Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VARPININKŲ IDEOLOGIJA IR "VARPO" KALTINIMAI KATALIKYBEI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kun. Kazys Mažutis   
Sukaktuvinis 1953 metų "Varpo" numeris dėjo H. Blazo straipsnį, kuriame autorius mėgina iškelti panašumus, kurių esą tarp katalikybės ir komunizmo. Ta proga autorius aiškina varpininkų ideologiją ir daro visą eilę kaltinimų katalikybei.

Pagrindinis autoriaus kaltinimas katalikybei yra: esą, iš katalikybės, kaip iš dogmatinės ideologijos, tam tikru būtinumu plaukia netolerancija ir totalizmas politikoje.
Pagirtinas yra autoriaus noras apginti individo teises ir laisvę. Autorius iškelia eilę tikrų faktų, tačiau daugumą jų jis parodo klaidingoje šviesoje. O augščiau paminėtas katalikybei daromas priekaištas neatitinka tikrenybės ir paties Katalikj Bažnyčios mokslo.

Autorius suskirsto ideologijas į tokias, kurios yra sąlygojamos pasaulėžiūros, ir tokias, kurios nėra pasaulėžiūros sąlygojamos. Jo idealas, ypač politinėje srityje, yra ideologija, kuri nėra pasaulėžiūros sąlygojama.

Ideologijos sąvoka, jei ir nevartojama pasaulėžiūros prasme, reiškia visumą tam tikrų idėjų, kurios, nežiūrint jų įvairumo, sudaro tam tikrą darnų vienetą. Tai yra įmanoma todėl, kad tos idėjos turi kuriuos nors bendrus principus, į kuriuos jos atsiremia. Kitais žodžiais tariant, ideologija remiasi kuria nors pasaulėžiūra, kitaip ji nebus tikra to žodžio prasme ideologija, o tik kokia nors atsitiktinai ir be ryšio sudarytoji programa bei darbotvarkė. Kur nėra artimo ryšio su pasaulėžiūra, ten nekalbama apie ideologiją, bet apie tokią ar kitokią programą. Galima sutikti su autorium, kad ideologija yra siauresnė sąvoka; tada ji gali reikšti arba pasaulėžiūros santrauką arba visumą konkretesnių ir praktiškesnių principų, ypač kada turima minty nuostatus, pagal kuriuos siek'ama tvarkyti asmens, individo ir bendruomenės gyvenimo problemas. Bet negalima sutikti su nuomone, kad gali būti bepasaulėžiūrinė ideologija, lygiai, kaip negalima kalbėti apie keturkampį apskritimą ar trikampį kvadratą. Kiekviena ideologija turi į ką nors atsiremti, ji negali būti akla ir kaboti ore. Pagarba žmogui ir sveika tolerancija, ypač žinant žmogaus silpnybes ir jo aistrų smarkumą, negali būti tik aklas postulatas, o turi turėti pakankamus motyvus. Mėginimas sukurti ideologiją be pasaulėžiūros yra mėginimas pastatyti namus be pamatų, mėginimas išauginti vaisius be vaismedžių.

Varpininkai tvirtina turį ne tik politinę programą, bet ir savo ideologiją. Jei taip, tai nereikia manyti, kad jie laiko savo politinę ideologiją pakabintą ore. Jei varpininkų poii-tinė ideologija nebūtų paremta kuria nors pasaulėžiūra, tai ji liktų aklas postulatas, tcdėl nepatvari, ir labai abejotinos vertės. Tada ideologiją galima vadinti tik taip, kaip dirbtinę medinę koją galima vadinti koja, ar dirbtinę stiklinę akį akimi.

Tačiau netiesa, kad varpininkų ideologija nesiremia kuria nors pasaulėžiūra. Gali būti, kad šiandieniniai jos vadai nenori pasisakyti nei už krikščioniškąją nei už materialistinę pasaulėžiūrą, kurias kai kurie jų, kaip mūsų čia minimas autorių - net smerkia. Tačiau nėra abejonės, kad žymi varpininkų dauguma simpatizavo materialistinei pasaulėžiūrai, šiandien mėginama ja kratytis. Pasaulėžiūrinio pagrindo jieško ir mūsų autorius, tvirtindamas, kad ne-pasaulėžiūrinė ideologija rem'asi 'minties, asmens, piliečio laisvių ir piliečio lygybės bendruomenėje (valstybėje) pačiais bendraisiais principais. Tų ideologijų pagrinde glūdi individualizmas", (psl. 82)
Laisvės ir lygybės šūkiai nėra deus ex machina. Jie plaukia iš kurių nors principų, ir jie turi turėti pakankamus motyvus, jei jie nėra tik kategoriški įsakymai ir akli reikalavimai. Kas pasakyta apie individo teises ir laisves, tas pats pasakytina ir apie individualizmą. Kaip mes jį besuprastumėm, jis remiasi kuria nors filosofija bei pasaulėžiūra, kitaip jis yra be pamatų ir motyvų.

Individualizmu paprastai vadiname laikyseną, kuri ypatingu būdu pabrėžia individualybę, individo ar tam tikros žmonių grupės teises ir laisvę, nekreipiant pakankamai dėmesio į individo pareigas visuomenei. Katalikiškoji doktrina individualizmą smerkia tik turėdama minty individo teisių ir laisvių piktnaudojimą. (Palygink enciklikas Rerum Novarum, Quadragesimo Anno, ir jų komentarus, pvz., Die sozialen Rundschreiben mit Erlauterungen von Paul Jostock, Herder, 1948). Jei katalikiškoji doktrina smerkia individualizmą, tai ji smerkia iškrypimą, nes šitaip suprastas individualizmas veda, iš vienos pusės, prie atskirų individų bei grupių dievinimo, o iš kitos, prie kitų individų bei grupių pavergimo. Kitaip tariant, individualizmas smerkiamas todėl, kad iš jo išsivysto, ar tai ūkinėj ar politinėj plotmėj, totalizmas. Jei individualizmu vadinamas tiekimas išvaduoti individą iš prievartos, ginant jojo prigimtas teise3, tai tokia laikysena atitinka katalikiškąją doktriną, kuri pateikia gražius ir stiprius motyvus.

Labai dažnai nenoras sieti žmoniškumo ir žmogaus teisių gyvenimo su pasaulėžiūra plaukia iš nenoro pripažinti katalikiškajai doktrinai to tvirtumo, logiškumo ir nuoseklumo, kuris yra jai charakteringas, o kartais iš baimės pažiūrėti į savo pasaulėžiūros silpnybes bei menkumą. Tas nenoras ir ta baimė dar labiau sustiprėja, kai konkrečiame gyvenime susiduriama su kataliku, kuris, nutoldamas nuo katalikiškosios doktrinos, su kitais žmonėmis nesiskaito ir yra netolerantingas. Tada užuot j ieškojus kaltės konkrečiame asmenyje, jos jieškoma pačioje doktrinoje.

Totalizmas ir tolerancija

Pasaulėžiūrinės laisvės priešingybe paprastai laikoma totalizmas ir netolerancija. Ir čia būtina kiek išsiaiškinti.
Kai kalbama apie žmogaus santykius su tiesa, ypač pažinimo srityje, tai kova su čia pasireiškiančiu "to-talizmu" yra kova su protingumu ir logiškumu. Kai kalbama apie žmogaus santykius su moraliniu gėriu, tai ir čia randame tą pat padėtį. Melas, vagystė, išnaudojimas, žmogžudystė ir panašūs dalykai yra smerktini, yra blogybė, su kuria reikia kovoti.

čia reikia ir aiškumo ir tam tikro radikalizmo, kuris plaukia iš tikrovės pažinimo, iš atsakomybės jausmo, ypač iš meilės tiesai ir gėriui. Jei komunistinę Maskvą laikyti netiesos, melo ir blogio, o krikščionybės centrą, Romą, tiesos ir gėrio simboliais, tai "trečias kelias" yra — pusiaukelė, neaiškumas, miglos, bala. "Trečio kelio" jieškojimas tieos ir gėrio akivaizdoje yra jų atsisakymas, j 4 lygion plotmėn statymas su melu ir blogiu, yra tiesos ir gėrio silpninimas, o tam tikra prasme pasitarna-vimas melui ir blogiui. Tai yra savo rūšies "cooperatio in malo".

Baimė aiškumo ir nuoseklumo bei tam tikro radikalumo yra dvasinė liga, pasireiškianti dvasiniu rachitiz-mu ir dvasine mažakraujyste. Politikos gi statymas ant šitokių liguistų pagrindų — nesiskaitymas su tiesa ir moralinėmis vertybėmis — veda prie katastrofų. Bet kas kita, kai kalbama apie žmogaus santykius su žmogumi. Pagarba žmogui, kaip Dievo paveikslui ir panašumui, reikalauja pagarbos jojo laisvajai valiai, či yra nepaprasta prigimtoji žmogiškoji vertybė. Pats Dievas ją žmogui suteikė ir Jis josios nenaikina, nors jos piktnaudojimą baudžia. Kristus atidavė savo gyvybę ir kraują, kaip Atpirkėjas, dėl žmogaus išganymo, i et laisvosios žmogaus valios nepanaikino. Atvirkščiai, Jis davė gražiausią pavyzdi pagarbos laisvajai žmogav.s valiai, stengdamasis žmones laimėti savo mokslui žodžiais, pavyzdžiu, stebuklais, kančia ir net mitimi, bet nesigriebė prievartos ir smurto.

Smerktina yra klaida ir silpnybe bet negalima smerkti klystančio ir silpnojo žmogaus. Kas kita, jei prisideda čia bloga valia ir nusikaltimas. Pareigą pagerbti žmogų turime ir tada, kada jis pats savęs negerb'a, kada jį, kaip pavojingą visuomenei, reikia bausti ar izoliuoti.

Katalikiškoji doktrina ypatingu būdu pabrėžia pagarbą žmogui, žmogaus vertę ir artimo meilę. Ta pagarba dar didėja dėl žmogaus iškėlimo į antgamtinę sritį. Žiūrint visuomeninio gyvenimo, katalikiškoji doktrina reikalauja respekto asmeniui, jo prigimtoms teisėms. Ką bekalbėti apie Pamokslą nuo Kalno ir pasiaukojimo dvasią bei tarnavimą kitiems, žiūrint politinio gyvenimo, Bažnyčios doktrina nenustato ir neužtaria tik vienos kurios valdymosi formos. Autoriteto ir tvarkos gerbimas yra reikalingas, bet valstybės ar valdžios žmonių, ar kurios nors santvarkos dievinimas, yra smerkiamas. Tat tvirtinimas, kad iš katalikiško-cios doktrinos plaukia totalizmas yra arba visiškas katalikiškosios doktrinos nepažinimas arba bloga valia.

Partijų programos

Prieš kalbant apie politinių partijų programas ir Jų ryšį su pasaullžKra, reikia pažiūrėti trumpai į poli inių partijų formavimąsi ir jų pobūdžio įvairumą. Partijos gali formuotis pagal pasaulėžiūras (pvz., tikinčiųjų ir ateistų), pagal konfesijas (pvz., katalikų, protestantų, mahometonų), pagal tautiškumą (pvz., tautinės mažumos), pagal socialines ekonomines aktualijas, pagal atitinkamus asmenis ir t.t.

Kokio pobūdžio yra tas politinis su-sigrupavimas, tokio pobūdžio yra ir jojo programa. Vienos tautos ir vienos konfesijos žmonės politiškai gali įvairiai susigrupuoti dėl to, kad jie turi skirtingas pažiūras, pvz., į tą ar kitą ūkinio gyvenimo aktualiją, ar į tą bei kitą politinę asmenybę. Ryškų pavyzdį duoda mums čia Amerika. Renkant valdžios žmogų klausiama, kaip jis žada tvarkyti darbo, atlyginimo, kainų ir mokesčių klausimus. Kartais sunku pasakyti, ar žmonės renka asmenį dėl to, kad jis atstovauja tai, o ne kitai programai, ar renka programą dėl to, kad jai atstovauja žmogus, kuriuo pasitikima.

Politinės partijos programa nurodo visai konkrečius nuostatus, darbų-gaires, jų pobūdį, eilę ir tvarką. Tam tikra prasme politinė programa stovi toliausiai nuo pasaulėžiūros, o arčiausiai prie konkretaus gyvenimo. Pirma pasaulėžiūra, paskui politinė ideologija, paskui tik politinė programa ir ant galo politiniai sprendimai ir veiksmai. Pasaulėžiūra sąlv-goja ideologiją betarpiškai, o partijos programą tarpiškai.

Nors kiekviena politinės par 'jos programa yra daugiau ar maž'au, aiškiau ar ne taip aiškiai sąlygojama tos ar kitos pasaulėžiūros, tačiau ne kiekviena politinės partijos programa yra pasaulėžiūrinio pobūdžio augščiau išdėstyta prasme. Juo pasaulėžiūros kurioj valstybėj turi didesnę laisvę, juo labiau atpuola reikalas nešti tiesiogines pasaulėžiūrines problemas į politinę sritį, kurios kompetencija paliečia ne tiek pačios pasaulėžiūros, kiek pasaulėžiūros pasireiškimo problemas.

Kiekviena politinė partija turi savo aiškią politinę programą, bet ne kiekviena politinė partija turi savo aiškią ideologiją, ypač savo egzistencijos pradžioje. Kartais pirmiau susiformuoja tam tikra ideologija, o tik paskui politinė programa, bet būna ir taip, kad pirma susiformuoja politinė programa, o tik paskui ryškinama jos ideologija.

Varpininkai, žiūrint jų programos ir ideologijos, yra radikali tautinio socialinio pobūdžio partija, pradžioje linkusi prie materialistinės pasaulėžiūros, šiandien ryškinanti savo pagrindus ir mėginanti atsiremti į liberalizmo modifikuotą krikščionišką pasaulėžiūrą.

Pasaulėžiūra ir partijų vadai .

Konkrečiame gyvenime pasaulėžiūra, lygiai kaip ir politika, pasireiškia per konkrečius žmones, kurie dirba politinėje srityje. Politinio gyvenimo vadus charakterizuoja temperamentas ir charakteris, išsilaisvinimas ir orientacija bei politinis subrendimas. Kartais į politinio gyvenimo viršūnes prasimuša avantiūristas, žmogus, pasižymįs nepastovumu ir nuotykių jieškojimu. Tiesa, negalima visada tokiam žmogui paneigti mažesnių ar didesnių gabumų, kartais ir žavių idėjų, bet jo liguistas nepastovumas anksčiau ar vėliau veda prie katastrofos. Jau visai kitoks yra idealistas - fanatikas. Kai pas avantiūristą planai keičiasi pagal menkiausią naujai susidariusią situaciją, idealistas laikosi savo tikslo, nežengdamas nė per plauką į šalį ar atgal. Jis paprastai nemoka suderinti meilės idėjai su meile žmogui. Tai veda prie rigorizmo ir žiaurumo. Toks žmogus savo prigimtimi yra netole-rantingas, jei susižavėjimo idėja nelydi karšta meilė žmogui. Kai avantiūristas keičia istorijos eigą pavojingu žaidimu ir sprendžia problemas naujomis avantiūromis, idealistui fanatikui išslysta tikrovė iš po kojų ir iš jo rankų todėl, kad jis su ja nesiskaito, prie jos nė kiek neprisitaiko. Trūksta išminties ir tikrovės suvokimo. Visai kitok:ais motyvais vadovaujasi egoistas tironas, šaltai ir planingai jis siekia savo egoistinių tikslų. Jis sugeba parti'ą paversti savo įrankiu. Jis nustato programą ir ideologiją savo nuožiūra. Apie toleranciją čia negali būti kalbos. Istorija žino ir tokių politinių vadų, kuriuos būtų galima pavadinti konstruktyviais tironais. Jie yra kurioj nors srity konstruktyvūs, bet tas vienu kuriuo atžvilgiu pozityvus darbas būna atliekamas baisiomis priemonėmis. Jie skiriasi nuo egoisto ir kartais idealisto savo konstruktyviniu nusiteikimu ir iš to plaukiančiais darbais.

Idealusis partijos vadas yra tačiau valstybininkas išminčius. Atstovaudamas partijai, jis siekia pirmon eilėn ne savo partijos hegemonijos, bet visos valstybės, ar net žmonijos, gerovės. Jis partiją subordinuoja didesniam vienetui. Jis jieško interesų derinimo, iš čia jo plati tolerancija neesminiuose ir antraeiliuose dalykuose. Jis, kaip gydytojas, mėgina surasti negalavimų priežastis ir jieško tinkamų vaistų. Jis mėgina kelti kraštą, o ne save ir tik savo partiją. Jis turi žvilgsnį ateičiai, žiūri į reiškinius iš tolimesnės perspektyvos. Į valstybinį darbą jis žiūri kaip į tarnavimą visuomenei (ministeris ir yra iš lotyniško žodžio minister, tarnas).

Taigi daug priklauso nuo žmogaus. Gražiausia ideologija ir puikiausia politinė programa nueina niekais, jei politiniame gyvenime vadovybę paima žmonės be asmenybės, be charakterio, be atitinkamų gabumų bei subrendimo ir be pagarbos žmogui.

Pavojus, kad į partijos viršūnes pateks ne valstybininkas išminčius, o koks nors avantiūristas, fanatikas ar tironas, gresia kiekvienos pasaulėžiūros, kiekvienos ideologijos ir kiekvienos partijos žmonėms — neišskiriant nė katalikų, neišskiriant nė varpininkų.

Katalikybės ir politika

Kalbant apie individo teises ir laisves, Katalikų Bažnyčia veda sunkią kovą už tą auksinio vidurio kelią. Iš vienos pusės ji gina individo teises nuo kolektyvo, iš kitos ji siekia individo laisvių suderinimo ir todėl gina kolektyvą nuo individo išnaudojimo.

Iš kitos pusės Katalikų Bažnyčia puikiai žino, kad joje, šalia dieviško prado, yra dar ir žmogiškasis elementas. O tai reiškia, kad ir Bažnyčiai priklausomų žmonių tarpe yra silpnybių ir klaidų. Yra faktas taip pat, kad buvo, yra ir bus katalikų, kurie, ar tai iš silpnybės ar tai iš blogos valios, nesilaiko Bažnyčios mokslo konkrečiame gyvenime. Juk ne paslaptis, kad pasitaiko katalikų, kurie pasižymi ir stipriomis totalisti-nėmis tendencijomis. Tačiau ar tokių nepasitaiko ir kitos kurios pasaulėžiūros žmonių tarpe ?

žmonės, kurie šalia savęs nepakenčia jokios kitos iniciatyvos, kurie su kitais nesiskaito, juos niekina, yra apsirgę didybės manija, nežiūrint to, kokios viso to priežastys ir kokia" jie pareigas atlieka. Kiekvienu atveju jie yra nutolę nuo Katalikų Bažnyčios mokslo, jos principų ir nusistatymo artimo atžvilgiu.

Panašiai ir tvirtinimas, kad, esą, tik geras katalikas yra geras lietuvis, nėra Bažnyčios mokslas, o tik to ar kito kataliko mestas posakis. Lygiai kaip negalima paneigti tam tikrų katalikybės nuopelnų lietuvybei, lygiai taip negalima užmerkti akių prieš faktą, kad ir nekatalikų tarpe buvo ir yra lietuvių patriotų, žmonių, kurie turi mūsų tautai nemaža nuopelnų. O faktas yra taip pat, kad pasitaiko katalikų, kurie neturi supratimo apie Dievo uždėtas pareigas savo tautai ir, pvz., vaikų nutautinimu pamina Kat. Bažnyčios ginamas prigimtas žmogaus teises.
Kalbant apie valstybės ir tautos vietą vertybių sąrangoje, nors ir kažin kaip augštai jas vertintumėm, Dievo vietoje jų statyti negalima. Valstybės ar tautos dievinimas veda prie totalizmo ir neša vergiją. Be to, jei katalikai Dievą stato augščiaus'oj vietoj, nedievina valstybės ir tautos, tai minėto straipsnio autoriui tokiu nusistatymu piktintis nėra pagrindo. Reikalaujant sau tolerancijos ir pasaulėžiūros laisvės, reikia ir kitiems leisti turėti savo nuomonę, juo labiau, kad kas smerkia totalizmą, o dievina valstybę ar tautą, tas prieštarauja pats sau.
Kun. Kazys Mažutis.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai