Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIDŽIAUSIOJI ANGLŲ BELETRISTĖ JANE AUSTEN PDF Spausdinti El. paštas
Parašė S. Prapuolenytė   
Jane Austen yra viena iš populiariausių moterų rašytojų anglų literatūroje. Jos populiarumas nėra pigus: savo srityje ji yra pirmos eiles kūrėja — menininke. Ji yra davusi anglų literatūrai puikiai išbaigtą šeimos gyvenimo romaną. Daugelis literatūros istorikų ir kritikų ją šiandien kelia augščiau už Walter Scottą, net už Dickensą ir pastato pačiame anglų beletristikos priešakyje, pirmutinėse literatūros eilėse. Toks žymus šių dienų rašytojas kaip Somerset Maugham, prieš kiek laiko sudarydamas dešimties stambiausių pasaulio beletristų rinkinį, į jų tarpą įtraukė ir Jane Austen su jos veikalu "Pride and Prejudice".

Tad bent trumpai meskime žvilgsnį j šią didelę kūrėją, mums taip mažai begirdėtą.
Jane Austin gimė 1775 m. JI buvo jauniausia duktė protestantų pastoriaus šeimoje ir buvo rūpestingai išauklėta, pagal to laiko vidurinės klasės tradicijas. Visą savo gyvenimą ji praleido ramioje pietų Anglijos provincijoje Hampshire. Ramus ir nenuotykingas buvo jos gyvenimas — kasdieninės pareigos, daugiausia namų priežiūra ir šeimininkavimas. Rašinėti Jane Austen pradėjo labai anksti. Tuo metu moterys rašytojos nebuvo gausios. Pirmuosius tris romanus ji parašė, dar neturėdama 25 metų, bet spaudoje jie pasirodė tik po 1810 metų: tai "Sense and Sensibility", "Pride and Prejudice", "Mansfield Park". Paskutiniai jos romanai išėjo po jos mirties. Mirė ji 1817 metais.

Jane Austen pirmatakais šeimyninio romano srityje buvo Samuel Richardsonas ir Frances Burney. Ri-chardsonas rašė puritonų šeimyninių tradicijų įtakoje. Jo romanai "Pamela" ir "Clarissa" turėjo didesnės įtakos to meto sentimentalizmo srovei literatūroje. Jo aplinkuma buvo panaši į tą aplinkumą, kurioj vėliau išaugo Dickensas. Frances Burney yra susijusi su pirmąja sentimentalizmo banga Anglijoje. Ji greitai pagarsėjo savo romanu "Evelina", kuriame aprašytas jaunos mergaitės įėjimas į to laiko "madnią draugiją".

Netenka abejoti, kad Jane Austen buvo gerai pažįstami tiek šie du, tiek ir kiti ano laiko rašytojai. Jų temose, siužetų ir personažų traktavime galima užtikti panašumų, bet, apdovanota didesniu estetiniu jautrumu, ji toli pralenkė savo amžininkus. Ji sugebėjo giliau įžvelgti į savo personažų psichologiją, negu Richardso-nas, ir geriau pajusti meninę romano visumą, negu Frances Burney. Tokiu būdu jinai pašalino iš savo romanų visas nereikalingas smulkmenas, palikdama tik tai, kas yra būtiniausia teisingam jos piešiamo paveikslo vaizdui. Jos veikėjai tarpusavio santykiuose yra realūs, gyvi, lengvai įsivaizduojami. Jos sugebėjimas skaityti jų paslėptas mintis yra nuostabus. Jie ir skaitytojui tampa permatomi ir nepaprastai žmogiški. Tarp romantikų ji yra realistė. Į savo personažus jinai žiūri kritiškomis, bet atlaidžiomis akimis, pateikdama juos tokius, kokius savo aplinkumoje daugiausia sutikdavo, su visomis jų ydomis ir gerosiomis pusėmis. Savimeilę, egoizmą, tuštumą ji piešia su tolerancija, kuri galima būtų palaikyti naivumu, jeigu jos vaizduose būtų mažiau subtilios ironijos ir gilaus įžvalgumo.

Josios pasaulis — šeima, namai. Jos romanų problemos — šeimos narių santykiavimo problemos, kaimynystės, draugystes, suėjimai, piršlybos. Pastaroji tema raudonu siūlu eina per visus jos romanus. Jane Austen nėra joks socialinis reformatorius. Ji priima tą aplinkumą, kuriai ji priklauso, ir perkošusi ją per savo vaizduotės prizmę, perduoda skaitytojui teisti ar teisinti. Jos pasaulis, sakytume, siaurokas, nes ji apsiriboja tiktai vienos dalies bendruomenės gyvenimo pavaizdavimu. Ta bendruomenė nėra nepanaši į mūsų bajoriją, jeigu iš jos gyvenimo būtų galima išskirti tautines bei politines problemas, kurių Jane Austen romanuose veltui jieškotume. Jos "specialybė", jeigu taip galima būtų išsitarti, yra tos "mažosios širdžių dramos", kurios visais laikais jaunų žmonių gyvenimuose vaidino ir vaidins tokią svarbią, dažnai lemiamą rolę. Dekoracijos keičiasi, scena keičiasi, vaidintojai keičiasi, jų kalbėjimo stilius kitoks, tačiau jų kalbos sukasi daugiau ar mažiau apie tas pačias temas.

Paimkime, pavyzdžiui, Jane Austen ankstybiausią ir meniniu atžvilgiu geriausią romaną — "Pride and Pre-judice". Ponai Benet turi kelias dukteris, kurių išleidimas už turtingų vyrų yra ponios Benet "karštligė". Motinos užgaida gyventi "pagal stilių" atsieina daugiau negu leidžia šeimos ištekliai. Mergaičių kraitis — jų gražumas. Gerai žinodama šito turto laikinumą, motina be jokio apsimetimo, visomis jėgomis ir visais būdais organizuoja savo dukterų vedybines galimybes. Kiekvienas toj apylinkėj pasirodąs "tinkamas" kavalierius visų motinų aptariamas, svarstomas ir traukiamas kas į savo pusę. Benet, ramaus ir taikaus būdo žmogus, dėl šventos ramybės nusileidžia savo liežuvingai žmonai, nerodydamas viešo pasipriešinimo jos planams. Panašiai elgiasi vyriausia duktė Elzbieta, gabi ir inteligentinga. Jos, kaip vyriausios, pareiga lyginti ir švelninti tiek šeimoj besireiškinčią nedarną, tiek motinos netaktiškumą tarp svetimų. Jaunesnioji sesuo, Jane, labai prisirišusi prie Elzbietos. Abi seserys dalinasi asmeniniais ir šeimyniniais rūpesčiais bei džiaugsmais.

Horizonte pasirodo turtingas, išdidus D'arcy. Ponios Benet "karštligė" kyla iki augščiausio laipsnio. Kam teks D'arcy? Sujuda visos apylinkės motinos, o jaunos merginos gražiau puošiasi ir su užsidegimu kalba apie būsimas pramogas, kuriose D'arcy, žinoma, turės dalyvauti. Jis pasirodo esąs pilnas puikybės ir per pirmąjį balių apvilia visas be išimties. Jį visos smarkiai kritikuoja, neišskiriant nė Elzbietos, kurios charakterį ir talentus D'arcy turi progos pastebėti ir įsidėmėti. Niekas nežino jo širdies linkimo. Benet šeima negali būti priimtina aristokratui jau vien dėl ponios Benet vulgarumo. Apylinkėje yra viena kita tituluota šeima, kurios viltys linksta ton pačion pusėn. Padėtį pablogina Elzbietos jauniausia sesuo, pabėgdama iš namų su jaunu karininku. Viešas skandalas gali galutinai suardyti ir šiaipjau netvirtus Benet šeimos socialinius pamatus. Visa tai gula daugiausia ant Elzbietos pečių, o prie to dar prisideda nelaiminga linkme pasukęs jos mielos sesers Janes romansas. Tačiau šis, kaip ir visi kiti, airi laimingą pabaigą.

Tema labai paprasta. Paprastas ir jos traktavimas. Betgi kiek įvairumo personažuose! Kiek sąmojaus, kiek subtilumo situacijose, kiek sveiko humoro ir ironijos prisunkta kiekviename puslapyje!

Jane Austen - moterys yra ryškesnės ir geriau pavaizduotos, negu vyrai. Elzbieta — autorės favoritė. Joje galima pastebėti pačios autorės bruožų. Jaunos mergaitės psichologija, jos išgyvenimai Jane Austen buvo itin suprantami: iš po jos plunksnos yra išėjusi visa galerija šių jaunų, traškių, trapių, elegantiškų, jausmingų būtybių. Nežiūrint to, jos yra nepaprastai gyvenimiškos ir dabar, po pusantro šimto metų. Kai kurios jų turi lygiai tiek kieto sveiko proto, gudrumo ir orientacijos, kiek jų tegali parodyti pozityvi moderniška moteris. Kai kurios jų spinduliuoja gera valia visiems aplink save, kitos gi, priešingai, turi susirinkę visas moterų silpnybes, žinomas nuo pat pasaulio pradžios.

Netenka stebėtis, kad dėl savo kūrybos ypatybių Jane Austen yra ypatingai mėgiama jaunimo. Jane Austen veikalai įrašyti į mokyklų ir universitetų programas. Suaugusieji mėgsta Jane Austen dėl jos romanų realumo, legvumo ir meninio lygio; jeigu taip galima išsitarti — dėl jų tobulumo.

Augusi Prancūzų Revoliucijos laiku, ši jautri asmenybė negalėjo būti indiferentiška ir pasaulinio masto problemoms. Betgi jinai žinojo, kad tos problemos yra ne jos plunksnai. Ji nesiėmė to, ko negalėjo daryti. Ką ji darė — darė labai gerai. Jinai perdavė tai, ką pati žinojo, kad skaitytojai patys atsirinktų tai, kas josios laikais buvo geriausia.

Mūsų laikais šeimyninį romaną yra nustelbęs politinis ir socialinis romanas. Jame mes dažnai pasigendame šeimyninio intymumo, geros fabulos, įdomios intrygos, pririšančius mūsų dėmėsį.
Ir šiais didžių sukrėtimų laikais mūsų protas kartais reikalauja poilsio, mūsų širdys — pažįstamo jaukumo. Vis dažniau pasigirsta balsų, kad šeimos gyvenimo romanas, tarpusavio žmonių santykiavimo romanas, turėtų būti gaivinamas ir pabrėžiamas.    S.   Prapuolenytė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai