Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ VISUOMENINĖS VEIKLOS KASDIENYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Alaušius   

Nėra nieko reliatyvesnio, kaip va-dinamasai optimizmas ar pesimizmas, vertinant kasdieninį pyvenimą. Jei nurodysi vienokius ar kitokius mūsų gyvenimo šešėlius, tuojau pat būsi apkaltintas pesimizmu. Bus tau atsakyta: aimanos nieko nepataisys, reikia darbo ir aukos, o ne kritikos ir dejonių. Ir negalima bus nesutikti, jog tai tokia tiesa, prie kurios netenka nieko bepridėti. Antra vertus, kas tenorėtų sąmoningai matyti tik "šviesiuosius aspektus", lygiai galėtų būti apkaltintas optimizmu. Reikia blaiviai vertinti tikrovę — turėti ją visą prieš akis, ir "šviesiuose" ir "tamsiuose" aspektuose. O kadangi paprastai gyvenimas yra "pilkas", tai lygiu pagrindu jis duoda teisės visokiam vertinimui: ir "šviesiam", ir "tamsiam". Visada ras optimistas kuo sielotis ir rūpintis. Ir abu bus lygiai teisūs ir lygiai neteisūs. Teisus bus optimistas džiaugdamasis tuo, kas pasiekta, ir drauge neteisus pasitenkindamas tuo, kas laimėta. Tei sus bus pesimistas rūpindamasis, jog nepasiekiame to, ką privalome pasiekti, ir drauge neteisus neįvertindamas visų tų pastangų, kuriomis vis dėlto šis tas pasiekta bei laimėta. Pirštųsi išvada: užuot jieškojus, kuris geresnis, greičiau tenka skirti tarp vienokio ir kitokio optimizmo ar pesimizmo. Menka dorybė tėra toks optimizmas, kuris telaukia pagyrų sau patiems, kaip menka dorybė tėra toks pesimizmas, kuris tejieško kaltės kituose. Bet didelė dorybė yra tasai optimizmas, kuris ir pačioje neviltiš-kiausioje padėtiyje išsaugo tikėjimą idealu ir kuris neleidžia nusvirti rankoms ir tada, kai "realizmas" nebemato išeities. Tačiau tokia pat didelė dorybė yra ir tasai pesimizmas, kuris nesileidžia patenkinamas jokiais faktiniais laimėjimais, nes žino, jog toks pasitenkinimas būtų lygus pralaimėjimui.

Ir nors kaip paradoksiškai atrodytų, drįsčiau teigti: tasai optimizmas ir tasai pesimizmas, kuriuos pavadinau dorybėmis, savo giliausiame pagrinde yra vienas ir tas pats nusistatymas, būtent nesustingti dabartyje, kreiptis į ateitį. Radikaliai išsiskiria ir vienas prieš kitą atsistoja tik tasai optimizmas ir tasai pesimizmas, kurie sustoja ties dabartimi, nesiveržda-mi į ateitį. Bet, kaip anksčiau pastebėjome, jiedu abudu yra menkos dorybės — ir pagyrų laukiąs savimi pasitenkinimas ir malkontentiškas niurnėjimas prieš kitus.

Gana šios dialektinės analizės, kuria norėjome išskirti ne optimizmą ir pesimizmą, o greičiau ateitin nusikreipusį optimizmą ir pesimizmą nuo dabartyje užsidariusio optimizmo ir žaidžiama šių žodžių įvairiomis prasmėmis, pagal reikalą naudojantis ta, kuri patogiausia atrodo. Sakysime, tik labai retai drįstama korespondencijose iš vietų duoti teisingą vaizdą: koks gi teisingas vaizdas, jei skaitysime, jog X mieste įvyko bendruomenės susirinkimas tokia ir tokia programa, bet būsime nutylėti, jog iš 400 ar 500 narių tedalyvavo 40 ar 30 ? Bus sakoma: negalima pesimizmo skleisti. Bet kaip tik reikia jį skleisti, kad ateinantį kartą tos vietos lietuviai nebesiteisintų "bus pilna ir be manęs". Dėkui, Dievui, dar nesame tiek suabejingėję, kad turėtume save taikyti tokiu ligoniu, kuriam tiesa nebesakytina į akis. Tiesos nutylėjimas neturi nieko bendro su tikru optimizmu, kaip tiesos sakymas neturi nieko bendro su liguistu pesimizmu. Tiesus padėties ėmimas neskirs mūsų į "optimistus" ir "pesimistus", o tik sies į vieną bendruomenę, gyvenančią tuo pačiu pagrindiniu rūpesčiu.

Kokioje padėtyje stovime? Be abejo, nutautėjimo grėsmė meta savo šešėlį ant mūsų. Bet šiuo metu dar nebūtų galima sakyti, kad jis giliau mus paliečia. Jei tenka kalbėti apie nutautėjimo grėsmę, tai greičiau dėl to, kad būtume budrūs tai pagundai, kuri nejučiomis smelksis į mūsų širdis su kiekvienais metais. Tačiau lygiai reikia pripažinti, kad mūsų visuomeninis gyvenimas kelia rūpesčio. Visų pirma turime mintyje Bendruomenę. Tiesiai paradoksiška: nors visi naujesnieji ateiviai entuziastiškai ją sutinkame, tačiau elgiamės taip, lyg būtume jai abejingi. Jau kiek laiko prabėgo, o vis dar mažai išjudėję iš vietos. Yra, be abejo, kaltės tame nelemtame fakte, kad šiame karste bendruomenės organizacinė iniciatyva pateko į partijų klampynę. Bet didžiausia kaltė slypi mumyse pačiuose, tucse, kurie iš penkių šimtų į bendruomenės susirinkimą ateiname trys ar keturios dešimtys.

Kas daryti? Nieko daugiau nebeišmanome, padarėme visa, ką galėjome, atsakė man bendruomenės organizacinės vadovybės vienas veikėjų. Paskelbėme susirinkimą iš anksto visuose laikraščiuose ir vietos radio pusvalandžiuose. Klebonas mielai sutiko apskelbti ir bažnyčioje. Pagaliau visi, kurių adresai buvo žinomi, gavo asmeninius kvietimus. Ko daugiau bereikėjo? Turėčiau atsakyti: sutinku, normaliomis aplinkybėmis to vico pakanka. Bet visas priemones lemia sėkmė: jei pasirodo jos pakankamos, galima pasitenkinti, jei pasirodo jos nepakankamos, reikia noromis nenoromis jieškcti dar kitų, net jeigu jos ir "ekstravagantiškos" atrodytų. Atėjo man mintin dar viena priemonė: pasitaikinti mokyklinį jaunimą, kad jis asmeniškai aplankytų visus kviesdamas ir primindamas, jog tik kiekvieno dalyvavimas įgalins visų bendruomeninį susiorganizavimą. Tikiu šios priemonės efektyvumu, bent tol, kol nesu kitaip gyvenimo įrodytas. Nėra gi žmonės principiškai abejingi reikalui, o tik "šiaip su neprisiruošia", kiekvienas manydamas, jog apsieis ir be jo. Raštinį kvietimą galima ne per sunkiai šalin nudėti, ir svarbiausia: su raštu lengva diskutuoti — jis priima visus pasiteisinimus, pats nieko neprabildamas. Jei tačiau būtume asmeniškai aplankyti gyvų kvieslių, reikėtų rambios sąžinės nesusi-gėsti bent prieš tuos, dėl kurių ateities sielojamės, patys būdami tikri, kad ir norėdami nepajėgsime nutautėti.

Tebijočiau priekaišto, kad siūlau mūsų jaunimą paversti tokia "priemone". Būtų atskiras ir be galo didelis klausimas apskritai mūsų jaunimo problema. Čia tenorėčiau pasakyti, kad dalyvavimą visuomeninėje veikloje nelaikyčiau "priemone", jei ir koks kuklus ar "juodas" būtų šis talkininkavimas. Greičiau manyčiau, kad toks talkininkavimas būtų ir paties jaunimo tautinio auklėjimo kelias. Brangiausios lieka tos idėjos, dėl kurių jaunomis dienomis buvo kovota. Mūsų jaunimui čia tiesioginės kovos dėl lietuvybės neteks patirti, nes nebus jokios išorinės prievartos. Visus čia gresia ne išorinė prievarta, o vidinis išblėsimas.

Įsijungdamas į kovą su šiuo vidiniu priešu, jaunimas savaime kovotų su šia grėsme ir savyse pačiuose. Tik, žinoma, būtų svarbu, kad ši talka mūsų jaunimui būtų ne mechaniškai užmesta, o gyvai įsąmoninta. Tada savaime atkristų ir "priemenės" priekaištas: niekas nepaverčia žmogaus priemone, kam jis ryžtasi sąmoningai. Jei būtų kreiptasi į skautus, nemanau, kad jie tokios talkos atsisakytų. Būdamas pašaliniu, manyčiau, kad tremtyje tokia talka galėtų būti beveik tiesiai jglausta į skautinę veiklą kaip vienas jos tautinių uždavinių.

Tokios talkos gali prisireikti ne tik Bendruomenei, bet ir BALFui. Beveik gėda, jei teisingai įskaičiau kažkur, jog vienam lietuviui Vokietijoje metams BALFo pašalpos tetenka keturi ar penki doleriai. Reikia kas nors daryti. Ir čia, man atrodo, per pigiai pasitikima tik spaudine propaganda ir nesiimama pasiekti jų pačių namuose. Tiesa, galima prileisti, kad visų būtų pareiga patiems, nieko nelaukiant, rečiau ar dažniau pasiųsti auką BALFui (vargan patekusiųjų šelpimas didesnis dalykas, negu partinių rietenų išlaikymas). Bet kas iš tos prielaidos, jei ji sudūžta ne į kokius principus, o į paprastą faktą: per kelius metus neprisiruoš paštan tas pats žmogus, kuris per vienus metus kelis kartus paaukotų bent dolerį kitą, jei būtų aukų rinkėjo ateinama į namus. Galima tokia žmogaus psichologija piktintis, bet tenka su ja skaitytis, nes piktinimasis nieko nepadės. Nežinau BALFo metodų kituose miestuose, bet žinau, jog niekada joks BALFo aukų rinkėjas niekada nesibeldė į mano duris.

Tame pačiame sąryšyje ateina ir kita mintis: ar nebūtų galima iš viso bet kokį aukų rinkimą suorganizuoti taip, kad jos būtų renkamos namuose, o ne susirinkimuose? Žinoma, viena sunkenybė: ar visur ir visada būtų galima rasti žmonių, galinčių skirti laiko tokiam aukų rinkimui? Bet nėra normali ir dabartinė padėtis, kai daugeliu atvejų susirinkimai šaukiami tik aukų rinkimui. Gali nebūti gaila poros dolerių, bet iš tiesų gali būti gaila laiko ir nervų klausytis pora valandų graudenimo, jog reikia aukoti. Tai tokia tema, kuri ir geriausią oratorių neišvengiamai paverčia nuobodybe. Kam reikalas aiškus, supras jį ir iš sakinio. O kas sušykš-tėjęs, to neįtikins ir poros valandų oracija. Jeigu ir nebūtų įmanoma iš viso atsisakyti aukų rinkimo susirinkimuose, tai kiekvienu atveju jis turi būti paliktas atskiru programos punktu, o ne paverstas pačia susirinkimo ašimi.

Gi kalbant apie specialiai tokius susirinkimus, į kuriuos laukiami visi vietos lietuviai (tai tiek bendruomeniniai susirinkimai, tiek bendrosios iškilmės), tenka primygtinai mūsų veikėjams dar viena pasakyti: nieko nekviesti be tikro reikalo ir nieko nedaryti be rimtos programos. Sakysime, bendruomeninių susirinkimų gali pakakti gal ir vieno per metus. Bet kada jis šaukiamas, kiekvienas galįs turi jame dalyvauti. Ir lygiai aišku: nereikia klausytojų laikyti kopūstų galvomis, nors tai bene ir kalama į mintį retorikos vadovėliuose. Nėra nieko nepakenčiamesnio, kaip klausytis to, ką visi lygiai žinome. O visgi tokių prakalbų visuose bendriniuose mūsų susirinkimuose ir net iškilminguose minėjimuose yra net su kaupu. Užtat ir netenka stebėtis, kad reikia iš tiesų labai didelio pareigos jausmo į juos eiti. O išeitis labai paprasta: užuot valandinių retorinių skėričiojimųsi, pakanka duoti meninę programą. Bus dvejaip laimėta: Ir žmonės mielai lankysis, ir tautinio atsigaivinimo jie ras. Tame pačiame mieste, kur į bendruomenės susirinkimus tesilanko iš penkių šimtų trys ar keturios dešimtys, salės yra pilnos, kai suruošiamas teatro spektaklis ar kuri kita kultūrnė pramoga. Jeigu šioje meninėje programoje kartais ir labai mažai būtų tiesioginės patrioti-kos, ji savaime žmones tautiškai gaivins pačia mūsų kūrybinio žodžio jėga.

Tai vis kasdieniniai ir labai kasdieniniai klausimai. Bet gyvenant kasdienybėje jie verti vis iš naujo kelti, nes vis iš naujo grimstame į rutiną. Jei, sakysime, būtų buvę turėta mintyje tai, ką kėlėme, ar X miesto visuomeniniai veikėjai būtų pabūgę progos pasikviesti Čiurlionio ansamblį Vasario Šešioliktajai, nežinau, ko baimindamiesi ?
J. Alaušius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai