Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽYDĖS SIMONES WEIL KELIAS Į KRISTŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Gaidamavičius   
Vienas kitas išblaškytųjų Izraelio sūnų atsigrįžta į Kristų. Reti tai žmonės, tačiau atsivertėlių istorija žino jų nebe vieną. Savo laiku visus stebino mintytojas Bergsonas, kuris buvo atkeliavęs taip arti Kristaus, kad betrūko tik paskutinio žingsnio — krikšto. Pastarajam betgi nesiryžo, ir nukeliavo amžinybėn nepaženklintas Kristaus ženklu, nors laidotuvių maldos buvo pavestos atkalbėti katalikų kunigui...
Panaši figūra iškilo Simones Weil asmenyje. Ir ji savo dvasiniu veidu buvo visiškai atsigrįžusi į Kristų, tačiau paskutiniame žingsnyje sustojo — nesikrikštijo, manydama tokiu būdu liksianti patikimesnė Kristaus liudininke.

Simones Weil dvasinis kelias yra toks pagaunantis, originalus, kad šiandien daugelis godžiai skaito josios veikalus: "La Pesanteur et la grace", "L' Enracinement" ir "Atlen-te de Dieu". Ypač pastarasis ryškiai iškelia dvasinius autorės pergyvenimus ir glaudų, tiesiai, mistinį suartėjimą su Kristumi. Josios minčių vertintojai lygina ją Bl. Paskaliu, "Pensees" autorium, kurio gyvenime religinis momentas buvo pats; esmingiausias, ir su atsivertėliu Leon Bloy.

Nepaprastas yra Simones Weil gyvenimas. Iš pat mažens ji rod& palinkimą aukotis. Užaugo labai skurdžiose sąlygose ir tame skurdume ji sugebėjo atrasti dvasinių deimančiukų. 1914 m., būdama vos 5 metų, atsisako nuo gaunamo cukraus ir siunčia j frontą kareiviams (Prancūzijoj). Žiemą vaikšto ji basa, kad neišsiskirtų nuo vargšų. Įstojusi mokytojų seminarijon 1928 m., metasi j kraštutinių kairiųjų sąjūdį, visomis išgalėmis remia darbininkų streikus, renka aukas bedarbiams, žygiuoja kartu su jais raudonose manifestacijose. Gavusi mokytojos vietą Puy gimnazijoj, ne tik neatsiskirta nuo kairiojo sparno, bet dargi visą savo algą išdalina bedarbiams, sau pasilikdama tik bedarbio normą. Vėliau, palikusi gimnazijos mokytojos vietą, nuėjo į Renault įmones paprasta darbininke, kad pažintų iš arti darbininką. Ji nedarė jokios psichologinės ankietos, o tik stebėjo, gyveno ir kentė kartu su visais dirbančiais. Taip ji išgyveno ištisus metus, kol plaučių uždegimas privertė ją pasitraukti. Tose įmonėse ji savo elgesiu buvo bene krikščioniškiausia už visus ten dirbančius krikščionis, ir todėl būvo vadinama "Vierge rouge" (Raudonoji Mergelė").

Simon Weil turėjo retų progų pažinti svetimus kraštus. Dar tebebūdama raudonųjų sąjūdyje, išėjo savanore į pilietinį Ispanijos karą, kur betgi jai neteko nešioti ginklo, nes raudonieji vadai paskyrė ją virtuvės darbams ... Dirbo, kol nusišutino kojas, ir dėl to turėjo mesti "tarnybą". ..

1936 m., Portugalijoj beklausydama religinių giesmių, pajuto savo dvasioje keistą sujudimą - nerimą, kuris knietėjo vis ryškiau. 1937 m. Asyžiuje pirmąkart savo gyvenime atsiklaupė, nes kažkokia jėga vertė ją. 1938 m. Solesmes liturginiai himnai ir religinių anglų poetų skaitymas ją stipriai paveikė: beskaitydama George Herberto eilėraštį apie dieviškąją meilę, pasijuto, kaip ji pati sako, kad "Kristus atėjo ir paėmė mane".

Pastarojo karo metu Simone Weil, kuri buvo dasikasusi iki universiteto profesūros, turėjo pasitraukti iš pareigų, nes antisemitiniai įstatymai to reikalavo. Atsidūrusi Marselyje, susipažino su dominikonu T. Perrin, kuris jai siūlė persikelti į kaimą— žinomo prancūzų mintytojo G. Thi-bon ūkin. Pastarasis mielai ją priėmė, globojo ir vėliau išleido jos pagarsėjusį veikalą "La Pesanteur et la grace". Nerimstanti S. Weil betgi jautėsi perdaug lengvai gyvenanti: panoro eiti pas ūkininką paprasta tarnaite, kad, kaip Renault įmonėse, galėtų "kaip nepažįstama tarp nepažįstamų dalintis tokių žemės ūkio darbininkų likimu". Taip ji buvo paimta tarnauti pas stambų prancūzų ūkininką .. .
Simone Weil labai norėjo persikelti j Londoną ir įsijungti į gen. De Gaulle karių eiles... Ji norėjo būti pasiųsta su specialia misija į užfronte, tačiau jai buvo primenama, kad josios išvaizda greit ją išduo-sianti gestapo valdininkams ...

Atvykusi su tėvais į New Yorką, ji sielojosi savo krašto žmonių likimu, trokšdama dalintis bendru vargu. Ir tada, kai pertekęs New Yor-kas nepažinojo bado, S. Weil tiek tevalgė, kiek Prancūzijos gyventojai gaudavo pagal maisto korteles, nesinaudoja juodosios rinkos priedais, ši askezė nusilpnino jos sveikatą, pasirodė džiovos ženklai, o su jais ir "'Requiem aeternam ...

ši žydė, kurios gyvenimas dar nėra reikiamai nušviestas, ir kuri mirė be krikšto sakramento, yra ne tik herojė, bet ir savo rūšies šventoji, kuri niekad nebus kanonizuota. Josios   gyvenimas,   dvelkiąs Kristaus dvasia, lieka mįslė: kodėlgi jis neliko atbaigtas sakramentine malone? G. Thibon in T. Perrin nurodo kaip motyvą: nežinojimą, prietarus Bažnyčios atžvilgiu, kuriuos paveldėjo iš savo buvusio prof. filosofo Alain; reakciją prieš sustingusį savo formose judeizmą, kurio elementus matė Romos Bažnyčioje; laukimą specialaus Dievo ženklo.

S. Weil krikšto klausimas, kaip ir Bergsono, ir toliau pasilieka mįslė, tačiau jos dvasinis veidas verčia šiandien sunerimti ne vieną mąstantį žmogų, kuriam natūralizmas buvo užtrenkęs duris ne tik Bažnyčion, bet ir apskritai dvasios pasauliui, ši aplinkybė gal ir yra svarbiausia, kodėl S. Weil savo dvasiniu palikimu ima spinduliuoti ir šiuo metu yra ieškančiųjų aktualija. O ji pati gi jiems pasakytų Attente de Dieus:
"Visoj šioj istorijoj veikiu ne aš. Dievas veikia. Aš nieku čia neprisi-dedu.. Jei būtų galima prileisti, kad Dievas gali klysti, sakyčiau, jog visa tai atėjo per klaidą. Bet gal Dievas nori panaudoti atmatas, atstumtus bei paniekintus".

Savo pasinešime į Kristų jauna erudite buvo stipri ne tiktai religiniame nerime, bet ir minties kultūroj. Dėstydama įvairiuose institutuose, turėjo progos nuolat gilinti savo žiniją. Be klasinės literatūros, ji gerai pažinojo istoriją ir religijas. Rašydama savo pergyvenimus, ji užsimoja gana plačiai, originaliai, parodo didį savo dvasios lobyną. Vedamasis betgi siūlas visuose jos raštuose: kelias iš fizinio į metafizinį ir antgamtinį pasaulį.

Savo artėjime į Kristų S. Weil klausėsi daugiau vidaus balso ir pagal jį rikiavo savo mintijimą. Užtat jos idėjos, kad ir kupinos Dievo ilgesio, nevisuomet derinasi su krikščionybe. Knygoje "La Pesanteur et la grace" ji iškelia žmogaus likimą, kaip išėjusį iš Dievo-Kūrėjo, tačiau nutolusį, užsibarikadavusį kraštutinėse pozicijose: "Mes esame toliausiai nuo Dievo, prie kraštutinės ribos, iš kur, absoliučiai imant, nėra negalima grįžti Dievop". Tą grįžimą ypač sunkinąs išorinio pasaulio svoris, kuris mus slegia savo neatšaukiamu determinizmu. Vienintelė galimybė grįžti aukštyn, ir tai prieš srovę, esanti malonė: tik jos keliamas žmogus gali sugrįžti iš "begalinio laiko ir erdvės slėgimo". Minima malonė, kaip mistinė kelianti jėga, nužengianti į visas būtybes. Ji esanti kaip sėkla, krintanti į derlingą ar seklią žemę. Savasis "aš" turėtų išnykti, kad perspektyvoje tarp Dievo ir visatos nebūtų kliūtimi. Asmeninis išsigelbėjimas tesąs galimas, jei žmogus įsijungia visaton kaip dalelė, te-ieškodama visuotinės Dievo valios išsipildymo. Jungtis su Nukryžiuotuoju veikia ta prasme, kad malonės srovė kelia tarsi automatiškai visą kūriniją. Panašiai išsireiškia S. Weil ir apie Apvaizdą: Ji esanti "kažkas panašaus į mechanizmą", kuris neliečia paskiro asmens tiesiogiai, o ištisą visatą.

Cia S. Weil ryškiai nukrypsta nuo krikščionybės, kuri žmogų vertina kaip asmenį, kaip Dievo atvaizdą, ir antgamtinės malonės veikimas jame nėra kažkas automatiško, o giliai asmeniško.
Nežiūrint šio nukrypimo panteistine linkme, būdinga pastebėti, kad S. Weil, ateidama iš gana skirtingo pasaulio, jau savo artėjimu į Kristų iškėlė pagrindinį krikščioniško vidinio gyvenimo pradą — malonę. Ir čia tad pasitvirtina Pascalio paradoksas: "Nebūčiau Tavęs, Dieve, ieškojęs, jei nebūčiau radęs".

Visos žmogaus pastangos, nukreiptos Dievop, nekartą atrodo tuščios, tačiau toj tuštumoj aidi nepažįstamas, nejaučiamas, neįžiūrimas garsas, kuris pajėgia brandinti grįžimą Dievop. S. Weil žodžiais tariant, "tuštuma pritraukia malonę. Tuščios pastangos yra anas veiksmas, kurį Kristus vadina "krauti turtus danguje". Žmogaus vaidmuo šiuo požiūriu yra: "visiškai atsiduoti, be jokių sąlygų, ir tai todėl, kad gėrio ieškojime klaidžiojęs iš vienos iliuzijos kiton, atskirs tiesą tuo momentu, kai atsigrįš Dievop".
Asmeniškiausi S. Weil pergyvenimai yra surinkti leidiny "Attente de Dieu", kur jaučiamas autorės bandymas rengtis paskutiniam žingsniui— krikštui — ir kartu vidinis priešgi-numas. šios dramos autorė neišgyveno iki galo — mirtis pakirto pačioj jaunatvėj. Iš jos laiškų matyti, kad klaidingas krikščionybės supratimas, jai, be kitko, pastojo kelią. Pav., ji mano, kad sakramentai veiksmingi tesą tik pakilusio dvasinio gyvenimo žmonėms. Ji nepagalvoja, kad jie įsteigti ne vien šventiesiems, bet ir nusidėjėliams, šiaipjau intymūs jos pergyvenimai pilni gyvo atsidavimo Kristui, iš kurio ji tarsi laukia ženklo tolesniam keliui. Tai, gali sakyti, "anima naturaliter christiana."

Be religinio polėkio, kuriuo S. Weil gyveno, nesvetimas buvo ir socialinis gyvenimas. Leidinyje "L'en-rasinement" ji plačiai nagrinėja pokario žmogaus problemas. Jai rūpi pakelti   nužmogintą   žmogų,    kuris jaučiasi išblokštas iš tvirtos tradicijos. Darbininkui ji norėtų įkvėpti šeimos židinio vertę, atitraukti jį nuo masinio fabriko ir sukurti asmenin-gesnį gyvenimą. Iš įmonių valdytojų ji laukia didesnes kompetencijos, ypač moraline linkme, nes jie turėtų būti kaip gydytojai, specialiai savo darbui paruošti. Iš visuomeninio gyvenimo viršūnių ji laukia profesinio gyvenimo sudvasinimo. "Socialine sistema yra labai ligūsta, kai ūkininkas purena žemę manydamas turėjęs būti ūkininku, nes nebuvęs pakankamai gabus tapti mokytoju". "Civilizacija, persunkta darbo sudvasinimu, būtų aukščiausias žmogaus įugdymo laipsnis visatoj." Tam reikalingas religinis pradas, kuris dabar yra nustumtas mokslinio įkarščio. Reikia grįžti į sintetinę pasaulėžiūrą, kur mokslinis tyrinėjimas yra ne kas kita, kaip religinė kontempliacija.
Pr. Gaidamavičius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai