Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIRVĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė NELĖ MAZALAITĖ   
KNYGA: MIESTELIS, KURIS BUVO MANO


Šventoriuje buvo ketveri varteliai, priešpriešiais — jie sudaro kryžių, kaip dabar pagalvoju. Nepaminėjau didžiųjų vartų — jie labai platūs, didžiausias šieno vežimas prasitektų pro juos, nė šapas neužsikabintų, tačiau ne taip per juos įvažiuodavo. Ne, geriau, kad jie niekuomet nebūtų atidarinėjami. Nes kiekgi kartų per metus jie buvo praveriami procesijoms? Tiktai Vainikų Dienoje, kai reikėjo apvaikščioti keturis Evangelijų altorius, išdėstytus per visą miestelį. Arba kai buvo pasitinkamas vyskupas, bet juk metų metus prisieina laukti, kol vartus praversi jam. Tiesa, kartais kokia organizacija puošniai įžengdavo gretomis, su vėliava, per savo metinę šventę. Tačiau tai juk juos atidaro, kada numirėlį atlydi į bažnyčią laidotuvių pamaldoms. Ne, nemėgstu tų didžiųjų vartų atkilų — o tas atsitinka neretai.

Tekalbėsime apie ketverius mažus vartelius, gerai? Apie tuos grakščiai iškaltus iš geležies, rodos, gali juos sulankstyti. Tikrai, jie gražūs, bet ir mūsų bažnyčia graži, o šventorius erdvus, labai didelis, nes jame ir keturiolika Kryžiaus Kelių yra tokios nemažos koplyčios — viduje, manau, penki vaikai galėtų išsitekti nesusispaudę — ir jos yra atokiai viena nuo kitos, tarytum turi savo atskirus šventorius. O jos yra mūro ir uždarytos pusiauverinėmis medinėmis durimis — uždarytos paprastomis dienomis, o žiemą ir šventadieniais, kad blogi orai negadintų paveikslų.

Mes kartais pažvelgdavome vidun, labai įdomu buvo, kai veri duris, nes galėjo atsitikti kaip Antaninai. Tai tokia gera mūsų draugė, davatkėlė, ir ji visada apvaikščiodavo Kryžiaus Kelius ne bažnyčioje, o šventoriuje — jai atrodė, kad keliauja tolimus Kalvarijos kalnus. Ji prieidavo ir atidarydavo duris — negi ji turėjo klūpoti ir kalbėti savo žodžius į medį, neregėdama švento veido, ar nedorų kankintojų? Taip ji ėjo ir tą dieną, kai aštuntoje rado ryšulį, o jame gulėjo kūdikis. Nebijokite, jis buvo gyvas. Tikrai laimė, nes paskui mums būtų buvę daugiau nereikalingo išgąsčio, jeigu tenai būtų gulėjęs lavonas, nors ir neilgai, nors ir mažas.

Mes gi ir šiaip turėjome baimės užtenkamai: Šventoriaus klevai buvo seni ir tankūs, ir jie vieni tiek priveisdavo šešėlių, kad vidurdienyje atrodė apytamsų. Ir buvo labai tylu šventoriuje
—    žinai, tokioje tyloje nemalonu žaisti. Tačiau nereikia ir norėti, kad mes išsižadėtume šventoriaus — nors, tiesa, tenai tik ir buvo troškimai ir kliūtys: tiek vietos, tiek suolų, o koplyčios, aplink kurias galėtum gaudytis ir nebaigti — ir žinai, kad negali.

Arba, ta šventoriaus tvara — iš tokio storo mūro, ir viršuje plokščia, dengta čerpėmis, gražiai apsilupinėjus vietomis, ir lyg apsamanojus
—    kiek tenai galėtum bėgioti, per tą tvorą, net lenktynių, nes mes būtume i&itekę bėgti bent po du šalimais. Tačiau mes niekuomet ir nemėginome — nereikėjo   ir   teirautis — neleis.   O be to — kaip apibėgsi aplinkui šventorių, kaip aplenksi kertę su varpine? — Ne.

Eikime pro vartelius—ramiausia tai tais, nuo špitoles j bažnyčią, visai paprasta, net baugi mintis neima — tiesiai pakyli į bažnyčią, o už nugaros miestelis, atsisuki ir nebijai. Dar neblogi antri, kai pro tuos kerti šventorių įstrižai ir kairėje atsidarai anuos, ir išlendi į taką, kuris brenda per klebono lankas. Vasarą ten žaliuoja, o žiemą mes šliūkštinėjame. Gi upelyje, kuris tose lankose, visi skendome nekartą, ir nepavyko.

Bet jeigu iš tų pirmųjų eini išilgai šventorių, tai niekur kitur — tik į kleboniją. Ten mes neturime ypatingų reikalų, bet pasitaiko, kad miestelyje būsime sutikę kunigėlį, ir tas sako:
—    Ateikite po valandos, kai grįšiu, pavaišinsiu raudonais saldainiais. — Valanda yra ilga, ir ima pagunda vienam prie tų raudonų saldainių — tačiau vistiek einame gaujele, einame sunėrę rankas, kaip grandinėlė, ir labai greitai, neužtrukdami, nei žvalgydamiesi. Nes: dešinioje kertėje stovi varpinė, o jei eini kitu šonu: kairioje bažnyčios sienoje, didelio vyro augumu, įmūrytas gyvas žmogus. Baisiai seniai, kai bažnyčią statė. Kitaip nesilaikytų sienos: ateina tokia valanda, ir meistrai tyko ir laukia kas praeina, kas tik pirmas, ir taip greitai jį įkiša į skylę sienoje, ir taip greitai uždeda akmenimis, užtepa kalkėmis, jog tas ir pravirkti nespėja.

Mama pyksta, kai taip sakau, ir tėvelis juokiasi: — O kas atsitinka, kad ne žmogus, o ožka tuo metu eina? — ir rimtai jie užgina net manyti tokius niekus, taip nebuvo ir nėra. Žinoma, aš tikiu jiems, tačiau — o jeigu vistiek? Gal nėra, bet jeigu yra? Tas gi negali ir į pelenus pavirsti, ir ramybės turėti, tas, kas užmūrytas, jis stovės amžinai, kaip ir sienos, ir gyvas, nes jo akys atviros: jis nespėjo užsimerkti, ir baisiai dūsta. Ir kas būtų, jeigu išgirstume unzgimą iš sienos?
—    Ne, geriau neiti pro čia.

Taigi, tie ketvirti varteliai, dešinėje, šoniniai, iš rinkos pusės — dėl mūsų jų gali visai nebūti, gali juos užkalti, nes jie visai netoli varpinės. Stovi ji didelė, kertėje, patys storiausi klevai svyra ant jos ir apsukui ją auga kokie penki — o ji baisiai sena, ir tamsiai ruda, kaip baravykas, ir sienos jos apkerpėję, ir jos stogas kiauras — bokšto stogas — ir aplinkui bokštą iškarpyti langeliai: tai tenai varpai buvo, bet seniai nėra. O pastogėse gyvena kovarniai, ir yra šikšnosparnių — tų mes neregėjome, bet yra. Ir jos durys niekuomet neužrakintos raktu. Dėl mūsų, jos gali būti ir kiaurai atlapos — mes ten jau neisime. Tačiau vistiek mes esame pažvelgę, ir žinome, jog grindys apipuvę — kaip atkastas karstas, kažikas tada prasitarė, ir tas taipgi prisidėjo, kad mes būtume nuo čia atstu.

Kam gi ją čia laiko? O, bet kaip atrodytų tas kampas šventoriaus? Vistiek, lyg žmogui nupjautų kuprą. Negalima įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu nugriautų, arba jei naują pastatytų, kad ir toj vietoj. To nereikia — nereikia, kad kas pranyktų, ar pasitrauktų. Be to, ji dar buvo ir naudinga: juk per iškilmingas šventes negalima palikti numirėlio bažnyčioje nakčiai, kaip tai tinka paprastą laiką. Tačiau juk jo ir nekiši į duobę be pamaldų. Pasitaiko, kad gyvas būdamas jis gyvena labai tolimame kaime, ir keliai yra purvini, sunkiai išvažiuojami, o nors ir geri — kas zovada veža numirėlį? Tai jis ilgai turi keliauti paskutinį kartą, per vėlai atvyksta jis, kad būtų tą dieną palaidotas su mišiomis, o kitą dieną atlaidai — tai tada jis porą naktų ir guli su savo karstu varpinėje.

Mes žinome, kad numirėliai nedaro nieko blogo, ir gal nesibijotume slampinėti aplink varpinę, bet jeigu buvo atsitikę? Ne mums, bet pasakojo Petrelis. Ir Petrelio mes jau nebematėme, jis mirė anksčiau, negu mums kas nors pradėjo rūpėti šiame pasaulyje — bet jis mirė sugyvenęs gražios senatvės, ir visą amžių buvo geras, nė vienos dienos nebuvo kitoks, kaip tik geras — jis buvo toks vyriška davatkėlė. Ir nemelavo. Jis buvo labai linksmas, bet taip tylomis, gal tik šypsojosi, o kalbėjo nedaug, joks žodis nėjo niekais — taigi jis negalėjo eikvoti savo kalbos melavimui. O štai jam buvo taip: jis dar gerokai nesenas buvo ir dirbo svetimame kaime pas vieną ūkininką kraičio skrynias, ir vėlai šeštadienį išėjo namo. Naktis buvo nei šiokia nei tokia — lapkričio mėnesiena, labai šviesi, bet vėjas toks didelis, kad žmogų vyniojo į dūdelę.

Kai jis atėjo į miestelį, jau buvo visai nuvargęs, ir tarė sau: — "Ko aš čia plunksiu į namus taip toli, naktį ir vėjuotą? Užeisiu pas Bri-gytą." O Brigyta — tai jo sesuo, našlė, ir gyveno prie upelio už špitolės.

Juk kalbėjome, kad trumpiausias kelias — per šventorių, ir jis taip ir žengė. Gražiai atrodė šventorius mėnesienoje, švietė medžių šakos, ir tenai, klevuose, snaudančios varnos spindėjo, kaip juodi, gerai nublizginti batai. Jam buvo taip gražu, kad jis stovėjo, dairėsi ir džiaugėsi. Vienais spinduliais buvo šią naktį nuklotas bažnyčios stogas — kas pamanytų, kad tiktai skarda, o ką jau besakyti apie kryžių bokšto galūnėlėje, kuris ir iš tikro buvo paauksuotas. Taip viską bežvalgydamas, jis metė akį ir į varpinę, ir pamatė, kad tenai, varpinės siena, kažkas lipo augštyn. Be kopėčių, taip tik laikydamasis už plyšių lentose, už skylių, lipo ir smuko atgal, ir vėl lipo. Ir pagaliau buvo tiek pasikabinęs, jog pro vieną bokšto langelį įkišo ranką vidun.

Petrelis negalėjo atsistebėti, ką tas žmogus čia prasimano — nė čia buvo kas vogti — čia nė pinigai nedegė, niekas nebuvo regėjęs. Gal koks drignių apsiėdęs vaikpalaikis ėjo baidyti kovarnių iš bokšto?
Tas, kur lipo, atrodo, kabojo ore, taip menkai jam tebuvo už ko laikytis. Petrelis negalėjo nei atsitraukti, nei sumojo ką daryti — jam rūpėjo pamatyti, kokie č;a prajovai dedasi, ir jis žiūrėjo nejudėdamas. Anas mosigavo rankomis pro bokšto langelį, kažiką gaudė viduje, kažikas šmėkščiojo, lyg varno sparnas — bet pagaliau Petrelis suprato, kad tai virvė. Virvė tabalavo langelyje. Praeitą savaitę parapija atsigabeno didelį dideliausią naują varpą, ir iš varpinės iškabino du mažuosius — jau buvo baimė juos čia laikyti — ir visus tris sukėlė į bažnyčios bokštą. Tai dabar taip ir karojo nupjautos virvės galas, ir tą galą gaudė ranka tas, kuris kybojo prisiblakinęs prie sienos. Jam nevyko. Matė Petrelis — kiek jau kartų, atrodė, pirštai nutvėrė, ir taip ima pūsti vėjas, jog virvė raitosi lange, varpinės viduje — čia pasitraukdama atgal, čia vėl išlysdama laukan ir suduodama per nosį žmogui. Ir jo pirštai negalėjo nulaikyti jos, bet jis nesiliovė, ir Petrelis, atsikraginęs, žiūrėjo, ir stačiai norėjo padėti.

Va, jau! — pamatė jis, tačiau, turbūt, nuo didelio įsitempimo, žmogus paslydo ir pradėjo smukti žemyn. — Taip ir žnekterės, — pagalvojo Petrelis ir jau norėjo pulti, ištiesęs rankas, pagauti — bet tasai ant sienos vėl kažkur užsilaikė, nenukrisdamas iki galo, ir pradėjo vėl kabintis, ir taip atkakliai, rodos, jis nagais įsikirsdavo į lentas. Taip jis vėl prišliaužė prie langelio bokšte, o langelyje švitėjo prieš mėnesieną virvės galas, ir žmogus vėl gaudė ją, o virvė vėl nepasidavė. Petrelis tarėsi girdėjęs, kaip tas, ten augštai, unzgia iš pykčio — bet gal tai tik vėjas. — "Ko aš čia avinas stoviu", — tarė pusbalsiu Petrelis. —"Vienas pusgalvis ten sprandą nori nusisukti, o aš čia seiles ryju. Nieko jis ten pikto nepadarys, o jei tai toks, kur mėnesio apsėstas, tai tokie neužsimuša". Ir taip nusiraminęs jis vėl pradėjo eiti savo keliais.

Bet po poros žingsnių neiškentė neatsisukęs į tą šoną. Dabar mėnesiena buvo labai aiškiai nušvietusi varpinės sieną ir lipantįjį. Petrelis pažino žmogų, ir daugiau nesistebėjo. Gerai, kad jis ir neužkalbino, kad neprasidėjo su girtu — tokių jis vengė visuomet, nes pats nė liežuvio galeliu nebuvo ragavęs degtinės. Taigi, ten kabinėjusi ir gaudė varpo virvę senis varpininkas.

Koks be varpininkas — geras desėtkas metų praėjo, kai jis buvo išmestas iš savo darbo, bet vardas taip ir liko jam prikibęs, nes kito nieko jis daugiau ir nebedirbo, kad būtų vadinamas pagal naują užsiėmimą — tiktai valkatavo ir gėrė, jeigu turėjo iš ko. O išmetė jį per vieną turtingą ūkininką, kuris buvo pilnas puikybės, kaip ir jo tėvas kad buvo. Tai dėl to tėvo. Kai tėvas pasimirė, ūkininkas dar išdidesnis, nes dabar pats vienas viską valdė, atėjo užsakyti laidotuves. Ir karstą stipriausią, ir bažnyčioje daug mišių, ir augščiausią katafalką, ir žvakių be skaičiaus, ir kad vargonininkas graudžiai grotų. O paskui ir pas varpininką atėjo ir pasakė: "Še, tiek pinigų dar niekas nedavė šioje parapijoje už pazvanus, bet ir traukyk varpus tiek ilgai, kiek pačiam vyskupui mirus". — O varpininkas ką atsakė: — "Velniai su šakėmis tegu paskambins pekloje, nes tavo tėvas tiek yra pridaręs skriaudų žmonėms, kiek visos parapijos prakeiktieji drauge. Neskambinsiu aš tavo tėvui".

Tai bent prasidėjo bylos! Liežuviai ir barniai! Niekas neturėjo už ką užtarti varpininko, nei klebonas, nei kas kitas — nors apie tą mirusįjį jis ir visą teisybę pasakė. Bet ar pats buvo toks jau geras? Tinginys ir girtuoklis. Gėrė tiek, kiek uždirbo, ir dar trūko, nes galėjo pakelti daug, galėjo išgerti visą apverstą varpą. Tai vis-tiek, viską sudėjus, tačiau daugiausia dėl to pastaro dalyko teko jam pasitraukti.

Taigi prieš dešimtį su viršum metų, — susigraudeno Petrelis, — o, žiūrėk, vargšas, neužmiršo savo varpų nors virvę paglostyti ir net nežino, kad jie perkelti. O gal labai prisilakęs, ir tyčia norėjo prikelti visą miestelį išnaktėse — seniai niekas nebuvo nieko girdėjęs apie jį, o štai, šekit, sugrįžau. Pavargs jis čia gerokai, bet ar paklausys, jei, sakysim, šūktelėsiu:— Antanai, eime su manim, permiegosim drauge. — Jis jau toks, kad nenutrauksi, kol pats neužsimanys. O gal įlįs į savo seną varpinę ir nusnaus naktį.

Ir Petrelis pribaigė eiti į paupę, kur gyveno jo sesuo. Ji miegojo, ir prisiėjo gerokai šaukti, kol prižadino ją. Ji pakilo užsimiegojus, bet kad jau kartą atsibudo, tai nebekrito atgal į lovą, o pašildė broliui valgyti, ir pati sėdėjo šalia ir jie kalbėjosi. Teisybę sakant, ji viena kalbėjo — bet jeigu jai apkyrėdavo girdėti tiktai savo balsą, tai ji mokėjo taip paklausti, jog jis ir trumpai atsakydamas, pasakydavo viską, ko tik ji norėjo sužinoti. Taip ji ištraukė, kaip jis baigia pa-soginius darbus, kaip jie ten prie vestuvių rengiasi. Paskui sugalvojo užsipulti, ko jis taip vėlai sumanė namo keliauti, ir kaip pas ją užsukti. — Jis pasiteisino, jog taip pučia vėjas, kad vos ant žemės pastovi, — ir susijuokė, nes dabar pagalvojo vėl apie tą ant sienos. — Kodėl jis susijuokė?— norėjo žinoti Brigyta, ir jis turėjo pasakyti, ką pagalvojo ir ką matė šventoriuje. Ne, jis nemėgo plepėti, bet čia buvo toks daiktas, kurio niekas kitas nematė, ir jeigu jis nutylės — niekas niekuomet nesužinos, koks tas varpininkas juokdarys.

O tada jis pamatė, kad jo sesuo sėdi išbalusi, ir jos rankos dreba, ir visa ji krečiama kažko.
Pagaliau ji galėjo prabilti ir sušnibždėjo:
— Žmogau, žmogau, ar tu neblūdiji?

Ir dar kiek aprimusi, ji papasakojo, kad šią naktį varpinėje guli anas ūkininkas, už kurio tėvą atsisakė skambinti pavarytasis varpininkas. Bus palaidotas labai iškilmingai, tačiau giminės labai rūstauja, kad jam ne bažnyčioje, o varpinėje teks nakvoti, kad patys kalti, jei neatsiminė ryt esant sekmadienį — to jie nenori prisipažinti. Ilgai skambino varpai už turtuolį, tiek ilgai, kad visi apie tai girdėjo — kas toks mirė. O pavakariais atėjo žinia, kad rado miške, paplentėje seni varpininką negyvą, gal kas užmušęs bus, gal pats nusibaigęs. Dar nežinia, kur jį dės, jau policijai bus vargo. Tiktai aišku, kad nekas į šventus kapus — ir už jo vėlę neskambino varpai.

Dabar, kai jau jis buvo ne šventoriuje, o šiltoje uždaroje troboje ir kalbėjo su gyvu žmogum, su seserim, Petrelis taip išsigando, jog sesuo tarė, kad jį priepuolis ištiks, ar pats staigiai mirs po jos akimis. Bet tai praėjo po kiek laiko, ir tada jis norėjo grįžti atgal ir pažvelgti į varpinės sieną.
—    Jis kalbėjo tikrus niekus — tarė sesuo, nes jis aimanavo dėl varpininko, kaip dėl savo giminės.
—    Vargšelis, vargšelis — kartojo jis, — tai tu pats už save norėjai pavarpuoti, ir negalėjai.
—    Ir jis užsimanė eiti ir prikelti kleboną, ir prašyti, kad tasai palieptų tuojau pat skambinti už varpininką. Bet sesuo nutvėrė jo rankovę, ir jis neišėjo.

Jis sėdėjo pavargęs ir liūdnas, paskui tarė
jai:
— Klaupkimes ir pasimelskim už žmogų. Matote, jis buvo drąsus, jis buvo labai geras, tasai Petrelis — mes gi, tokie maži ir baugštus
—    argi galima norėti, kad mes nebijotume, eidami pro varpinę?
Ir aš manau, kad niekuomet nepakėliau galvos į ją tiek, kad matyčiau, ar tebelinguoja lange virvės galas — nuo varpų, kurių nebėra.

A.   Kašubienė — Keturios plytelės (glazūra)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai