Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MAŽMOŽIAI DĖL STRAIPSNIO APIE BASANAVIČIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė M. Biržiška   
Lietuvių tautos atgimime dr. J. Basanavičius suvaidino tokį vaidmenį, jog aiškinti jį būtų pasakoa visiems žinomus dalykus. Nuo "Aušros" įsteigimo ligi pat daktaro mirties jo veikimas nebuvo nei slaptas nei paslaptingas, tik priešingai — aiškus, bemaž visas kaip ir visuomenės akyse praėjęs. Apie jį šimtai straipsnių prirašyta ir minėjimų atlikta, nemažai dar bus ir rašoma ir pasakojama. Jo paties padieniai užrašai, jam mirus paskelbti Lietuvių Mokslo Draugijos organe "Lietuvių Tautoje", jo biografijai duoda aiškios, reikšmingos medžiagos. "Lietuviškoje Enciklopedijoje" turime rūpestingai patikrintą biebibliografinę jo gyvenimo — veikimo apžvalgą, kuri susistemina ir iš dalies papildo autobiografinę daktaro medžiagą. Tais dviem šaltiniais atsirėmus, nesunku betkam parengti apie dr. B. straipsnį arba pranešimą.

Deja, dažniausiai nei vienu nei antru šaltiniu rašant nesinaudojama arba ir vienu katruo besinaudojant nekartą labiau ar mažiau nuo tikrovės nukrypstama. Dar autobiografinė dr. B. medžiaga nebuvo išspausdinta, bet jos rankraščiu naudojęsis žinomas Vilniaus lietuvių žurnalistas Rapolas Mackevičius (Mackonis), 1943-1945 m. Stutthofo kacetininkas, dr. B. gyvenimo ir darbų apžvalgoje labai nerimtai vertėsi tąja medžiaga, savavališkai iškreipdamas dr. B. teikiamus duomenis, tad ir neteisingai nušviesdamas jo vaidmenį. Mackevičium pasekė Adolfas Nezabitauskis Kauno "Spaudos Fondo" išleistoje, bene 500 psl., knygoje apie dr. B., ne tik kartodamas M. kraipalioji-mus, bet ir nuo savęs dar juos pagausindamas. N-io pateikta tiek neteisingų teigimų ir iškreiptų duomenų, j°g buvau priverstas atlikti sau ir jam nemalonų darbą, "Mūsų Senovėje" atitaisydamas jo paskelbtas netiesas ir tuo lyg mažindamas jo iškreiptą dr. B. vaidmenį. "Mūsų Senovę", suprantama, retas kas be-skaitė, o N. knyga, turbūt, visa išsiplatino, tad drauge su ja ir ydingos žinios apie dr. B., kurios klaidino ir tebeklaidina mūsų visuomenę.

Pernykštė (lapkričio mėn.) dr. B. gimimo 100-metė ir šiemetinė (vasario man.) jo mirties 25-metė sukaktis pavergtoje Lietuvoje nieko nesuklaidino, nes tarybine-bolševiki-nė administracija jas nutylėjo — ir gerai padarė, bent savo melų apie dr. B. nei kartojo nei daugino, šiaip yra ten tam tikras Lietuvos istorijos, tad ir dr. B. vaidmens kraipytojas Juozas Žiugžda, kaip nemokslinin-kas — Lietuves Mokslų Akademijos vicepirmininkas ir, kaip neistorikas — Istorijos Instituto direktorius.

Išeiviai ir tremtiniai — spauda ir visuomenė — kiek pajėgdami tas sukaktis minėjo, žinoma, ne ką nauja bepasakydami ir neišvengdami duo-meninių ir kitokių klaidų, čia ir pat3 gavau progos patirti, kaip sunku yra vietinėje spaudoje ką neteisingai paskelbta atitaisyti...

Eene plačiausias ir duomeningiau-sias sukaktims straipsnis yra paskelbtas 1S51 m. "Aidų" nr. 10 — A. Mažiulio "Dr. Jonas Basanavičius (minint jo gimimo 100 metų sukaktį)". Kad ir atsirėmęs "Lietuviškos Enciklopedijos" straipsniu, tad teisingai atpasakodamas dr. B. gyvenimą ir veikimą, nebent kur pačiai enciklopedijai kiek klystelėjus, tai pakartodamas, rašytojas stengėsi kai-ką savaip paįvairinti arba nuo savęs ką pridėti, čia nekartą ir skaitytojus suklaidindamas. Kai kuriuos jo netikslumus atžymėsiu.
Basanavičiui per penkerius metus išėjus medicinos mokslus, A. M. be reikalo priduria: "t. y. daug greičiau, negu ano meto kiti medikai". Penkeri metai ir tuomet ir vėliau buvo normalus medicinos studijavimo laikas. Jei nebuvo kokių pašalinių kliūčių, pav., studentiškų streikų, studento ligos, kiekvienas medikas per tiek laiko savo tikslus išeidavo, taip maskoliai, taip ir jų tarpe mūsų lietuviai, šiaipjau, tikrai, dr. B. buvo rimtas gydytojas.

Bulgarijoje dr. B. gyveno Lom Palankoje, ne Lom Poliankoje, kaip kelis kartus A. M. kad kartoja.
"Lietuviškoji Enciklopedija" aiškiai sako, jog Bulgarijoje dr. B. priklausė rusofobo Karavelovo partijai, kurią ėmus persekioti, B. išvyko užsienin, nebeketindamas atgal Bulgarijon begrįžti; pasiekęs Belgradą (Serbijoje), buvo įtartas rusofilizmu ir buvo priverstas jį apleisti. A. M. visa tai paverčia štai kuo: "Tuo metu Bulgarijos politinis gyvenimas virte virė. B. buvo įtartas rusofilu, todėl jis pats išvyko užsienin". Taigi rusofobas B. paverstas rusofilu, klaidingas serbų įtarimas priskirtas bulgarams. Tuo tarpu toliau (jau kitame skyriuje), kažkodėl vėl tą patį B. išvykimą iš Bulgarijos kartodamas, A. M. teisingai "L. E." kartoja, jog B. prisidėjo prie ruso-fofoų demokratų partijos, kuriai vadovavo Kara( ve) lovas.

"Mirtinas" B. užpykimas ant K. Būgos, kuris "savu laiku išjuokė jo trakiškojo žiedo etimologijas", reikėtų papildyti daug ankstyvesne, nes dar "Varpo" laikais, J. Jablonskio kritika, dėl kurios B-s ilgai į J-į skersavo, ir Aug. Janulaičio pajuokimu B-s teorijos atskira knygele net dviem leidimais, kuris susierzinusį B-ų kuone ligon įvare. K. Būgos kritika "savu laiku" bene reikėtų patikslinti, jog jis ją paraše jau Nepriklausomoje Lietuvoje, taigi keleri metai prieš savo ir B-s mirtį.

Neteisingai A. M. tvirtina, jog Vilniaus lietuvių dviklasė mokykla "savaime" virtusi gimnazija. Vilniaus lietuvių gimnazijos įsteigimas nieko bendra neturėjo su dviklase mokykla, kad ir (formalinių) gimnazijos steigėjų tarpe buvo tas pats dr. B., o ir dviklasės mokinių dalis buvo priimta gimnazijon.

"L. E." nurodymą, jog dr. B. griežtai protestavęs prieš Vilniaus lietuvių seimo nutarimų suklastojimą — prikergimą prie jų be seimo sutikimo papildymų apie persekiojimą lietuvių Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, A. M. išplečia B. protestu prieš "suklastojimus" — "pataisytų ir papildytų" nutarimų skelbimą, čia reikėtų patikslinti, jog B. ne pats savaime šoko protestuoti, bet kitų prezidiumo narių įspėtas ir pareikalautas. Dėl šio B. protesto A. M. dar priduria: "Priimdamas Seimo nutarimus ir pareikšdamas protestą prieš klastojimus, J. B. pasirodė esąs tikras demokratas, bet ne vadistinis atstovas, kokiu vėliau jis buvo kartais daromas Lietuvoje, laikant jį tautininkų partijos pradininku." Jog B. buvo tautininkas, dėl to nėra jokios abejones. Jis gi, kaip A. M. kitur primena, įsteigė tautiškai-demo-kratišką partiją, mažkuo tepasireiš-kusią ir neužilgo pranykusią. 1905 metais būsimieji tautininkai — Ant. Smetona ir kiti — buvo demokratai, kaip ir B. "Viltyje" tautininkams de facto ėmus formuotis, B. aiškiai jiems simpatizavo. Vilniaus lietuvių visuomenėje ir politinėje karomečio veikloje B. ėjo labiausiai su Ant. Smetona, kiek iš viso, po 1913 m. savo kalionės į JAV nustojęs savo pirmesnio fizinio ir dvasinio pajėgumo, joje tebesireiškė. Nebe Vilniuje, tik Kaune besikurianti tautininkų sąjunga (ją, turbūt, A. M. turėjo galvoje, sakydamas apie tautininkų partiją) Vilniuje likusiam B-ui iš visų Nepriklausomosios Lietuvos visuomeninių ir politinių sambūrių, be abejo, buvo artimiausia. Politinis perversmas Kaune įvyko 1926 m. gruodžio 17 d., o B. mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d. 75-rių metų amžiuje. Poperversminei Lietuvos santvarkai išryškėjant, kuo — "tikruoju demokratu" ar "vadistiniu atstovu" būtų reiškęsis brangus mūsų senelis — kas atspės? Tik šiaip ar taip negalima abejoti, jog tautininku jis būtų likęs kaip ir ligi perversmo — šis mūsų tautininkų protautininkis. Tad ar bereikėjo B-ų velti į vadiz-mo-demokratizmo, tautinei jo reikšmei suprasti ir nustatyti, per pigų politinį matavimą.

A. M. klaidingai paskui Rap. Mackevičių ir Ad. Nezabitauskį kartoja, jog Pirmojo Pasaulinio karo (vokiečių okupacijos Lietuvoje) metu apie B-ių būrusis "visa lietuviška veikla", įrodymu ar pavyzdžiu nurodydamas, jog grįždami iš užsienių konferencijų lietuviai veikėjai "jam visus nutarimus ir sumanymus referuodavo, tarytum pačiam tautos patrijarchui arba prezidentui". Skelbiant jį veiklos centru, savaime reikėtų jam priskirti aktingo tautinio veikėjo vaidmuo, ko nebuvo ir būti negalėjo dėl mano jau minėtos poamerikinės fizinės ir dvasinės jo būsenos, kai jis, sąžiningai ir rūpestingai atlikdamas kiekvieną kitų jam pavestą darbą, pavyzdžiui, parengdamas kokį lietuviškuoju reikalu rašinį, niekieno neraginamas po senovei tvarkydamas savo trakologinius arba tautosakinius raštus spaudai, susirinkimuose, posėdžiuose ir net su vienu ar pora asmenų besueidamas ištisas valandas kantriai klausėsi, balsuojant rankos pakėlimu kieno nuomonę ar sumanymą palaikydavo, bet jokių savo nuomonių netardavo ir savų sumanymų neiškeldavo, ir nieks iš jo šių nei laukdavo nei reikalaudavo. Visą tą laikotarpį jo vaidmuo yra garbingas, bet pasingas. Kiekvienas iš kitur Vilniun atvykęs lietuvis būtinai jį aplankydavo savo pagarbos pareikšti, o vilniečiams jis buvo kasdieninės pagarbos senelis, — visur kviečiamas, visur renkamas, visur gražiai sutinkamas. Taip, Tautos Patriarchu jis ne tik buvo laikomas, net keliamas, ir pats juo jautėsi, bet neteikime jo vaidmeniui tuometinėje lietuviškoje veikloje didesnės reikšmės ir kitokios prasmės, negu kad jis turėjo .

Tad kai A. M. kiek toliau pasakojo, jog 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniaus konferencijoje B. "pirmininkavo", būtina tai čia pat patikslinti. Jeigu, 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dar nepasenęs ir sumanymų kupinas B. nestengė valdyti ir jei ne Steponas Kairys ir kiti prezidiumo nariai, šis nebūtų gal net nutarimų priėmęs ir iš viso gal būtų iširęs — atminkime, jog seime dalyvavo 2.000 žmonių, tai kaip 1917 m. toks senis, koks tuomet buvo B., galėjo kad ir tik 200 vyrų konferencijai pirmininkauti? Dalykas paprastas: konferencijoje dr. B. buvo garbės pirmininkas, o pirmininkavo tas pats Steponas Kairys, Antanas Smetona, kun. Justinas Staugaitis. Garbės pirmininkas iš rašto paskaitė trumpą atidarymo žodį ir perdavė pirmininkavimą prezidiumui, pats jau visą laiką tylėjo, į ginčus nesikišdamas, tik ir nei valandėlei neatsitraukdamas, visa matydamas, visa girdėdamas.

Dabar B. vaidmuo Lietuvos Taryboje 1917. XII—1918. II, kurį A. M. mums šitokį rodo: "kai Tarybos narių tarpe prasidėjo nesutarimai ir išsiskyrė pažiūros į Lietuvos Nepriklausomybės idėją, kai buvo padaryta eilė bailių nutarimų, dėl kurių paskui atskiri asmenys rado reikalo tris (Tarybos) protokolus savo stalčiuose pasilaikyti ar gal net sunaikinti, Dr. J. Basanavičius nesvyravo (A. M. pabraukta) ir 1918 m. vasario mėn. 16 d. privedė prie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo akto, kurį pats pirmasis (A. M. pabraukta) ir pasirašė." Nežinau jokių Tarybos nutarimų, kuriems ar kurių tarėjams tiktų bailių vardas. Neteko nei girdėti nei skaityti, kad kurie Tarybos nariai (net tris!) posėdžių protokolus savo stalčiuose pasilaikytų (slėptų?) ir net sunaikintų. Protokolai iš viso nekaip buvo rašomi ir tvarkomi, nebuvo nei kaip reikėtų laikomi (jau Kauno laikais Jurgis šaulys, Petras Klimas, Pranas Dovydaitis, rodos, dar kas nešė, nežinau kodėl, man protokolinę ir kitokią Tarybos medžiagą, kurią paskiau bene Valstybės Archyvan esu atidavęs, o iš ten, be abejo, jau 1940 m. maskoliai Maskvon bus išvežę), bet kad ir smarkių būta Tarybos posėdžiuose tarpusaviu ginčų ir priekaištų, neprisimenu tokių kalbų ir argumentavimų, kurių jų sakytojai būtų turėję gėdytis. Jei A. M. turi galvoje ginčus ir nutarimus dėl numatomų Lietuvos santykių su Vokietija, tegu nepamiršta, jog dr. B-s balsavo už tuos santykius, tadgi palaikė "bailius nutarimus". Kai sausio 26 d. Tarybos mažuma (St. Kairys, J. Vileišis, Stan. Narutavičius ir M. Biržiška) pasitraukė, daugumai 12 prieš 8 (be minėtųjų, dar Petrą Klimą, Aleks. Stulginskį, Joną Smilgevičių ir Joną Vailokaitį) nesiryžus kratytis gruodžio 11 d. pažadais vokiečiams, B-s liko 12-os, sakant A. M. terminu, "nesvyravimo" pozicijoje; 8, matyt, buvo "susvyravę", kurių 4 net bene vienybės ardytojais išsišokę? Tarybai kartą "susvyravus", per tris savaites jau ir daugumos (tad ir B-čiaus) nusvirta ligi vasario 16 d. akto, kuris buvo ne kas kita, kaip daugumos priėmimas mažumos pozicijos. Tad kas gi čia, pagaliau, "nesusvyravo" ?

Susvyravęs ar, pasak A. M., nesusvyravęs B-s, sako, privedęs prie nepriklausomybės paskelbimo akto. Ko-kiuo būdu? Tarybos posėdžiuose senelis nekalbėjo, tik balsavo (panašiai ir aš elgiaus, kad ir tebebuvau jaunas, kas jau visai nepagirtina). Tarybai skilus, ypačiai du vyru stengėsi ją iš naujo sujungti: Petras Klimas tarpininkaudamas tarp daugumos ir mažumos, ir Jurgis Šaulys veikdamas daugumą. B-s jokio vaidmens čia nesuvaidino; jokios taikinimo iniciatyvos nepareiškė, suprantama, ir susitaikinimui nesipriešino, tik pritarė ir džiaugėsi. Sekant mažumos susitarimu su dauguma, Tarybos pirmininkas Ant. Smetona atsistatydino, ir vasario 16 d. aktą visame jos sąstate (20 narių) paskaitė vyriausias amžium ir garbingiausias Tarybos narys dr. J. Basanavičius. Čia pat pirmasis ir pasirašė, Saliamonui Banaičiui pavardžių abėcėlėje savo pirmą vietą jam čia užleidus, ką, žinoma, ir kiekvienas kitas jo vietoje būtų padaręs. Aktą tik paskaičius. Tarybos pirmininku balsų dauguma Ant. Smetona vėl buvo išrinktas.
M. Biržiška
1952, 5. 20 Los Angeles, Kalifornijoje.

PATAISA
Prof. Viktoro Biržiškos straipsnio "Matematika" 1952 m. "Aidų" 2-me n-ryje svarbiausios neatitaisytos korektūros klaidos:
"Aidų" 75-ame psl. 8-toje eilutėje dešinėje išspausdinta sankuopar turi būti   sankaupa;
"Aidų" 75-ame psl. 19-toje eilutėje dešinėje išspausdinta +00,1; turi būti + oo, jei D;
"Aidų" 79-ame psl. 10-toje eilutėje dešinėje išspausdinta (skaitlioji-m o); turi būti (kaitaliojimo);
"Aidų" 80-ame psl. 16-toje eilutėje dešinėje išspausdinta sukoncentruota; turi būti sukonstruota.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai