Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽIURKIŲ KAMERA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA

UŽDRAUSTOS   RAUDOS
(TĘSINYS)

7.
VARA. Tau laiškas iš liaudies gynėjų viršininko. (Paduoda pasipūtusį voką Morkui. Kai, praplėšęs, skaito popierį, Vara stebi Joaną ir klausia). Sakyk, mergše, kiek tau banditai moka už vieną naktį?
MORKUS. Vara! Jos tardymas, rodos, pavestas man.
VARA (juokiasi). Tai tau patinka tokios moterys, kurių šlaunys — kaip lentos?
MORKUS. Kantrybės, Vara! Apie savo skonį aš tau papasakosiu atskirai.
VARA. Melus, mielas drauguži, pasilik sau. (Išeina į dešinę).
JOANA (lydėdama Varą žvilgsniu). Šlykštynė!...
MORKUS (ištraukęs iš voko kryželį, jį padeda ant stalo, o voką suglamžęs nusviedžia ir vėl ima popierį).
JOANA. Tai šis kryželis taip pat iš laisvės kovotojų kapo?
MORKUS (skaitydamas). Kodėl, jūsų nuomone, jis turėtų būti iš ten?
JOANA. Jūs pats matote — jis dar su žemėmis.
MORKUS (nieko neatsakęs, paima kryželį ir nuneša į spintą).
JOANA. Tai šitokie jūsų įrodymai prieš mane, drauge tardytojau?
MORKUS (uždarydamas spintą). O kuo jie blogi?

JOANA. Negi jūs manote, kad pas mane buvo kryžių krautuvė?
MORKUS (atsisėsdamas). Jūsų ironija nevietoj, piliete švelnyte. Yra žinių, kad jūs savo tarnybą kooperatyve taip pat išnaudojat piktam.
JOANA. Mūsų kooperatyve, deja, nė vieno kryžiaus nebuvo.
MORKUS. Gerai. Jūsų ginčui užbaigti padarysime mažą akistatą. (Pakėlęs telefono ragelį). Prašau atvesti Ramunę švelnytę. (Padeda ragelį).
JOANA. Mano sesutę?
MORKUS (neatsakydamas). Taip, jūs savo tarnybą kooperatyve išnaudojote antisovietinei veiklai. Jūs dalindavote kooperatyvo pirkėjoms, kaimo mergaitėms, laiškus, kad jos nedraugautų su rusų kareiviais. Ar tai nėra kurstymas prieš garbingąją raudonąją armiją?
JOANA. Mano intencija buvo ne kurstyti, bet apsaugoti lietuvaičių garbę, kad išliktų nepaliestos tos demoralizacijos ...
MORKUS. Kokios demoralizacijos? (Trumpa tyla). Ar tos, kurią į Lietuvą atnešė raudonoji armija?
JOANA (pasipiktinusi). Tai provokacija, draugas tardytojau! Jūs pats puikiausiai žinote, kad raudonieji kareiviai atėjo į Lietuvą, kaip šventieji, tankų procesijoj, visur traiškindami puvėsius. (Sargybiins įveda Ramunę).

8.
RAMUNĖ (puldama prie sesers ir bučiuodama). Jo-nute!. .. Mano sesele ...
JOANA (apglobdama seserį). Mano Ramunėle!
MORKUS. Prašau laikytis rimtai ir ramiai.
RAMUNĖ   (atsitraukdama  nuo  sesers).  Atsiprašau, draugas tardytojau. Aš tik norėjau pasisveikinti. (Ji greitai nubraukia ašarą).
MORKUS. Drauge Ramune, aš jus pakviečiau akistatai, štai, jūsų sesuo nori nuginčyti, kad šis kryželis (jis parodė), kurį jūs atpažinot, nesąs tas, kuris kabojo jūsų kambary.
RAMUNĖ. Jei Jonutė taip sako, ji geriau žino.
MORKUS. Bet jūs prisipažinot, kad šis kryželis, rastas banditų kape, yra jūsų.
RAMUNĖ. Man rodos, kad aš šitaip nepasakiau.
MORKUS, štai kaip! Tada aš jums paskaitysiu. (Paėmęs iš bylos protokolą). "Nusikaltimo naktį miegojau namie, bet pilietis Ginkus tą naktį pas mus ne-nakvojo". Aišku, jis negalėjo nakvoti, nes su Joana drauge laidojo banditus.
RAMUNE. Ne, ne, draugas tardytojau. Aš taip nesakiau.
MORKUS. Bet aš tai jums sakau. (Skaito toliau). "Aš atpažinau mūsų kryželį, kuris buvo rastas slaptai palaidotų banditų kape ir kurį man tardytojas Morkus parodė"...
RAMUNĖ (nutraukdama). Draugas tardytojau...
MORKUS. Leiskit man baigti. (Skaito). "Drauge pareiškiu, kad smerkiu banditus ir tuos, kurie talkininkauja, banditus laidodami".
JOANA. Ramune! Tu smerki brolių palaidojimą?
MORKUS. Jūs pasakėte brolio palaidojimą?
JOANA. Aš pasakiau: brolių palaidojimą. Ir manau, kad gero darbo neturėtų smerkti net padorus komunistas.
MORKUS. Kaip? Gal ir tą žmogžudystė, kuria buvo apmokėtos laidotuvės, taip pat geras darbas? (Po tylos, gana ramiai). Tai kada, drauge Ramune, dėl to kryželio melavote? Ar pasirašydama prisipažinimą, ar dabar?
RAMUNĖ. Aš nemelavau.
MORKUS. Aš jums nebetikiu, Ramune. (Atsiversdamas bylą), štai jūs sakėte nežinanti, kas išskynė jūsų darželio lelijas. O jas išskynėte jūs su savo seserim. Judvi su kunigu Ginkum, padedamos banditų, taip pat palaidojot savo brolį, o čia pasirašėte, kad lavonų tarpe jo neatpažinote ir naktį miegojote namie, štai kur melas.
RAMUNĖ. Kaip žinojau, aš taip pasakiau, draugas
tardytojau.    ,
MORKUS. Tai pasakykit, kas nunešė tą kryželį į kapą: jūsų sesuo, ar kunigas Ginkus?
RAMUNĖ. Aš nežinau. Gal kas iš pažįstamų. Gal kunigas Ginkus.
JOANA. Ne, Ramune. Neįduok nekaltų.
MORKUS. Tai gal jūs pasakysit?
JOANA. Taip. Tą kryžių nuo mūsų sienos nuėmėte
jūs.
MORKUS (nusijuokdamas). Na, tai įdomiausia!
JOANA. Jei sesutė mūsų kryžių atpažino, aš jo neišsiginsiu. Bet kai mes buvome areštuotos, tą kryžių nuo sienos nuėmėte jūs... arba jūsų agentai.
RAMUNE (nušvitusi). Iš tikrųjų, Joana...
MORKUS (nutraukdamas). Piliete Švelnyte, jūs sovietinį teismą įtariate provokacija?
JOANA. Aš kaip tik įtariu jus... nes jūs man nesate joks teismas, bet suinteresuota šalis.
MORKUS. Ar galiu jūsų nuomonę užrašyti?
JOANA. Man atrodo, kad per šį mikrofoną (ji parodėt visas mūsų pokalbis jau užrašytas.
RAMUNĖ (nusigandusi). Viešpatie! per mikrofoną...
MORKUS. Kvailystės!  Argi nematot, kad čia peleninė?
RAMUNĖ. Kaip tu manai, Jonute, ar mudvi ištrems, ar sušaudys?
MORKUS (stodamas). Užteks. O akistatos pabaigai konstatuoju: judvi abi sutinkate, kad kryželis yra jūsų. Taip?
MORKUS. Jūs mane prašėte leisti pasikalbėti su seserim. Dabar naudokitės proga ir kalbėkite. (Spaudžia skambučio mygtuką).
RAMUNĖ, čia? Prie jūsų?
MORKUS. Taip, prie manęs. (Jis nueina ir žiūri pro langą).
RAMUNĖ (nerasdama žodžių). Aš taip daug tau norėjau pasakyti, Jonute. Aš taip labai kenčiu ir bijau. Kaip tau atrodo, ar mudvi gali sušaudyti? (Įeina sargybinis). O gal tu gali man ką nors patarti? (Pamačiusi, kad Joana pridėjo pirštą prie lūpų, ji nutyla).
JOANA. Tu pati žinai, Ramunėle, kad esame nekaltos. (Eidama prie sesers). Jei Apvaizda leidžia, kentėki-me. Jei trems, rasime ir ten kenčiančių brolių. (Uždėjusi ranką ant jos peties). Padėk jiems, suramink. Būk tvirta... iki galui. (Bučiuodama). Aš tavęs neužmiršiu ir visada melsiuos.
RAMUNĖ (prisiglausdama prie sesers). Ar tu atleidi mano silpnybes?
MORKUS (atsigręždamas). Ar jau baigėte?
JOANA. Taip. (Tas "taip" skirtas seserei).
MORKUS. Draugas Smirnovai, paimk Ramunę Švelnyte. (Sargybinis ją išsiveda).

9.
MORKUS  (nuėjęs prie sienos ir užsukęs elektrinių laidų mygtuką). Aš džiaugiuosi tavim, drauge Joana.
JOANA. Kodėl? Ar aš ką nors išdaviau?
MORKUS (nusijuokdamas). Aišku. (Eidamas į Joaną). Bet tu puikiai gyneis.
JOANA (išgąstingai žiūrėdama į Morkų). Jūs ... (Staiga susilaikydama ir nukreipdama žvilgsnį į stalą). Jūs savo intencijas geriau žinote.
MORKUS (juokiasi). O! tu dėl manęs išsigandai... O aš kaip tik mikrofoną išjungiau. Žiūrėk. (Rodo į sieną). Nuo stalo iki čia ateina mikrofono laidai. Iki šio jungtuko. Aš jį ką tik išjungiau, ir ten (Jis parodė į dešinę) dabar nieko nebesigirdėti.
JOANA (sėsdama). Pas jus čia niekada nežinosi, kokios pinklės tyko.
MORKUS. Kokia tu įtaringa! Tačiau iš tikrųjų aš
tau nieko pikto nenoriu, Joana. Priešingai!... Tiesa, tu kadaise mane labai įžeidei, paklausydama kunigo Ginkaus, o man į fašistų kalėjimą atsiųsdama Evangelijas. Bet aš noriu tikėti, kad tai nebuvo pasityčiojimas. Ir dabar juodosios reakcijos fronte tu greičiausia esi ne iš blogos valios. Aš jaučiu, kad tu savo viduje tebesi geras žmogus, tik to kunigo suklaidinta. Tu dar gali lengvai pasitaisyti ir būti naudinga.
JOANA. Man atrodo, kad tavąja prasme, ne.
MORKUS. Aš vis dėlto netikiu, kad tu pačioj brandžiausioj jaunystėj iš tikrųjų norėtum pasitraukti iš gyvenimo srovės. (Tyla). Klausyk. Argi tu nebenori įsijungti į tą darbą, kuris po karų ir kovų jovalo prikels mūsų kraštą gaivalingam pavasariui? žydinčiam, klestinčiam pavasariui! Tai pakilaus triumfo dienai, kada visi žmonės bus lygūs draugai, visi sotūs ir patenkinti?
JOANA. Ar dabar galiu tos laimės bent paragauti — atsigerti vandens?
MORKUS. Prašom .. . Bet kam čia tokia karti ironija?
JOANA (prieina prie šalutinio stalo ir pilasi vandens). Ar tu žinai, ką sotūs ir patenkinti žmonės man primena? — Vaizdžiai kalbant, rausvus prieš saulę snaudžiančius paršiukus. O tokios ateities nei sau aš nenoriu, nei kitiems nelinkiu. (Geria).
MORKUS (nueidamas). Po velnių! (Atsigręžęs). Ir kaip tave suprasti pagaliau? (Sugrįždamas). Juk tu pati kadaise man sakei, kad vargšams žmonėms nori gero. Net gailestinga seserim buvai pasiryžusi tapti — ligonius slaugyti, pamestinukus auginti. Ir štai dabar, kada proletariatas pasauliniu mastu triuškina kapitalizmo vergiją, ir prislėgtiesiems žemės vabalams pirmą kartą žmonijos istorijoj atsiveria platūs vartai į visą žmogišką laimę žemėje, tu ją niekini ir dergi.
JOANA. Tu blogai mane supratai. Pirmiausia, žmonių laime žemėje aš netikiu. O tokia laimė, kokią įsivaizduojate jūs, marksistai, man atrodo, kaip bandos pasitenkinimas tarp lovio ir maskarado.
MORKUS (numodamas ranka, sėda). A! jei šitaip tu žemai supranti laimę ...
JOANA. Neužsigauk, Antanai... Ir ta minia nebūtinai turi tik sočiai žiovauti. Ji gali puikiai šokti ir dainuoti scenos šviesų mirgesy arba prašmatniai kvailioti karnavalo eisenoj. (Trumpa tyla). Ir aš pati kai kada mėgstu pašokti ir padainuoti. Turbūt, atsimeni mūsų "Plaukia sau laivelis"? Bet... tai pigios atvirutės laimė prabėgančiai akimirkai. O aš norėčiau nepalyginamai daugiau — laimės, kaip perlo amžinybės jūroj.
MORKUS. Pagal kunigų išmislus ir Biblijos pasakas?
JOANA (atsidususi). Taviškiems žemės vabalams gal tai ir pasakos. O man materializmo antplūdy Evangelijų šviesa atrodo kaip švenčiausia gyvenimo užduotis. (Morkaus juoko padilginta). Tu gali juoktis ir tyčiotis, Antanai, kaip tau patinka. O aš trokštu pilnatvės ir gelmių. Aš noriu garbinti ir mylėti. Aš noriu džiūgauti būry ir liūdėti vienatvėj, kaip man liepia širdis — ne pagal bandos įsakymą. O jei reikia, galiu ir numirti.
MORKUS (sušvelnėjęs). Ir tu nori mirti?
JOANA. Nenorėčiau. Bet tu pats matai, kad man nesiseka. Ir ne dėl pramogos aš čia mečiau visus mokslus universitete. Maniau, kad, sugrįžus į tėviškę, tarp artimųjų ir pažįstamųjų man bus lengviau. Tačiau, deja, ir čia prievartos našta jau pasidarė per sunki. O tapti nejautriu ir vergišku mašinos rateliu nematau prasmės.
MORKUS (atsistodamas). Ne, Joana. Tavo lūpomis dabar byloja tik nusivylimas ir momento nuovargis.
Pirmieji kalėjimo įspūdžiai, štai kodėl aš tikiuosi tave išgelbėti ir išpirkti savo senąją skolą.
JOANA. Bet, rodos, už tai tu pirma iš manęs reikalauji naujo vekselio.
MORKUS. Argi tu nesupranti, kad aš kitaip negaliu. Jei mane seka, kaip tu sakai, tai kiekvienas mano nukrypimas į šalį tau ir man būtų, va, šitaip! (Jis parodė pakaruoklio kilpą). O jei Skaudės bylą pra-vesčiau laimingai, man ateity kelias į partijos centro komitetą būtų laisvas. O paskui vyriausias politinis biuras, vyriausia valdžia. Tik šitaip mes išgelbėsime savo kraštą ir žmonijos reikalus kitaip patvarkysime. Tik šitai, Joana. Buržuazija ir kapitalizmas jau dalyvauja savo pačių laidotuvėse. Su jais mes neisim į duobę. Ir ne tam, Joana, mes susitikome dar kartą, kad neprasmingai žūtume, bet kad išgelbėtume vienas antrą naujosios epochos kūrybai. Už tai ir tu ne-sunkink savo ir mano padėties: nebūk tokia nepajudinama, kaip uola. Prisipažink. Nurodyk banditų štabą. Išduok visus savo bendradarbius.
JOANA. Jeigu aš tavęs neišdaviau naciams, tai kaip dabar aš galiu savo draugus išduoti jums? Ir jų ištikimybe — prašau man atleisti — aš labiau tikiu, negu tavąja.
MORKUS. Be abejo, tu turi racijos. (Tyla). O jeigu aš tau įrodyčiau kokiu aiškiu faktu, kad tu manim taip pat gali pasitikėti, kaip tu tada?
JOANA (pagalvojusi). Aš manyčiau... kad Varos patarimas tau būtų naudingesnis. (Iš dešinės įeina Bob-rovas).

10.
BOBROVAS. Kas čia su ta šviesa, draugas Morkau?
MORKUS. O ko jai stinga?
BOBROVAS (eidamas prie mikrofono jungtuko sienoj). Štai, kur Gordijo mazgas. Čia užsukta. (Atsuka jungtuką).
MORKUS. Čia juk...
BOBROVAS. Kaipgi? Dabar tvarkoj. Prašom linksmintis. (Išeina).
MORKUS (pro dantis). Tik trukdo, po velnių!...
JOANA (lyg sau). Sunki girna prie kojų! (Sėda).
MORKUS (prie stalo spaudžia skambučio mygtuką). Jūsų  atsakymai ir pasiteisinimai, drauge švelnyte, manęs nepatenkino. Tačiau šiandien tardymą baigsime ir susitiksime kitą kartą.
JOANA (atsistoja). Ar jūs man negalėtumėt paskirti didesnės celės, kad nors kiek galėčiau išsitiesti pasilsėti. (Įeina sargybinis).
MORKUS. Draugas Smirnovai, paimk pilietę švelnyte ir nuvesk į kamerą penktą.
SARGYBINIS. Klausau, draugas tardytojau. (Išsiveda Joaną).
MORKUS (pravėręs duris į dešinę). Po velnių, draugai! Ko jūs šiandien man taip bjauriai trukdote?

11.
BOBROVAS (įeidamas iš dešinės su Kamniovu). Atleisk, draugas Morkau. Norėjome iš arčiau pamatyti, kaip atrodo ta banditų Antigona.
MORKUS (prie šoninio stalo pilasi vandens). Tai ko nepasiėmėt tardyti? Tada būtumėt prisižiūrėję į valias.
BOBROVAS. Tardymas kas kita, o gražuolės vėl kas kita.
MORKUS. Draugas Kamniovas, jei neklystu, moterų net neapkenčia. (Geria).
KAMNIOVAS. Nevisų.
BOBROVAS. O su tavo gražuole sutiktų net į lovą atsigulti.
KAMNIOVAS. Jos veidas gana gražus ir inteligentiškas. Bet kas viduj?
MORKUS. O tu su Bobrovu man šuniškai sutrukdėte. Abu kartu. Jau buvome ir gailestį sužadinę. Beliko tik išpažintis, bet, štai tau, durys atsidaro, ir visos pastangos eina velniop. (Sėda).
BOBROVAS. O tu per dažnai išjungdavai mikrofoną. Lyg tyčia žadinai mūsų smalsumą.
MORKUS. Kitaip aš negaliu prieiti prie išpažinties. Nusikaltėlė žiūri į mikrofoną ir viską supranta.
KAMNIOVAS. O tu ją pasiųsk į žiurkių kamerą. Tada išpažintį atliks ir prie šimto mikrofonų.
MORKUS, fu jos visai nepažįsti, Kamniovai. Ją daug lengviau nuginkluoti švelnumu. Tik aš vis dar nesuradau atitinkamos smulkmenos.
KAMNIOVAS. Tu klysti, Morkau. Moteris tegerbia tik jėgą. (Išeina).
BOBROVAS. Klausyk. Ar šita gražuolė nėra ta pati klerikale, kuri tau širdį kuteno? Tu man apie ją, rodos, anksčiau minėjai?
MORKUS. Kadaise kuteno.
BOBROVAS. Graži merga. Ir ginasi su visais buržuaziniais išraitymais. Kaip advokatas.
MORKUS. Man sunkiausia kovoti, kad ji mane yra išgelbėjusi iš vokiečių fašistų.
BOBROVAS. Aišku. Kas kartą slaptai veikė prieš nacius, tas kovoja ir prieš mus. Tokia jau maištininko psichologija.
MORKUS (stoja). A!... Nors tu klauseis per mikrofoną, bet visai nesupranti reikalo. Prieš mane yra atsistojęs klausimas: ar aš, bolševikas, galiu būti menkesnis negu ji, banditų talkininkė?
BOBROVAS. Koks čia gali būti lyginimas?
MORKUS (atkišdamas portcigarą Bobrovui). Už tai aš ir noriu tave paklausti. Nuoširdžiai. Taip draugiškai. Kaip tu manytum, ar aš turiu teisės, bolševikiškai žiūrint, ją gelbėti?
BOBROVAS. Ar tie jos nusikaltimai dideli?
MORKUS (degdamas cigaretę jam ir sau). Piktos valios, atrodo, nėra. Daugiau kvaila moteriška širdis ir kunigų įtaka. Kaip visose Lietuvos moteryse.
BOBROVAS (užsirūkęs). Jeigu ją būtų galima lengvai perauklėti ir padaryti naudingą mūsų darbui, gal...
MORKUS. Taip. Jei ji išduos visus nusikaltėlius ir sutiks su mumis ateity bendradarbiauti, tai per ją mes galėtume pasiekti daugelį juodosios rezistencijos lizdų, banditų štabų ...
BOBROVAS (traukdamas dūmą). Be abejo, tai būtų labai naudinga. Bet ji, atrodo, merga gudri. Ar tavo kutenamos širdies ji nepagaus ant meškerės kabliuko?
MORKUS. O, nebijok! Imunitetui įgauti tuojau po darbo aš einu pas Varą.
BOBROVAS. Pas Varą?
MORKUS. Taip. Ji mane kvietė. O jei ir po to dar abejosi, savo širdį galėsiu pavesti tavo kontrolei. Bet tu man taip pat padėk.
BOBROVAS. Bet kuo padėti? Jei tavo santykiai su Vara tokie rimti, tai į jos lovą tos klerikalės paguldyti nedrįsiu.
MORKUS. Nekvailiok, Bobrovai! Aš rimtai kalbu... Man svarbu du uždaviniai, nelikti skolingam tai kle-rikalei ir ją padaryti naudingą mums prieš nacionalinius banditus. (Iš kairės sargybinis įveda Ginkų).

12.
BOBROVAS. Gerai, draugas Morkau. Kiek pareigos leis, padėsiu. (Išeina dešinėn).
MORKUS (eidamas prie centrinio stalo). Prašom ar-
 

ARBIT   BLATAS — MERGAITĖ
 
čiau, kunige. Draugas Smirnovai, pasiųsk ką nors atnešti man porą bandučių.
SARGYBINIS. Mielu noru, draugas tardytojau. (Išai-na).
MORKUS. Prašom sėsti. (Jis sėda prie stalo, o kun. Ginkus, augštesnis negu vidutinio ūgio, šiek tiek žilstelėjęs, apsirengęs civiliškai, sėda prie kampo). Kai gyvenau kadaise pas jus palėpėj, visai nenujaučiau, kunige, kad jūs taip mėgstate kovoti prieš kiekvieną valdžią.
GINKUS. Kokia čia mano kova! Musė, ir ta stipriau Įkanda.
MORKUS. Jūs, rodos, rūkote? (Atkišdamas portciga-rą). Prašom.
GINKUS (paimdamas cigaretę). Kai turiu, rūkau.
MORKUS. Neapsimeskite tokiu vargšu, kunige. (Jieš-kodamas degtukų). Kiek atsimenu, jums nieko nestigo.
GINKUS. Kiek žmonės atneša, tiek ir užtenka.
MORKUS (uždegdamas Ginkui cigaretę). Tiesa, dabar prie sovietinės valdžios jums gal sunkiau. Ir ūkio nebeturite, ir žmonės pradeda susiprasti.
GINKUS (užtraukęs dūmą). A, kokia puiki cigaretė! Vien dėl jos verta jūsų kalėjimo rūsy pasėdėti.
MORKUS. Matote. Mes visai ne tokie žvėrys, kaip priešai pliauškia.
GINKUS ((leisdamas dūmą). Koks arcmatas!... Jei nebijočiau būti apšauktas reakcionierium, sakyčiau, kad tos cigaretės — amerikoniškos.
 MORKUS. Rodos, jūs mėgstate vyną, kunige. Gal norite atsigaivinti?
GINKUS. Kodėl ne? Cigaretės skoniui, manau, nepakenks.
MORKUS (nueina ir iš spintos atsineša bonką). Tik nežinau, ar šis vynas jums patiks.
GINKUS. Kodėl? Gal jis neužnuodytas?
MORKUS. Nebijokite. Žmogžudystėmis mes nesiver-čiame. Tik jūs esate įpratęs per mišias ragauti Kristaus kraują daug geresnį.
GINKUS (stoja). Tada nereikia.
MORKUS. Kodėl? Pirma norėjot...
GINKUS. Dabar nebenoriu.
MORKUS. Jūs pirmiau bent pamėginkit.
GINKUS. Su manim, draugas Morkau, galima apie viską juokauti. Bet kai jūs tyčiojatės iš švenčiausių krikščionių religijos tiesų, tada aš nenoriu ...
MORKUS (pildamas vyną į stiklinę). Jūs per daug jautriai reaguojate, kunige.
GINKUS. Aš — žmogus tolerantas, draugas Morkau,
žmonėms daug ką atleidžiu. Net perdaug. Ir už tai
gal Viešpats Dievas mane nubaus. Bet...
MORKUS (nutraukdamas). Nebijokit, nenubaus. Mes
nuo sosto JĮ nuvertėm ir palaidojom.   
GINKUS. Netikiu, ponas tardytojau, kad dulkės būtų nupūtusios kalną. Jis yra ir mus nubaus. Mane už per didelį atlaidumą, o jus už jūsų fanatišką stab-meldybę.
MORKUS. Na, jei mūsų abiejų laukia vienodas likimas, tai ir man reikia išgerti. (Iš spintos atsineša kitą stiklinę, ją pripila vyno ir pakelia). Prašom. Už bendrą draugystę pragare. ((Geria).
GINKUS (pakelia stiklą). O aš — už jūsų greitesnį atsivertimą. (Geria).
MORKUS. Na, kaip? Ar geras?
GINKUS. Geras. (Dar nugėręs gurkšnį). Tikrai geras. Toks vynas tiktų gerti puotoj, o ne kalėjime.
MORKUS. Jūs pats kaltas, kunige, kad su banditais susidėjote.
GINKUS. šitai jau prašyčiau man neprikišti, draugas Morkau. Jei kas alkanas, ar persekiojamas, aš neklausiu ar jis banditas, ar komunistas, kaip jūsų kadaise.
MORKUS. Aš to neužmirštu, kunige.
GINKUS. Ir dabar jūs, kaip žmogus, kaip Dievo paveikslas, man nesate priešas. Nors jūsų patyčia iš Kristaus kraujo man skaudi, bet aš dar tikiu jūsų atsivertimu. Ir šį puikų kaukazišką vyną norėčiau su jumis ragauti gražesne proga. Pavyzdžiui, kad ir per jūsų vestuves.
MORKUS. Be abejo. Tik man rodos, kad pirma turėsime kelti jūsų vestuves.
GINKUS (nustebęs padeda stiklą). Mano!? Tiesa. Dabar nebent su mirtimi.
MORKUS. Ką jūs, kunige! Su jauna gražia mergaite, kaip visi žmonės.
GINKUS (kietai). Begėdi!... (Sėda nuošaly).
MORKUS. Kodėl? Argi santuoka    koks pažeminimas ar nusikaltimas?
GINKUS. Kunigui — taip. Ir net labai didelis.
MORKUS. Jei nemanote vesti, tai ko jūs lankotės pas Joaną švelnytę?
GINKUS. Su pastoracijos rūpesčiais užeiti pas žmones, rodos, nė sovietinė valdžia dar nėra uždraudusi.
MORKUS. Bet jūs pas švelnytę kartais praleidžiate naktį iki ryto. O vyskupas Valančius, rodos, sako ...
GINKUS (pakildamas nutraukia). Ką vyskupas Valančius sako, aš geriau žinau. O jūs man verčiau atsakykite, kaip jums ne gėda įtarti mane ir tą mergaitę, kurios širdies taurumą jūs neblogiau pažįstate už mane?
MORKUS. Tiesa, kadaise pažinojau. Bet po to, kai jūs mane nukonkuravot ir paglemžėt savo įtakon ...
GINKUS. Tai šmeižtas, Morkau!... Joana nuo jūsų atšalo dėl jūsų pačių ateizmo.
MORKUS. Bet jūs tuo ateizmu Joaną prigąsdinote. Arba, kaip jūs man kadaise pats prisipažinote, ją per-spėjote.
GINKUS. Taip. Mano, kaip kunigo, pareiga buvo ją perspėti. Kaip dora mergaitė, iš mano perspėjimo ji padarė išvadas. Išvadas teisingas ir garbingas, kaip dabar matau ...
MORKUS. Tai ko jūs taip jautriai reaguojate, jeigu Joanai esate abejingas?
GINKUS. Niekam aš nebūnu abejingas. Taip. O dėl Joanos švelnytės, nepaisydamas jūsų gašlių patyčių, noriu pasakyti jums tiesiog į veidą, kad ji mergaitė— šventa. Pavyzdys visoms ir sugėdinimas palaidūnams. Ir šituo atžvilgiu aš nesu abejingas, bet ne jūsų prasme.
MORKUS. Ir mano prasmėj aš nematau nieko blogo. Tik pažangą.
GINKUS (perėjęs per kambarį, ramesnis). O jei norite žinoti, kodėl kartais nueinu pas švelnytės, pasakysiu atvirai: nebeturiu nei kur gyventi, nei kur pa-siltėti. Tik vienas vargas ir kančia.
MORKUS (sėda). Bet jūs, rodos, kambarį turite pas Staknius? (Negeria vyno).
GINKUS. Taip. Kai NKVD paėmė mano butą, mano kleboniją, tie geri žmonės mane priglaudė. Patys susispaudė ir man davė kambarėlį. Bet jų šeimoj vaikai dar maži, kaip pupos. Kai vienas suserga, kitas verkia, o trečias, Staknys, kala batus iki vidurnakčio ir barasi su žmona, už plonų lentų sienos aš pasijuntu, kaip gatvėj. Net pasimelsti nebegaliu. Tada kartais ir nueinu į švelnyčių palėpę. Ir jūs dėl šito vargo dabar mane įžeidžiate.
MORKUS. Aš visai nenorėjau jūsų įžeisti. Aš tik pajuokavau, o jūs net juoko nebesupranta te.
GINKUS. Pavargau ir nebesuprantu. (Jis sėda).
MORKUS. O apie ką jūs kalbatės su Joana, ar galiu paklausti?
GINKUS. Įvairiai. Kada esu labai išvargęs, svarstome religijos ir filosofijos klausimus iš mūsų dienų perspektyvos.
MORKUS. Politikos klausimais, turbūt, taip pat kalbatės? (Iš kairės įeina Vara).

13.
VARA. Morkau, tu, rodos, prašei bandelių. (Padeda lėkštelę su bandutėmis ant stalo).
MORKUS. Dėkui, Vara.
VARA ((pažvelgusi į vyno bonką ir stiklines). O! čia ir vyno besama. Morkau, gal ir mane gali pakviesti?...
MORKUS. Aš tave pakviesiu, Vara. Bet kita proga.
VARA. Man būtų įdomu su tavo svečiu pasikalbėti dabar. Jis, atrodo, daug žino apie dorybes tos mergos, kuri tau labai patinka.
MORKUS. Gauk Bobrovo pavedimą tardyti, tada galėsi kalbėtis, kiek norėsi.
VARA. Dėkui už patarimą, Morkau. Aš pasistengsiu. (Išeina dešinėn).
MORKUS (pakeldamas bandutes ties Ginkum). Gal jūs išalkęs, kunige. Prašom užkąsti.
GINKUS (šaltai). Dėkui.
MORKUS. Jūs be reikalo ant manęs pykstate.
GINKUS. Aš nepykstu. Man tik skaudu ir gėda.
MORKUS. Na, nebepykit. (Paėmęs stiklinę). Geriau išgerkit, tada bus šviesiau. (Jis savo stikline paliečia Ginkaus).
GINKUS (nugėręs gurkšnį vyno). Geras būtų vynas, tik deja ...
MORKUS. Prašom bandutę, užkąskit. (Kai kunigas paima bandutę). Kodėl jūs man nesakėte anksčiau, kunige, kad jūs nepatenkintas, toks vargas, kaip jūs išsireiškėt?
GINKUS. Aš — nepatenkintas? Perdaug kvailas būčiau, draugas tardytojau, jei valgydamas bandutes ir gerdamas vyną, būčiau nepatenkintas.
MORKUS. Bet jūs ką tik skundėtės, kad NKVD atėmė jums butą, kad pas kurpių nė naktį neturit ramybės.
GINKUS. Aš tik konstatavau faktą, draugas tardytojau. Apskritai, aš patenkintas. Aš net dėkingas tėvui ir mokytojui (parodė į portretus), kad jis net kvailus žmones padaro visus laimingus.
MORKUS (griežtai). Kunige!... prašau atsakinėti rimtai.
GINKUS. Man rodos, kad aš rimtai ir atsakinėju.
MORKUS. Jūs tyčiojatės!
GINKUS. Ponas Morkau, kaipgi aš, proletaras, galiu tyčiotis iš proletarų valdžios? Juk ji geriau žino, ko mums reikia. Jei uždaro į kalėjimą, tai vistiek neužmiršta. Duoda cigarečių, kokių laisvėj, turbūt, niekada nerūkiau. Ir vyno atsigaivinti, ir bandelę suvalgyti. (Jis valgo).
MORKUS (nepatenkintas stoja). Sveikinu jus, kunige.
GINKUS. Už ką taip?
MORKUS. Kad jūs taip greitai nors vienu atžvilgiu spėjote persiorientuoti ir mane pralenkėte.
GINKUS. Kodėl? Argi jūs būtumėt kuo nors nepatenkintas?
MORKUS. Taip, nepatenkintas. Nepatenkintas jumis, kad kurstote žmones. Nepatenkintas ir vyriausybe, kad perdaug jėgos vartoja prieš kvailius, lyg nebebūtų ko naudingesnio veikti.
GINKUS (patraukęs pečiais). Nesuprantu. Juk dabar laikraščiai rašo, kad visi patenkinti ir laimingi.
MORKUS (nueidamas). Eikit po velnių su tais laikraščių plepalais! (Patylėjęs atsigręžia). Ar jūs manote, kad man lengva tardyti ir kankinti savus žmones, kada viską vairuoja siaurapročiai rusų nacionalistai? Juk aš kasdien turiu kankintis ir eiti prieš savo sąžinę.
GINKUS. Eiti prieš savo sąžinę, tai labai blogai.
MORKUS. Kaip jūs manytumėt, kunige, ar visas mano niekšybes Dievas galėtų atleisti?
GINKUS (palengva keldamasis). Atleisti?... Betgi jūs į Dievą netikite.
MORKUS (nusigręždamas). Kvaili plepalai, kunige.
GINKUS. Bet jūs man ką tik pats sakėte.
MORKUS (atsigręždamas). Melavau, veidmainiavau, kaip kasdieną.
GINKUS. Ir pas mane slėpdamasis nuo nacių, jūs taip pat buvote netikėlis.
MORKUS. Tiesa, kunige. Mano, kaip staliaus sūnaus, kruvinos pastangos pasiekti ir nugalėti universitetą buvo pakirtusios mano tikėjimą. Studentu būdamas, aš iš tikro maniau, kad Dievo nėra. O dabar, kruvinas enkavedistas ir rusų bernas, aš turiu taip skelbti iš pareigos. Tačiau širdies gilumoj aš jau išgydytas. Aš jau supratau, kad komunizmas — ne tik Dievo priešas, bet ir žmonių.
GINKUS (patraukdamas pečiais). Keista. Bet jei jūsų kalba nuoširdi, jums telieka atgaila ir kalėjimas.
MORKUS. Ne, kunige. Prieš tai aš dar norėčiau pas jus atlikti išpažintį.
GINKUS. Išpažintį? čia dabar?
MORKUS. O ne, kunige. Ne tuojau.
GINKUS. Tiesą pasakius — jei jūsų intencija nuoširdi — dabar būtų geriausia proga.
MORKUS. Aš turiu pasiruošti, kunige. Nuo vaikystės dienų daug ką esu pamiršęs. Tik aš bijau, kad jūs manęs neišduotumėt.
GINKUS. Išdaviku nebuvau ir nebūsiu. Net jeigu norėtumėt iš to sakramento pasityčioti.
MORKUS. Koks jūs įtaringas tamošius! (Tyla). Atvirai kalbant, aš galvoju net truputi toliau negu išpažintis. (Sėsdamas). Sėskite, kunige. (Kai šis atsisėda), žinote, aš nenorėčiau mirti kalėjime nuo šūvio į pakaušį. Savo klaidas ir kaltes aš norėčiau išpirkti, kovodamas prieš barbariškąjį komunizmą drauge su kitais Lietuvos vyrais.
GINKUS. Jūs turit galvoj laisvės kovotojus?
MORKUS. Taip, kunige. Po išpažinties aš — tik į jų geležines eiles.
GINKUS. Deja, tai neįmanoma.
MORKUS. Kodėl? Argi jūs negalit nurodyti nė vieno rvšininko, kuris mane suvestų su partizanais?
GINKUS. Negaliu.
MORKUS (neva susirūpinęs stoja). A! Tai kvaila padėtis! (Atsigręžęs). O jei, atlikęs išpažintį, aš surasčiau progą jus iš kalėjimo paleisti? Ar tada jūs pats negalėtumėt manęs suvesti su tais atkakliaisiais vyrais?
GINKUS. Deja, ne. Neturiu jokio ryšio.
MORKUS. O Joana? Ar ji tokio ryšio neturi?
GINKUS. Nežinau. Bet manau, kad ne.
MORKUS. A, koks jūs netikęs, kunige. Man visai nenorite padėti.
GINKUS. Priešingai. Kaip atgailą, aš jums patariu kalėjimą arba mesti tarnybą. O kitaip patarti bijau tėvo ir mokytojo.
MORKUS. Meskit tas šabloniškas laikraščių frazes! Arba ... verčiau pasakykit, kas jus pakvietė į laidotuves, jei neturite jokio ryšio su partizanais?
GINKUS (palengva stodamas). Kas mane pakvietė?... Niekas.
MORKUS. Tai jūs savo iniciatyva nuėjote į laidotuves?
GINKUS. Ne. Man liepė milicininkas Sakalas. Ir aš
pamaniau, kad tai NKVD įsakymas.
MORKUS. O kas iškasė duobę kapinėse, jūs taip pat
nežinote?
GINKUS. žinau, draugas Morkau. Laisvės kovotojai.
MORKUS. O, tai įdomu! Bet kaip jūs tai sužinojote?
GINKUS. Kai milicininkas nuvedė mane pašventinti duobės, aš pamačiau būrį ginkluotų vyrų ir supratau.
MORKUS (rodydamas). O kas šitas lelijas padėjo į kapa? Ar ne Joana švelnytė?
GINKUS. Nemačiau, draugas Morkau. Man tada visi laidotuvių dalyviai atrodė, kaip vaiduokliai.
MORKUS (vaikščiodamas).   Keista!... Bet jūs švel-nytę gerai pažįstate. Iš gestų ir balso galėjote atspėti.
GINKUS. Jūs čia mane kamantinėj ate visai be reikalo. Laidotuvės Įvyko tamsoj ir absoliučioj tyloj. Ir aš tepažinau tik vieną Sakalą.
MORKUS (neva susigriaužęs). Po velnių! Tai kas gi daryti? Kas man daryti, kunige, šitoj kruvinoj duobėj, kurią aš pats išsikasiau? (Jis sėda ant šoninio stalo).
GINKUS. Aš jums sakiau...
MORKUS. A, jūs sakėte!... Jūs man visiškai nieko rimto nepasakėte. Jūs net visai nenorite suprasti, kokias moralines kančias turiu pakelti. O jei mesčiau šią tarnybą, kaip jūs man patariate, žūtumėt ir jūs ir Joana, abu mano bičiuliai ir geradariai.
GINKUS (atsidusęs). Jei tokia Dievo valia, gal ir žūsim. Nors aš — visai nekaltas.
MORKUS (pakildamas). Dar gražiau! Nekaltas... Bet gi jūs dalyvavote banditų laidotuvėse. Ir svarbiausia, pastebėjęs būrį ginkluotų vyrų prie duobės, jūs nieko nepranešėte milicijai.
GINKUS. Mano pareiga palaidoti, draugas Morkau, o ne įdavinėti.
MORKUS. Jūs, kunige, dar padarėte kitą didelę klaidą, kuri gali jus pražudyti. Jūs nusinešėt į kapus savo kryželį, štai. (Rodo). Ir jį palikote prie duobės.
GINKUS. Mano kryžius yra tikras kryžius. Didelis ir sunkus, o ne toks mažutis.
MORKUS Dėkui Dievui!... Dabar tai aš jums galėsiu padėti, nors jūs man toks nedėkingas.
GINKUS. Jei būčiau tėvas ir mokytojas (rodo į portretus), kaip va, gal ką nors ir sugalvočiau ...
MORKUS (nervingai). Gana!... Aš jau kartą sakiau nevartoti šitų frazių patyčiai. (Vėl susivaldęs ir draugiškai). O kad į galvą ateitų originalesni posakiai ir lakesni sumanymai, išbaikime stiklus. (Paėmęs savo stiklinę, kilstelėja ir geria iki dugno).
GINKUS (nugėręs gurkšnį). Tai jūs manot, kad aš dar galiu būti išgelbėtas?
MORKUS. Na, jei taip atsisakytumėt kunigystės, manau, kad pavyktų. (Spaudžia skambučio mygtuką).
GINKUS (padėdamas stiklinę), šitaip... (Iš dešinės įeina Vara).

14.
VARA. Bobrovo pavedimu prašau man perduoti kalinį. (Paduoda raštą).
MORKUS (perskaitęs). Tai tu šią naktį į savo butą negrįši?
VARA. Ne. Aš nakvosiu čia. (Įeina sargybinis).
MORKUS (žiūrėdamas į raštą). Mm... Kaip tu greitai keiti savo planus.
VARA. Pagal tavo patarimą, Morkau. Ypač kad tavo svečias man atrodo jautresnis ir sąmojingesnis negu tu!
MORKUS. Gerai, Vara. Sėkmės! Tik neapsirik.
GINKUS (eidamas į Morkų). Morkau! Aš tave prašau: daryk su manim, ką nori, bet neatiduok į šitos moters rankas.
MORKUS. Dabar... kalbėkitės su ja pačia.
VARA. Kodėl tu manęs bijai, batiuška? Ar aš kokia
žmogėdra?
GINKUS. Aš šitaip nemanau, bet...
VARA. Pamatysi — mano kameroj bus ir papirosų ir
gero vyno. Keliaukim. (Išsiveda Ginkų kairėm.

15.
MORKUS. Draugas Smirnovai, atvesk man Biknį... tą kapinių seniūną.
SARGYBINIS. Jis nebegyvas, draugas tardytojau, žiurkės papjovė.
MORKUS. Ar pasiutai? Papjovė?!
SARGYBINIS. Taip, žiurkių kameroj. Pats mačiau,
kaip išnešė lavoną. Visa galva ir rankos nugraužtos
iki kaulų. Net šiurpu pažiūrėti.
MORKUS. Kodėl tu man anksčiau nepranešei?
SARGYBINIS. Sargas jau buvo pranešęs draugui Bobrovui.
MORKUS (atidaręs duris į dešinę). Bobrovai, ateik čia porai žodžių.
BOBROVAS (dešinėse duryse). Ką tu norėjai?
MORKUS. Ar tiesa, ką praneša Smirnovas? Jis sako, kad vienutėj žiurkės papjovė kapinių seniūną.
BOBROVAS. Taip, sargas man pranešė. (Sargybinis išeina).
MORKUS. Tai kas dabar daryti, po velnių? Niekšas Sakalas pabėgo pas banditus, o kapinių seniūnas papjautas, šitaip daug kas iškrenta nusikaltėliams susekti.
BOBROVAS. Teks kitus kiečiau suimti, ir jie viską pasakys. Pavyzdžiui, kad ir Joaną švelnytę. Per mikrofoną man atrodė, kad ji turėtų nemažai žinoti. Jei ji dar kartą pasirodys tokia atkakli, tu paklausyk Kamniovo ir pasiųsk ją į tą pačią žiurkių kamerą.
MORKUS. Velnias tu, Bobrovai Ją ten papjaus.
BOBROVAS   (nusijuokęs).   O,   nebijok,   nepapjaus. Žiurkės gerklę perkanda tik tiems, kurie užmiega. Ir Biknis tikriausiai nuovargio nebeišlaikė ir užsnūdo.
MORKUS. Jeigu švelnytė taip pat neišlaikys?
BOBROVAS. Jauna ir energinga, ji apsigins. O po to ji tau bus tokia švelni, kaip šilkas.
MORKUS, šitoj byloj ji man labai reikalinga. O kai bus perkąsta gerklė ...
BOBROVAS. Reikalas nemalonus. Bet kada išbadėjusios žiurkės puola, svarbu bent vieną sugauti ir trenkti į sieną. Tada kitos žiurkės puola prie tos apsvaigintosios ir ją suėda. Alkanos jos pjauna ir silpnes-niąsias.
MORKUS. Tai tavo patarimas — pasiųsti Joaną į žiurkių kamerą?
BOBROVAS. Jeigu ji prisipažins, tada nebus prasmės. Bet jei užsispirs, pamėgink. (Išeina dešinėn). Uždanga
(b.d.)

V. K. Jonynas   Kompozicija
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai