Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTINIS NEJAUTRUMAS IR SROVINIS IRZLUMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
Sunku patiems save matyti, nes visada atrodo, kad nesikeičiame. Tik kitiems pasenstame, o patys vis jaučiamės jauni, ši natūrali iliuzija galioja ir bendruomenių atžvilgiu. Nėra kam iš šalies mus, pokarinius ateivius, bešališkai charakterizuoti. Bet pakanka atsiversti savo pačių spaudą prieš 25-20 metų, ir pamatysime, kiek pakitome.

Daug kas, kuo anuomet tikėta, dabar atrodo nebe realu. Ko anuomet būtų buvę baimintasi, dabar atrodo neišvengiama. Nebe su jau-dinimusi, o su fatalizmu priimame, jog ir mus vis labiau glemžia tautinio blėsimo likimas. Jaunosios kartos tautinio išlikimo rūpesčių beveik nekeliame, palikdami su jais grumtis tik šeštadieninei mokyklai. Lyg jie būtų nebe aktualūs ar sėkmingai sprendžiami! Deja, tik tautinis mūsų jautrumas yra neabejojamai atbukęs, o kai kuriuose ir visiškai išblėsęs.

Tačiau juo blėsta mūsų tautinis jautrumas, juo karščiau žiebiasi srovinis irzlumas. Paradokso paslaptis labai paprasta: srovinis agresyvumas dengia pasąmoniškai jaučiamą tautinį nebejautrumą. Maloniau kitus teisti, o ne į save pačius pažvelgti. Dėl tautinio blėsimo visi esame kalti. Užtat ir stengiamės jo lyg nematyti. O srovinis agresyvumas lyg savaime liudija mūsų teisumą.

Neseniai, recenzuojant vieną žurnalą, buvo stačiai pasakyta: "įdomus, kad karingas..." Nors pats nebūdamas iš "karingųjų", recenzentas taikliai pastebėjo, kas daugumai sudaro įdomumą. Būtent: įdomu, kur "duodama pylos", atseit, kur kas nors užsipuolama. Jei tektų kada rinkti mūsų geriausią žurnalistą, tai, be abejo, išrinktume tą, kuris beatodairiškiausiai su visais dorojasi.

Tačiau bėda, kad visa tokia "pyla" patinka tik tol, kol kiti pliekiami. Visai nenorime jos savo pačių kailiu patirti. Priešingai, nepakenčiame nė paprastos dalykinės kritikos — tuojau susierziname ir šokame piktintis ar net užrūstinusio laikraščio prenumeratos atsisakyti.

šis karingumas kitų atžvilgiu, bet nepakentimas kritikos sau patiems ir kuria emigrantams būdingą savikovą. O pagrindo jai, dievaži, nėra. Ne savoj valstybėj gyvenant, visi sroviniai-politiniai skirtumai turi tik teorinės reikšmės. Pagrindiniu klausimu visi politiškai sutariame, siekdami Lietuvai nepriklausomybės, čia mūsų realioji politika.

Kaip antpartinė yra ši mūsų realioji politika, taip iš esmės yra ant-partiniai ir visi klausimai, kurie joje kyla. Nelaimė, kad tuojau pa: šokame "partinti" ir tuos klausimus, kurie nėra partiniai. Užuot gyvenimo keliamus klausimus ramiai svarstę ir dalykiškai ieškoję sprendimų, iš karto užimame griežtas "pozicijas". Tuo būdu ir prasideda irzli savikova.

 Pastaraisiais metais šiame krašte (JAV) ne be pagrindo vis kyla LB ir ALTos santykių klausimas. Tai antpartinis klausimas, kyląs iš rūpesčio, kaip sėkmingiausiai sutelkti mūsų pajėgas laisvės kovai. Tačiau jo sprendimą nustelbia srovinės kilmės irzlumas, įsivaizduojant nesamą vienos grupės diktatūrą LB ar tariamą norą sugriauti ALTą.
Užuot pajėgas sutelkus, tik dar labiau susiskaldoma. Tai matydami, vėl kiti erzinasi pačiu klausimu: "telieka taip, kaip buvo". Deja, jokių klausimų neišsprendžia nuo jų bėgimas. Delsimas spręsti tik aštrina klausimus. Visus tautinės svarbos klausimus reikia spręsti, bet tik ramiai juos svarstant ir sroviškai dėl jų nesierzinant. Daugiau tautinio jautrumo, mažiau srovinio irzlumo! Alaušius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai