Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PO RAGANOS KIRVIU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   
Jurgis Jankus: PO RAGANOS KIRVIU. Dail. B. Vilkutaitytė-Gedvi-lienė. Išleido Gabija. 1953 m. 102 p. Kaina $1.50.
Jurgis Jankus, po psichologinių ir probleminių nagrinėjimų, šia knyga pasineria į pasaką, nukeldamas skaitytoją į Lietuvos gamtą, prie Nevėžio upės, girių, ežerų ir liūnų. Visoj pasakoj originaliausia ir yra tai, kaip autorius susidoroja su lietuviškąja gamta, kaip ją įaudžia į savo veikalą. Jisai tai atlieka sumaniai, vietomis net meistriškai. Jau pat pradžioje jisai mums prikelia Nevėžio krantus ir jo apylinkes — patrauklioje, artimoje ir jaukioje šviesoje, sakytume — romantiškose spalvose. "Toli anapus Nevėžio, anapus miško, anapus laukų ir kalnelių, vidury Tyrulių pelkių gyveno ragana, už visas kitas raganas senesnė ir už visas kitas raganas piktesnė", skaitome pirmuose knygos lakštuose. Nešamas šio lengvo, iš dalies ilgesingo romantizmo, Jurgis Jankus sykiu yra konkretus ir tikslus detalėse. Neidamas j smulkmenas, jisai apie visa kalba ryškiu ir taikliu žodžiu: apie paukščius, medžius, gėles, pelkes. Itin gerų vaisių jisai pasiekia, kai tą pastabumą susieja su įspūdžiu ir nuotaika, štai kaip jis aprašo ugnelę giriose nakčia: "Iš pradžių pintin skelta kibirkštėlė vos apšvietė jam lūpas, bet su kiekvienu pūstelėjimu pazara didėjo, apšviesdavo gyvu raudonumu visą veidą ir kylančią dūmų srovelę. Netrukus pasirodė liepsnelė: pašoko ir vėl geso, kol įsikibo į sausus žagarėlius ir už jų kabindamosi ėmė kilti augštyn. Pasigirdo smagus treškėjimas ir liepsna išsimušė į viršų. Tamsūs miškai atgijo ir medžiai sumirgo rausvais šešėliais" (91 p.).

Tačiau Jurgio Jankaus pasakos svoris glūdi ne jos gamtoje, o veiksme, čia autorius dar kartą pasirodo meistras. "Po Raganos Kirviu" nuotykis plaukia natūraliai ir, ištraukus Rygiškių Jono recenzijų terminą, sklandžiai. Nėra to priverstinio intry-gos sukakinimo arba pasukimo, kaip tarpais matyti dideliuose  jo veikaluose. Šioji pasaka skaitoma vienu atsikvėpimu, lapas iš lapo, kol pasiekiame pabaigą, kuri turi ir savo pamokomąją reikšmę. "Mano širdis pilna tokios laimės, kurios jokia piktybės karalienė nepažino ir nepažins", sako raganėlė, jau pasidariusi gera.

Su jos žodžiais ir užverčiame knygą suvokdami, kad ji atnešė ne tik Nevėžio gamtą, ne tik nuotykį, ne tik pasaką, bet ir pabrėžtą prasmę. Kaip tik šis pabrėžimas, kurį randame ir knygos pradžioje, atrodo ne visai būtinas: geriau, kai meno veikalo moralas nebūna prikišamai išvedamas. Juo labiau tai tinka tokių romantinio nuotaikų pasakai, kaip "Po Raganos Kirviu".

Antras pageidavimas liestų pačią knygos medžiagą: ji pradedama kaip lietuviškosios gamtos ir apskritai lietuviškos tikrovės pasaka, ir tai yra grynai Jurgio Jankaus įnašas. Toliau jisai įpina plačiai žinomą motyvą apie tai, kaip ragana peni ir ruošiasi iškepti berniuką, ir tai jau nėra mums naujiena. Būtų buvę gaiviau ir ištisiau, jeigu Jurgis Jankus savo didvyrio Jakamučio nuotykius būtų sukūręs iš tos grynai naujos, Eavos medžiagos, kuria buvo pradėjęs knygą ir kuri, tiesa, toliau taip pat nuolat įsipina į veiksmą, bet — jau nevyrauja. Be to, manytume, kad, Jakamučiui patekus į raganos nagus, vietomis pasitaiko perdaug apčiuopiamo daiktiškumo, kuris nevisai derinasi su pedagogine gija, pavyzdžiui:
pasikartojantis raganos ir raganėlės gardžiavimasis, kokia skani bus berniuko mėsa, kai jį iškeps. Tai išsimuša ir iš viso pasakos tono — gyvo, nuotaikingo ir didžiai patrauklaus.    Aug. Raginis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai