Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RIMTAS ŽAIDIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Paslepęs veidą po žodžiu,
Rimtai žaidžiu, rimtai žaidžiu.
L. Žitkevičius.

Leonardas Žitkevičius — DAIKTAI IR NUORŪKOS. Lyrinės ironijos. Išleido Gabija, JAV, spaudė Gabijos spaustuvė. 48 psl. Tiražas, metai ir kaina nepažymėta.

Tyros — grožinės, bet ne "pritaikomosios" — lyrikos atstovų tarpe Leonardas Žitkevičius parodo daugiausiai šypsenos. Humoristų tarpe — jis vienintelis poetas, parašęs gerų ir gražių nehumoringų eilėraščių, čia jo ryškusis individualumas, jam vienam priklausanti poezija. Abu planus norėdamas apjungti, Žitkevičius savo eilėraščius bus pavadinęs "lyrinėmis ironijomis". Gal ironija yra vyraujanti spalva — ironija materialinio pasaulio netikroms vertybėms, ironija paradoksų pilnam gyvenimui, ironija sau. Bet Žitkevičiaus šypsena esti ir skaudesnė, kartesnė, negu tik ironiška, o kartais — ir liūdnesnė, švelnesnė. Jos daug spalvų.

Galima spėti, kad ironiškas santykis į supantį pasaulį (ir į pačią kūrybą!) yra Žitkevičiaus pasaulėžvalgos išdava. Jis nerodo daug pagarbos paprastam, kasdieniškam, materialinių rūpesčių ir vertybių pavergtam gyvenimui. Jis nežino jo prasmės, jos jieškojimą laikydamas betiksliu. Tačiau jis nėra stipresnis už nemėgiamą materialinę tikrovę — jis jaučiasi įmurkdytas jon prieš norą, prieš savo svajonę, savo poeto širdį. Jis jaučiasi ir pats nuorūka, kaip gyvenimas. Jam belieka du ginklai — pasitraukti į susikurtąjį, iliuzorinį pasaulį: kūrybos. Ir kitas kelias nugalėti — šypsena, atlaidi ar kandi.

Betgi — pasitraukimas į žodžių laboratoriją tėra taip pat tik iliuzorinis išsigelbėjimas; o ir gyvenimas ne visas yra tik paniekos vertas: kažkur praeity paliko gimtoji šalis, kur gyvenimas galėtų būti tikra realybė. Taip suartėja ir persikerta tikro ir netikro, rimto ir nerimto ribos. Jas Žitkevičiaus kūryboje sunku griežtai atsekti. Visumoje lieka grakštaus žaismo įspūdis.
Kuo Žitkevičius savo poezijoje tiki, išryškina viena kita užuomina, vienas kitas pasisakymas, mestas rinkinio puslapiuos.

Man pasaka spindėjo
Už viską daug skaisčiau.
("Auksinė paukštė")

Kitais žodžiais — tas pat pasirinkimas:
Žibėk, mėnuli, iš dangaus
Ir vesk iliuzijų keliu.
("Iliuzija").

Ir dar šen bei ten galima atsekti pėdsakus, kad savąja realybe Žitkevičius pasirenka iliuzijos estetinį pasaulį, tuo lyg ir pasisakydamas giminingai Radausko estetizmui.

Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu,— pasakė Radauskas dar "Fontano" rinkiny, 1936 m. Tačiau giminystė lieka labai paviršutiniška. Subendrinant (ir dėl to neišvengiamai supaprastinant) būtų galima tarti, kad Radausko kūrybos dievas yra grožis — grožis ne išorinio grakštumo prasme, bet grožis — pati kūrybos esmė, o gyvenimo — pateisinimas. Todėl Radausko kūryboje grakščiosios žodinės priemonės yra tik funkcija didžiojo, visa-apimančio grožio dievo.   Žitkevičius   gi   tarytum   randa įkvėpime ne pasauly — vistiek kaip suprastam: natūraliam ar susvajotam, — bet pačiame žody, jo skambesy, jo grakštume. Jis todėl dažniausiai neperteikia anapus žodinės formos glūdinčios poetinės idėjos, o lieka ornamentalus, formalistiškas visa savo esme. Kitaip sakant, poetinė forma yra pati jo idėja. Todėl tad ir pati kūryba nėra Žitkevičiui gilus ir būtinas išsisakymas, o žaismas, tegu meistriškas, grakštus, su meile ir pasišventimu atliekamas, bet vistik žaismas.

Nuo žaismo, jei sutiksime jį laikyti centru, šios poezijos amplitudė išplinta į abi šalis, pasiekdama kraštutiniuos taškuos daugiausiai įtampos. Vienoje ekstremoje būtų eilėraščiai, kur ironija išsitrina, lieka nebejuntama ir kur Žitkevičius prašneka nemaskuotu, savu veidu, paprastai, nuoširdžiai ir lyriškai. Cia minėtoji įtampa kyla iš poeto asmeniško "užsiangažavimo" kūryboje. Tekių eilėraščių yra negausi, bet gal gražiausia grupė.

Kita ekstrema yra ironijos vis didesnis akcentavimas, nuėjimas ligi kandaus, kartaus ir liūdnoko sarkazmo. Pašaipus juokas labiausiai paslepia poeto veidą, o tarsi išduoda tam tikrus visuomeninius jausmus, šios grupės eilėraščiai jau paduoda ranką šaipokams Baliui Pavabaliui ir Runcei Dandierinui.

Abi ekstremos tačiau nepraranda gyvo ryšio su žaismu, su nesuinteresuotu džiaugsmu, grynu skambesiu, ritmu, taikliu ar paradoksaliu frazės posūkiu, šis elementas vienija visą kūrybą. Dėl jo Žitkevičiaus poezija turi aiškų ir savo veidą.

Detaliau kalbant apie ekstremoms priskirtinus eilėraščius, pirmajai, lyrinei grupei priklausytų: "Auksinė paukštė", tyras, paprastutis eilėraštis, nuoširdus ir gal neatsitiktinai padėtas šalia laisvo vertimo iš Heines: kai kuriais aspektais Žitkevičius turi giminystės su heiniškom "lyrinėm ironijom". Kad ir tas vertimas: jis nėra be priekaišto tikslus (abejotina, pvz., ar Heine tuos "zwei" laiko draugais, ir jų ašaros bei aimanos greičiau mini besimylinčiųjų atsiskyrimą), tačiau kažkas trapaus pačioje dvasioje, tarsi hei-niškas kvėpavimas — yra pagautas, ir daro tą vertimą vienu gražiausių eilėraščių rinkiny. Čia dar tilptų "Būtų gera" ir "Radastos". Didelė jų abiejų žavumo dalis ateina iš lengvo, subtilaus metrinio įvairavimo, pirmajame — pailginant antrą posmo dalį, tarsi apstabdant ją ir surimtinant, ir antrajam, "Radastcse" — atvirkščiai, sukoncentruojant paskutines eilutes. Noris išskirti "Gyvenimą", kuris savo vidinėj struktūroj gražiai atsiremia į keturis "pakilimus". Eilėraštis skleidžias kaip žiedas, augdamas grožiu ir gyvybe. Į šią negausią "rimtųjų" grupę tilptų dar "Balsas nuo slenksčio", grąžai kalbąs apie nostalgiją.

Satyrinėje grupėje Išsiskiria viena pamėgta, beveik per visus eilėraščius pereinanti priemonė: priešingybių sugretinimas, kontrastas ar paradoksas. Tai liečia temą ir konstrukciją. Eilėraštis linksta vystytis iki lūžio, kuriame jis išsisprendžia. Pailiustruokim: "Tremtinio daina"; ironiškai pagarbinus techniką, baigias būdingai: Nes laisvas kelias mums į Marsą, Tiktai ne į namus". Cia — taškas: tai reikėjo įrodyti. Panašiai priešpastatoma: urvinio žmogaus gyvenimas la'svėje, plačiose erdvėse, ir tikrai "urvinė" kambarėlio gyventojo buitis ("Urvinis žmogau"); žmogus siekia valdyti daiktus, o tampa jų vergu ("Daiktai"); šioj žemėj "angelai" temoka skraidyti ir tylėti, o "velniai" puotauja ir daro stebuklus ("Dainuoja velnias"); žmogelio bei šunyčio gimininga buitis ir prasmė ("Namai be tėvynės"); laikas — brangus, o žmogus — pigus ("Laikas pinigai"). Ir taip toliau. Iš jau minėto rimto su nerimtu supašymo, iš asmeniško skausmo ir pašaipos, iš protesto ir žaismo kyla tie Žitkevičiaus mėgiami paradoksai.  Jų satyrinis geluonis ne tiek nuodingas, kiek pačiam autoriui skaudus, ir jis kerta, muzikinių efektų palydimas:

Tikėk blizgučiais prakilniais
Ir uniforma dėvima,
O eis blizgučiai po velniais
Ir tie, kuriuos jie dievina.
("Blizgučių pasaka")

Centrinei "gyvojo žaismo" grupei būdingas yra lyg ir atvirkštinis procesas, kuriuo poezija gimsta. Pirma, atrodo, suskamba grakštūs ir dažnai netikėti žodžių sąskambiai; tatai suartina normaliai skirtingas sąvokas ar vaizdus; prie sąskambio ir paradoksalaus sugretinimo prisitaiko lengva rišanti mintis; iš visumos kyla nuotaika - neintensyvi, lyg ne žmogus ten būtų, tik jo atspindys tekančiam vandeny.

Štai  "Džiaugsmai":

Patyrei džiaugsmo bemaž visokio.
Melu ir meile besigėrėjai.
Alpsta mergaitė vidury šokio,
Ir susimąsto geri gėrėjai.

O gėlės žydi — neatsižydi.
O akys žiedo neatsižiūri.
O melas veda, o meilė lydi
Tave Į žiedą tuščiavidurį.

Nepasidavę grakštaus skambėjimo liūliuojami, pažiūrėkim elementarios minties: ar nenuostabu gėrėtis drauge meile — ir melu? Juk melas — tokia brutali, nuoga, pikta sąvoka, tai nebe "poetinė" iliuzija ar pasaka! Kas gėrisi meile, — kaip jis bus drauge primityvus ir rafinuotai šėtoniškas — gėrėtis melu? Ir kyla įtarimas: ar tik ne džiaugsmas — sugretinti panašiai skambančias priešybes — vedė poeto plunksną ir nulėmė pačią "mintį"? Tačiau Žitkevičius žodį pažįsta artimai, jo svorį ir implikacijas žino. Gale jis kaip ir išteisina tą sugretinimą:

O melas veda, o meilė lydi
Tave I žiedą tuščiavidurį.

Taigi, mintis išbaigta nuosekliai. O vis dėlto juste junti: ji čia atsirado, vedama sąskambio ir tik vardan jo! Iš žaismo. Geriau perduokim žodį Žitkevičiui:

Jei pagaunu kartais rimtą mintį,
Tuoj suėda ją išdykęs rimas.
Bet dėl to nėra ko nusiminti,
Nes ir šitie žodžiai—tik žaidimas.
("Žaislai")

Prie formalistiškų eilėraščių, šalia "Džiaugsmo", dar šlietųs: "šviečia saulė", "Kiti pavasariai", Prisiminimai", "žiedas", ir — įvairiu laipsniu — dauguma kitų.

žaismas virsta virtuozišku žongli-ravimu eilėraščiuos "Mašinos" lr "Alyvos". Kai kur akrobatika peržengia saiko ribas:

Jie visą kelią galvas kelia,
O tu keliauk pametęs kelią.
("Pamestas kelias")

Tačiau tokie "išėjimai iš krašto" Žitkevičiui nėra būdingi, nes jis visumoje jaučia ir formą, ir skonį su saiku. Jo žaisminiai eilėraščiai teikia džiaugsmo kiekvienam, kas vertina tokią retą mūsų poetams formos meistrystę ir grožį. Aštrūs, taiklūs rimai, kaip peiliai; gražios aliteracijos; perregima, taisyklinga konstrukcija; kondensuotumas — visi eilėraščiai yra miniatiūros; nėra bereikalingų žodžių tuštumoms užkaišioti; metrai — klasiški, bet lankstūs,    jautriai    įvairuojami    ir naudcjami. Visa tai sudaro neginčijamą Žitkevičiaus stiprybę. Poetinį amatą jis iškelia iki meno, jeigu meną ir paverčia žaismu.

Žitkevičius verčia pasigailėti, kad žodis, kaip poetinis molis, šalia savo porcelaninių privalumų, kuriuos taip gražiai iškelia poetas, turi dar trečią matavimą — mintį, ir jos, deja, neįmanoma nupurtyti, žaismui šis tretysis matavimas esti kartais per sunkus.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai