Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRISIKĖLIMO VILTIES ŽENKLE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. DR. V. BALČIŪNAS   

Didelės įtakos mums turi ne dabartinė mūsų išgyvenama tikrovė, bet mūsų tikimas ateities pasaulis. Nors iš pirmo pažvelgimo atrodo kitaip, bet iš tikrųjų mus veikia galingiau tai, ką mes tikime Įvyksiant, negu tai, kas dabar su mumis vyksta. Galutinai mūsų dabarties būseną ir veikseną vienaip ar kitaip apsprendžia ne maloni ar nemaloni, džiugi ar skaudi šiuo metu mūsų išgyvenama tikrovė, bet vienoks ar kitoks mūsų ateities pagavimas ir išgyvenimas, kurs priklauso tikėjimo susijusio su viltimi plačiausia šių žodžių prasme sričiai.

Ten, kur tikėjimas liečia mūsų pačių ateitį, visada jis yra susijęs su viltimi ar neviltimi. Tikimoji mūsų ateitis yra arba džiugi, maloni, mums laimę žadanti ir teikianti vilties arba skaudi, nemaloni, grasinanti mums nelaime ir stumianti į neviltį. Gyvenimo patirtis neginčijamai rodo, kad su viltimi susijęs tikėjimas geba pažadinti gyvybingąsias mūsų jėgas ir įgalina mus pakelti ir skaudžiausią dabartį, kai tuo tarpu neviltis pakerta ir paskutiniąsias mūsų turimas jėgas ir padaro ne kartą visai nepajėgius sutikti didesnius ar mažesnius gyvenimo smūgius. Jeigu žmogus, nelaimių ir vargo prislėgtas, dar vis įstengia nešti savo gyvenimo kryžių, tai tik dėl to, kad anksčiau ar vėliau, šiame gyvenime ar po mirties, jis tikisi sulaukti šviesesnių dienų, kad jį gaivina vienokia ar kitokia viltis.

Tai viltis, padiktuota gaivalingo, nenuslopinamo žmogiškosios prigimties šauksmo. Tai žmogaus prigimties gelmių balsas. Sąmoningai ar nesąmoningai kiekvienas šios žemės mirtingasis gyvena ateities viltimi. Nesvarbu, ar jis tikintis ar netikintis religine prasme, ar pripažįsta Dievą, amžinybę, ar ją neigia. Tarp tikinčiojo ir netikinčiojo yra tik tas skirtumas, kad tikintysis gali dar būti pilnas šviesios amžinybės vilties ir su ja pakilti virš visų žemėje galimų jį ištinkančių ir jo laukiančių dvasios ir kūno kančių, kai tuo tarpu netikinčiajam, žuvus visoms žemiškojo gyvenimo viltims, pats gyvenimas nebetenka prasmės ir belieka tik palūžusioj o vegetavimas arba savižudžio mirtis. Ir vieno ir antro gyvenime viltis yra būtinybė.

Šis tikėjimu besiremiančios ir iš jo plaukiančios vilties būtinumas yra akivaizdus ir Kristaus įsteigtosios Bažnyčios gyvenime ir mokyme. Krikščioniškojo gyvenimo pagrindą sudaro trys dieviškosios dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Tiesa, kad esmingiausia jų yra meilė. "Dabar, — kaip sako šv. Povilas, — pasilieka trys dalykai, tikėjimas, viltis ir meilė; tačiau didžiausias tarp jų yra meilė" (1 Kor., 13, 13). Ji, ir tik ji, liks ir amžinybėje: "Meilė niekados nepaliauja, nors pranašystės paliaus buvusios, nors kalbų nebebus, nors žinojimas nieku pavirs" (I Kor., 13, 8). Tikėjimas amžinybėje bus virtęs žinojimu, viltis — gyvenamąja tikrove, o meilė, pasilikdama visados, įgalins mus gyventi Dievui. Tačiau nors savo atbaigtame tobulume meilė nebebus reikalinga su viltimi susijusio tikėjimo, čia žemėje be tikėjimo ir vilties ji negalima. Bažnyčia kartkartėmis yra pasmerkusi kaip eretikišką mokymą, kad jau šioje žemėje galima pasiekti tokios tobulos meilės, kuri išskirtų bet kokią, net amžinojo gyvenimo, viltį. Vadinamoji kvietistų "grynoji meilė" yra priešinga katalikiškajam tikėjimui, kaip kad ji yra priešinga prigimčiai. Pasiekęs galimo Dievo meilės tobulumo žemėje, žmogus praktiškai paprastai, tiesa, nesivaduoja atlyginimo mintimi, viltis paprastai nėra betarpinis veiksmų motyvas, tačiau visame savo buvime ir veikime jis yra tikras, kad Dievas bus jo amžinoji dalis. Atimk iš jo šią viltį, ir meilė pasidarys negalima.

Velykų šventė su savo Kristaus Prisikėlimo paslaptimi yra dieviškas atsakymas į šį psichologinį ir teologinį vilties būtinumą krikščionies gyvenime. Savo giliausia esme Velykos yra viltimi užliejančio tikėjimo šventė.
Nupuolusios žmonijos kelyje į Dievą, jos išganymo istorijoje kaip neturįs sau lygaus, tiesiog lemtinga visam krikščioniškajam tikėjimui reikšme, iškyla Kristaus Prisikėlimo iš mirties faktas. Jis buvo iš anksto paties Kristaus pranašautas, todėl su juo neatskiriamai yra susijęs Kristaus mokslo dieviškumo įrodymas. "Jei Kristus neprisikėlė,—teigia šv. Povilas,—tai mūsų skelbimas yra tuščias, tuščias ir jūsų tikėjimas" (I Kor., 15, 14). Prisikėlimas iš mirties yra lyg antspaudas, kurs kiekvienam žemiškojo gyvenimo metu ištartam Kristaus žodžiui priduoda dieviškumo žymę. Juo galutinai remiasi ir Jo įsteigtosios Bažnyčios neklaidingumas. Kristaus Prisikėlimas yra taip pat ir mūsų būsimojo prisikėlimo laidas.

Taip tat pro Kristaus Prisikėlimą skelbiančių Velykų varpų garsą tikintieji išgirsta žavingus amžinosios garbės triumfan žengiančio Išganytojo žodžius: "Pasaulyje jūs patirsite priespaudos, bet pasitikėkite, aš nugalėjau pasaulį" (Jo., 16, 33). Ir jų, skurdžių žemės keleivių širdis užlieja džiaugsminga galutinės pergalės viltis. Prisikėlusiame Kristuje kiekvienas tikintysis, Jo Mistinio Kūno narys, pamato ir savo prisikėlimą. Juk "iš tikrųjų Kristus yra prisikėlęs iš numirusiųjų kaip užmigusiųjų pirmonė" (1 Kor., 15, 20). Ir taip prisikėlęs iš numirusiųjų Kristus sušvinta tikinčiojo akyse lyg anas pergalę laimėjęs karvedys, kurs žygiuoja pirmas pro nenusakoma laime tviskančios amžinosios karalijos vartus ir vedasi paskui save milijonus iš visų laikų, visų rasių ir visų tautų. Tame laimingųjų būryje jis mato ir save. Visu aiškumu iškyla dabar prieš jo akis su savo pasakišku žavesiu šv. Jono Apreiškime piešta naujoji dangiškoji Jeruzalė, kaip būsimoji jo nesibaigiančio gyvenimo tikrovė. Ir visai savaimingai iš jo širdies, kartu su milijonais išvaduotųjų, išsiveržia džiaugsmingas Aleliuja. Tai vilties apimtos širdies džiaugsmas. Ir kuo ši viltis yra tikresnė, tuo didesnis yra Velykų džiaugsmas, iškeliąs virš skurdaus, pilko, kartais tikrai pasibaisėtinai vargingo, kasdieninio gyvenimo.

Visi žymesnieji Kristaus gyvenimo momentai Katalikų Bažnyčioje yra atžymėti viena kuria švente. Kristaus Prisikėlimas iš numirusiųjų, be pagrindinės jam skirtos dienos — Velykų šventės — dar yra minimas net penkiasdešimt du kartus metuose. Pasilikęs Naujajame Įstatyme, kaip ir Senajame, kiekvienos septintos dienos šventimas iš subatos buvo nukeltas į pirmąją žydų savaitės dieną, mūsiškąjį sekmadienį, dėl to, kad šią dieną kėlėsi iš numirusiųjų Kristus. Einant Bažnyčios mintimi, kiekvienas sekmadienis, Viešpaties diena, yra lyg mažos Velykos.   Tai rodo, kokios neeilinės svarbos priskiria Bažnyčia Kristaus Prisikėlimui ir kokios didelės reikšmės, pagal jos mintį, turi krikščionių gyvenimui viltis, plaukianti iš tikėjimo Kristaus Prisikėlimu.

Kristaus kančios metu, atėjus tamsybių valandai, apaštalai palūžo dėl to, kad netikėjo aiškiai jiems pranašautu būsimuoju jų Mokytojo iš numirusiųjų prisikėlimu. Juos pribloškė Kristaus išorinis bejėgiškumas pažeminančioje kančioje, pro kurią jie nebeįstengė beįžiūrėti Jo dieviškumo, ir jiems atrodė, kad visa, ko jie laukė ir kuo tikėjosi, yra žuvę. Tik savo akimis pamatę spindintį prisikėlimo garbėje Kristų, jie atgavo prarastą viltį ir, sutvirtinti Sekminių Dvasios, įgavo naujos nežemiškos jėgos pakelti visoms kančioms iki savo gyvybių paaukojimo už savo įsitikinimus.

Šiandien, kai visą pasaulį gaubia tamsybių valanda ir kai Mistinis Kristaus Kūnas, Jo Bažnyčia, "daugybėje vietų kenčia, plūsta kraujais ir yra visaip varginama" (Pijaus XII Pasiauk. Nek. Marijos Širdžiai malda), labiau negu bet kada reikia šio gyvo, pilno vilties tikėjimo galutinę pergalę užtikrinančiu Kristaus Prisikėlimu. Šio tikėjimo reikia ypač mūsų kankinamai tautai, kurios vaikai ilgesingai laukia vieni išlaisvinimo, kiti laisvon Tėvynėn grįžimo valandos. Velykų šventė mūsų dienomis tat įgauna ypatingos prasmės.

Kaip Kristus savo kančios išvakarėse apie būsimą prisikėlimą, taip Jo Vietininkas, siaubingų šio meto įvykių pradžioje prabilo į tikinčiuosius ir visą pasaulį, ragindamas pasitikėti Dievo Apvaizda ir pranašaudamas tikrai ateisiantį išsivadavimą. "Nors ir kažkaip skaudinanti atrodytų dieviškojo Chirurgo ranka,— kalbėjo jis per radiją 1941 m. birželio mėn. 29 d., — kai aštriu peiliu ji skrodžia gyvą kūną, visuomet tačiau ją pastūmėja ir lydi veikli meilė, ir ne kas kita, kaip tik atskirų individų bei tautų gerovė verčia ją imtis tokių skaudžių priemonių. Pasitikėti Dievu pagaliau reiškia tikėti, kad šis laukinio žiaurumo bandymas bei blogio siautėjimas tęsis tik tam tikrą ribotą laiką ir ne ilgiau, ir kad ateis Dievo valanda, valanda gailestingumo, valanda džiūgavimo, valanda naujo išsilaisvinimo, linksmybės ir džiaugsmo (Ps. 96), valanda, kurioje visagalinti dangiškojo Tėvo ranka, momentui leidusi šėlti virš vargšės žmonijos uraganui, nepastebimai jį vėl sulaikys ir išblaškys ir, žmogaus protui nesuvokiamu ir širdžiai nenujaučiamu būdu, bus grąžinta tautoms teisingumas, ramybė ir taika".

Kas tiki Dievą ir Jo Apvaizdą, tas niekuomet nebuvo taip tikras šviesia mūsų tautos ateitimi, kaip šiandien. Ji kelsis! Ji tikrai kelsis atsinaujinusi, graži, skaisti, visa nušvitus, kaip kėlės Jis, jos Viešpats, po kančios! Ji kelsis ne tik amžinybei savo kankinių bei tikėjimo išpažinėjų būriuose: jų dėka ji kelsis dar šioj žemėj ir gal anksčiau, negu mes galime tikėtis.

V. K. JONYNAS - NUO KRYŽIAUS NUĖMIMAS (medžio raižinys)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai