Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KALBINIAI VYSK. BARANAUSKO DARBAI IR NUOPELNAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Skardžius   
Vysk. Antanas Baranauskas, arba Baronas (1835-1902), yra nepaprastas žmogus: iš vienos pusės buvo gūdnas rytietis augštaitis, anykštėnas, gimęs ir augęs lietuviškoje aplinkoje, viešai niekados neužsigynęs savo sodietiško kilimo nei išsižadėjęs savo tėvų kalbos ir kūryboje pasireiškęs jautria savo gimtinės meile, iš kitos pusės, tapęs dvasininku, buvo persiėmęs lenkų dvasios, skersakiavo į naująją lietuvių šviesuomenę ir visą laiką pasiliko abejingas tautiniam lietuvių atgimimui. Tačiau, kad ir savo protiniu nusistatymu būdamas gerokai svetimas ano meto patriotinėms lietuvių nuotaikoms, savo lietuviška širdimi, savo lietuvišku žodžiu ir perdėm lietuviška kūryba jis mums lig šiol tebėr savas, artimas. Jo lietuviška dvasia dvelkia iš pat mažumės. "Pirmieji tiesos spinduliai, — rašo jis H. Weberiui viename savo laiške, — mano prote lietuviškai suspindo; pirmieji širdies jausmai lietuviškai man krūtinę sukaitino, sudrebino. Mane motulė lietuviškai supdama lylavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos lietuviškai širdin kliudė.
Vaikščiodamas moksliny-čion, ką tiktai nuo mokytojo ar rusiškai ar lenkiškai girdėdavau arba patsai po knygas skaitydavau, vis tai savo tėveliams potam lietuviškai apsakinėdavau. Lenkiškos kalbos neveikiai išmokau; 17 metų turėdamas, dar netikusiai lenkiškai kalbėdavau. Seminarijoje ir potam akademijoje būdamas, daugiau daiktų sau lietuviškai nekaip lenkiškai užsirašydavau. Gromatų gyvenime mano daugiaus lietuviškai nekaip lenkiškai esmu parašęs" (Archivum Philol. II 71 t.). Toji pat lietuviška dvasia atsispindi ir jo vėlyvesnėj kūryboj. Taip ryškiai pasireiškia lietuviški A. Baranausko jausmai jo daugely eilėraščių, ypač "Anykščių Šilely" ir kitur, kur jis gražiai apdainuoja Lietuvos gamtą ir vaizduoja kenčiančių lietuvių vargus. Visa tai jis išreiškia taip vykusiai, tokiu lietuvio širdžiai artimu būdu, jog nemaža jo eiliuotinės kūrybos plačioji lietuvių visuomenė dar ir dabar gyvai prisimena, pvz. "Giedu dainelę", "Sudiev, Lietuva" ir kt.

Taigi A. Baranauskas, iš pat mažens tik lietuviškai kalbėjęs, vėliau daugiausia savo poezijos lietuviškai parašęs ir nuolat santykiaudamas su lietuviais, ilgainiui ėmė daugiau rūpintis ir pačia lietuvių kalba. Lietuvių kalbos dalykais jis jau domėjosi besimokydamas seminarijoje ir akademijoje. Savo mokytojo, Petrapilio Mokslų Akademijos nario Ant. Schiefnerio supažindintas su Jenos universiteto prof. Augustu Schlei-cheriu, vienu iš žymiausių ano meto kalbininkų ir pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos (Litauische Grammatik, 1856) autoriumi, jis ne tik raštu teikė jam kalbinės medžiagos, bet ir, 1865 m. grįždamas iš Romos Petrapilin, jį pakeliui aplankė. To paties A. Schiefnerio padedamas, 1875 m. jis ėmė koresponduoti su H. Weberiu, buvusiu Eisenacho gimnazijos direktoriumi ir parūpinusiu naują "Anykščių Šilelio" leidimą (Ost-litauische Texte- Weimar, 1882). Vėliau jis taip pat susirašinėjo su J. Baudoin de Courtenay, susipažino su J. Geitleriu, A. Aleksandrovu, Fr. Kuršaičiu ir kt. 1867 m. ėmęs profesoriauti Kauno kunigų seminarijoj, jis dar daugiau įsitraukė į lietuvių kalbos tyrinėjimus. Mat, po 1863 m. sukilimo buvo rusų vyriausybės uždrausta lenkiškai dėstyti homitetiką toj seminarijoj, ir todėl A. Baranauskas gavo tą kursą dėstyti lietuviškai. Bet, kad klierikai būtų tam geriau paruošti, jis šalimais, prieš pradėdamas pačią homiletiką, dar turėjo juos mokyti ir lietuvių kalbos. O mokyti nebuvo iš ko: trūko tinkamų vadovėlių. Todėl tam reikalui jis 1870 m. išsivertė minėtąją A. Schleicherio gramatiką, bet greitai pastebėjo, kad ji turi nemaža trūkumų: buvo trūktina rašyba ir ypač ydingas kirčiavimas, nes šio vokiečio ausis negalėjo kaip reikiant skirti lietuvių kalbos priegaidžių- Dėl to A. Baranauskas, nors iš pradžios pagrindu pasiėmęs schleicherinę rašybą, veikiai ją pakeitė savąja, skirtinga: ėmė vartoti kietą 1 (lenkiškai žymimą skersiniu brūkšneliu), dvejybinį w (užuot v), u su rutuliuku (užuot uo), e su dviem taškais (užuot ie), iš kilmės rašė rugiai, arklai (^arkliai), walkczai, dwasia, su ranką, gerybę, rankoje, darbuose, taip pat [ra, sumįša, pražįla, bet jilgai, jiewa, jimas ( = imasi), auksztas, kurnekur ir kt. Taip pat schleicherinę kirčiavimo sistemą pasitaisęs kur-šaitine, jis ilgainiui susidarė savotišką kirčio ir balsių kiekybės teoriją, pagal kurią visose lietuvių tarmėse balsiai esą trumpi, pusilgiai ir ilgi. Trumpieji balsiai susideda tik iš vienos moros (trūkio), pusilgiai iš dviejų ir ilgieji iš trijų mo-rų; pvz. akis turinti trumpą i, visas — pusilgį (vi-isas) ir gyvas — ilgą (gi-i-ivas).

Užuot Kuršaičio trijų priegaidžių, trumpinės, staiginės, arba stumtinės, ir tęstinės, A. Baranauskas tarė esant visose lytyse ir visose tarmėse tik vieną paprastą ir vienodą priegaidę (jo smagumu vadinamą), kuri krintanti ne ant viso skiemens, bet ant vienos kurios moros. Pvz. žodyje sūris "cheese" priegaidę turinti pirmoji mora: su-u-uris, o žodyje sūris "saltness" priegaide esanti ant trečiosios moros: su-u-uris. Balsiai nuo kirčio nepailgėją, todėl pvz. įvardyje visas (jis kirčiuodavo jį riestiniu priegaidės ženklu) šakninis i esąs pusilgis iš senovės ne tik ryt. augštaičių, bet ir kitose tarmėse. Tai jis klaidingai buvo išvedęs iš savo girrtcsios tarmės, kur pirmykščiai trumpieji balsiai yra pailginti, ir paskiau apibendrino visoms kitoms tarmėms.
 
Toliau A. Baranauskas, bedëstydamas lietuvių kalbą kunigų seminarijoje, ilgainiui dar daugiau įsigilino į lietuvių kalbos studijas. Visų p>-ma jis iš klierikų tarmių tikrino, gilino išverstąją A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatiką ir paskui pats ëmë rašyti savąją ("Mokslas lietuviškos kalbos"), kuri vėliau iš klierikų užrašų buvo kun. P. Sereikos išleista be autoriaus sutikimo ir su daugybe klaidų, taip pat raidę w pakeitus į v (Kalbamokslis lietuviškos kalbos, išduotas per LL, Tilžėje, 1896, 80 psl.). Pats A. Baranauskas savo gramatiką daug kartų taisė, bet galutinai jos tėra suredagavęs tik 60 rankraščio puslapių, kurie nusiųsti H. Weberiui.

Kitas aktualus dalykas A. Baranauskui, tiek bedėstant pačią lietuvių kalbą klierikams, tiek rašant savo gramatiką ar kitus literatūrinius dalykus, buvo rašomosios kalbos klausimas- Tam reikalui bendrines kalbos, kaip kad ją dabar suprantame, jis nevartojo. Patiems bendriesiems reikalams jis pripažino tik vieną bendrinę rašybą, o bendrines tarties visai nereikalavo: jo nuomone, visi turi kalbėti savo tarmėmis. Dėl to jis H. Weberiui šiaip rašo:
"Mano mokytiniai tikėjosi kiekvienas vis savąja tarme mane kalbant girdėsiąs, ir iš karto buvo jiems pikta, mano kalbą girdžiant ir raštą skaitant. Tai man ir prireikė juos suderinti, o antato kito vaisto neradau, kaip tiktai suvedimą tarmių į žodžūgį: norėdamas kitų nuo jų tarmių atatraukti, mušėjau patsai pirma nuo savosios atsitraukti ir ant žodžūgio atsistoti. Žodžūgis yra tai kelmas, iš kurio tarmių šakos išaugę. Kelmas yra didesnis užu šaką. Taip išaugštinus žodžūgį, neišpuolo ir tarmių nė vienos paniekinti. Tarmėms pakelti atradau du vaistu:
1.    kad mano mokytiniai rašydami sulig žo-džūgiu, skaitytų ištardami žėdnas pagal savo tarmę;
2.    kad kunigais atlikę, kur kokion vieton bus nusiųsti, išsimokytų ką veikiausiai anos tarmes, ir skaitytų ir sakytų sulig ana tarme.

Teip mano kalba turi pamatą žodžūgį ir teip yra rašoma, bet ištaroma pagal tarmių. Aš savo mokytinių ištarmės nemokiu, o tiktai vienos rašybos, nes jie kiekvienas ne pagal rašybos ištaro, bet pagal savo tarmes" ( Ostlitauische Texte, XIV).

Šituo būdu A- Baranauskas kilme (žodžūgiu) mėgino pagrįsti ne tik savo rašybą, bet ir visą raštų kalbą. Dėl to, pvz. pastebėjęs vs. įnagininko galūnę tarmėse įvairiai tariant (su ranka, su ronko, su runku), jis savo rašomojoj kalboj rašė su ranką, su gerybę. Panašiai jis elgėsi ir kitais atvejais, nors nevisai nuosekliai; pvz. savo "Anykščių Šilely", perrašytame rašomąja kalba, šalia vs. vt. miške, įsmenga, įmušęs, ąžuolas (anykštėnų miški, intsm'anga, intmušys, ūžolas) ir kt. rašė ir kimsynë, savaimi (užuot kemsyne, savaime). Apskritai imant, jis savo rašomojoj kalboj buvo gerokai nutolęs nuo savo gimtosios tarmes; tai aiškiai galime matyti palyginę kaikurias tarminio ir jo paties rašomąja kalba perrašyto "Anykščių Šilelio" teksto vietas, pvz.:
No Punktuko lig Szlowei ūžolū daugyby Laiky žmones lig kokiu didžū szwint'anyby. Gywindami wenybej dewaiczom intiky, Kure daugal paminklu po miszkus paliky. Neszys welnias okm'any, didumo kaip gry-
[czos
Ir sudoužyt' norėjys Anykszczū bažnyczos Arbo azuw'arst' upes; — bet kaip tik iszwy-
[dys
ūžolynū poszwijstu — ir gaidys pragydys; Tuoj isz nagu paloidys ir smėlin intmuszys.
Perrašytas tekstas:
Nuo Pantuko lig Szlawei ąžuolu daugybę Laikę žmonės lig kokią didžą szwentenybe. Gywendami wienybeje diewaiczams intikę, Kurie daugalį pamenklū po miszkus palikę Neszęs welnias akmenį, didumo kaip grįczos Ir sudaužyti norėjęs Anykszczū bažnyczos Arba azuwersti upės; — bet kaip tiktai isz-
[wydęs
ąžuolyną paszwęstą, — ir gaidys pragydęs; Tuoje isz nagu paleidęs ir smelin įmuszęs.
Arba:
Miszkas žmoniū pasgailys, rasu apsiw'arkys, auksztas savo wirszun'as d'ab'asin intm'ar-
[kys,
Ir suszukys: "Brolukai, ginkitės no bodo! Paloiminta toj runka, kū kirwy iszrodo!"
Perrašytas tekstas:
Miszkas žmoniū pasigailęs, rasą apsiwerkes, auksztas sawo wirszunes debesin įmerkęs, Ir suszukęs: "Brolukai, ginkitės nuo bado! Palaiminta toja ranka, ką kirwį iszrado!"

Čia pat dar tenka pastebėti, kad A. Baranauskas, perrašydamas "Anykščių Šilelį" rašomąja kalba, yra pakeitęs ne tik tarmines fonetines, bet ir kaikurias morfologines ir net žodyni-nes lytis. Visų pirma sutrumpintų tarminių lyčių vietoje jis vartoja pilnas; pvz. užuot mum prastiem žmonelėm, tumsiom wilniom twino, plikuos plotos gimsta, sw'atimuos miszkuos . . . wazinijo ir kt. jis rašo: mums prastiems žmonelėms, plikuose plotuose gimsta, swetimuosna miszkuosna . . . mažinėjo. Toliau kaikurias visai skirtingas tarmines lytis yra pakeitęs dažnesnėmis, jo žiniomis, plačiau vartojamomis; pvz. užuot lem'anai, želm'anais rašo liemenys, želmenimis- Labai senas anykštėnų tarmėje išlikusias būdvardžių ds. vardininko lytis stumbous, gro-žous pakeičia stumbus (užuot stambūs), gražus (užuot gražūs). Taip pat užuot atokaitoj brindi-na, kropkos waikus peri ir kt. rašo: atkaltoje brendinz, kurapkos waikus peri. Bet šalia to yra palikęs kiek ir tarminių morfologinių lyčių, kurios dabartinėj bendrinėj kalboj nebevartojamos, pvz.: ažu sz'rdie tweria, ažlaisti, ažgynė, gydžia (t. y. gydžia "gydo") ir kt. Plg. dar perrašytam "Anykščių Šilely" vartojamas termines fonetines lytis lapelys, szilelys, voėjelys, toirszesnys, lietuvjys ir kt., kur galūnėse rašomas y pusilgiam nekirčiuotam ryt. augšti žymėti.

Iš visų šitų augščiau minėtų pavyzdžių matyti, kad A. Baranauskas savo rašomąja kalba, kad ir nevisai nuosekliai, daugiausia buvo priartėjęs pietinę viduriečių augštaičių tarmę, kurią jis, kiek žinoma, vėliau ir pats žodžiu vartojo, nes ši tarmė esanti girdima Kauno apylinkėje ir už kitas tarmes daug kur artimesnė jo rašybai.

ŽIEMA   M. V. Dobužinskis

Kita būdinga A- Baranausko rašomosios kalbos ypatybė yra ta, kad ji jo buvo stengiamasi padaryti kiek galint grynesnė, laisva nuo svetimybių. "Regimai svetimųjų, — rašo jis H. We-beriui viename savo laiške, — saugaus dėties savon kalbon kaip žodžių, taip ir sudarymų: jieš-kau kaip tas mintis saviškai lietuviškai išpasa-kyti" (Arch. Phil. I 89). Arba: "Žodžiai, lankstymai ir sudarymai savieji lietuviški tie už kitus geresni, kurie plačiaus po Lietuvą užsilaikė; bet jei būtų ir po visą Lietuvą prijemtas svetimas, vienoje gi kurioje vietoje savas, tai tas savasis už aną svetimąjį geresnis. Taip daryti, kad skaitytojams raštas ir klausytojams kalba būtų gryna ir reiški" (ib. III 66 t.). Antra vertus, jam dėstant lietuvių kalbą kunigų seminarijoje tuo metu, kada lietuviškai parašytos lietuvių kalbos gramatikos dar nebuvo, kada gramatiniai pavadinimai daugiausia tebuvo žinomi svetimomis kalbomis, kasdieninis reikalas tiesiog verste vertė pasirūpinti savų, ypač gramatinių, terminų. Todėl šitais sumetimais jis ir darėsi naujų arba iš gyvosios žmonių kalbos ėmėsi jau esamų žodžių ir savam reikalui specialiau pritaikė. Štai visa eilė jo vartojamųjų naujadarų: būdvardis, daiktovardis "daiktavardis", dogodis "hipotezė", duodlankis "riaud'r-inkas", geistaikis "geidžiamoji nuosaka", įvarc.e "įvardis", kalbo-mokslis "gramatika", lankis "linksnis", lankstygalis "kaitomoji galūne, kaitmuo", liemuo "kamienas", mazgybalsë "jungiamasis balsis", nos-balsê "nosinis balsis", pražadas "priežodis, prielinksnis", priežodė "prieveiksmis", rašyba "ortografija", sakinys, šiaude "priebalsis", santaika "planas", skaitvardis, skundlaukis "galininkas", taikąs "nuosaika", tarme "dialektas", tartis "skiemuo", veikastis "veikslas" žodynas "leksikonas", žodžūgis "etimologija; žodžių daryba", žodžvardis "dalyvis" ir kt.

Dėl, šitų naujadarų, kurie daugiau sutiko su mūsų žymesniais darybiniais polinkiais, vėliau įsigalėjo, pvz. būdvardis, skaitvardis, liemuo, rašyba, sakinys, tarmė, žodynas ir kt. Vienas kitas iš jų buvo šiek tiek pakeistas; pvz. daikto-vardis, įvardė buvo vėliau pakeisti daiktavardžiu, įvardžiu. Bet nemaža jų dalis visai išnyko, nes buvo sudaryti ne pagal darybinius lietuvių kalbos dėsnius arba šiaip atrodė labai neįprasti, keistoki; pvz. jo verstiniai linksnių pavadinimai vardlankis (vardas + lankas!), gim-laikis, duodlankis, skundlankis, šauklankis, tais-lankis dabar pakeisti vardininku, kilmininku, naudininku, galininku, šauksmininku, įnagininku, o lankio, siaudės, taško, veikasties, žodžvar-džio vietoje dabar vartojama linksnis (K. Jauniaus sudarytas), priebalsis (garsas), nuosaka, veikslas, dalyvis. Tartimi vadiname tai, kas yra anglų pronunciation, vok. Aussprache.

Bet A. Baranauskas yra rūpinęsis ne vien tik praktiniais, bet iš dalies, kad ir netiesiogiai, ir kalbotyrinias lietuvių kalbos dalykais. Visų pirma jis nemaža nuopelnų turi lietuvių kalbos tarmėtyrai, arba dialektologijai. Iš pradžios jis tarmes ėmė tyrinėti savo žodžūgio reikalui, o vėliau H. Weberio raginamas ir tarminių tekstų prašomas. Tam reikalui jis, bedėstydamas lietuvių kalbą Kauno kunigų seminarijoje, iš klierikų yra apsčiai surinkęs tarminės medžiagos, kuri vėliau Fr. Spechto buvo dviem tomais išleista ir gramatiškai apdorota: Litauische Mundarten. I. Texte. II. Grammatik, Einleitung mit. lex. Anhang., Leipzig, 1920-1922. Šiame rinkinyje duodama įvairių pavyzdžių iš daugelio buv. Kauno gubernijos tarmių. Visi tarminiai tekstai klierikų surašyti pagal savo išmanymą ir vėliau pagal jų tarimą paties A. Baranausko perrašyti sava tarmine rašyba ir sukirčiuoti. Geriau yra pavykę rytiečių augštaičių tarmių aprašai, nes pats A. Baranauskas, būdamas rytietis augštaitis, jas geriau ir pažino. Prie geresnių dar tenka priskirti ir tuos, kuriuos užraše geriau savo tarmes mokantieji; pvz. tokie tarminiai aprašai yra salantiškio žemaičio kun. P. Sragio ir dar vieno kito. Bet nemaža tekstų yra ir gana prastai užrašytų, ypač sulenkėjusių arba šiaip mažai apie lietuvių kalbą nusimanančių klierikų. Pagaliau kaikurių tarmių aprašams nemaža pakenkė klaidinga paties A. Baranausko kirčio bei balsių kiekybes teorija ir iš dalies gal jo klausos apgauli, nes daug kur jis rado pusilgių balsių, kur jų, pvz. vak. augštaičių tarmėje, iš viso nėra.

Šalia augščiau minėtųjų tarminių dalykų taip pat minėtinas lietuvių tarmėtyrai didž'ai vertingas "Anykščių Šilelio" pirmasis leidimas, kur šalimais yra duodamas tarminis ir paties autoriaus normuotine rašomąja kalba perrašytas tekstas. Čia, kaip aiškiai rodo prof. J. Gerulio ketvirtųjų rytiečių tarmės aprašas (žr. jo Litauische Dialektstudien, 77-92 psl), palyginti, gana gerai iškeliamos aikštėn žymiausios anykštėnų tarmės ypatybės, ir todėl šis leidinys yra labai svarbus ne tik pačiam lietuvių kalbos mokslui, bet ir lyginamajai kalbotyrai. Tai, galima sakyti, yra didžiulis lietuvių kalbos brangenybių lobynas.

Visą savo tarmių sistemą A. Baranauskas yra išdėstęs Rusų Mokslų Akademijai įteiktame ir vėliau išspausdintame straipsnyje "Zamietki o litovskom jazykie i slovarie" ((Petrapilis, 1889). Čia jis skiria iš viso 11 tarmių: žemaičių telšiečių, žemaičių raseiniečių, vakariečių žie-miečių, vakariečių pietiečių, rytiečių pirmųjų, rytiečių antrųjų ir kt Rytiečių ketvirtųjų grupei priklauso ir anykštėnų tarmė. Tai yra pirmas, kalbos duomenimis pagrįstas bandymas Didž. Lietuvos tarmėms sisteminti. Nors šioje sistemoje yra nemaža dogmatiškumo, bet jos pagrindiniai dėsniai dar ir šiandien tebėra nenustoję savo vertybės.

Iš kitų jo kalbotyrinės svarbos darbų nedaug ką begalima paminėti. Be augščiau rusiškai parašyto straipsnio, jis, tos pačios Rusų Mokslų Akademijos pavedamas, dar parašė M. Gylio lietuviško žodyno įvertinimą (Otzyv o litovskom slovarie Giliusa). Šiek tiek kalbinės vertės turi ir pasilikę "Mokslo szwentosios yszkalbos" rankraščiai. Pagaliau iš A- Baranausko palikimo J. Laukaitis 1909 m. "Vadovo" X. numeryje yra išspausdinęs mažmožį apie įnamininko vartojimą: "Kaip plačiai vartojamas casus Instrumentalis".

Iš viso, kas augščiau pasakyta, galima matyti, kad A. Baranauskas, kad ir nebūdamas specialistas kalbininkas ir lietuvių kalbos dalykais rūpinęsis tik tam tikrą laiką, maždaug 17 metų, daugiausia dirbdamas kunigų seminarijoje, savo kalbiniais darbai, nors ir netiesiogiai (J. Jablonskis yra išaugęs ne iš A. Baranausko, bet iš K. Jauniaus), turi nemaža svarbos ne tik lietuvių kalbos mokslui (visų pirma kalbiniais "Anykščių Šilelio" turtais ir dialektologiniais darbais), bet iš dalies ir mūsų rašomosios kalbos vartosenai. Pvz. iš "Anykščių Šilelio" dar ir dabar galime apsčiai pasimokyti tiek kalbinio grožio, tiek posakių sklandumo ir būdingumo, kaip antai: krūmai, žole barzduoti, kraštais rmšką riečia; putinai krauju varva; čia visais lapais dreba epušės nusgandę; čia Žulktienė patį apraudojo ... ir medžian gailysta virto; tūlas ligos suspaustas iš įžodžio lanko; vilkas . . . iš naktines medžionės per pakrūmes skuodžia; visiem žmonėm meilus ir patogus buvęs ir 1.1.

NB. Spaustuvei neturint reikiamų kirčiuotų ir kitų svarbesnių diakritinių ženklų, šiame straipsnyje negalėjo būti aiškiau ir tiksliau pavaizduoti žymesni akcentologiniai ir dialektologiniai A. Baranausko kalbos ir jo kalbos mokslo dalykai.
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai