Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZIMIERAS BŪGA — ŠIMTMETIS NUO JO GIMIMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS KLIMAS   


1879 lapkričio 6 d. Pažiegės vienkiemyje Zarasų krašte gimė žymiausias lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga. Nors jis Peterburgo universitete pradėjo studijuoti tik 1905 m., būdamas jau 26 metų amžiaus,1 ir nors mirė sulaukęs tik 45 metų (1924.XII.2 Karaliaučiuje), tačiau jo mokslinis palikimas metų bėgyje ne tik neprarado savo vertės, bet tapo, galima sakyti, kertiniu lituanistikos pagrindu. Kada tik nepažvelgsi į kokį nors kalbotyros veikalą, liečiantį lietuvių kalbą, arba ir baltų kalbas apskritai, jame rasi cituojamus Būgos darbus. Tik gal sintaksės srityje mažiau užtiksime Būgos pėdsakų, nes šioje srityje jis nesuspėjo pasidarbuoti. Iš tikrųjų Būga mokslinius kalbotyros darbus rašė tik keliolika metų,2 bet paliko tokį milžinišką mokslo lobį, kad juo ligi šiol naudojasi daugelis pasaulio kalbininkų.

Jau iš pat mažens Būga tarsi sirgo kalbos reikalais. Kai tik pramoko skaityti ir rašyti, jis pradėjo pats rinkti ir žymėtis kalbos duomenis: mįsles, patarles, pasakas, dainas ir pan. Svarbiausia, jis buvo jau iš prigimties, galima sakyti, labai modernus mokslininkas,3 nes jam rūpėjo tik vienas dalykas: lietuvių kalba, kalbotyra. Ir dar galima tai susiaurinti: Būgai daugiausia rūpėjo lietuvių kalbos žodžiai, leksika: žodžių kilmė, jų išsivystymas, jų naudojimas, jų reikšmė bei forma. Todėl ir svarbiausiu savo gyvenimo uždaviniu Būga laikė surinkti, sutvarkyti ir paskelbti visų lietuvių kalbos žodžių rinkinį — pilną lietuvių kalbos žodyną. Ir jau nuo vidurinės mokyklos laikų jis visą laiką kruopščiai rinko žodžius: iš knygų, žurnalų, žodynų, gramatikų, iš žmonių lūpų, iš tautosakos, iš laikraščių — žodžiu, iš visų galimų šaltinių. Tas jo nepaprastas pasišventimas, tie tūkstančiai valandų, paskirti vien techniškai surašant žodžius į būsimojo žodyno korteles, neturi sau lygaus visoje lietuvių tautos kultūros bei mokslo istorijoje. Apie 1922-1923 metus Būga manė turįs apie 600,000 žodžių kortelių, kurios beveik visos buvo jo paties ranka surašytos. Juk nenuostabu, kad jis neturėjo laiko tų kortelių pats tiksliai suskaičiuoti, nes jų rinkinį nuolat papildydavo naujomis kortelėmis. Tai skamba tarsi kokia pasaka, bet iš tikrųjų Būga dažnai "matuodavo" savo surinktas žodžių korteles pagal svorį: prieš pat pradėdamas rašyti patį žodyną tarėsi turįs apie 14-17 pūdų žodyno kortelių!4 Mums kartais net sunku įsivaizduoti, koks tai buvo milžiniškas darbas. Bet tegu tik kas pabando parašyti 600,000 žodžių ant atskirų kortelių — prireiks ne dienų, o mėnesių, nieko kito neveikiant. . . O daugelyje šių žodžių kortelių, arba lapelių, Būga savo smulkia, bet labai aiškia rašysena buvo prirašęs visokių pavyzdžių, visokių sakinių, kai kur pridėdamas ir vartotą literatūrą, bibliografiją ir t.t.

Būga brangino kiekvieną žodį, nes jis galvojo, kad kiekvienas lietuvių kalbos žodis yra visos lietuvių tautos turtas. Net ir tuos skolinius, kurie lietuvių kalboje buvo jau kiek plačiau vartojami. Tad suprantama, kad Būgai, kaip žodžių mylėtojui, labai nepatiko vadinamųjų kalbos puristų pastangos pašalinti iš lietuvių kalbos ne tik tikruosius skolinius, bet ir tuos lietuvių kalbos žodžius, kurie jiems "skambėjo" nors kiek slaviškai, germaniškai ir pan.5 Būga laikėsi tokio įsitikinimo: kuris žodis kalboje jau yra plačiai vartojamas, jo nereikia prievarta guiti iš tos kalbos. Keliais atvejais Būga aiškiai pareiškė, kad jokia kalba pasaulio istorijoje nėra "gryna": visos gyvosios kalbos istorijoje skolinasi žodžių iš kitų kalbų. Tai esąs visiškai normalus reiškinys. Žinoma, kur turima savas žodis, nėra reikalo vartoti kokio aiškiai svetimo žodžio. Apskritai šioje srityje Būga laikėsi sveiko vidurio kelio: argi reikia mesti lauk tokius senus, beveik tarptautinius žodžius, kaip lempa, universitetas (kurį laiką Būga vartojo uni-versitas) ir pan.

Iš kitos pusės, Būga buvo surinkęs — daugiausia iš nelietuvių kalbininkų darbų — kelis šimtus įvairių žodžių bei formų, kurie, jo nuomone, lietuvių kalboje nebuvo žinomi: jie buvo kieno nors netaisyklingai užrašyti, o vienas kitas buvęs gal net ir prasimanytas, pačių kalbininkų "sudarytas", arba "sukurtas".

Šiaip ar taip, dabar Lietuvoje leidžiamas didysis Lietuvių kalbos žodynas, kurio 11 didžiulių tomų jau pasirodė dienos šviesoje, yra Būgos nepaprasto pasiaukojimo vaisius, nes, nors šio žodyno žodžių kartoteka jau yra pasiekusi kelis milijonus žodžių kortelių, tačiau jo pagrinde guli tos apie 600,000 pageltusių Būgos žodžių kortelių.6

Būga į savo žodyną ketino sudėti visus jam žinomus lietuvių kalbos žodžius: ir savus, ir skolinius, ir visus tikrinius žodžius, t.y. vardažodžius, nes ir tikriniai žodžiai sudarą tos pačios kalbos žodyninį turtą. Tame Būgos žodyne būtų buvę taip pat žodžių etimologijos ir žodžių istorija, kiek tai jam tuo metu buvo žinoma. Dabar leidžiamas didysis žodynas neskelbia etimologijų, žodžio istorijos, neduoda žodžių reikšmės kitomis kalbomis, nededa tikrinių vardų,\palikdamas tai specialiems vardiniams žodynams: vardų, pavardžių, vietų pavadinimų ir t.t. Bėda čia ta, kad tokių žodynų ligi šiol nė vieno pilnesnio nėra išleista.7

Būga buvo suplanavęs ir jau rinko medžiagą dar keliems labai reikalingiems žodynams: jis rengėsi paruošti atskirą etimologinį lietuvių kalbos žodyną, lietuvių kalbos tikrinių vardų žodyną, lietuvių kalbos slaviškų skolinių žodyną, praktinį lietuvių kalbos rašybos bei apskritai vartosenos žodyną. Visiems šiems žodynams jau buvo prisirinkęs po keliolika — o kartais ir po keliasdešimt — tūkstančių kortelių. Žodžiu, jis jau tuomet jautė šių žodynų reikšmę bei reikalingumą, juos iš anksto planavo ir visą laiką kaupė jiems medžiagą. Šiandier mums tokie milžiniški darbo planai gal atrodo kiek ir "nerimti", per dideli vieno žmogaus jėgoms. Bet anais laikais, kai nebuvo lietuvių kalbininkų, kai lietuvių spauda, mokyklos, leidyklos, redaktoriai labai vargo be tokių žodynų, kai buvo visaip blaškomasi dėl rašybos bei žodžių "parinkimo" klausimų, tokie Būgos užsimojimai buvo suprantami. Sunku pasakyti: jeigu Būga būtų taip nepaprastai kruopščiai padirbėjęs dar bent 30 gerų metų, gal jis daugelį savo planų būtų įvykdęs — arba pats vienas, arba su tuomet jau priaugančių kalbininkų pagalba . . .

Šalia aukščiau minėtų kelių didelių žodynų, Būga taip pat ruošėsi parašyti ir istorinę lietuvių kalbos gramatiką.8 Mat, žiūrėdamas į kalbą to meto kalbininko akimis, jis visur kalboje matė jos istorinio išsivystymo pėdsakus ir apskritai visus savo tyrinėjimus grindė istoriniu - lyginamuoju metodu, t. y. istoriniais indoeuropiečių, baltų bei lietuvių kalbų išsivystymo dėsniais. Deja, šios gramatikos Būga net nepradėjo rašyti, nors beveik visuose jo straipsniuose bei knygose gausu medžiagos istorinei lietuvių kalbos gramatikai. Gal net ir liūdna pastebėti, kad ir ligi šiol pilna istorinė lietuvių kalbos gramatika dar nėra parašyta. A SL prof. Jono Kazlausko gramatika apima tik kirčiavimą, daiktavardį ir veiksmažodį. Lenkų kalbininko Jano Otrembskio gramatika irgi yra nepilna, be to, ji nėra grynai istorinė. Girdėti, kad šiuo metu tokia pilna istorinė lietuvių kalbos gramatika yra rašoma Vilniuje.

Būgai taip pat labai rūpėjo ir etimologija. Įvairiausiuose to laiko etimologiniuose žodynuose ir kitose studijose buvo dažnokai vartojami ir lietuvių kalbos duomenys, tačiau čia pasitaikydavo visokių mažesnių ir didesnių klaidų, netikslumų. Būgai rūpėjo tokius netikslumus nurodyti, pataisyti. Todėl, siųsdamas į spaudą vieną iš stambiausių etimologinių straipsnių, pavadintą "Slaviano — baltijskie etimologii" ("Slavų - baltų etimomologijos"), kuris pasirodė 1913-1916 m.,9 Būga redakcijai rašė: "Mano 263 slavų-baltų etimologijos yra pataisymai ir papildymai Bernekerio žodynui".10

Šiame ilgame straipsnyje Būga labai smulkiai nurodė, kurios netikslios formos pasitaikydavo kitų kalbininkų raštuose. Pavyzdžiui, jis nurodo, kad rusų kalbininko A. A. Šachmatovo duodamos formos Nemanas, Nemonas, Nemuonas gyvojoje lietuvių kalboje nėra žinomos. Ir anksčiau jos niekur negalėjo egzistuoti! Šia proga Būga labai nuodugniai savo tvirtinimus paaiškina kalbos duomenimis. Jis rašo, kad jis pats daugelyje Lietuvos vietų (Dusetos, Merkinė, Alytus, Virbalis, Naumiestis, Seinai, Kvėdarna, Salantai) girdėjęs tik Nemunas. Tokia tik forma terandama taip pat ir Prūsų Lietuvoje: Nemunas, rašoma ir Niamunas. Ten esti girdėta ir sutrumpinta forma: Nemuns, kuri tačiau gali būti kilusi tik iš ilgesnės formos Nemunas. Jis toliau cituoja įvairius raštus, ypač Daukantą: ir čia užrašytos formos galį būti kilusios tik iš Nemunas. Negana to: Būga paaiškina, kaip tos formos nebuvėlės galėjusios "atsirasti". Jis samprotauja, kad forma Nemuonas A. Juškevičiaus galėjusi būti rekonstruota iš žemaičių Nemons, kuris taip pat galįs būti kilęs tik iš senesnės, ilgesnės formos Nemunas. Toliau Būga paaiškina, kad miestelio Nemaniūnai vardas nieko bendro neturįs su Nemunu, o yra išvestas iš pavardės Nemanis. Dar toliau Būga nurodo, kad rusų kalboje vartojamas Nieman, pagal fonetinius rusų kalbos dėsnius, galįs būti kilęs tik iš senosios rusų kalbos Niemunu, o savo ruožtu, senosios rusų kalbos Niemunu galįs kilti tik iš lietuvių kalbos Nemunas. Taip plačiai, taip visapusiškai Būga pagrindžia savo "taisymus". Todėl ir suprantama, kad nuo Būgos laikų daugiau tokie nebuvėliai, kaip Nemuonas, Nemonas, Nemanas, lingvistinėje literatūroje jau nebesivaideno.

Šiuo smulkesniu "ekskursu" norėjosi tik parodyti, kaip rūpestingai, kaip visapusiškai Būga pagrįsdavo savo teigimus, nurodydamas visus jam žinomus šaltinius, skelbdamas jo paties sifrinktus kalbos duomenis. O Būgos galva buvo kimšte prikimšta įvairių įvairiausių žinių apie kalbą, apie kalbotyrą, nes jo atmintis buvo gera, o darbštumas nepaprastas. Kai 1914 m. Būga nuvyko į Karaliaučių pas garsųjį kalbininką Adalbertą (Bezzenbergerį), pastarasis buvo tiesiog priblokštas nepaprastai plačių, gilių ir visapusiškų Būgos žinių. Gaila, kad prasidėjęs 1-sis pasaulinis karas privertė Būgą grįžti atgal į Peterburgą. Antrą kartą į to meto lituanistikos šaltinių citadelę — Karaliaučių11 — Būga atvyko jau kaip sunkus ligonis. Čia jis taip anksti ir užgeso —1924 gruodžio 2 dieną.

Labai svarbių darbų Būga atliko ir vardoty-roje (onomastikoje). Giliai išstudijavęs, kaip svetimieji rašydavo senuosius mūsų vardus, Būga savo garsiojoje studijoje Apie lietuvių asmens vardus12 išnagrinėjo senuosius lietuvių asmenvardžius ir, galima sakyti, visiems laikams atstatė, rekonstravo tokias formas, kuriomis tikriausiai ir vadinosi lietuviai senovėje. Dabar mums dažnai atrodo lyg ir savaime suprantama, kad mūsų valdovai vadinosi Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Jogaila. Kęstutis, Algirdas, Švitrigaila ir t.t. Bet šias formas pirmasis tvirtai pagrindė Būga, tam panaudodamas visus žinomus metraščius, kronikas, dokumentus, vietų vardus, tarmių duomenis. Jis taip pat toliau nurodė, kad tik iš tokių lietuviškų formų galėję kilti tokie šių senųjų vardų naujesni variantai, kaip lenkų Witold ir pan. Labai svarbių darbų Būga paskelbė ir iš vietovardžių srities.

Istorinė fonetika, garsų išsivystymas, buvo taip pat labai mėgiama sritis, kurioje Būga paliko daug svarbių darbų. Ypač svarbūs jo darbai, liečia lietuvių kalbos kirčiavimo sistemą. Nelietuviai kalbininkai, su labai mažomis išimtimis, visuomet turėjo sunkumų "išgirsti" bei "suprasti" lietuvių kalbos priegaidės.13 Būga, remdamasis F. Kuršaičio pirmą kartą tiksliai ir moksliškai aprašyta priegai-džių sistema, ją patobulino, davė labai daug tikslių pavyzdžių. Nuo Būgos laikų šis klausimas jau nebėra lyg kokia "camera obscura", bet labai įdomus ir svarbus lietuvių kalbos paveldėjimas gal net iš senosios indoeuropiečių prokalbės, nors ir su nemažu skaičiumi baltiškų bei lietuviškų specialių pakitimų.

Gal ir nevisiškai tikslu, kaip kartais kai kas rašo spaudoje, vadinti Būgą kalbininku -teoretiku. Jis savo bendrosios kalbos teorijos nekūrė. Apkri-tai jis nerašė teoriniais kalbos bei kalbotyros klausimais. Jis laikėsi savo mokytojų (Fortunatov. Baudouin de Courtenay ir kt.) vad. jaunagramati-kių mokyklos sistemos ir metodų. Jis dirbo praktišką lietuvių kalbos tyrinėjimo darbą. Kitaip sakant dabar mes būtume linkę sakyti, kad Būga buvo kalbininkas mokslininkas ta prasme, kad jam — kaip ir beveik visiems to meto kalbininkams — kalbos vystymasis, jos istorija, jos pasikeitimai nuo indoeuropiečių prokalbės ligi modernių kalbos tarmių buvo svarbiausi jo mokslinio darbo tikslai.14

Tačiau Būgai rūpėjo ir praktiški lietuvių kalbos dalykai: įvairiomis progomis jis nurodė, kokias formas, kokius žodžius reikėtų vartoti. Visa tai buvo pagrįsta lietuvių kalbos istorija, senaisiais raštais, bet taip pat ir gyvosios kalbos duome: mis, kur tokių buvo. Todėl ir Būga, kaip ir Jab-


ADOMAS GALDIKAS Pavasario motyvas (aliejus ant popieriaus}

lonskis, padėdavo to meto Lietuvos kultūros veikėjams: taisė jų kalbą, recenzavo paskelbtus rašinius, dalyvavo diskusijose dėl įvairių praktiškų lietuvių kalbos vartojimo klausimų. Sakysime, tuo metu spaudoje pasirodė didelio lietuvių kalbos mylėtojo gydytojo J. Spudulio samprotavimai, kad vad. dvikamieniai lietuvių vardai visi turėtų baigtis galūne -is, taigi: Mindaugis, Algirdis, Butautis ir t.t. Spudulis čia rėmėsi nepilnais gyvosios lietuvių kalbos duomenimis: plg., kojūgalis, tarpupirštis, viršugalvis ir t.t., ir t.t. Būga, surinkęs daugybę duomenų — ir iš gyvosios kalbos, ir iš senųjų raštų — aiškiai įrodė, kad senieji dvikamieniai vardai kaip tik daugiausia baigiasi —as.15 Tuo šis ginčas ir pasibaigė, nes Būgos argumentai buvo aiškūs, plačiai/pagrįsti, neabejotini.

Ne viskas, ką Būga siūlė, buvo priimta, bet patys svarbiausi jo siūlymai ir praktiškos vartosenos klausimuose buvo įgyvendinti. Todėl gal ne be pagrindo kai kas mūsų dabartinę rašyba vadina būgine - jablonskine rašyba. Žinoma, Jablonskio nuopelnai čia žymiai didesni, nes Jablonskis kaip tik ir rūpinosi praktiniais bendrinės lietuvių kalbos vartosenos klausimais. Dabartinėje naujoje rašyboje kai kur vėl buvo sugrįžta prie Būgos siūlymų. Sakysime, kadaise Būga siūlė rašyti pjauti, bjaurus. Jablonskis svyravo, pagaliau pradėjo rašyti piauti, biaurus, o dabar štai vėl sugrįžome prie Būgos siūlytos rašybos ir rašome: pjauti, bjaurus, rugpjūtis ir t.t.

Kai kas sako, kad Būga "nemėgęs sintaksės."16 Man atrodo, kad tai gal nėra visiškai tikslu. Būga. nors ir genialus mokslininkas, buvo savo epochos vaikas. O tuo metu retai kuriam indoeuropeistu rūpėjo sintaksė: jie buvo paskendę fonetikos, morfologijos, etimologijos, leksikografijos, semantikos studijose. Jiems pirmiausia rūpėjo "garsų ir formų keitimosi dėsniai", kurių jie nemažai "atrado" ir suformulavo. Ir Būga daugiausia dirbo tose srityse. Jeigu būtų ilgiau gyvenęs, jis gal būtų ką nors parašęs ir iš sintaksės. Netiesiogiai Būga yra prisidėjęs prie Jablonskio ruošiamos sintaksės.17

Svarbu prisiminti ir tai, kad Būga nuolat susirašinėjo su beveik visais garsiaisiais to meto kalbininkais, kuriems bent kiek rūpėjo baltistika bei lituanistika. Jis jiems nuolat siuntinėjo medžiagos, duodavo patarimų, atsakydavo į jų klausimus, recenzavo jų darbus, dažnai net padėdavo skaityti jau spaustuvėse renkamus darbus, dažnai kai ką pataisydamas, net papildydamas. Tokiu būdu Europos kalbininkai tuo metu turėjo patikimą profesionalą kalbininką, į kurį galėdavo kreiptis įvairiais baltų bei lietuvių kalbų reikalais. Taigi galima suprasti, kokią milžinišką spragą Būgos mirtis reiškė ne tik Lietuvos mokslui, bet ir apskritai Europos kalbotyrai.

Ir tikrai nuostabu, tiesiog beveik nesuprantama, kaip šis nelabai tvirtos sveikatos žmogus per tokį trumpą laiką galėjo tiek daug svarbių darbų padaryti. Jo darbštumas jau yra tapęs legenda. Jeigu kam kiltų abejonių šiuo teigimu, tepavarto tik jis tris didžiulius Būgos Rinktinių raštų tomus, išleistus Vilniuje 1958-1962 metais. Visų šių trijų tomų, skaitant tik Būgos raštus, susidarys 2207 puslapiai (I - 505, II — 725, III - 977; IV-sis tomas yra smulkios rodyklės).

O kiek dar rankraščiuose liko suplanuotų, pradėtų darbų! Atrodo, kad susidarytų bent dar trys storuliai tomai.18 Ir visa tai daugiausia paties Būgos ranka parašyta. Tuomet juk dar nebuvo nei moderniųjų kopijavimo priemonių, nei elektrinių rašomųjų mašinėlių, nei skaičiavimo mašinų .. .

Ir visa tai Būga darė ne sau. Viename laiške žmonai, rašytame tik kelios dienos prieš mirtį iš Karaliaučiaus ligoninės, Būga rašė:

"Kur mano žodyno kortelės? Ir ligoje rūpi žodyno dėžės . . . Šitos dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui" (Lietuvai — pabraukta paties Būgos).

---------------
1. Būga buvo baigęs keturias vidurinės mokyklos klases. Išbuvęs vienerius metus kunigų seminarijoje, kelerius metus dirbo observatorijoje, kartu ruošdamasis gimnazijos baigimo egzaminams, kuriuos jis eksternu išlaikė 1905 m. Tais pačiais metais įstojo į universitetą, nors kalbos klausimais domėjosi, kaip minėta, jau iš mažens.
2. Tarsi koks labai tragiškas sutapimas: pats gabiausias ir moderniausias Lietuvos kalbininkas po 2-jo pasaulinio karo prof. dr. Jonas Kazlauskas irgi išgyveno tik 40 metų (1930 - 1970), ir tik 15 metų skelbė savo tyrinėjimus. Kazlauskas, kaip ir Būga, "sirgo" kalbos ir kalbotyros klausimais, ir taip pat planavo parašyti didelius, impozantiškus veikalus . . .
3. Apie 1924 m. JAV prof. Henry Stele Commager taip maždaug charakterizavo modernių laikų mokslininką: "Šių dienų ir ateities mokslininkas žinos vis daugiau ir daugiau apie mažiau ir mažiau" ("more and more about less and less").
4. Plg. Lietuvių kalbos žodynas, I sąsiuvinis, Kaunas, 1924, p. VI; taip pat: Rinktiniai raštai III, p. 14. (Toliau Rinktiniai raštai bus trumpinama taip: R.r.). Po Būgos mirties šios žodyno kortelės, arba lapeliai, buvo tiksliai suskaičiuotos: jų rasta 617,553, kartu su etimologinio žodyno kartoteka. Plg. B. Vosylytė^—^K^Būga žodynininkas", Literatūra ir kalba" I, Vilnius, 1956, p. 100; taip pat: Juozas Balčikonis, Rinktiniai raštai I, Vilnius, p. 24 ir kt.
5. Būga įrodė, kad bent keliolika tokių žodžių yra tikrai lietuviški, o ne skoliniai: krėslas, deja, ligotas ir kt. Plg. R.r. I, p. 531 ir kt., ir kitur.
6. Tas korteles ir dabar visi gali lengvai atpažinti ne tik dėl to, kad jos jau pageltusios, bet ir iš labai smulkios, bet aiškios Būgos rašysenos. Plg. taip pat išnašą Nr. 4.
7. Anglų kalbos žodynuose — su mažomis išimtimis — beveik visur duodami ir tikriniai vardai. Tai labai palengvina vartoseną: mokiniams, mokytojams, studentams, rašytojams, redaktoriams, korektoriams ir t.t. Lietuvoje išleistas LTSR upių ir ežerų vardynas nėra pilnas. Pavardžių žodynas esąs seniai paruoštas spausdinti: surinkta apie 80,000 pavardžių, bet vis dar neišspausdinamas . . .
8. Gavęs tik ką išleistą Endzelyno Lettische Grammatik, Būga jam 1922.XII.7 rašė: "Dėkui Tamstai už 'Lettische Grammatik', kuri mane labai nudžiugino. Galime tikrai dabar džiaugtis ir giedoti aleliuja!. . . . Dabar priėjo eilė parašyti ir lietuvių kalbos gramatiką, už kurios manau aš stvertis, kai būsiu išleidęs lietuvių kalbos žodyną, kuriam jau daug padaryta . . ." R.r. III, p. 878.
9. Žurnale Russkij filologičeskij viestnik, 1913-1916; taip pat: R.r. I, 433-495.

10. Plg. A. Sabaliauskas, Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m., Vilnius, 1979, p. 94. Bernekerio žodynas: Erich Berneker, Slavisches etymologisches Wdrterbuch, Heidelberg, 1908-1913.
11. Tuo metu Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje bei įvairiuose archyvuose buvo sukaupti patys gausiausi ir svarbiausi neišleistų lietuvių kalbos gramatikų bei žodynų rankraščiai, taip pat daug ir kitokios svarbios medžiagos. Plg. A. Sabaliauskas, Lietuvių k. tyrinėjimo istorija, p. 12-44.
12. Pirmą kartą išspausdinta žurnale Lietuvių tauta II (1), 1911, p. 1-50. Tais pačiais metais išėjo atskira knygele. Taip pat R.r. I, p. 2:1-269.
13. Plg. A. Sabaliauskas, Lietuvių k. tyrinėjimo ist.,
p. 69 ir kitur.
14. Plg. mano straipsnį: "Teorinė kalbotyra ir lietuviai kalbininkai", LKMA Suvažiavimo darbai VIII, Roma, 1974, p. 165-174.
15. Plg. išnašą Nr. 12.
16. A. Sabaliauskas, op. cit., p. 191.
17. Plg. A. Sabaliauskas, op. cit., p. 191.
18. Žr. "K. Būgos rankraščiai", R.r. III, p. 980-999. Tame pačiame tome rasime ir pilną bibliografiją: "K. Būgos spausdintų raštų bibliografija", R.r. III, p. 963-979.







 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai