Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LEIDĖJAS KAPOČIUS PDF Spausdinti El. paštas
Juozas Kapočius

Kad dvasinė kūryba yra žmogiškasis savęs išreiškimas, o ne paprastas uždarbiavimas, visi žinome. Tačiau dažnai neįvertiname, kad ir dvasinė kūryba yra reikalinga ūkinės atramos. Nors ir save patį išreikšdamas, kūrėjas kuria ne sau pačiam, o visiems, kuriuos pajėgs pasiekti. Gi tai savo ruožtu ir dvasinius kūrinius paverčia rinkos ieškančiais "produktais". Todėl ir svarbu nestokoti žmonių, kurie sugebėtų tarpininkauti tarp kuriančiųjų ir plačiosios visuomenės. Ypač tai svarbu mūsų atveju: esame aplamai tokie negausūs, o dvasinių vertybių alkio dauguma niekur "imperatyviškai" nejaučia. Dėl dvasinių vertybių "paklausos" pas mus tenka kietai kovoti, betelkiant nepaslankius "vartotojus".

čia leidėjų svarba: nepakanka knygą parašyti, reikia ją ir išleisti (kol literatūros ar mokslo veikalas tėra stalčiuje, tol jo lyg ir nėra). Literatūros, mokslo ar šiaip veikalas yra dvasinis kūrinys, bet knyga drauge yra ir "prekė" (ūkinis gaminys). Dideliuose kraštuose, kur galimi dideli tiražai, knygų leidyba yra nemažiau pelningas biznis, kaip ir kiti verslai. Tai normalu. Tačiau mažuose kraštuose knygų leidyba susieta ir su didesne rizika, ir su mažesniu pelnu. Dėl to ir pas mus, net savo nepriklausomos valstybės metais, ilgą laiką pagrindinės leidyklos buvo kooperacinės: šv. Kazimiero draugija, Spaudos Fondas, Žinija ir kt. Bet ir šias kooperacines leidyklas pančiojo didesnis ar mažesnis "valdinis" biurokratizmas. Kiek daug gali pasiekti privati iniciatyva, akivaizdžiai parodė Antanas Kniukšta savo sukurta Sakalo leidykla. Nesivaikęs per daug pelno, bet nuoširdžiai mylėjęs knygą ir nemažiau nuoširdžiai vertinęs autorius, jis ir išpopuliarino knygą, ir ją išdailino, nekalbant apie tai, kaip savo jautria globa daugeliui jaunų autorių padėjo išeiti viešumon. Nors pats mažai buvo viešumoj matomas ir žinomas, mūsų kultūros istorikai turės atskleisti jo didelius nuopelnus mūsų nepriklausomybės meto kultūriniame gyvenime.

šį kartą sustojame su išeiviniu leidėju Juozu Kapočiumi. Vokietijos stovykliniais metais, kai markė buvo pigi ir knyga buvo grobstoma, daug kas buvo pasišovę į leidėjus. Tačiau kieta tikrovė atrinko labai nedaugelį bent dalinei knygų leidybos tarnybai. Gi Kapočius įstengė ne tik sukurti stiprią leidyklą, bet ir atlikti tokį didelį žygį, kaip Lietuvių Enciklopedijos išleidimą.

Biografiniai J. Kapočiaus duomenys paprasti, darbai — visiems žinomi. Gimė prieš 60 metų spalio 19 Antatilčiuose, Žemaitkiemio vis., Ukmergės aps. Keturias gimnazijos klases baigęs Ukmergėj, jis 1927 emigravo į Uragvajų ir ten baigė spaustuvininkų mokyklą. 1933 grįžo Lietuvon ir ketvertą metų dirbo Ryto ir Vilties spaustuvėse, kol 1937 įsteigė savo Vaizdo cinkografiją, o po poros metų ir spaustuvę. Atvykęs į JAV, ketvertą metų dirbo spaustuvėse, o 1953 pradėjo Lietuvių Enciklopedijos leidimą savo Bostone įsteigtoj spaustuvėj ir leidykloj.

Nėra ko kalbėti, užsimojimas buvo rizikingas. Bet jis ištesėtas, net su "kaupu". Buvo numatyta 20 tomų, o išėjo 35 (ligšiol dar nepasirodė tik specialusis Lietuvos XV-tasis tomas, pavestas redaguoti redakcijoj nedirbusiam dr. V. Maciūnui). Gal ne vieną prenumeratorių tomų išsitęsimas ir erzino, bet galutinai viskas išėjo geran — platesnėj   enciklopedijoj   sutelkta   ir daugiau lituanistinės medžiagos. O kam buvo abejonių, ar aplamai verta enciklopedijos imtis, tam dabar pakanka pasidomėti Lietuvoj išleistąja sovietine enciklopedija, ir bus aišku, kodėl vis dėlto buvo prasminga čia Lietuvių Enciklope-dij ą išleisti, nepaisant visų neišvengiamų netobulumų ir dėl dalinės šaltinių stokos, ir dėl daugiau negu skurdaus personalo. Kur gi kitur tik trys redaktoriai per tokį laiką atliko tokį darbą — 34 tomai per 13 metų, atseit, netoli trijų tomų per metus!

Enciklopedijos užsimojimas buvo ne tik rizikingas, bet ir iš anksto susidūrė su visokeriopais įtarinėjimais ir būsimo pasipelnymo skaičiavimais, žinoma, leidėjas nenugrimzdo į nuostolius. Jei taip būtų atsitikę, tai ir jo užsimojimas būtų sudužęs. Tačiau greičiausiai ir to pelno nesusidarė tiek, kiek skaičiuota ar tikėtasi. Svarbiausia, visi ūkiniai užsimojimai remiasi ir pelnu, tai ir knygų leidyba nėra labdara.

Visokių sunkumų buvo enciklopedijos leidime (gal būt, ir tokių, kokių visuomeninė leidykla nebūtų pajėgusi išspręsti). Jie visi, kokie kada bebūtų buvę, ir iš leidėjo pareikalavo nervų. Tačiau Kapočius neišsėmė savo energijos: baigdamas leisti Lietuvių Enciklopediją, j is j au prade j o rengtis lituanistinės enciklopedijos anglų kalba leidimui. Tai nemažiau didelis užsimojimas.

Be enciklopedijos, Kapočius realizavo ir kitų stambių planų. Ypač minėtini jų du: gražiai šešiais tomais išleisti V. Krėvės raštai ir baigiama leisti Br. Kviklio parengta Lietuvos vietovių keturtomė knyga "Mūsų Lietuva". Panašių planų Kapočius turi ir ateičiai.

Gal būdingiausias Kapočiaus, kaip leidėjo, bruožas ir yra ryžima-sis dideliems projektams, lyg savo pajėgų bandymui. Kapočius nesibaimina ir didelės rizikos, bet kadangi nestokoja ir realaus jausmo, tai savo projektus jis ir įvykdo. Didelė ryžtis, kurios nebaimina rizika, ir didelė fantazija, kuri tačiau atsiremia į tikrovę, — tai ir yra Kapočiaus pasisekimo paslaptis. Panaudojęs šiuos savo veržlaus charakterio bruožus knygų leidybai, jis atliko darbą, kurio reikšmė nesiriboja tik išeivija, bet kuris yra reikšmingas ir visai tautai.

Žinoma, susitelkęs prie atskirų didelių projektų, Kapočius negalėjo savo leidėjo veiklos reikšmingiau išplėsti ir į gyvąją dabarties knygą. Tokio leidėjo gyvajai dabarties knygai tebelaukia visi autoriai: ir grožinio žodžio kūrėjai ir mokslinio darbo darbininkai. Nurodydami šį Kapočiaus leidėjo veiklos apsiribojimą enciklopedinio pobūdžio leidiniais, nieku būdu nemanome šių pastarųjų nuvertinti. Greičiau tenorime Kapočių gundyti savo leidėjo veiklą išplėsti ir šion dėl nepelningumo apleiston sritin. Gal Kapočiui pasisektų įrodyti, kad ir joj galima "išsiversti".

Reikalas yra gyvas ir jaučiamas visų, kurie supranta kūrybinės gyvybės reikšmę. Tikime, šį reikalą jaučia ir pats Kapočius. Ir ligšiol prie progos jis yra išleidęs vieną kitą poezijos ar šiaip knygą (taip pat eilei knygų išleisti yra patarnavęs savo spaustuve). Svarbiausia, į savo darbą Kapočius žvelgia ne tik verslo, bet ir lietuvišku žvilgiu. Visą laiką jis sielojosi mūsų išeivinės bendruomenės rūpesčiais ir buvS JAV LB taryboj, o neseniai išrinktas jos nauju pirmininku.

šešiasdešimtinės sukakties proga linkim leidėjui Juozui Kapočiui ne tik ištesėti užsimotuosius planus, bet ryžtis ir naujiems uždaviniams, kuo plačiau išplečiant savo tarnybą lietuviškajai knygai. Reiškiame šį linkėjimą žinodami, kad Kapočius ne poilsio trokšta, o nerimsta (tiesiog "suserga") be naujų angažuojančių darbų. Ši ambicinga energija ir yra Kapočius.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai