Aidai.eu Apžvalga

AMŽINAS VAGABUNDAS (eil.)

Ėjom iš lėto, niekad nesustodami.
Išėjom vieną rytą, labai seniai, ak taip, labai seniai.
Ėjome vieškeliais, stepėm, takais, lygumom.
Pilkos barzdos, ilgų vėjų taršomos. Plaukai apkloti dulkėm,
spygliais, šakom, kartais gėlėm.
Girdėjome nakty laukinių žvėrių staugimą, kai miegojom prie
ramios ugnies.
Ir lašančių aušrų jone girdėjom paukščių riksmą.
Ir matėm storas gyvates, savo klausimą rašančias ir šliaužiančias
per smėlį.
Ir ilgą, tolimą dramblių bandos atsakymą.
Buivolai ir bizonai, platūs kvaili hipopotamai, kieti krokodilai,
silpni kolibrai.
Ir milžiniški kataraktai, į kuriuos žmogaus kūnas kristų kaip
lapas.
Ir ūžimas netikėtų vėjų.
Ir peilis džiunglėj, ir baltos iltys, ir didelė plėšrių žvėrių alėja ir
jų aukos, bėgančios nuo visanaikinančio gaisro.
Ir priėjom kaimą. Liūdni negrai ir baltieji. Vyrai, moterys.
Vaikai kaip plunksna. Tamsi plunksnelė, atodūsis, gal nendrė,
gal šešėlis.
Ir beribė, apvali tamsa danguj, ties lūšnom. Ir burtininkas. Ir jo
tušti dantys.
Ir tam-tam tamsoj. Liepsna ir giesmės. Ar kas skundžias?
Tai ne džiunglės skundas. Tai šešėliai, žmonės.
Tai didelis, užmirštas vaikas, vienišas ir nuogas.
Tai milžiniškas tamsos kūdikis, kurį aš virpantį mačiau.
Vėl kelias. Išėjimas, stepė. Kitas dangus, kitas oras.
Esi žmogus, išėjęs vieną rytą ir labai seniai, beveik prieš amžinybę.
Savo akyse neši žmogų einantį.
Žengei žingsnį, pirmą žingsnį, nuogą žingsnį. Atmeni?
Dabar, šią valandą nejudrią, rodos, lyg prisimeni.
Ir vėl eini.

Iš ispanų k. išvertė Juozas Kėkštas

VICENTE ALEIXANDRE gimė 1900 m. Sevilijoj. Pradžios ir vidurio mokslus ėjo Malagoj. Madride studijavo teises. Kurį laiką dirbo vienoj geležinkelio bendrovėj, bet sunkiai susirgęs, pasitraukė į kaimą. Pirmuosius jo eilėraščius 1926 m. išspausdino garsusis žurnalas "Revista de Occidente".

Vicente aleixandre yra vienas iš tų ispanų poetų, kurie po 1936 m. suirutes buvo išemigravę, bet vėliau grįžo į gimtąjį kraštą. Jo lyrika pasižymi didele jėga, nesuvaldomu jieškojimu ir pastangom pakeisti medžiagos pasaulį pagal savo sudvasintą paveikslą. Jo poezijos forma, kaip ir tematika, yra plati ir gili ir plaukia tartum upė be krantų. Savo poezijos centre Vicente Aleixandre pastatė žemes ir jos gyventojo-žmogaus tragiką. Todčl kritikai jį vadina "žmogaus būties poetu". ..

Sukurta: Kretingos pranciškonai