai