Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽODŽIAI, GRAŽIEJI ŽODŽIAI PDF Spausdinti El. paštas
Petrukas išlipo iš lovos, timptelėjo užuolaidos virvutę ir su nuostaba žiūrėjo į saulės šviesos subraižytas grindis. Tai baltos plonos lentelės, su kuriomis jis žaisdavo kieme! Jis žengė per jas atsargiai, kad neužkliudytų, ir sekė saulės rėžį perpjaunant gaublį ant jo spintelės.
— Gaublys,—ištarė jis.

Žodis sukosi jo burnoje, didelis ir apvalus. Baublys, kablys, dramblys. Petrukas pasuko jį, ir gaublys sumirgėjo. Mėlyna spalva buvo jūra, čia buvo Niujorkas, čia buvo Lietuva — sakydavo tėtis.
Tai bus linksma, Tai bus linksma, Tai bus linksma Lietuvoj.

Taip dainuodavo mama. Petrukas abiem rankom sustabdė gaublį ir smalsiai apčiupinėjo jį. Jis nebuvo šlapias. Bet jūra šlapia. Jūra yra daug vandens ir šniokštimas ir rudi žmonės be marškinių ir karštas smėlis po kojomis.

Jis nežymiai išsižiojo — kaip visad sunkiai galvodamas — ir parodė savo dantukų smailumą. Nuo gaublio jo žvilgsnis nuslydo į savo nykštį. Grindys buvo vėsios po jo kojomis. Jis labai mėgdavo stovėti basas ant vėsių grindų, nes tėtis ir mama drausdavo taip daryti. Jei tėtis pamatytų jį dabar be šlepetėlių?! Ne-ne-ne-ne-ne! sakytų jis nesustodamas ir pakeltų Petruką augštyn, didelis, kietarankis.

Petrukas baimingai pažiūrėjo į gretimo kambario duris. Jos nejudėjo. Tėtis dar miega! Kad taip praslinkus pro jo lovą, nušliaužus į virtuvę. Jis galėtų atidaryt visus stalčius ir viską sudėt ant grindų.

Durys cyptelėjo kaip užminta katė. Tamsa tėvų miegamajame buvo šilta ir glūdi, lyg mieguistas motinos apkabinimas. Petrukas pasispyrė prakuldinti pro tėvų lovą, bet sustojo pusiaukely. Kažkur lauke girgžtelėjo skalbinių virvė, ir jis tarėsi matąs juodus baltinius plevėsuojant. Jis vėl pažiūrėjo į lovą, kad įsikvėpus drąsos. Tėtis ir mama po antklodėmis atrodė labai dideli ir keisti. Ar iie tikrai tie patys? dingtelėjo Petrukui. Motinos veidas, įkniaubtas pagalvėn, buvo nepažįstamas, tarsi sulipdvtas iš žaislinio molio. Tėtis tyliai šnarpštė. Ką jis sako dabar? Kodėl jis taip nekalba dienos metu? Tamsoje, jie abu buvo svetimi, nesuprantami: kaip dienos metu, kada jie supykdavo ir imdavo grasinti jam.

Petrukas panoro šokti ant jų lovos ir pabudinti juos, kad jie pakeltų galvas ir pasveikintų jį; kad jų veidai būtų tieji, kuriuos jis pažįsta. Bet baimė sulaikė jį. O jeigu jie atsisės lovoje ir bus tie patys keisti nepažįstamieji!

Petrukas begarsiai nustriksėjo salionėlio kilimu, įšoko į šviesią virtuvę ir užkopė ant skalbimo mašinos prie lango. Saulė apsėmė jį, ir jo vėsus užpakaliukas su malonumu jautė įšildytą mašinos dangtį. Mirksėdamas ir plačiai išsišiepęs, jis žiūrėjo žemyn pro langą.

Už jų kiemo tvoros, braškėdama plito lentpjūvė. Visas miestas lentų! Jei jį įleistų į lentpjūvės kiemą! Ir jis, bematant, matė save statant iš lentų namus ir šulinius — skersai ir išilgai, skersai ir išilgai.

Jo akys sustojo prie žalio ir mėlyno sunkvežimio šalia raudonos plytų tvoros. Šiandien jie nejudėjo, šiandien dėdės nekrovė lentų, šiandien mama ir tėtis abu buvo namie. Šiandien šeštadienis! garsiai suprato jis.

Jis pasigedo dėdžių, kurie kasdien dirbdavo lentpjūvės kieme. Bet rytas rytan jis buvo taip godžiai įsižiūrėjęs į juos, kad jam tereikėjo prisimerkti ir jis galėjo aiškiai matyti viską. Iš sunkvežimių čiuožia lentos ir triukšmingai krinta žemyn. Dulkių debesis pakyla, ir jame guviai juda mėlynai apsirengę žmonės. Kaip vikriai, kaip tvirtai jie griebia lentas! Kaip jos slysta ir atsimuša į jų blizgančias skardines prijuostes. Kai Petrukas užaugs, jis bus mėlynas dėdė. Jis turės skardinę prijuostę ir — kokia laimė!—kraus lentas visą dieną.

Jo galva svaigo nuo ateities pažadų. Jis užaugs rytoj. Viskas bus rytoj. Pro viršuje pravirą langą sklido šiluma persotinta lentpjūvės kvapo. Vakar tėtis sakė jam, kad taip kvepia sakai, smala, medis. Petrukas lėtai pakar-toio: sakai, smala, medis. Žodžiai taip pat kvepėjo.

Jis mylėjo žodžius. Jis mėgdavo lytėti juos, jausti juos burnoje. Vieni buvo šilti, kiti vėsūs; vieni šiurkštūs, kiti lygūs; vieni šnypštė, kiti dainavo. Žodžiai buvo jam brangesni už žaislus didžiojoje dėžėje. Jų buvo labai daug; nieko kito nebuvo tiek daug.   Jis mėgino duot žodžius visiems daiktams, kuriuos jis matė pro langą. Tie, kuriems jis nerasdavo žodžio, palikdavo tolimi ir svetimi. Tieji, kuriuos jis pavadindavo, priartėdavo prie jo ir tapdavo jo draugais.

Saulė kaitino dar labiau. Šiluma maudė Petruko ploną, standrų kūnelį. Lentpjūvė raibo jo akyse. Iš pamirštos uždaryti prieskonių dėžutės, jį pasiekė cinamono kvapas. Jis nenustojo šypsojęsis. Jam buvo taip gera, kad jis ėmė linksėti galvute, užsimerkdamas ir atsimerkdamas. Jam buvo geriau, kaip valgant pudingą, kaip miške ant žolės, kaip Kalėdų seniui išbėrus savo maišą.

Ir rąžydamasis savo didžiajam pasitenkinime, jis atvėrė burną naujam žodžiui. Jis pradėjo greičiau alsuoti. Visais savo sąnariais jis stengėsi išrasti žodį, kuris išsakytų viską ką jis matė ir jautė šią laimingąją akimirką. Vienas po kito, žodžiai prisiliesdavo jo gomurio ir vėl nuslysdavo. Jis ištarė — kala — ir tylėjo. Kai saulė šviečia, dėdės nusiima marškinius. Dėdės rudi, jo tėtis baltas. Ne, nusprendė jis. Kala netiko, kala buvo nepakankamas.

Petrukui nebebuvo taip gera. Saulė ėmė darytis įkyri. Jam taip reikėjo žodžio, ir jis negalėjo jo rasti. Jo pažastys suniežtėjo, jo pilvas sugurgė, ir jis pradėjo norėti pieno.

—    Kalala,—sujudėjo jo lūpos.
Kalala? Taip, kalala! Tame žodyje buvo viskas: saulė, lentos, sakai, dėdės, virtuvė, ir jis pats, vėl visas džiaugsmu švitintis. Kalala, kalala!. . .

Tėvo žingsniai mieguistai sušlepsėjo, ir duryse pasirodė jo neskustas veidas, mėlyni naktiniai marškiniai ir plonos, ilgos kojos. Petrukas pamiršo turįs bijoti jo už savo basumą ir uždraustą sėdėjimą prie lango.

—    Kalala!—džiugiai sušuko jis tėvui. — Kalala!
Snaudulingos raukšlės jo tėvo veide nepasikeitė.

—    Aš tau parodysiu karalių,—niurnėjo jis. — Kas vaikščioja be šliurių? Per langą iškrisi.
—    Kalala, — sušnabždėjo Petrukas. Tėvas neatsakė.   Jis kampuotais judesiais
nuprausė Petruką ir pastatė jį ant kėdės. Rengiamas Petrukas nuolat sukosi lango pusėn, kad užčiuopus akimis tėvo staigiai nutrauktą saulėtos lentpjūvės vaizdą. Tėvas nuolat suko jį atgal, veidu i save, ir jųdviejų raumenys valandėlę priešiškai įsitempė.

Paleidęs jį, tėvas žiovaudamas ėmė šildyti kakavą ir abuoja ranka vartyti kiaušinienę.
—    Dabar valgysim, — tarė jis labai įsakančiu balsu.

Triušio piešinys lėkštės dugne apsidengė kiaušiniene, ir Petrukas stropiai atkasė jį šakute. Tada jis pakratė galvą. Jis buvo alkanas, bet jis nevalgys, nes tėvas neatsakė į jo žodį. Užsispyręs, jis klausėsi tėvo prašymo ir grasinimo. Tėtis turės nusileisti, arba Petrukas išspjaus kiaušinienę.

Po kelių minučių, tėvas nuėjo į kitą kambarį ir atsinešė didelę spalvotą knygą.
—    Sėsk man ant kelių. Aš tau paskaitysiu apie Babar.

Šitam Petrukas niekad negalėjo atsispirti. Jis vos susilaikė bematant bešokąs ant tėvo kelių. Jis susitvardė, palaukė valandėlę ir tik tada linktelėjo, nežiūrėdamas tėvui į akis.

Po pirmųjų tėvo žodžių, jispamiršo viską. Babar dramblių karalius! Petriukas nejautė kiaušinienės skonio. Kūdikis Babar bėga per brūzgynus! Babar nusiperka žalius drabužius ir ilga nosim šlamščia pyragaičius! Kas dedasi dramblių šaly, Babar svetur keliaujant?

Tėvas nespėjo atsakyti. Pažįstamos rankos užspaudė Petruko akis ir švelniai nuslydo. Prie i o glaudėsi motinos veidas, toks išbalęs be lūpų dažų. Ji pabučiavo Petruką, ir jam dingtelėjo, jog ji kvepia kitaip negu tėvas.

Petrukas žiūrėjo į grindis. Jam dar buvo sunku įprasti prie motinos pabučiavimo kiekvieną rytą. Anksčiau ji išeidavo dirbti jam miegant — taip ji jam aiškindavo — ir grįždavo namo, kai jis lipdavo vakare augštyn purvinas lr pavargęs, kad užmigus po pusvalandžio.

Kodėl ji eidavo dirbti? Kodėl ji negalėjo likti namuose, kaip bobulė ir katės? Kodėl tėtis pirmas atėjo jo aprengti? Ji sakė mylinti Petruką, bet kodėl ji palikdavo jį ir išeidavo? Ar ji tikrai mylėjo jį?

Kartėlis grįžo Petruko burnon, ir jis nudavė nesidomįs motina.
—    Tėte, skaityk,—ištarė jis irzliai.

—    Ir tada dramblių karalius suvalgė blogą grybą ir . . . numirė, — kalbėjo tėvas įdėdamas kąsnelį į pravertą Petruko burną.

Numirė... To žodžio Petrukas nežinojo. Akių krašteliu jis sekė motiną, iškeltom rankom siekiančią prieskonių dėžutės spintoje. Jis mažai težinojo savo mamą. Jis norėjo geriau žinoti ją. Petrukas vėl žvilgterėjo į paveikslą knygoje. Dramblių karalius gulėjo parvirtęs ant šono, visas žalias, visai kitoks. Tai buvo ''numirė".

—    Mama, tu numirsi,—ištarė jis.
Tėvo šakutė su kiaušiniene sustojo pusiau-kely. Petrukas pajuto jo kūną akimirką su-standrėjant ir vėliau sudrebant nuo juoko. Motina paliko prieskonių dėžutę ir žiūrėjo į jį. Jos lūpos šypsojosi, jos akys buvo labai liūdnos. Staiga ji pribėgo ir apglėbė Petruką, įstumdama jo galvą į tėvo šiltą krūtinę. Petrukui buvo nepatogu, tėvo plaukai kuteno jį, bet jis nedrįso nieko sakyti. Su jo tėvais vyko kažkas neįprasto.

Pagaliau jie atsiskyrė, ir tėvas ištarė kimiu balsu:
—    Padainuosim?

—    Taip, padainuosim, — skubėjo sutikti Petrukas.
Tėvas ir motina pradėjo:

Pas tavo tėvelį
Aš valgiau ir gėriau,
Man tavo tėvelis
Tave pažadėjo.


Mamos balsas buvo vos girdimas, nors paprastai ji galėjo dainuoti daug garsiau už tėtį. Petrukui patiko dainuojantys žmonės. Jis būtų galėjęs žiūrėti į juos valandų valandas. Jie būdavo gražesni, nerėkdavo, nekalbėdavo jam nepatinkančių žodžių, neversdavo valgyt, patys nevalgydavo tais baisiais didelių žmonių kąsniais. Gal jie ilgiau dainuos, jeigu ir jis prisidės?
Aš jauna mergytė

Nenoju tekėti.. . Petrukas užkliuvo už žodžio "tekėti" ir nustojo dainavęs. Koks keistas žodis. Petrukas pavartė jį, kaip dailų akmenėlį, ir, kažkodėl, prisiminė savo mažiausiąją pusseserę. Jis žvilgterėjo į motiną.   Dabar jis pradės kalbėti su ja.

—    Mama,—tarė jis.—Valytė nori tekėti. Motina ėmė juoktis, ir keistas liūdnumas
jos veide dingo.
—    Už ko?
—    Už saulutės!

Tėvams nenustojant juoktis, Petrukas žvilgterėjo pro langą. Alksnio lapas pamažu krito žemyn, sublizgėjo saulėje ir užgeso. Kai lapai krinta, yra ruduo — kartojo jis sau senus tėvo žodžius.
—    Tėte, kodėl lapai krinta?

—    Jie sudžiūna, nebegauna syvų, pagelsta... supranti?
Petrukas niekad neišsiduodavo nesuprantąs ir stengėsi labai rimtai žiūrėti į tėvą. Bet tėvas permatė jį ir pamosikavo pirštu.

—    Petruk, sakyk teisybę — tu nesupranti. Dabar aš tau pasakysiu taip, kad tu suprasi. Šalna juos pakanda.   Ruduo.  Ruduo nukanda juos.
—    Bet, tėte, ruduo neturi dantukų?

—    Koks tu gudrus . . . Taip, ruduo neturi dantukų. Taip sakoma poezijoj. Poezija? Kada nors tu suprasi.   Kai tu užaugsi didelis.

Rytoj, kai jis užaugs, jis tebesėdės ant mašinos ir jo tėvai tebestovės šalia jo. Jis bus didelis, o jie bus labai, labai dideli. Petrukas atsirėmė į juos, bijodamas, kad jie neatsitrauktų. Ir rytoj jo tėvai nejudės, jis girdės savo širdį tuksint, lentpjūvėj skardens dėdžių juokas. Kaip gera buvo galvoti apie visa tai. Saulė užtvino didįjį alksnį lauke, ir jo lapija suspindo, lyg joje būtų pasislėpę šimtai veidrodėlių. Kaip jis blizgėjo! Dabar buvo laikas gražiajam žodžiui, ir Petrukas sušnabždėjo sau:

—    Kalala.
Jis jautė motinos prisiglaudimą ir nutarė patikėti jai savo žodį.
—    Kalala!

Bet tuo metu ji pasistiebė pabučiuoti tėvo, ir Petruko žodis nepasiekė jos. Kodėl ji bučiavo tėvą kitaip negu jį? Jis timptelėjo motiną už rankovės.
—    Kalala!!

—Tikrai, — šypsojosi motina. — Ką tas reiškia?
—    Jis kalba turkiškai, — juokėsi tėvas. Staiga jis nebemėgo jų.   Jis nušoko nuo
mašinos, bet motina pagavo jį ir stipriai priglaudė.

—    Tu myli mane? — tarė ji, neabejodama teigiamu atsakymu.
—    Ne! — griežtai atšovė Petrukas.

Jis išbėgo koridoriun ir atidarė duris į laiptus.
—    Petruk, kur tu eini?

—    Pas bobulę, — atsakė jis išdidžiu ir drebančiu balsu. Jis stovėjo prie laiptų ir laukė tėvų šaukiant jį atgal, kad jis galėtų grįžti, dovanoti jiems ir vėl pasakyti savo žodį, kurį jie suprastų. Tėvai tylėjo. Jis taip ilgėjosi jų balso, kad jis nutarė nebelaukti šaukiamas antrą sykį, bet bėgti pas juos iš karto. Jis girdėjo juos šnabždantis tarp savęs, bet jie nešaukė jo.

Petrukas pradėjo atbulas lipti žemyn siaurais laiptais. Taip lipti jam buvo uždrausta, ir dabar tėtis turėtų išbėgti iš kambario ir barti jį. Tada jis galėtų grįžti. Jis ištempė ausis, bet net nebegirdėjo jų šnabždantis.

Bobulės kambariai buvo tušti. Petrukas tyliai nusileido prie rūsio ir pro laiptų pagalius žiūrėjo į vėsią prieblandą. Jo atminty dar tebegyveno rūsio vaizdas vasarai prasidedant: tuščia dėžė. Per vasaros karščius, Petrukas su prakaituota nuostaba sekė savo senelį pjaunant, kalant, dažant. Dienoms vėstant, jo senelis — kuris turėjo tiek replių, plaktukų, pjūklelių kaip niekas kitas — iš rūsio baigė daryti kambarį. O dabar, pro prieblandą prasiskverbiančios Petruko akutės matė pertvaras, žalią linoleumą, sunkius rudus baldus, naujas lubas lentelėse. Jis buvo gudrus, tas jo senelis, beveik toks gudrus kaip dėdės lentpjūvėje. Jis negalėjo gudrumu prilygti dėdėms, nes jis gyveno kartu su Petruku, o dėdės turėjo daugiau lentų ir buvo rudi,, baltadančiai, nepasiekiami.

Dabar senelio rūsy nesimatė. Prie pečiaus stovėjo bobulė. Jam patikdavo stebėti jos raudonus languotus marškinius jai nežinant ir, staiga, išgąsdinti ją. Ji taip gražiai mokėdavo išsigąsi, atmesdama atgal galvą ir išsižiodama. Palinkusi, su nejudančia ranka ant keptuvės, ji klausėsi spragsėjimo. Petrukui atrodė, kad jam pastebėjus bobulę, visas rūsys iš karto sušilo ir pakvipo keptomis bulvėmis.

Bobulė apvertė keptuvėje blyną, ir Petruko veidas ištįso. Jis pamiršo turįs slėptis nuo bobulės.
—    Aš noriu bulvių,—liūdnai ištarė jis. Bobulė pakėlė galvą.  Jos akys, kurių jis
nematė, nušvito po akiniais. Jos veidas buvo kitoks kaip jo tėvų: pilkesnis, liūdnesnis ir labai kantrus. Jai pajudėjus, rūsys iš karto pagyvėjo, blynai suspragsėjo garsiau. Pavargusia ranka ji pasitaisė iš po skarelės išsidraikiusius plaukus.

—    Petrukėlis. Eikš, pabučiuosiu į galvutę.
—    Aš noriu bulvių.

—    Eikš valgyt skanių blynukų. Petrukas nusileido į rūsį ir dvejojo.
—    Bobulyt, iš ko daro blynus?

—    Iš miltų, iš sviesto, iš kiaušinių. Bobulė visad turėdavo laiko atsakyt jam, ir jis išnaudodavo tą nesibaigiančiais klausimais.
—    Iš ko daro kiaušinius?
—    Vištytės deda kiaušinius.

—    Ne, — nutęsė Petrukas. Neigiamas atsakymas duodavo jam laiko apgalvot nelauktus didelių žmonių tvirtinimus.

—    Tikrai, Petruk. Klausyk, aš tau padainuosiu:
Tos vištytės kiaušius deda, Iš tų kiaušių vaikus peri.

Kiti žmonės dainuodavo retkarčiais, bet bobulė buvo visai kitokia — jos kiekvienas žodis būdavo išdainuotas. Petrukas žinojo kaip labai jai patinka klausytis jo dainuojant. Jis žvilgterėjo į blynus keptuvėje ir pradėjo: Iš tų vaikų blynus kepa ...

Bobulė juokėsi pakreipdama galvą, susiimdama rankas ir apžvelgdama visą rūsį, kad su kuo nors pasidalinus savo juoku. Pro rūsio langelį, lauke matėsi kačių smalsūs ūsai. Augštai, už lentpjūvės, pradundėjo traukinys, ir rūsy nieko nebesigirdėjo. Stiklinė indų spinta vos matomai virpėjo kaip stora moteris juoko priepuoly.

Spintos viduje, stiklinės ir lėkštės pamažu nurimo. Petrukas smalsiai žiūrėjo į blynus. Jam buvo jauku ir gera.

—    Kalala, — ištarė jis bobulei.
—    Aš neturiu karvelių dabar. Mažiukas, nori karvelių.  Aš pietums padarysiu.
—    Kalala!

V.   K.   JONYNAS JOANĖLĖ
(Spalvoti paišeliai)
V. Maželio nuotrauka
 
—    Valgyk blynukų, žiūrėk, kokie skanūs blynukai. . .
Petrukas pasitraukė atgal prie laiptų. Jis labai norėjo blynų, bet dabar jis turės atsisakyt jų.   Bobulė jo nesuprato.

—    Eikš, Petrukėli. Valgyk, ir aš tau pasakysiu pasaką. Eikš. Gyveno senelis su bobule. Jie turėjo avyčių penketėlį. . .

Petrukas, atbulas, lėtai lipo augštyn.
—. . . vištytę rudagurklę, katytę sapanagę . . .

Ant augštos lentpjūvės tvoros rudens vėjuje šlamėjo vijokliai, ir bobulės balsas buvo tolimas.
—. . . katytę riestuodegytę . . .

Petrukas prikišo akį prie skylės tvoroje ir žiūrėjo į lentų eiles kitoje pusėje. Jis paspyrė koja savo sunkvežimuką ir lenteles. Jos atrodė jam labai skurdžios, ir jo netraukė žaisti su jomis. Jis dar jautė savo gražiojo žodžio skonį gomuryje.

Iš gatvės pasigirdo ūžimas, ir Petrukas pajudėjo namo priekin. Jo širdis pradėjo greičiau tuksėt. Didžiulis, purvinai pilkas šiukšlių sunkvežimis šniokšdamas trūkčiojo priekin. Dėdės— kitoki dėdės pilkais rūbais — žirgsėjo šaligatviais. Jie pastverdavo šiukšlių dėžes viena ranka ir, nežiūrėdami, iškratydavo jas į atrajojančią skylę sunkvežimio užpakalyje. Jie atgalia ranka numesdavo dangčius ant šaligatvio; dangčius, kurių Petrukui net nevalia būdavo paliesti. Kokios gėrybės krisdavo į tą skylę: laikraščiai, dėžės, kaulai! Skylė sukosi ir traiškė viską! Dėdžių veidai buvo purvini, ir niekas neliepė jiems praustis.   Koks gyvenimas!   Kai  Petrukas už augs, jis vežios šiukšles. Jis iškratys viską skylėn ir pasiliks sau spalvotas dėžutes. Bet — lentos?! Kada jis bekraus lentas?! Jis vežios šiukšles dieną ir kraus lentas naktį!! Saulė švies. Bobulė keps jam blynus ir maitins jį pro skylę tvoroje.

—    Kalala!! Kalala!
Petrukas ilgai sekė nušniokščiantį sunkvežimį ir klausėsi nubarškančių dangčių. Kada jie vos besigirdėjo, jo ausysna įsiskverbė sviedinuko papsėjimas. Kitoje gatvės pusėje keli vaikai, kampuotai kraipydamiesi, mėtė sviedinuką. Jis nenoromis pastebėjo, jog jie buvo didesni už jį, bet netrukus pasiguodė, kad jie tik truputį didesni. Jie trypčiojo ant grindinio kreida išbraižytuose ratuose. Jie išmušdavo sviedinuką augštyn, subėgdavo į krūvą ir, rėkdami, stumdydavosi liesom rankom. Petrukas įsitempęs klausėsi

—    Kamondišvei kamondišvei.
Jie kalbėjo kitaip. Jis nesuprato jų. Jo tėvai nesuprato jo, jis nesuprato jų. Jis labai rimtai stengėsi pakartoti jų žodžius:

—    Dišvei dišvei .
Tie žodžiai buvo išdykę ir kuteną. Dabar Petrukas atsiminė — vaikai kalba angliškai.
—    Dišvei!

Jis taip pat kalba angliškai! Lietuviškai, angliškai. Angliškai kalba vaikai žaisdami. Lietuviškai kalba jo namiškiai. Vaikai buvo mažesni už jo namiškius; Petrukas mokėjo pasakyti "dišvei". Vaikai supras jo gražųjį žodį!

Jis žengė nuo šaligatvio į uždraustąjį žolės ruoželį prie pat gatvės, kur automobiliai gali nupjauti pirštų galus.

—    Kalala! — sušuko jis vaikams.
Jie nenustojo žaidę.

—    Kalala!!
Vienas vaikas atsigręžė į jį, sviedinukui pasprūdus.
—    Šatap jutusmol jukientplei.

Ką jis sako? Ar jis suprato Petruko žodį. Ne, ne . . . Jei jis būtų supratęs, jis kitaip kalbėtų; taip, kad Petrukas jį suprastų.

Petrukas dar kurį laiką pastovinėjo ant žolės ruoželio. Jis tikėjosi, kad tėvas pamatys jį pro langą ir pradės barti. Tada Petrukas nuduotų negirdįs jo ir dainuotų pats sau. Gal būt, jis net sugundytų tėvą vytis jį iki pat didžiosios gatvės krautuvių . . .

Nesulaukęs tėvo, jis nenoriai vilko kojas į kiemą. Jam buvo uždrausta liesti vijoklius. Todėl jis nuskynė vieną lapelį ir jautėsi truputį geriau.

—    Petruk!
Jis stabtelėjo išsigandęs. Ar senelis pamatė jį laužant vijoklius?
—    Labas rytas, Petruk. Eikš pasisveikint, duok rankutę.

Senelis stovėjo prie garažo ir nepiktai šypsojosi. Petrukas nuoširdžiai atsiduso, pribėgo prie senelio ir ištiesė jam kairę ranką. Senelis nepaspaudė jos.

—    Kurią rankutę reikia duoti? — klausė jis primygtinai.

Kodėl senelis nori kitos rankos? Su kita ranka Petrukas turi laikyti savo sagą. Jis neduos jos, nors ir kaip prašomas.

Bet pačiame savo užsispyrimo kietume Petrukas pamatė ant suolo senelio darbinį maišą. Jis skubiai padavė seneliui dešinę ranką, nuolankiai pakreipė savo galvą ir, žiūrėdamas jam tiesiai į akis, saldžiai ištarė:

—    Seneliuk, kur tu buvai?
Prie senelio akių subėgo daug linksmų raukšlelių:
—    Lentpjūvėj, Petruk.

Petrukas beveik lietė senelio dygius, baltai apdažytus ūselius.
—    Ką tu man atvežei?

Senelis pakėlė maišą, ir ant grindinio pabiro krūva kaladėlių. Petrukas stovėjo nejudėdama^ sužavėtas jų barbėjimo. Tada jis su dėkingu uolumu puolėsi statyti namo.
Pusiaukely jis stabtelėjo ir labai tyliai ištarė:

—    Kalala .
Senelis negalėjo jo girdėti, bet Petrukas nebedrįso būti vėl nesuprastu. Jis ištarė savo žodį senelio akivaizdoje, ir to užteko.

—    Petruk, ar tu leisi Aleksiukui pažaisti su savo kaladėlėm? Jis šiandien atvažiuoja pas tave. Ir Marytė, ir Daivutė.

Petrukui užėmė kvapą. Jis kasdien laukdavo nesulaukdavo savo mažųjų pusseserių ir pusbrolio. Tačiau šiandien jam ypatingai reikėjo Aleksiuko. Aleksiukas nebuvo didelis, jis kalbėjo lietuviškai — ne taip kaip tie vaikai su sviediniu. Petrukas galės jam pasakyti savo žodį. Ir
su juo ateis dideli žmonės, jo dėdės ir tetos, su savo įdomiais veidais ir daugeliu ilgų, naujų
žodžių.    4

—    Ne, — atsakė Petrukas. Jis gėdijosi išsiduoti, kaip labai jis laukia Aleksiuko.
—    Tada Aleksiukas neateis.

—    Jis ateis!
Petrukas pasistūmė kaladėles prie tvoros, iš kur jis galėjo matyti vartelius. Čia jis sėdės ir lauks jų ateinant.

Augštai atsidarė langas, ir jame pasirodė motinos galva. Ji šypsojosi, ir jis vos susigriebė neatsakęs į jos šypseną. Kodėl ji taip ilgai buvo palikusi jį? Jis sekė ją akių krašteliu. Motina pradėjo dainuoti:

Oi ir atėjo Petrukas,
Oi ir atėjo jaunasai,
Ir atėjo Petrukėlis,
Baltas gražus dobilėlis,
Dobilas, dobilas . . .


Jis nebegalėjo išsivaduot iš jos didelių mėlynų akių ir truputį pasuko galvą, kad įsižiūrėjus daugiau jos veido. Jo pirštai prisiminė jos kaktos švelnumą, ir vėjo staigiai išdraikyti jos plaukai prie baltos sienos priminė išsiliejantį rašalą baltoj staltiesėj. Ji buvo graži; nebuvo gražesnės už ją. Gal ji tikrai myli jį? Jis staigiai kryptelėjo galvą, šyptelėjo jai ir nuleido akis susigėdęs. Gal tikrai?

Motinos galva dingo, ir jis užsižaidė su kaladėlėmis. Diena nepastebimai slinko vėlyn, rami ir soti, nuskaidrinta laukimo, su blunkančiu kartumo skoniu. Jo lūpos apsitraukė pienu, ir piene pridžiūvo medauninko trupinėlis. Paskui lūpas apdengė taukai, ir jo marškinėliai nusitau-kavo. Jis sudaužė stiklinę ir gavo per nagus. Du sykius jis užpykino didžiuosius ir du sykius susitaikė. Jis nusibrėžė alkūnę ir gerą pusvalandį mėgavosi visų dėmesiu ir užuojauta. Ir jis nuolat ištardavo savo gražųjį žodį, kaip pasitikrindamas didįjį Kalėdų žaislą dėžėje.

Pagaliau jis pamatė juos! Pirmiausiai pro vartelius įriedėjo vežimėliai. Juose, kaip šilti tešlainiai sėdėjo Marytė ir Daivutė. Iš jų trumputėlių pasipūtusių suknelių — vidudieniai mėlynos ir pašvaistiniai ružavos — tingiai dribo jų riebios kojytės. Pro vežimėlius, priekin iššoko Aleksiukas ir žygiavo plačiai mosikuodamas rankomis. Jo plonas kaklas šovė toli augštyn iš po suglaistytų melsvadryžių marškinukų. Už vaikų grūdosi krūva suaugusių.

Petrukas pasileido pasitikt jų, pusiaukely apsisuko atgal, pribėgo prie rūsio durų, šūktelėjo — ateina! — vėl apsisuko ir susidūrė su Aleksiuku. Jis drebėjo iš pasitenkinimo. Aleksiukas pasižiūrėjo į jį iš augšto — jis visad būdavo didesnis už Petruką, nors Petrukas vis augo ir augo — ir išdidžiai pakratė jo ranką. Jis nežiūrėjo į Petruko atsidavusias akis, bet tolyn į kiemą pro jas, kur buvo sukrauti žaislai.

—    Vanapleivitmy.
Aleksiukas kalbėjo angliškai!Jis jau ėjo į mokyklą. Petrukas staiga pabūgo, kad jis nesupras gražiojo žodžio, kaip ir vaikai ant gatvės.

—    Nori žaist? — pakartojo Aleksiukas. Jis mokėjo ir lietuviškai!
—    Diš vei! — linksmai sušuko Petrukas, norėdamas pasididžiuoti savo nauju mokėjimu.
Tada namiškiai išėjo pro duris ir susimaišė su svečiais. Plačios šypsenos priartėjo apsikabinimuose ir susiaurėjo pasibučiavimuose. Namiškiai tuojau pradėjo žavėtis mergaitėmis, ir Petrukas stebėjo jas iškylant virš visų galvų, jų kojytes spurdant ir jų kelnaites mezginiuojantis. Joms nusileidus, jis su malonumu pastebėjo, jog jos buvo mažesnės už jį.

Visas būrys ėmė pamažu tvinti į kiemo gilumą. Petrukas įsimaišė vidurin ir leidosi stumiamas kartu. Jis atsimušdavo į šlaunis ir pasilaikydavo kelnių. Tada atėjo svečių eilė žavėtis juo. Teta Adelė, apvali ir amžinai besijuokianti, stipriai apkabino jį ir pabučiavo didelėm šlapiom lūpom. Ji kvepėjo virtuve. Teta Emilija palietė jį ilgais plonais pirštais, menančiais pieštukus, ir prie jo skruosto prilipo jos lūpų dažai. Jos kvapas jam atšaukė mamos stalelį su veidrodžiu ir mažom bonkutėm. Išsivadavęs iš jų glėbio, Petrukas rankove nusišluostė skruostą ir lūpas. Jis nemėgo šlapio kutenimo ir jis žinojo, kad toks jo mostas privers visus juoktis.

Jis veltui laukė, kada jį pradės kiloti augštyn. Nejaugi aš toks storas, stebėjosi jis, ir prisigretino prie vyrų. Jis tesiekė mažesniajam jų iki juosmens, bet jam ir nereikėjo žiūrėti į jų veidus — jis atsiminė juos iš kelnių ir pilvų. Šitos pilkos kelnės su pakibusiais keliais, dėmele prieš pat jo nosį ir apvaliu pilvuku buvo dėdės Antano. Šitas dideles, dideles, kaip ant dviejų medžių užmautas ir su visosna pusėsna išsiveržiančiu pilvu dėvėjo dėdė Vytautas. Šitose rudose, lygiai suglaistytose ir visai be pilvo, nekantriai stovinėjo dėdė Jonas, kuris kartais nuvesdavo Petruką prie kūdros laivelių paplukdyti.

Kažkas sunkaus nusileido ant jo peties, kaip ta stora katė užšokusi anądien.
—    Petruk, kaip vyrai sveikinasi? — sugriaudė dėdės Vytauto balsas.

Petrukas nenorom pažiūrėjo augštyn. Dėdės Vytauto veidas lenkėsi prie jo, kaip didžiulis dubuo. Petrukas nusisuko ir ištiesė jam suglebusią ranką.

—    Oohohoo, matyt, kad ne Lietuvoj gimęs. Lietuvoj vaikai cak, cak kulnim sumušdavo, galvą nuleisdavo, ranką kyšteldavo. Cak, cak.

—    Jis užaugs, — paguodžiančiai kalbėjo dėdė Antanas. — Ką jis vaikas mato? Nėra drausmės, nėra tvarkos čia Amerikoj.

—    Aišku, jis užaugs, — pritūpė prie jo dėdė Jonas ir paėmė abi jo rankas. — Jis jau dabar labai gražiai sveikinasi, — kalbėjo jis, iššaukiančiai žiūrėdamas į dėdę Vytautą. — Kiek tau dabar metų, Petruk?

—    Penkiolika. —Tikrai?!
Petrukas girdėjo savo tėvą slapčia šnabždant jam — keturi, keturi. . . Bet jis nenorėjo sakyt "keturi". Penkiolika buvo gilesnis, ilgesnis ir malonesnis burnai.
—    Penkiolika!

Teta Adelė, visą laiką smalsiai besidairiusi, žvilgterėjo į dangų ir suplojo rankomis: • 1, — Tik pažiūrėkit į dangų! Visai kaip Lietuvoj!

Visi pakėlė galvas ir valandėlę nesigirdėjo nei kvėpavimo. Petrukas kartu su jais žvilgterėjo į skaidrų mėlynumą ir nuleido galvą. Jam labiau patiko dangus su debesų meškomis ir vežimais.

—    Tikra bobų vasara, tik voratinklių trūksta, — pagaliau tyliai prabilo jo tėvas.

Petrukas susiraukė ir stengėsi susivokti. Dar šįryt tėvas sakė, jog dabar ruduo, jog lapai krinta rudenį, jog vasaros nebėra. Kodėl dabar tėvas mini storų senų moterų vasarą? Jis išsižiojo klaust tėvo, bet tą akimirką motina pradėjo kviesti visus vidun.

Petrukas pastebėjo Aleksiuką nejudant ir prisigretino prie jo. Jie pasiliko kieme vienudu. Aleksiukas paėmė Petruko sunkvežimį ir, nekreipdamas dėmesio į jį, pradėjo krauti kaladėles. Jis dainavo plonai, plonai: Deivi deivikrakit. . .

Petrukas ištikimai kartojo: Kr aki, kraki. . .
Tie žodžiai priminė jam dėdės Jono — cak, cak, cak. Jis sukluso ir pro atvertą langą virš jų girdėjo balsų ūžesį tolimame svečių kambary. Jį gundė pažiūrėt, kaip dėdė Vytautas valgo. Iš visų apsilankymų nieko nebuvo įdomesnio už dėdės Vytauto valgymą. Bet jis žvilgterėjo į Aleksiuką ir pasiliko stovėti vietoje. Gražusis žodis buvo svarbesnis.

Saulė jau sviro anapus stogų, ir žolės ruožas išilgai įvažiavimo tako sužvilgo. Kaimyno kieme skalbinių virvė pavargusiai girgždėjo atgal. Kažkur pravirko kūdikis. Petrukas neatitraukė akių nuo Aleksiuko. Jis panoro apkabinti jį. Ten, svečių kambary, buvo dideli žmonės. Jiedu buvo maži. Jiedu niekad nebus tokie kaip didieji žmonės. Jis priėjo prie Aleksiuko ir palenkė savo galvą: i
—    Kalala.

Aleksiukas pakėlė galvą nuo savo kaladėlių:
—    Čia bus garaž. Čia automobiliai važiuoja. Tū, tū,tū.
—    Nekalbėk, — irzliai suriko Petrukas. Ir Aleksiukas nesiskyrė nuo didelių. Petrukas pastūmė batu kaladėlę, ir garažo siena subyrėjo.

—    Petrai! — pašoko Aleksiukas. Jo veidas buvo piktas. Jis pažiūrėjo vidun pro langą, ir Petrukas pasekė juo. Tame kambary nebuvo nei vieno didelio žmogaus. Tik Daivutė ir Marytė šokinėjo ant lovos vienose kojinaitėse. Aleksiukas apsisuko ir stumtelėjo Petruką. Petrukas spyrė jam į koją ir pasileido bėgti vidun. Aleksiuko kojos tarškėjo iš paskos. Petrukas įsmuko į svečių kambarį ir susigūžė prie spintos. Čia buvo saugu. Aleksiukas įšniokštė vidun ir valan dėlę kovojo su savo pagunda prikult Petruką visų akivaizdoje. Bet jis susitvardė. Jis nubėgo į gretimą kambarį, parkrito po televizijos aparatu ir, susiėmęs rankomis galvą, įsistebeilijo.

Petrukas atsiduso, nusišluostė nejaustai išsirpusias ašaras ir apsižvalgė. Svečių kambarys jam visad atrodydavo nejaukus ir šaltas, nes jo ten neįleisdavo. Dabar čia viskas buvo gyva ir judėjo. Visi dideli žmonės kalbėjo sykiu ir nesustodami. Ant baltutelaitės staltiesės, kurią ištiesdavo tik svečiams, grūdosi eibė nekasdieninių valgių. Petrukas pagalvojo, kad jei dėdė Vytautas gyventų su jais, svečių kambario stalas taip atrodytų kasdieną. Jis nusišypsojo, ir jo šypsena iškrypo į žiovulį. Jis nieko nesakys ir klausysis jų kalbos. Už viską įdomiau jam buvo žodžiai, gražieji žodžiai.

—. . . Aš pats mačiau. Demonstrantai sustabdė tramvajų. Pamato generolą — nusiimk kepurę! Senukas jiems — ne! Pakšt! ir numušė jam . . . Buvo užbėgus Arnauskienė ir, sako, Laimutės vyras, sako, gavo tokį gerą darbą, jai nebereikia dirbt, sako, ji nusipirko tokį chalatą su ilgom rankovėm . . . Leiskit man pasakyt, ponia, aš Lietuvoj labai atidžiai sekdavau kriminalines bylas. Kas kitas galėjo nužudyt ją? Kas kitas? Jos vyras! ... Ir kodėl Vlikas turėtų keltis į Ameriką, ir kodėl, na? ... Jį darbe tokia juoduke vilioja. Oi, nepasitikėkit juo ponia .. . Tvarka, drausmė, disciplina. . . Jono pana su kitu išėjo, nepaskambina. Kas bus, Jonai?

Laikas sustojo Petrukui. Jis vos begalėjo kvėpuoti. Žodžiai nenustojo byrėję iš visų pusių, greičiau kaip arklių kanopos televizijoje. Jis teatpažino taip nedaug jų. Darbas . . . vėliavos . . . senukas. Jis voliojo tuos pažįstamus žodžius burnoje, lyg šiltus virtinius. Nepažįstamieji buvo kitokio skonio ir kitokios spalvos. Juodukės buvo juodos; disciplina priminė jam negyvą vėžlį, matytą vasarą prie jūros. Kiekvienas žodis buvo kitoks. Visų veidai buvo skirtingi. Dėdės Vytauto veidas buvo kitokiausias: violetinis, su stikliniais kamuolėliais akių vietoje. Jis šlavė nuo lėkštės mėsos gabalus ir nenustojo pylęs alų savo gerklėn kaip į didelę statinę. Koks didelis jis užaugs, kaip didieji namai Niujorke. Bet dėdės Jono veidui apsakyti reiktų labai gražaus žodžio. Kodėl jo akys be perstčio krypsta į telefoną. Kodėl jis neskambina? aferai jam neleidžia žaisti su telefonu, kaip ir Petrukui? Petrukas užjautė dėdę Joną. Jis užjautė juos visus. Kaip gera būtų, jei kasdieną ant stalo žvilgėtų taip daug naujų stiklų, visi taip daug juoktųsi, ir jis galėtų juos visus užjausti. Kambarys suspindo jo akyse, kaip alksnis anksti rytą. Jis pažino juos visus, jie visi pažino jį; jie šypsojosi jam, jie glostė jį.

—    Kalala!
Visi veidai, kuriuos jis mylėjo, sužiuro į jį.
—    Petrukas čia!

—    Petrukas angliškai kalba, — nusijuokė dėdė Vytautas.
—    Ne angliškai! — treptelėjo koja Petrukas. — Diš vei, diš vei — angliškai!
Jis norėjo kalbėti jiems apie rytą, medį ir gražųjį žodį, bet dėdės Vytauto balsas buvo daug stipresnis:

—Tai Vokietijoj mes sutikom tokį uniformuotą amerikietį. Jis ima ir prakalba į mus lietuviškai. Mes ir klausiam jo — iš kur jūs taip gerai išmokot lietuviškai? Jis ir sako: mano tėvas, kai tik aš prakalbėdavau angliškai, man tuoj diržu per klyną . . .

Dėdės Vytauto žodžiai vertė Petruką trauktis. Jie buvo dygūs ir glitūs. Dėdė Jonas atsisuko nuo telefono į dėdę Vytautą.

—    Geriausias būdas išmokyt vaikus nekęst savo kalbos ...
Petrukas nebegirdėjo jo žodžių. Jo akys apsidengė ašaromis. Visi atrodė jam kaip seni žmonės pro langą lietuje.

—    Petruk, eik žaist su savo pusseserytėm.
—    Ką jis su bobom? Tau geriau be jų, ar ne, Petruk?
—    Kodėl neini žaist, Petruk?

Petrukas sučiaupė lūpas. Jis skubiai atsišaukė porą žodžių, kuriuos didieji žmonės sakydavo, kai jų veidai atrodydavo kaip jo vidus šią akimirką.

—   Aš liūdnas ir piktas, — tarė yis.
Visi prapliupo juoktis. Petrukas perbėgo akimis jų įraudusius veidus ir sustojo ties motinos. Ji viena nesijuokė. Jos akys žiūrėjo į jį su užuojauta. Ji suprato jį, ji mylėjo jį! Petruko lūpos drebėjo. Jis nenorėjo matyt nei vieno jų; jis norėjo žiūrėt tik į ją. Jis pribėgo prie stalo ir palindo po juo.

—    Petruk, — jis girdėjo tėvo balsą. — Vyrai taip nedaro. Išlįsk.
—    Ne!
—    Sėsk ant kėdės!
—    Ne! — Petruk!
—    Ne! Ne! Ne!

Tėvas pasilenkė paimti jo. Petrukas išsinėrė iš jo rankų ir išbėgo. Prie mergaičių kambario durų jis sutiko bobulę, kuri, pridėjusi pirštą prie lūpų, rodė kambario vidun. Jis įsmuko pro atdaras duris. Ant šėputės blankiai spinksėjo naktinė lemputė. Daivutė ir Marytė gulėjo lovoje apžioję pieno butelius. Jos apžvelgė Petruką savo apsiblaususiomis akutėmis, neatitraukdamos butelių nuo lūpų. Jis pavydėjo joms, patogiai sudribusioms ir plačiai nusižiovavo. Buvo tylu, ir ūžimas iš svečių kambario slūgo. Laikrodis vienodai tiksėjo. Mergaitės ritmingai čiurškė pieną. Laikas nuo laiko jos atitraukdavo butelius nuo lūpų, ir jie šnypštė išleisdami orą.

—    Mano mama nusipirko paltą, — sumurmėjo Daivutė, matyt, tęsdama pokalbį.
—    Mano mama sirgo, — vebleno Marytė.
—    Mano mama myli mane! — džiugiai ištarė Petrukas.

Čia buvo gera. Viskas tilo ir temo. Petrukas susirangė prie jų ir padėjo galvą ant Marytės kojos. Ji buvo minkšta ir šilta. Kartelis Petruko burnoje tirpo ir mišo su saldžiu nuovargiu. Mama mylėjo jį! Jis rengėsi migti, bet vėl, staiga, pajuto aštrų dirginimą, verčiantį jį j ieškoti naujo žodžio. Jis apsivertė ant kito šono, jo burna buvo sausa. Jis negalės užmigti, kol neatras naujo žodžio, kuris sutalpintų savyje jo paslikus sąnarius, antklodės minkštumą, svečių juoką ir jo motinos akis. Jis rinkosi raides, lietė jas, atmetė.

—    Mupunas, — sušnabždėjo jis ir pakartojo dar sykį garsiau. Mupunas buvo gerai. Taip, mupunas . . .

Dabar jis nebesipriešino miegui ir įspraudė galvą į antklodę. Jo tėvų žingsniai priartėjo kaip per pagalvius. Petrukas šypsojosi užmerktomis akimis, jų pakeliamas ir nešamas.

Jis atpažino laiptus iš tėvo svyravimo. Pakeliui į antrą augštą jis girdėjo traukinį artinantis ir dėdės Antano žodžius tolstant.

—    Vaikai dabar išpaikę, neklauso. Per gerai valgo, per liuosai gyvena, per daug vitaminų . . . Perdaug . . .

Petrukas paskutinėm pastangom išstūmė savo žodį:

—    Mupunas ...
—    Ką jis pasakė? — smalsiai klausė šalia tėvo einanti motina.
—    Nieko, tik raidės išsprūdo per miegą. Per anksti atsikėlęs, pervargęs.
—    Gal jis tikrai norėjo ką nors pasakyti?
—    Pst, nepažadink . ..

Petrukas nebejautė, kaip jie nurengė jį ir paguldė lovon.

Iš "Nidos" netrukus išleisimo novelių rinkinio.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai