Aidai.eu Apžvalga

IDEALIZMAS —LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO PAGRINDAS

Parašė A. BALTINIS

1. Idealizmas lietuvių tautoje

Atplėšti nuo savo žemės ir išblaškyti po visą pasaulį, mes šiandien aiškiai jaučiame ir išgyvename, kad mūsų asmeninis likimas yra glaudžiai surištas su visos mūsų tautos likimu. Tik tautinėje bendruomenėje gali tinkamai skleistis mūsų asmenybė ir tarpti mūsų kultūra. Todėl mūsų tautinės gyvybės išlaikymas šiandien yra tapęs vienu didžiųjų mūsų uždavinių ir sunkiausiai išsprendžiama problema. Nenuostabu, kad mes su didžiausiu įdomumu sekame laikraščių žinias, konferencijų nutarimus ir valstybės vyrų kalbas, vienaip ar kitaip liečiančias mūsų tautos ateitį. Tačiau jei mūsų tautos nepriklausomybės atstatymas priklausys iš dalies nuo tam tikros pasaulio politinės situacijos, nuo kitų tautų palankumo ar nepalankumo mums, tai mūsų tautinės gyvybės išlaikymas priklausys tik nuo mūsų pačių, nuo tam tikros mūsų dvasinės nuotaikos.

Kokia turi būti ši dvasinė nuotaika, laiduojanti mūsų tautinės gyvybės arba lietuvybės išlaikymą? Ši nuotaika turi būti idealistinė arba idealizmas.

Idealizmas čia suprantamas plačia to žodžio prasme, kaip sugebėjimas branginti dvasines vertybes labiau už medžiagines, kaip sugebėjimas atsiduoti mintims, jausmams ir darbams, kurie nėra tiesiog nukreipti į fizinės asmens egzistencijos išlaikymą ir medžiaginių gėrybių. įsigijimą bei jų dauginimą.

Šia plačia prasme suprastas idealizmas yra mūsų tautinės egzistencijos pagrindas. Mūsų tautinis atgimimas yra atremtas į tą idealistinę nuotaiką mūsų tautoje, kuri yra žinoma tautinio romantizmo vardu. Tautinio atgimimo žadintojai ir dėl tautinės egzistencijos kovotojai buvo idealistai- Tik būdamas grynas idealistas, Dr. J. Basanavičius galėjo atsiduoti tokiam nepraktiškam ir nepelningam darbui, kaip lietuvybės žadinimas. Panašus savo idealistine nuotaika buvo ir Dr. Vincas Kudirka. Nors jis ėjo su anuomet madingu pozityvizmu, nors ne visi jo patarimai buvo naudingi mūsų tautai, tačiau jis pats buvo grynas idealistas, visas savo jėgas aukojęs tautinei gyvybei žadinti bei ugdyti, tautinei kultūrai kelti. Šviesūs idealizmo žiburiai buvo mūsų didysis Valančius su Daukantu, kurie savo žodžiu, darbu ir pavyzdžiu išvarė giliausią vagą tautinio atgimimo dirvoje ir tautinės kultūros baruose.

Ši skaidriųjų idealų meilė atsispindėjo visoje ano meto ir dar vėlesnėje mūsų literatūroje, kuri buvo išimtinai idealistinė - romantinė. Prisiminkime tik Maironio "Pavasario balsus", "Jaunąją Lietuvą", V. Krėvės "Likimo keliais", Vydūno didžiąsias dramas, Putino "Kunigaikštį Žvainį". Tuose kūriniuose tautinis idealizmas ir heroizmas yra pasiekę savo viršūnę. Visa mūsų senoji ir vidutinė rašytojų karta buvo idealistinė: jie visi kovojo dėl tautinių ar. socialinių idealų ar apskritai dėl idėjų, o niekur negarbino medžiaginių gėrybių ir žmonių, kurie jose pasken-dę.

Šis idealizmas darė didelę itaką visai tautai, o ypač inteligentams ir studentams, kurie mokėsi ir brendo šio šimtmečio pradžioje. Mokslo tada buvo siekiama dėl paties mokslo, o siekti karjeros ar turtų buvo laikoma žemu dalyku. Jėi kas tokių minčių ir turėjo, tai jas slėpė. Jaunimo idealas buvo kultūrininkas, o ne turtuolis. Idealizmas buvo persunkęs visą mūsų gyvenimą ir buvo mūsų kultūros variklis: tautos švietimas, Vilniaus vadavimas, žemės reforma, pasipriešinimas sovietų ir vokiečių okupacijoms, — vis tai didelės idealizmo apraiškos mūsų tautoje. Šis mūsų idealizmas ypač išryškėja, susidūrus su senomis ir turtingomis tautomis: mūsų krašte inteligentai priklausė prie aukščiausio socialinio sluogsnio, tuo tarpu kitur jie priklauso prie vidurinio ir net paskutiniojo sluogsnio, o pirmą vietą užima bankininkas, pramonininkas, pirklys; profesorius gi ar mokytojas yra visai nereikšmingi žmogeliai. Taigi, pas mus bent šio šimtmečio pradžioje buvo stipri idealistinė nuotaika.

Šis idealizmas apsireiškė pas mus ir žmogaus, jo asmenybės, individualybės ir laisvės vertinimu. Savo idealizmu mes įsijungėme į bendrą Europos dvasios gyvenimą ir šimtmečiais ugdytą krikščioniškąją kultūrą, kurios pagrindas yra idealizmas. Mes buvome europiečiai, ypatingai Europos dvasios ir kultūros reiškėjai, pasakysiu, patys tikriausieji ir tyriausieji šios kultūros atstovai, nes mes buvome naivesni ir drąsesni, negu senųjų šios kultūros tautų atstovai, kur jau pradėjo rodytis pavargimo ir apsivylimo žymių. Mes pasisavinome Europos kultūrą jos gry-niausiame pavidale ir jos teigiamiausiose savybėse.

Iš to seka labai svarbios išvados: Kiek mumyse yra šio idealizmo, europietiškos dvasios, tiek mes esame tam tikru žvilgsniu "nemodernūs". Ar tai yra blogas dalykas, mėginsime išaiškinti vėliau, o dabar noriu pabrėžti, kad mes savo idealizmu esame priešingi, esame konflikte su "naujuoju pasauliu", su tuo pasauliu, kuris paskutiniais metais susikūrė Azijos stepių dvasios įtakoje, ar tolimojo užjūrio kraštuose, materialinių vertybių įtakoje, paliekant nuošaliai dvasines vertybes, arba bent jų nestatant pirmoje vietoje. Kiekvienu atveju, tiek bolševikiškasis, tiek moderninis kapitališkasis materializmas yra griežtoje opozicijoje ir aštriame konflikte su mūsų idealizmu. Kiek mums tenka tiesiogiai susidurti su cūsų tradicijoms svetimu pasauliu: su materialistiniu komunizmu tėvynėje ir su materialistiniu kapitalizmu užjūry, mes gyvai ir aštriai išgyvename šios moderniosios dvasios priešingumą mūsų įgimtiems idealams. Šis priešingumas tėvynėj reiškias besąlybine kova prieš pavergėjus, o čia nuolatiniais konfliktais net su senosios kartos savo kraujo broliais. Ypač aštriai šį konfliktą išgyvena senosios ir senesniosios kartos atstovai, kurie svajojo ir kovojo dėl Lietuvos, kurie turėjo neasmeninius idealus.

Kitaip buvo su jaunimu, kuris augo nepriklausomybės metu: svarbiausias idealas — nepriklausomybė — jau buvo įkūnytas, o likusieji idealai nebuvo tokie artimi ir neginčytini. Krašto turtai didėjo, o tai darė įtakos tautos nuotaikai, jos dvasiai. Jaunimas susipažino su medžiaginio gyvenimo malonumais ir pagundomis, ir visa tai keitė jo dvasią. Taip moderniojo materializmo dvasia gavo sau įvažiavimo vizą į mūsų idealistinės kultūros kraštą. Ir būtų įdomus mūsų kultūros istorikų uždavinys atskleisti įvairias šio įkeliavimo fazes ir aplinkybes. Pasėkos buvo tokios, kad pas mus pradėjo įsitvirtinti ne tiek koks sąmoningai ar dogmatiškai formuluotas materializmas, kiek tam tikra svetima dvasia, tam tikras vertybių pervertinimas- Tai jau reiškė mūsų idealistinės dvasios silpnėjimą ir jos smukimą. Jos vietoje vis daugiau įsivyravo praktiškojo gyvenimo gėrybių įsigijimo ir naudojimosi dvasia — materializmas įvairiuose savo pasireiškimo būduose. Žinoma, šis materializmas visada buvo gyvas plačiosiose tautos masėse, bet dabar jis pradėjo skverbtis ir į viršūnes, į tautos elitą ir ten gavo viršų prieš idealizmą. Ši materialistinė nuotaika pradėjo reikštis mūsų viršūnėse, inteligentuose, spaudoje ir literatūroje ir tapo pavojingu reiškiniu, grasinančiu visai mūsų tautinei egzistencijai.

Negali būti jokios abejonės, kad dabar tremtyje mūsų tautinė egzistencija priklauso nuo mūsų europietiškos dvasios, nuo mūsų idealizmo išsaugojimo. Ši tezė turi būti aiški kiekvienam, ir nesunku ją suprasti: lietuvybė čia, tremtyje, mums nėra materialinė, bet grynai dvasinė vertybė. Iš tikrųjų, ji yra idėja, todėl prisirišimas prie lietuvybės yr.a prisirišimas prie idėjos ir reikalauja atitinkamos galios įžvelgti, suprasti ir branginti idėją. Reikalauja galios pasiaukoti ir atsiduoti idėjoms. Lietuvybė yra ne kas kita, kaip tam tikras mūsų gyvenimo idealas, kurį sudaro tam tikras galvojimo, jutimo, pergyvenimo ir veikimo būdas ir įsitikinimas, kad tik šiame gyvenimo būde ir stiliuje gali pilnai išsiskleisti mūsų asmenybė; įsitikinimas, kad mes neturime kito galvojimo ir veikimo būdo, kaip tik tą, kuris mūsų tautos amžiais sukurtas ir persunkia mus iki sielos gelmių. Mes negalime kitaip reikš-1is gyvenime, kaip tik lietuviškai. Kad tai tikra, mato kiekvienas, kuris pirma buvo suaugęs su savo tauta. Koks begalinis nepasitenkinimas ir nusivylimas ji apima tada, kai jis turi gyventi Hrp svetimųjų, pagal jų papročius, mintis ir jausmus. Tokiose aplinkybėse dažnai prarandama gvvenimo prasmė, ir visą žmogų apima gilus nusiminimas.

2. Moderniųjų sąlygų grėsmė mūsų idealizmui.

Europi etiškasis idealizmas tautines vertybes ir tautinę kultūrą giliai gerbė- Kitaip elgiasi barbariška azijatų prievarta, ir, tiesa, mažiau agresingas, tačiau visa niveliuojantis radikalus kapitalizmas. Jų santvarkose žmogus yra tik gamybos įrankis, bet ne gyva, savyje vertinga ir ypatinga asmenybė.
Ir tai suprantama: jei svarbiausias dalykas pasaulyje yra medžiaginių gėrybių gaminimas ar jų įsigijimas, kaip tai moko bolševizmas ir pats

Paulius Augius — Maldininkai (Iš "Žemaitijos Simfonijų" ciklo)

sau tikslu tapęs kapitalistinis industrializmas, tai kiekvienas stengimasis įsigyti dvasinių vertybių, noras gyventi pagal savo sielos troškimus ir tuo būdu laimėti gilesnį pasitenkinimą atrodo kaip kažkas keista, juokinga ir nenormalu. Tokioje aplinkumoje tautinių savybių arba lietuviškumo išlaikymas netenka pagrindo ir prasmes.

Tad mūsų, lietuvių, egzistencija priklausys nuo to, kiek mes pajėgsime priešintis šioms viską niveliuojančioms tendencijoms moderniame gyvenime, kaip jos pasireiškia ypač šalia Vakarų Europos. Lietuviais mes išliksime tik tiek, kiek mes pajėgsime išlaikyti savyje humaniškąjį idealizmą, sugebėjimą labiau branginti tam tikras idėjas, tam tikrus mąstymo, jutimo būdus, negu išorinio gyvenimo patogumus.
Maža vilčių, kad toks idealizmas sąmoningai apimtų plačias mūsų tautos mases. Tai nėra reikalinga. Svarbu, kad toks idealizmas būtų viršūnėse, tautos elite. Ypač mums svarbu, kad spauda būtų idealistų rankose, kad ji nuolatos auklėtų skaitytojus idealizmo dvasioje. Turime rūpintis, kad ji nepatektų į perdaug "modernių žmonių" rankas, kuriems ji būtų tik biznis ir kuriems svarbiausias uždavinys būtų ne auklėti tautą, bet "įdomiu rašymu" patraukti kuo daugiausia skaitytojų, visai nesirūpinant apie tai, kaip šios "įdomybės" juos veiks.

Didžiausias pavojus mūsų europietiškai dvasiai ir tuo pačiu mūsų lietuviškumui gresia iš materialistinės kultūros besąlyginio aprobavimo, iš jos monopolio tuose kraštuose, į kuriuos atsidūrė tremtiniai. Aplinkos įtaka šiuo atžvilgiu yra milžiniška, ir jos niekada negalima perdaug įvertinti. Girdėdami ir jausdami diena iš dienos, kad vertinga yra tik tai, kas duoda pelno, ką galima paversti pinigu, žmones esti suklaidinti ir pradeda tikėti, kad iš tikrųjų svarbiausias dalykas pasaulyje yra medžiaginės gėrybės, o visa kita — iliuzija. Bet jei žmones bent akimirksnį pagalvotų, jiems paaiškėtų senoji tiesa, kad daiktai ir turtai savyje yra be jokios vertės, jie vertingi tik ryšyje su žmogaus mintimis ir jausmais, kad medžiaginės gėrybės vertingos tik tiek, kiek jos tarnauja dvasiai.

Šis primityvusis materializmas skverbiasi į mus su tokiu brutalumu, cinizmu ir įtikinimo galia, kad reikia labai aiškaus įžvelgimo, kas iš tikro yra ir kas nėra, kad galėtumėm jam pasipriešinti. Kaip toli gali nueiti šis materialistinis cinizmas, tyčiodamasis iš vertybių, kurios brangios kiekvienam nesugadintam žmogui, matyti iš atsitikimo, kurį atpasakoja vienas buvęs italų komunistas, išstodamas iš komunistų partijos. Viename kominterno posėdyje anglų komunistas paskelbęs, kad tam tikro nutarimo nebuvo galima priimti, nes dalis atstovų balsavę prieš Ten buvę rusų komunistai paaiškinę, kad nėra reikalo kreipti dėmesio į balsuojančius prieš. Užtenka parašyti, kad nutarimas priimtas vienbalsiai. Anglų komunistas tada sušukęs: Juk tai būtų melas! Sis naivus anglo sušukimas sukėlęs salėje didžiausią juoką. Dalykas atrodęs toks komiškas, jog posėdžio dalyviai pranešę pačiam Stalinui, kad jų tarpe dar yra atsilikęs anglų kamunistas, kuris tiki tokiam "buržujiškam prietarui", kaip tiesai. Šie komunistai būtų taip pat skaniai pasijuokę, jei kas būtų bandęs įtikinti, kad kolchozų įvedimas sunaikins ir badu išmarins kelis milijonus žmonių. Ką reiškia nuosekliam materialistui žmogaus kančia ir mirtis, jei tuo galima ko nors pasiekti? Tokio nežmoniškumo dar nebuvo komunizmo pradžioje. Jis išaugo palaipsniui, branginant tik medžiagines gėrybes ir kovojant dėl jų. Kiekvienas vyksmas turi savo logiką: šis cinizmas yra nuosekli išvada iš materializmo prielaidų.

Materialistinis kapitalizmas dar nėra taip toli nuėjęs, kaip komunizmas, tačiau ir jis gali mus pasukti tuo keliu, kuris veda į visų dvasinių vertybių niekinimą. Kad mes jau pradedame sukti šiuo keliu, matyti iš mūsų laikraščių straipsnių ir tremties literatūros kūrinių. Jau taip toli nueita, kad viešai nupeikiama krikščionybė ir paskelbiama žalinga mūsų tautai, nuvertinami nepriklausomo gyvenimo metai ir institucijos, suniekinami veiksniai, kovoja dėl tautos laisvės. Daugeliui jau atrodo keista ir nesuprantama, kad prašoma mažos aukos ar net patogumų išsižadėjimo tautos reikalams. Visi šie ir panašūs reiškiniai yra žingsniai kelyje, kuris veda į skanų juoką dėl visų žmogiškų vertybių.

Jie yra pasekmė tos vulgariškai ciniškos aplinkos, kuri ne tik žodžiais, bet darbais ir kiekvienu gestu liudija kaip savaime aiškų dalyką, kad tik medžiaga, tai kas paliečiama, matuojama ir pasveriama, yra vertybė, o visa kita — tik akių dūmimas ir niekas. Tokiems niekas, akių dūmimas yra ir lietuviškumas arba tautinės vertybės, nes jos neduoda jokio pelno, o sudaro tik nepatogumų ir neša nuostolį. Žinoma, šiokios pažiūros nėra aiškiai formuluojamos, bet jos apsireiškia pačiu gyvenimu: intereso netekimu, pavargimu ir abejingumu visam, kas neliečia asmeninės gerovės. Tik psichologinė šių reiškinių analizė galėtų juos suvesti į tam tikras schemas bei dėsnius. Ši žalinga aplinka, nuolatos veikdama ta pačia kryptimi, iščiulpia žmogų, aptemdo jo vertybių sąmonę ir degraduoja jį į žemesnį gyvį, išnaikindama jame šimtmečiais ugdytas senosios Europos kultūros vertybes ir jų vieton pateikdama primityviuosius pirmojo reikalavimo menkniekius-

Todėl visi, kuriems rūpi mūsų tautos išsilaikymas, turi budėti ir kovoti su šiuo išdavikiškai slaptu mūsų priešu — moderniojo materializmo įsiveržimu. Šis materializmas nėra žingsnis į priekį, bet atgal. Jo skelbėjai yra tikri dvasios skurdžiai, nors ir kažin kaip išdidžiai jie prieš mus laikytųsi.

Nors tik komunistams kelia juoką tiesos meilė ir teikia džiaugsmo žmogaus kankinimas ir žudymas, tačiau nėra pažangos ir žmoniškumo ir tose sistemose, kurios pastato žmogų prie "slenkančios lentos", nes ir šiose sistemose glūdi žmogaus išnaudojimas. Ir jos veda prie išsigimimo, keliančio juoką dėl dvasinių turtų branginimo. Svarbiausias dalykas — nesiduoti savęs apkvaišinti ciniškais rėkiančių reklamų šauksmais, bet nepajudinamai laikytis senųjų vertybių, aiškiai suprantant, kad mūsų tūkstantinė Europos kultūra ir jos atradimai yra nepalyginamai aukštesnė už primityviąją materialistinę kultūrą, nežiūrint, ar ji būtų pažymėta marksizmo ar kapitalistiškojo industrializmo vardu, nes abi jos yra kilusios iš tos pačios dvasios, — iš materializmo dvasios.

Ši materialistinė kultūra, kuri jau seniai yra pergyvenusi savo žydėjimo metą, pradeda suprasti, kad ji ėjusi klaidingu keliu ir tarnavusi stabams. Pačių kapitalistinių kraštų kultūrininkai prisipažįsta, kad jų kurtoji civilizacija remiasi netikrais pamatais, kad ji yra toli nuo to, kad padarytų žmones laimingus.

3. Lietuviškumo idealas

Susidurdami su materialistine naujųjų žemių kultūra, jaučiame, kad ji remiasi visai kitais pagrindais, negu mūsų kultūra. Tačiau ne mes esame atsilikę, bet jie. Mes esame toli prieky. Šiuose kraštuose tik dabar pradeda -švisti aušra, tik dabar jie pradeda suprasti, kad jų kultūros pagrindai yra menkaverčiai, nes visi medžiaginiai turtai turi vertės tik tada, kai tarnauja dvasios reikalams. Tad neturime nusižeminti šių kultūrų akivaizdoje, bet greičiau didžiuotis, nes esame toli nužengę, ir moderniųjų stabų garbintojai mus prisivys tik po ilgesnio laiko. Neturime mes jokio pagrindo nulenkti galvą ir nuleisti vėliavas, neturime atsisakyti nuo viso to, ką branginome ir vertinome, priešingai. mes turime likti ištikimi savo idealizmui ir savajai kultūrai su įsitikinimu, kad ir ūkusysis pasaulis su laiku mus prisivys ir su mumis susilygins.

Tai nereiškia, kad mes jau neturime jokių trūkumų ar neturime ko pasimokyti. Vakarų Europoje kai kuriose srityse yra pasiektos didesnės gelmės, negu pas mus- Tačiau kryptis, kuria mes ėjome — žmogaus asmenybės ir dvasinių turtų vertinimas -— buvo tikroji kultūros kryptis, ir mes tuo galime tik didžiuotis. Žmogus, jo siela ir visa, ką jis sukuria, liks visada aukščiausioji vertybė, — kiekvienu atveju aukštesnė už medžiagą.

Jei žmogus ir jo dvasios apraiškos — kultūra — yra aukščiausioji vertybė, tai ir ryšiai su savo tauta yra kilnūs ir šventi, nes jie yra ne tiek biologiniai, kiek dvasiniai. Žmogus yra tautos narys ne tiek savo gimimu, kiek pasisavinimu tų dvasios lobių, kurie šimtmečiais yra susikristalizavę tautos sielos gelmėse. Tikrą savo dvasios subrendimą žmogus gali pasiekti tik savo tautoje. Tautinė bendruomenė yra jo kultūros kūrybos ir asmenybės ugdymo būtina sąlyga.

Kad žmogus galėtų bręsti savo tautoje, pasisavinti jos dvasios turtus, jis turi būti laisvas. Žmogus yra tiek žmogumi, kiek jis gali sekti savo vidaus įsitikinimais ir pagal juos tvarkyti savo gyvenimą. Todėl tas, kuris yra užaugęs laisvėje ir pergyvenęs laisvės vertę, niekad negalės pasitenkinti nors ir geriausiai apmokama vergija: kad turi gyventi, kalbėti ir jausti ne pagal savo įsitikinimus, bet pagal įsakymą ar pagal tai, kas patogiau.

Lietuvybė mums yra labai aukštas idealas su plačiu turiniu, kuriame yra sutelktos mūsų asmeninės ir viršasmeninės vertybės. Išlaikyti lietuvybę, reiškia išlaikyti Europos kultūrą, nes lietuvybę sudaro Vakarų kultūra, krikščionybė ir mūsų tautinė kūryba. Kas kovoja už Vakarų kultūrą ir krikščionybę, tas tuo pačiu kovoja ir už lietuvybę, o kas kovoja už lietuvybę, tas kovoja ir už Vakarų kultūrą ir krikščionybę, nes lietuviškoji kultūra yra Vakarų kultūros ir mūsų tautinės kūrybos pagimdyta. Ši kultūra netarnauja praktiniams individo tikslams tremtyje, o priklauso idealinių vertybių sričiai: ji yra mūsų dvasinio troškulio, mūsų gyvenimo pilnatvės, mūsų egzistencijos gelmių išraiška. Lietuvybė yra mums idealas, todėl lietuviais gali išlikti tik tie, kurie myli idealus, tai yra, tokias vertybes, kurios yra brangios savyje, nepriklausomai nuo medžiaginės naudos.

Žinoma, ir materialinės vertybės yra reikalingos lietuvybei išlaikyti. Paprastai kalbant, kad gyventume, reikia valgyti, gerti, apsirengti, reikia pinigų. Bet tai yra tokios pigios tiesos, tokios populiarios ir savaime aiškios, kad apie jas kalbėti nėra jokio reikalo. Priešingai, kad lietuvybei išlaikyti reikia ir didžio idealizmo, daugeliui atrodo visai nesuprantamas ir keistas dalykas. Todėl prie jo ir sustojome, norėdami išryškinti, kad mūsų išlikimas priklausys nuo idealizmo laipsnio mumyse.

Svarbiausias klausimas ir yra, ar mes turime užtenkamai idealistų, nes nuo jų pirmoje eilėje priklausys mūsų tautinė egzistencija, o ne nuo namų, kuriuos turėsime Amerikoje ar Australijoj, ne nuo įmonių užsienyje ir ne nuo indėlių bankuose. Visi šie dalykai gali tapti ir daugumoje taps kliūtimi lietuvybei išlaikyti.
Nėra abejonės, kad daug tokių žmonių neturėsime, nes masės niekad nėra idealistinės. Užtektų, kad tokių būtų bent nedidelis būrelis, kuris sugebėtų gyventi pagal idealą, išlaikytų jį gyv3 savyje ir primintų ir gaivintų jį kituose.

Tuo būdu, pavyzdžiui, viduramžiais išplito krikščionybė: masės buvo tamsios, bet buvo vietų, kur krikščioniškasis gyvenimas telkėsi, kur krikščioniškieji idealai šviesiai spinduliavo į aplinką, pakeisdami ją ir nugalėdami tamsą. Tokios vietos buvo vienuolynai, kur susitelkdavo žmonės išimtinai krikščioniškiems idealams vykdyti.

Kad išliktume lietuviais, ir mums reikalingi tokie žmonės, kurie pasiaukotų tautos idealams, visus kitus reikalus nustumdami į antrą vietą. Tokie žmonės, be abejo, yra partizanai tėvynės miškuose, kovojantieji ir mirštantieji dėl tautos laisvės ir Dievo. Jie gyvena be galo sunkų ir pavojų pilną gyvenimą, besąlygiškai aukodamiesi tautai.

Tremtyje, kur sąlygos daug lengvesnės, ar negalėtų atsirasti žmonių, lygaus idealizmo kaip partizanai miškuose? Be abejo, tokių idealistų yra įvairiuose pasaulio kraštuose. Jų uždavinys yra visur ir visada priminti mūsų idealus, belstis ne tik i žmonių duris, bet ir į jų širdis.

Kaip tai konkrečiai padaryti, paliekame kiekvieno taktikai, išminčiai, sąžinei. Svarbi vieta lietuvybės išlaikyme priklauso Bažnyčiai, mokyklai, šeimai, spaudai, literatūrai. Visos jos turi būti nukreiptos į šį tikslą-
Tačiau idealizmo negalima įsakyti ar jo išmokyti, tik galima jį žadinti ir ugdyti tuose, kuriuose jis dar nėra užgesęs. Mūsų likimas yra mūsų pačių rankose: jei mes norėsime būti lietuviais, mes jais ir būsime ir išliksime- Jei mes išnyksime, tai reikš, kad mes nebuvome norėję būti lietuviais, bet norėjome būti kitokiais, ir to pasekmes turėsime prisiimti. Idealistams iš to bus didelis skausmas, jų gyvenimas bus sugriautas, bet jie turės jį prisiimti. Kaip kultūra, taip ir tautos laikosi atskirais žmonėmis, kurie ją kuria ir dėl jos aukojasi. Mūsų išsilaikymo pagrindas yra mumyse, mūsų idealizme, kurį sudaro Vakarų kultūra ir mūsų tautinė kūryba, atremta į krikščionybę.

Sukurta: Kretingos pranciškonai