Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIDURNAKČIO VARGONAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. R.   
Česlovas Grincevičius: VIDURNAKČIO VARGONAI. Neįtikėtinos istorijos. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, Chicago, 1953. 131 p. Kaina 1,50 dol.
Tai pirmoji Č. Grincevičiaus knyga. Joje randame dvejopų kūrinių —-legendų ir realistinių pasakojimų.
Pirmosios rūšies dalykais autorius įsirikiuoja į gana gausią legendų literatūrą, tarp mūsų itin išprusintą Nelės Mazalaitės. Čia sutinkame ir angelus, ir šventuosius, ir dangaus muziką, ir paprastus reiškinius, nudažytus legendų spalva, kaip tai yra "Neįtikėtinoje istorijoje". Tačiau šių kasdieniškesnių atsitikimų pavertimas legenda nevisada pravedamas lygiai. Todėl geriau būtų išėję, minėtą istoriją palikus realistinėse ribose. Tas pat pasakytina ir apie "Vidurnakčio Vargonus". Jeigu čia būtų apsieita be išvados, kad senajam klebonui iš tikrųjų naktimis grodavo šventasis Mykolas, turėtume vienti-sesnę istoriją, gerai pateisinamą psichologiniais seno žmogaus išgyvenimais. Č. Grincevičius yra tarpais linkęs duoti išaiškinančias pabaigas, kurios lyg ir atšoksta nuo istorijų vienybės.

Grįžtant prie pačių legendų, išti-siausia reikėtų pripažinti "Devynbalsę paukštę". Pasakojimas čia plaukia tiesiai, ir jame gražiai derinasi du pasaulai — legendų ir jose atliepianti konkrečioji tikrovė. Pagaliau sėkmingai įliejama ir patriotinė gaida — lokalinio patriotizmo tonas: ir dangaus angelai pripažįsta, kad Nevėžis yra "pati ramiausioji ir gražiausioji upė . . . nuostabiausia, kokia yra mums pasisekus žemėj įrengti" (75 p.). Kitos legendos lyg ir išvirsta fantastiniais vaizdais ir vizijomis, tarpais nukeltomis į didingą kalnų gamtą. Tai "Kalbanti uola", "Baltieji balandžiai", "Mano vienintelis draugas". Negalima išvengti įspūdžio, kad išvardintuose dalykuose kartojamasi ir vis sukama apie panašią mintį. Būtų pravertę šias nuotaikas ir mintis sugaubti į vieną kūrinį, išvengiant labai gretimų vietų.

Legendose tenka atkreipti dėmesį dar į vieną bruožą, č. Grincevičius yra bene vienintelis mūsų raštuose, kuriame sutinkame Apokalipsės stiliaus pėdsakų, štai viena tokio pasakojimo ištrauka: "Paskui mačiau, kaip laikas nuo laiko šis auksinis pastatas su visom savo galvom pasilenkdavo ir surydavo po keletą tų, kurie jį labiausiai mėgo ir jo garbei šoko" (120 p.). Vietomis pasigirsta ir psalmių balsas.

Antra "Vidurnakčio Vargonų" šaka — realistinės istorijos. Jas autorius pradeda nuotaikingai ir išsyk įtraukia į dalykų eigą. "Simanas, su jėga pravėręs karčiamos duris, atsargiai nulipo laipteliais į gatvę, akis pakrapštęs apsidairė ir pasuko į gerai žinomą pusę" (37 p.) — tokia vieno pasakojimo pradžia. Sutinkame pasisekusių įspūdžių ir aprašymų. Si-mano nuotykyje taip skaitome: "Buvo šiltas ankstybojo rudens metas. Miške kvepėjo grybais, medžių viršūnėse kažkas straksėjo ir buvo girdėti, lyg vienas kitą vaikytųsi". Kitur turime tokį šaunų elgetų aprašymą: "Keliu traukia du elgetos, Ma-taušėlis su Juozapėliu. Mataušėlis augštas ir petingas, apvalia, blizgančia nosimi, seniai neskusta barzda, kaip antinas, krypuodamas į šonus, eina pirmas ir tempia girgždantį vežimėlį, kuriame nežinia ko pridėta ir maišu pridengta. Vienas ratas mažesnis, ir vežimėlis eina įstrižai. Ilgo liemens, bet trumpų kojų, tiesus, kaip mietą prarijęs, Juozapėlis mažyčiais žąsiuko žingsneliais, viena ranka mosikuodamas, seka gerą galą atsilikęs" (45 p.). Toliau esama kiek valančiškų dialogų.

Kaip jau ištraukos rodo, č. Grincevičius savo realistiniuose dalykuose yra pastabus, pasakojimą veda gyvai, net jei ir nesupina kokios intry-gos, o pasitenkina tik kokiu platesniu vaizdu ar anekdotiniu atsitikimu. Jis turi gražaus humoro ir, paprastai, yra čia lygesnis savo stiliumi ir įvykiu, negu kad legendose. Gal vieningiausiai jisai šias savo savybes išryškino "Atlaidų išvakarėse" — pasakojime apie jau mūsų sutiktus elgetas Mataušėlį su Juozapėliu ir dar kitus.

Šisai rinkinys minėtinas ir literatūrinės geografijos požiūriu. Jeigu paliktume nuošalyje svečiose žemėse einantį veiksmą, tai Lietuvoje Č. Grincevičius geografiškai mus pasodina kitų autorių kaip ir neliestoje teritorijoje — Josvainių, Krakių, Babtų ir aplinkinėse žemėse, prie gražiųjų Nevėžio krantų. Iš čia jis mums apsako ne tik pluoštą atsitikimų, bet duoda papročių ir vaizdų.
Apskritai tektų tarti, kad iš dviejų kelių — legendos ir realistinių pasakojimų — č. Grincevičius išeina tvirtesnis pastarajame. Autoriui linkėtina tą kelią puoselėti ir ateityje.
Aug. R.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai