Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASTABOS PDF Spausdinti El. paštas
Šių metų vasario 16
Vasario 16, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šventė, kiekvieną sykį pajudinanti mūsų išeiviją, šiemet pasižymėjo ypatingu pakilimu. Atrodo, jeg niekad tiek daug valstybių gubernatorių bei miestų burmistrų nebuvo paskelbę "Lietuvių Dienas" ir tiek senatorių bei Kongreso atstovų išreiškę savo sveikinimus, kaip šiais metais. Labiausiai minėtina yra tai, kad JAV senatas ir Atstovų Rūmai teikėsi oficialiai paminėti šią mūsų brangią šventę, nuoširdžiai pagerbdami pavergtą tautą ir mus paskatindami nepailsti jos gelbėjimo žygiuose.

Prel. Jonas Balkūnas buvo pakviestas vasario 15 d., atidarant posėdį, sukalbėti maldą senate, o vasario 16 d. prel. Pranciškus M. Juras — Atstovų Rūmuose. Senate apie Lietuvą sveikinimo kalbas pasakė šie senatoriai: P. H. Douglas, F. G. Payne, E. M. Dirksen, H. A. Smith, P. V. McNamara, I. M. įves. H. Lehman ir H. Humphrey. Taip pat ir Atstovų  Rūmuose  17  kongresmanų tarė sveikinimo žodį. Visos to kalbos buvo įamžintos plokštelėse. Lietuvos minėjimuose žodžiu ar raštu sveikinimus išreiškė per 50 Atstovų Rūmų narių. "Lietuvių Dieną" gubernatoriai paskelbė šiose valstybėse: Illinois, Connecticut, Indiana, Massachusetts, Michigan, New Jersey, New York, Ohio, Pennsylvania, Maryland, Wisconsin. Savo keliu dar ir miestų burmistrai žodžiu ar raštu parodė palankumą lietuviams. Visuose sveikinimuose kelta viešumon Rusijos smurtas ir Amerikos pasiryžimas ginti pavergtas Pabaltijo tautas. Ta mintis ypač aiškiai išryškinta Valstybės sekretoriaus J. F. Dulles sveikinime Vasario 16 dieną, kur pasakyta: "Šia proga aš noriu išreikšti lietuvių, latvių, estų tautoms amerikiečių giliausią simpatiją ir nuoširdžiausią draugiškumą. Nors sovietiniai valdovai bando nuslėpti savo valdymo būdus Pabaltijo valstybėse, tačiau šių tautų priespauda yra giliai mūsų mintyse. Savo indėliu į laisvojo pasaulio medžiaginę ir dvasinę stiprybę mes stengiamės sudaryti sąlygas, kuriose būtų pilnai pripažinta Pabaltijo tautų teisė atgauti savo vietą laisvųjų tautų bendruomenėje. Mes esame įsitikinę, kad pasaulio bendruomenė, kurioje Pabaltijo tautos turi laisvę pasirinkti nuosavą valdymosi formą, politines ir ūkines institucijas, galės būti tokia, kuri užtikrins taiką bei teisingumą visoms tautoms, didelėm ir mažom".

To paties pobūdžio mintys buvo iškeltos ir kitų augštų JAV valdžios atstovų sveikinimuos Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone. Mūsų tautinėje šventėje Amerikos vyriausybė parodė šiemet tikrai daug nuoširdumo. Bet čia nepamirštinos ir pačių lietuvių pastangos. Altas, Informacijos Centras, paskirų valstybių bei miestų veikėjai savo delegacijomis bei laiškais stengėsi atkreipti JAV valdžią ir jos atstovus į mūsų tautos reikalus. Tų pastangų vaisiai šiemet buvo pasigėrėtini.

Mūsų vadovaujančios institucijos dėjo pastangų atkreipti ir pačių lietuvių dėmesį į Vasario 16 iškilmę. Ta proga atsišaukė Vlikas ir Lokas, skatindami tinkamai atšvęsti šią dieną ir aukomis paremti Lietuvos vadavimo žygį. Jų žodis, o labiausiai ilga Vasario 16 minėjimo tradicija, sužadino visą lietuvių išeiviją. Sunku aptikti vietovę, kur būtų visiškai patylom praslinkusi mūsų didžioji tautos žventė. Bendras įspūdis yra geras. Tačiau, imant susirinkimų gausumą ir sudėtas aukas, tenka išsitarti, jog ne visur vienodu pakilimu buvo paminėta Vasario 16. Įdomu, kad vienur kitur didžiąsias lietuvių kolonijas pralenkė mažosios. Ypatingai atsiliko didysis New Yor-kas, apimąs tokią plačią lietuvių gyvenamą apylinkę, o Lietuvos laisvinimui aukų Vasario 16 tesudėjęs tik 800 dol., kai tuo tarpu mažytė Patersono, N. J., bendruomenė suaukojo 751 dol. Užtai nestebėtina, jog New Yorko veikėjai susirūpino ir jieško priežasčių, šiemet sutrukdžiusių šios apylinkės lietuviams tinkamai pasirodyti didžiojoj tautos šventėje. Vasario 16 minėjime ir develando gausioje lietuvių bendruomenėje pasigesta ankstesnio entuziazmo. Kuklesnėmis rinkliavomis šiemet atsižymėjo ir kai kurie kiti gausiai lietuvių apgyventi miestai. Jei atvėsimo priežastim būtų politinių partijų kova, taip paaštrėjusi ir išsišakojusi šiuo metu, tektų labai nuliūsti ir laukti greito susitarimo tais Lietuvos vadavimo klausimais, kurie dabar trukdo bendrą darbą ir erzina visuomenę. Bet iš kitos pusės vis dėlto reikėtų skirti Lietuvos gelbėjimo reikalą, atjungiant jį nuo politinių nesantaikų. Vasario 16 minėjimai gi, kurių esmę sudaro gausus dalyvavimas ir tautos gelbėjimas aukomis, tiesiogiai su juo ir rišami, šių metų nepriklausomybės šventėje dosnūs pasirodė Detroito lietuviai, sudėję 3,000 dol., Waterburiečiai suaukojo 2,300 dol. Bostoniečiai 1,300 dol.

Vasario 16 seniai yra tapusi mums tautinės nepriklausomybės simboliu, teikiančiu daug ryžto kovoti už Lietuvos laisvę. Ji visuomet bus švenčiama mūsų tautoj, šiemetinis Vasario 16 minėjimas pakankamai duoda sugestijų, kaip gerąsios iškilmių puses išlaikyti ir net išplėsti, o blogąsias, prie kurių labiausiai priskaitytina nevykusios programos, negausus lankymasis ir šykščios aukos, ko greičiausiai šalinti.
L. A.

DAUGIAU   SANTŪRUMO
Šių metų "Aidų" 1 nr. Z. Ivinskis išsamiai panagrinėjo M. Biržiškos "Lietuvių Tautos Kelią". Šis įdomus veikalas, parašytas remiantis veik išimtinai autoriaus atmintimi, vis dėlto neišvengė kai kurių netikslumų. Eilę jų recenzentas ir suminėjo. Atminties sušlubavimas gali bet kam pasitaikyti, tad patikslinimai yra reikalingi.

Vienoje vietoje M. Biržiška ir apie mane klaidingai nukalbėjo, taip išsireikšdamas: "V. Krėvės Mickevičiaus "Dainavos šalies senų žmonių padavimai" ir net to paties "Šarūnas", prieš keliolika metų sukėlęs smarkų dr. J. Balio puolimą dėl tariamo o tautosakos falsifikavimo (mano pabr. J. B.), yra susijęs su žmonių sakmėmis" (I d. 150 psl.). Reikia patikslinti, kad aš niekados V. Krėvės nesu užsipuolęs dėl paminėtų dviejų jo žymiųjų literatūros veikalų, kuriais gėrėjausi ir džiaugiausi nemažiau, negu kiti dailiosios literatūros mylėtojai. Visiškai sutinku, kad tuose savo veikaluose V. Krėvė naudojosi žmonių sakmėmis. Ir labai gerai darė, vykusiai panaudodamas žmonių tradicijas dailiojoje literatūroje. Savo straipsnyje "V. Krėvės Gilšė ir liaudies tradicijos" (žurnale "Vairas", 1934, nr. 10, p. 231-43), kaip tik labai teigiamai įvertinau V. Krėvės sugebėjimus panaudoti tautosakines temas jo asmeniškoje kūryboje. V. Krėvė susilaukė daug pamėgdžiotoju, tačiau vargu ar kas kitas yra jam prilygęs, nebent K. Boruta savo "Baltaragio malūnu", bet ten jau kitokio pobūdžio tautosakiniu temų panaudojimas. Atrodo, kad mūsų veteranas literatūros istorikas supainiojo du skirtingu dalyku: mano vertinimą ne asmeniškos Krėvės kūrybos, bet jo kaip tautosakininko darbų.

Prieš keliolika metų esu kritiškai panagrinėjęs Krėvės, to lietuviško Macphersono, tautosakinius darbus, ypač dzūkų tautosakos tekstus, paskelbtus knygoje "Dainavos krašto liaudies dainos" (1924) ir kai kuriuose Tautosakos Komisijos leidiniuose. Kam tas klausimas daugiau rūpi, gali susirasti ir pasiskaityti mano straipsnius, atspausdintus Kaune ėjusiame "Vairo" žurnale (1936, nr. 9, p. 23-42 ir nr. 11, p. 284-304). Tačiau aš niekados nesu daręs jokio "puolimo" dėl tų dviejų Krėvės literatūrinių veikalų, kuriuos paminėjo M. Biržiška.

Iš viso reikia daugiau santūrumo ne tik ką nors peikiant, bet ir giriant. Pr. Skardžius neseniai nukalbėjo (ž. "Aidai", 1954, nr. 10, p. 4591, tarsi kas nors norėtų paneigti V. Krėvės tikruosius nuopelnus, kurių jis turi pakankamai ir tokių, kurių niekas nei nemano užginčyti. Atiduokime kiekvienam tai, ką jis yra užsipelnęs, bet nepersistenkime, išgalvodami nebūtus nuopelnus, nesamus persekiojimus, ir vieną begirdami nebūkime neteisingi kitiems. Kad ir įprasta apie mirusius tik arba gerai, arba nieko nekalbėti, bet jei jau prisispyrus siūloma ką nors "nuodugniai išaiškinti", tai tas išaiškinimas neturi prasilenkti su istorine tikrove.
J. Balys

AMERIKOS LIETUVIŲ KATALIKŲ ISTORIJA
Amerikos lietuvių katalikų istorijos paruošiamieji darbai sparčiai stumiami pirmyn. Iš 15-kos vietovių jau turimos visos reikalingos žinios. Iš 12-kos parapijų jau yra gauta didesnė istorinės medžiagos dalis. 19-je koloniių medžiaga šiuo metu reikiama. Vasario mėnesį redakcinė istoriios komisija iki šiol neatsiliepusiems pakartotinai išsiuntinėjo anketas. Beveik visose vietovėse jau yra medžiagos rinkėjai, o kur jų nėra, jieškoma arba medžiaga renkama pačių redakcinės komisijos narių. Visos lietuviškos vienuolijos paskyrė savo žmones iii gyvenimo ir veiklos istorijai nušviesti. Kultūros Instituto pirmininkas ir ALKI redakcinės komisijos narys prel. P. M. Juras leido naudotis savo triūsu surinkta lituanistine medžiaga "Alkos" muziejuje.

Amerikos lietuvių kataliku įnašas i lietuvišką bei katalikišką JAV gyvenimą yra didelis. Tos veiklos pavaizdavimas bus labai svarbus mūsų kultūros istorijai, kurią galėsime parodyti ir svetimiems. Tai suprasdami lietuviškos ir katalikiškos kultūros puoselėtojai: kun. J. Karalius ir kan. dr. J. Končius medžiaginiai parėmė šį darbą. Pirmasis iškėlęs tokio istorinio veikalo naudą ir jam pažadėjęs $1000.00, jau 500.00 paaukojo, o antrasis, sutikęs sudaryti šiam darbui remti finansų komisiją pats dovanojo $100.00. Jų dėka šis darbas eina pirmyn.

ALKI redakcinę komisiją sudaro: vyriausias redaktorius prof. dr. A. Kučas; sekretorius T. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M.; nariai — prel. P. M. Juras, kan. dr. J. Končius ir prof. S. Sužiedėlis.
V. G.

ATSIŠAUKIMAS LIETUVIŲ KATALIKŲ   AKADEMIJOS   ATKŪRIMO REIKALU
1923 metais Kaune įsteigtoji Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija yra palikusi garbingas mokslines tradicijas Nepriklausomoje Lietuvoje: išleido eilę mokslinių knygų, bendradarbiavo leidžiant jas keliolikai užsienyje studijavusių lietuvių, kurie tenai ruošėsi akademiniam bei mokslo darbui. Nuo 1932 metų Akademija kas treji metai kviesdavo Lietuvos katalikų mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimus, kuriuose, pasiskirsčius specialistų sekcijomis, būdavo skaitomos paskaitos ir diskutuojami mokslo klauimai. Trys išspausdinti stori darbų tomai gražiai liudija apie tris įvykusius suvažiavimus. Nuo pat Akademijos įkūrimo jai pirmininkavo prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas. Po jo mirties (1938 m.) tos pareigos atiteko prof. Stasiui Šalkauskiui.

Okupavus Lietuvą, 1940 metų rudenį Akademija buvo bolševikų uždaryta. Stipreiant tačiau lietuvių katalikų moksliniam pajėgumui ir jų užsimojimams, šalia kitų tremtyje atkurtų institucijų bei organizacijų, pakartotinai iškildavo mintis atgaivinti L. K. M. Akademija, kad organizuotai būtu galima dar daugiau nuveikti lietuvių mokslo ir kultūros labui. Be to, pagrįstai tikimasi, kad organizacijos rėmai duos galimybių surasti kelius į įvairius tarptautinius kultūros ir mokslo fondus, kurių teikiamomis pagalbinėmis lėšomis vėl galės būti leidžiami lietuvių moksliniai darbai.

Iniciatorių grupė, matydama pribrendusi reikalą ir gaudama skatinimų iš Akademijos narių, gyvenančių kitose Europos valstybėse, 1954 metais, gruodžio 30 dieną, susirinko šv. Kazimiero Kolegijoje, Romoie, ir, pirmininkaujant J. E. vysk. Vincentui Padolskiui, būdama vienos nuomonės, nutarė L. K. M. Akademijos veikimą atnaujinti.

šituo tikslu susirinkusiųjų buvo sudaryta reorganizacinė komisija, susidedanti iš J. E. vysk. Vincento Padolskio, prof. Dr. Juozo Ereto (Akademijos vicepirm. 1940 m.), prof. dr. Zenono Ivinskio (Akademijos sekr. 1940 m.), kun. dr. Juozo Vaišnoros, M. I. C, ir kun. prof. Antano Liuimos, S. J.

Pirmas reorganizacinės komisijos uždavinys yra pritaikyti L. K. M. Akademijos įstatus tremties sąlygoms, kad visuose laisvojo pasaulio kontinentuose, kur tik yra lietuvių katalikų mokslininkų ir mokslo mėgėjų, būtų sudarytos galimybės organizuotis į L. K. M. Akademijos skyrius, priklausančius vienam centrui. Iš šito aiškėja antras uždavinys: sutelkti L. K. M. Akademijon visus pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius katalikus mokslo darbuotojus ir mokslininkus, kokį jiems darbą tremtyje laikinai betektų dirbti. Pagaliau trečias uždavinys—pravest korespondencijos būdu L. K. M. Akademijos centro valdybos rinkimus.

Todėl prašome visus 1940 m. buvusius L. K. M. Akademijos narius ir kitus mokslininkus bei mokslo mėgėjus, ryšium su Akademijos veikimo atnauiinimo pastangomis, iki šių metų birželio 1 dienos pranešti reorganizacinei komisijai savo adresus ir prisiųsti pasiūlymų dėl įstatų tremties sąlygoms pritaikymo, ypač gi pasisakyti dėl Akademijos centro valdybos vietos. Rašyti: L. K. M. Akademijos reorganizacinės komisijos sekretoriui kun. prof. A. Liuimai, S. J., c/o Pontificia Universita Gregoriana. Piazza della Pilotta 4, Roma (204), Italija.

L. K. M. Akademijos Reorganizacine Komisija,
Roma. 1955 m. vasario 16 d.

NUTRAUKIAMOS STIPENDIJOS
Praeitu metų "Aidų" 10 nr. pastabose pasirašęs L. A. iškelia labai svarbu klausimą, kurį Vokietijos stovyklose gyvendami dažniau paliesdavom negu išsikėlę į užjūrius. Autorius visai teisingai apgailestauja, kad Vidurio Europos Studiju Centras (Mid-Eurooean Studies Centr) skiria stipendijas praktiškųjų mokslu studentams ir tik vieną sUdentiją socialiniams mokslams, kai humanistinės, filosofinės bei t°ologrnės sritys, atrodo, laikomos nesvarbiomis laisvaiam Pabaltijui atsikuriant. Bet tikrovė pasirodė dar nemalonesnė. Prieš kelis mėnesius (lapkričio mėn) Mr. Stetson S. Holmes, Vidurio Europos Studijų Centro direktorius, pranešė, jog stipendijų programa Jungtinėse Amerikos Valstybėse baigiama su šiais akademiniais metais. Jokių pratęsimų nebūsią. Sprendimas, padarytas atsižvelgiant į biudžeto sumažinimą, neimplikuoja kokio nors nepasitenkinimo studentų "stipendijatų" atsiekimais. Atrodo, kad kažkieno paleista žinia, esą, stipendijos nutraukiamos dėl to, kad "stipendija-tai" tampa Amerikos piliečiais, neturi rimto pagrindo, nes biudžeto sumažinimas palietė ne tik studentus, bet ir mokslinių tyrinėjimų programą ir kitus tarnautojus.
A. Mst.

PATIKSLINIMAS
Praeitame "Aidų" numery "Bendruomenės brandos atestate" įsibrovė šios atitaisytinos klaidos: (a) vietoj "Tačiau kunigaikščių gadynėje valstybinis pagrindas buvo politinis (visuomeninis), o ne etinis (bendruomeninis)" (75 p.), turi būti — ... o ne etninis (bendruomeninis); (b) "Mažesnės politinės srovės, dabar turinčios išpirštą reprezentaciją. . ." (78 p.) turi būti — . . . dabar turinčios išpūstą reprezentaciją; (c) vietoje "A. Laukaitis ir kiti" (79 p.) turi būti — A. Saulai-tis ir kiti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai