Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Keturi Vilniaus katedros paveikslai PDF Spausdinti El. paštas

Vilniaus katedra — V. Augustino nuotrauka

KLAIDINGA T. NARBUTO REKONSTRUKCIJA PRIEŠ 100 METŲ*)

Vilniaus šv. Stanislovo katedra stovi Lietuvos Bažnyčios, kartu ir mūsų meno istorijos pradžioje. Tiesa, ji nebuvo pati seniausioji krikščioniška Lietuvos bažnyčia. Mindaugo Lietuvoje ir vėliau nuo Vytenio bei Gedimino viešpatavimo laikų Vilniuje, Naugarduke ir kitose Lietuvos vietose dirbę pranciškonų ir domininkonų misionieriai turėjo kuklių maldos namų, taip pat svetimšaliai pirkliai, apsistoję pagoniškos Lietuvos centruose. Seniausios ateivių bažnyčios buvo pašvęstos šv. Mikalojui. Jūra, upė, prekyba yra elementai, kurie viduramžiais buvo siejami su šv. Mikalojaus, laivininkų globėjo, kultu. Tokių labai senų bažnyčių turime Vilniuje ir net Kaune. Jų įkūrimo laikas nėra žinomas. Klaipėdoje šv. Mikalojaus bažnyčia buvo jau 1258. Atskirą klausimą sudaro bizantiškojo meno ankstyboji įtaka. Gardino pilyje, laikinai patekusioje po rusų kunigaikščių valdžia, nedidelės bizantiškos mūrinės cerkvės pamatai iš XII amž. buvo iškasti 1932-34 m. Pusėtinai išsilaikiusi bizantiškoji Koložos cerkvelė prie Gardino galėjo būti pastatyta ir vėliau, H. Lowmianskio spėjimu, net Vytauto Didžiojo viešpatavimo metais. Visi šie reiškiniai dar skendi ankstybojo istorijos peri jodo prietemoje ir Lietuvos meno vystymuisi nepadarė žymesnės įtakos.

*Kitoje vietoje jau teko pažymėti T. Narbuto negatyvi reikšme Lietuvos meno istorijai. Cia norima šj tvirtinimą detaliau pailiustruoti vienu pavyzdžiu. Narbuto raštų reikšmės būta ir pozityvios daugeliu atžvilgiu. Šimtmečiui praėjus po "Mažesniųjų istorijos raštų" (1856) pasirodymo Vilniuje, būtų proga šią reikšmę visapusiškiau iškelti.

Vilniaus katedros pradžios aplinkybės tuo tarpu žinomos gan gerai. Ją įkūrė Jogaila 1387 m., steigdamas Vilniaus vyskupiją. Prie žinomų to meto įvykių čia nesustosime. Jogailos bažnyčia šaltiniuose aiškiai minima ir stovi šių įvykių centre. Jogailos privilegija, duota Vilniuje 1387 m. "proximo ante carnis privium" (vasario 17 d.), skiria dvarus ir žemes Vilniaus vyskupui ir jo bažnyčiai: "Ecclesiam in castro nostro vilnen. constructam et locatam ac ad laudem et honorem omnipotentis Dei, gloriosae Virginis Mariae, omnium Sanctorum et specialiter beatorum Stanislai pont. et Ladislai conf. consecratam, in qua sedem episcopatus vilnen.; voluntate tarnen Sanctissimi Romani Pontificis ad id specialiter accedente, decrevimus collacandam, dotamus bonis et possesionibus..." (Bažnyčią, esančią pastatytą Vilniuje ir pašvęstą Visagalio Dievo, šlovingos Mergelės Marijos, visų šventųjų, o ypatingai Stanislovo vyskupo ir Vladislovo išpažintojo garbei, kurioje specialiu Romos popiežiaus potvarkiu nutarėme padaryti Vilniaus vyskupijos centrą, apdovanojame turtais bei nuosavybėmis), (pig. J. Kurczewski. Košciol bamko-wy, czyli Katedra Wilehska II, Vilnius 1910 p. 7-8). Katedros titulas patvirtinamas sekančiais metais popiežiaus Urbono VI bule (o. c. p. 11-14).

Vilniaus katedra buvo pirmoji apsikrikštijusio krašto valdovo iniciatyva pastatyta oficiali bažnyčia ir tikra Lietuvos bažnyčių motina, pradėjusi Romos katalikų bažnyčių steigimą daugelyje Lietuvos vietų. Būdama visos Lietuvos bažnytinio gyvenimo centru, katedra pačiame Vilniuje tada dar stovėjo izoliuota, nuo miesto atskirta pilies mūrais ir Vilnelės tėkme. Ji buvo ne vien katedra, bet kartu, kaip Krokuvoje ir Pragoję, valdovo pilies bažnyčia, dar XIX amž. Vilniaus liaudies kalboje vadinta "zamkaus bažniczia" (žr. J. Kurczewski o. c. I 1908 p. 2). Nenuostabu, kad šioje dvigubai reikšmingoje padėtyje susikaupė turtinga istorinė tradicija, kurią liudija gausūs vad. katedros arba kapitulos aktai, nežiūrint visų negandų, išsilaikę kapitulos archyve (iki 1892), seniausieji daugumoje tik senų nuorašų formoje. Gan anksti susirūpinta šios. ilgą laiką sunkiai prieinamos, medžiagos paskelbimu. Bet ir šiandien tas darbas nebaigtas (Pradėjo P. K. Bagužis savo "Sumaryjny wypis" 1783 m., kurį paskelbė Opisanie rukopisnago otdielertija Vilenskoi Publičnoi biblioteki I 1895, vėliau J. Kurczewski o. c. II 1910 ir III 1916 bei Codex Diplonmticus Ecclesiae cathedralis necnon d^oceseos Vilnensis I-III Krokuva 1932-1948). Vis dėlto, norint nušviesti Vilniaus katedros statybinę bei meninę praeitį, susiduriama su dideliais sunkumais. Pasirodo, kad gausūs katedros dokumentai mažai tepadeda išaiškinti pirmykštį katedros stiliaus pobūdį ir jos statybinį vystymąsi (plg. J. Klos, Wilno Przewodnik krajoznawczy, II laida 1929 p. 117).

Kokia buvo katedra XIV amžiuje, iš aktų sužinoti negalima. Ji galėjo būti medinė, netrukus galėjo būti pastatyta ir mūrinė. Nors 1415 m. Vytauto ir Jogailos skunde prieš Ordiną sakoma, kad kryžiuočiai per 1390 m. apgulimą nugriovė "gražią medinę bažnyčią" ir panaudoję ją tilto statybai, iš to dar negalima spręsti, kad kalba ėjo apie katedros bažnyčią, ypač kai nėra galutinai išaiškinta, ar kryžiuočiai buvo tada užėmę žemąją pilį. Katedros spėjamąjį perstatymą po 1419 m. gaisro, taigi Vytauto valdymo metu, sekė aktuose minimas žymus perstatymas po 1530 m. gaisro. 1534 m. statybinė sutartis (bene seniausias išlikęs statybinės sutarties dokumentas Lietuvoje) tarp vyskupo "Joannes ex Ducibus Lituaniae" ir "Bernardinus de Zenoby Romanus, magister artis muratoriae, Italus" mini ankstybesnės katedros mūrines sienas: "Si tamen muri antiqui quoque ruerent, non tenebitur ad aliquom refectionem; obligavit se construere dictam acclesiam cathedralem vilnen. usque ad finem in quinquenio: inchoando anno D-ni Millesimo Quingentésimo Tricésimo sexto, a Pascha resurrectionis Domini" (J. Kurczewski o. c. p. 108). Nors katedra dabar buvo žymiai praplėsta, vis dėlto pastatas turėjo išlaikyti savo pirmykštį gotinį planą, dalį sienų ir proporcijų (žr. žemiau). Savo ruožtu, naujasis XVI amž. pastatas įėjo į dabartinės katedros struktūrą. Todėl jei per 1931 m. katedros rūsių kasinėjimus buvo užtikti gotinių pamatų ir aštuoniakampio piliorio fragmentai (žr. Biuletyn hist. sztuki i kultury I 1932 No. 2 p. 97; Ateneum Wileñskie IX 1934 p. 30 ir kitur), reikia manyti, kad jie priklauso labai ankstybai statybos fazei, gal dar prieš XV. amž. pradžios pogaisrinį perstatymą Vilniuje buvusio Ghillebert de Lannoy 1413-1414 m. žiemą minimosios mūrinės bažnyčios ("Et y a aucunes esglises de brique" plg. P. Klimo paskelbtą tekstą, Praeitis II 1933 p. 152), kaip J. Fijalekas spėjo, galėjo būti, šalia kitų. ir mūrinė katedros bažnyčia (žr. Opisy Wilna až do polowy wieku XVIIlgo, Ateneum Wileñskie I 1923 p. 317). Statyba gotinėje Vilniaus katedroje dar vyksta XVI amž. pabaigoje, XVII amž. pradžioje ir vėliau po maskviečių invazijos.

1636. VIII. 14 d. iškilmingai pernešamas šv. Kazimiero karstas į jo vardo naują puošnią koplyčią, gerai išlikusią ligi mūsų dienų, pastatytą italų baroko architekto, gal Constantino Tencalla (žr. M. Morelowski, Sprawozdanie TPN Vilnius 1932; t. p. Alma Mater Vilnensis 1932 p. 54; t. p. Prace Sekcji hist. sztuki TPN II Vilnius 1935 p. 302 ir kitur). Liudijimų apie darbus senojoje katedroje yra daug **). Keli amžiai atsispindėjo jos formose, kai 1777 m. L. Stuoka-Gucevičius pašalindamas turtingos praeities požymius katedrai uždėjo klasikinį rūbą, išlikusį iki mūsų dienų. (žr. pav. 7).

**Iškeltieji tėra keli ryškesnieji, šaltiniuose minimieji, senosios katedros praeities faktai, kiek jų reikia šios temos fonui sudaryti. Platesnės apžvalgos čia duoti negalime (Lietuvių kalba vertingų pastabų yra P. šledziewskio straipsnyje "Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai?". Naujoji Romuva 1940 nr. 6).

1. pav. T. Narbuto "Bizantiškoji katedra" (1856).

Pačios žymiausios ankstyvesnės katedros statybos fazės buvo žinomos senesnėms miesto istorijoms (žr. M. Balinski, Historya miasta Wilna I 1836 p. 79, 117 ir kt.; I. G. Kraszewski, Wilno II 1840 p. 183-296 ir kt.), bet visų ryškiausiai senesnėje literatūroje jas išdėsto Teodoras Narbutas (1784-1864), šalia Simano Daukanto vienas mūsų patriotinės istorijos pradininkų. Apie Vilniaus katedrą Narbutas jau rašė savo "Lietuvių Tautos Senovės Istorijoje" (žr. T. Narbutt, Dzieje starožytne narodu Litewskiego I 1835 p. 226-229 ir VII Dodatek: Cokolwiek z historyi košciola Katedralnego Wilehskiego). Čia žiūrėsime jo vėlesnes studijėles "Apie Vilniaus Katedros bažnyčią" (O košciele katedralnym wilehkim) iš klastojimais pasižymėjusios paskutinės Narbuto knygelės "Mažesnieji istorijos raštai, specialiai liečia Lietuvos istoriją" (Pomniejšze pisma historyczne, szczegolnie do istoryi Litwy odnoszące się, Vilnius 1856 p. 106-114). Kaip ir kitais atvejais, Narbutas be sunkumų išaiškina užsibrėžtą temą. Senosios katedros buvusios keturios. Įdomu, kad šiuo atveju jis nenori remtis vien rašytiniais šaltiniais, bet nurodo į pridėtas keturias litografines lenteles su visiems gerai pažįstamais katedros paveikslais ir lotyniškais jų paaiškinimais, jiems neva teikdamas šaltinio vertės. Šie paveikslai rodą Vilniaus katedros pirmykščią išvaizdą, kurios statybos istorija todėl esanti tokia:


I. paveikslas: "Ecclesia Cathedr. Vilnen. A. D. M. CCC. LXXX. VII. Constr. M. CCC. XC. IX. XIV. Kai. Novemb. Conbusta. Accuratissime ex origin. delineavit J. B. Knafus" (Pomn. pisma hist. tarp. p. 106-107, žr. pav. 1). Tai pirmoji katedra, kurią pastatė Jogaila, duodamas jai paprastą pavidalą "bizantiškame skonyje". Ji buvusi, be abejo, mūrinė, nes buvo per labai trumpą laiką pastatyta iš buv. Perkūno šventyklos sienų. Ši katedra sudegusi 1399 m. (o. c. p. 107 ir 112. Gaisro metai "1399" vieton 1419 m. plg.
 
2. pav. T. Narbuto "Gotiškoji katedra" (1856).

Cod. Epist. Vitoldi p. 443, nurodomi jau M. Balinskio, Hist. miestą Wilna I 1836 p. 194-5, yra atsiradę iš senesnės Napierskio klaidos plg. J. Fijalek, Teksty Opisowe Wilna, Ateneum Wilehskie I 1923 p. 507).

II. paveikslas: "Ecclesia Cathedralis Vilnensis igne cremata Ao. 1530. Del. J. B. K." (o. c. tarp p. 108-109, žr. pav. 2). Antroji katedra, kurią pastatė Vytauto Didžiojo ir kunigaikštienės Onos atkviestieji vokiečiai amatininkai "gotiškame skonyje", baigta 1407 m. Ši visiškai sudegė-1530 m. (o. c. p. 108-109).


III.    paveikslas: "Ecclesia Cathedralis Vilnensis Ao. D. 1538 Rest. Erec. Exorn. Del. J. B. K." (o. c. p. tarp 110-111, žr. pav. 3). Trečioji katedra, vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių pavedimu pastatyta architekto italo Zenobi 1533-38. kurios priekinis fasadas esąs "to meto skonyje" ir be bokšto (o. c. p. 110). Vėlesnėje literatūroje kalbama apie "renesansinę katedrą".

IV.    paveikslas: "Ecclesia cath. Viln. Anno D. 1632 Restaur. Del. J. B. K." (Mastelis) "Ped. Litv. passim" (o. c. tarp p. 110-111, žr. pav. 4). Katedra po perstatymo 1632 m., pridedant du lengvu bokštu ir Valavičių bei šv. Kazimiero koplyčią (o. c. p. III). "Barokinė Katedra".

3. pav. T. Narbuto "Renesansine katedra" (1856)

Kaip jau buvo minėta, maždaug nuo pirmojo didžiojo karo visur nustota T. Narbutą laikyti patikimu autorium, jo raštais nesiremia ir jų necituoja joks naujas darbas. Tačiau nepamirština, kad ne viena nepateisinama Narbuto įvestoji istorinio vaizdo rekonstrukcija, paremta iš piršto išlaužtais šaltiniais, buvo savo laiku priimta už istorinę tiesą, o daugiau periferinėse temose, meno istorijos bei istorinės iliustracijos dalykuose, Narbuto palikimas gan ilgai išsilaikė, atrodo, pamirštant jo kilmę.

Keturi Vilniaus katedros paveikslai, pirmu kartu paskelbti Narbuto, taip pat pateko istorinėn literatūron. Juos rasime ne tik pas A. Sokolowski (Dzieje Polski Ilustrowane II 1900 p. 8 ir p. 40), pas W. Zahorskį (Katedra Wilehska, Vilnius 1904 p. 12, 15, 27, 33 ir p. 11 išnaša 2), bet net ir pas J. Kurczewskį (o. c. I 1908 1.-2. lentelės tarp 306-307 p.). Iš šių bus jie patekę mūsų raštijon. Narbuto "Barokinės katedros" vaizdą Įdėjo P. Galaunė (Vilniaus Meno Mokykla, Kaunas 1923: "8. Vilniaus katedra prieš perstatant ją archit. L. Stokai- Gucevičiui. Iš Dr. W. Zagorskio veikalo Katedra Wilehska", po iliustracija: "Iš nežinomo autoriaus piešinio"). Narbuto "Gotiškąją Katedrą" — K. Jasėnas (Dailioji Lietuvos architektūra viduramžiais, Židinys XVIII 1933 pav. 8 ir p. 270: "Šv. Stanislovo katedra, nudegusi 1530 m. Iš laimingai išlikusio atvaizdo"). Visus keturis paveikslui įdėjo A. Šapoka savo redaguoton Lietuvos istorijon (Kaunas 1936 D. 111) ir T. Vizgirda (Vilnius the Capital of Lithuania, Mūnchen 1948 p. 48). Tais pačiais katedros pjveikslais remiasi A. Kulpavičius (Der Barock in den Sakralbauten Litauens 16-17. Jh., Diss. Darmstadt 1951 p. 35-36). Populiarių leidinių neminėsime.

4. pav. T. Narbuto "Barokine katedra" (1856)

Bene pirmasis iš Vilniaus istorikų, pasinaudodamas stilių sekos mintimi, Narbutas sukūrė gan įtikinantį katedros istorijos vaizdą. Todėl suprantama, kad jo paskelbtieji keturi katedros paveikslai buvo gan plačiai priimti, nors jo sugestionuota eilė — "mūrinė bizantiškojo skonio", "gotiškojo skonio" ir dvi naujesnių laikų katedros — vėliau buvo reviduota prileidžiant, kad pati pirmoji katedra buvo medinė, o ne bizantiška.

Narbuto katedros paveikslų neistoriškumas nesunku pastebėti. Jau įtartina, kad jie prieš Narbutą, kaip minėta, nebuvo niekur kitur skelbti. Architektūros požiūriu piešinėliai pilni nelogiškumų, pvz. gotiniam pastatui stinga būtinų kontraforsų, juokingai atrodo, lyg iš popieros iškirpti,  fasado papuošimai, vieton gotinių nišų (įsienių). "Renesansinė" bažnyčia iš 1538 turi vėlybojo baroko kontūrų pinijoną. Sunku patikėti, kad XIV, XV, XVI, XVII amžių architektūriniai vaizdai visi iš karto turėtų tą patį piešybinį traktavimą, net jeigu ir prileisime, kaip tvirtina Narbutas, kad jie buvo vėliau nuo originalų vieno ir paskui antro asmens perpaišyti. Tas pats pasakytina ir dėl neva originalių paveikslų paaiškinimų, — vienodas jų pobūdis yra neįtikinantis. Piešinio linijos charakteris nieko bendro neturi su senesnių baroko ar renesanso laikų piešiniais, bet būdingas XIX amž. viduriui; nėra jis primityvus, — turi pvz. perspektyvą (I-III pav.), nors pieštas neįgudusios rankos, gal kokio nedidelių kvalifikacijų litógrafo, kokių Vilniuje Narbuto laikais būta. Jokiu būdu negalima sutikti šitokio piešinio, nors ir perpiešėjų buvus žymų architektą Knackfussą, kaip Narbuto litografijoje pažymėta.

5. pav. Vilniaus katedros ir Kunigaikščių Rūmų kraštas iš G. Brauno ir F. Hogenbergo "Vilna Litvaniae metropolis" miesto vaizdo (1572).

Kai kurie autoriai anksčiau yra Narbuto paveikslus atmetę, nedarydami iš šito problemos: "Nereikia, turbūt, pridurti, kad paveikslėliai, atvaizduoją seną katedrą įvairiuose pavidaluose, pateikti T. Narbuto (jo Mažesniuosiuose Raštuose) yra fiktyvūs", sakė J. Fijalek (o. c. p. 330 išnaša 1). Narbuto piešinius bus galvoje turėjęs ir J. Klos (o. c. p. 119) sakydamas, kad "senosios katedros rekonstrukcija, tegu ir teoretinė, šiandien yra negalimybė, o piešiniai, pakartoti kai kuriuose leidiniuose, tėra įprasti naivūs falsifikatai".

6. pav. Vilniaus Katedra, Pilys ir Rotušė. Iš Brolių Skaruliškių "Panegyrikos". T. Makovskio rėžinys (1604).

Prieš Narbuto paveikslų neautentiškumą toliau kalba faktas, kad turime porą gan patikimų istoriškų ankstyvesnės datos katedros vaizdų. Jei pirmoje žinomoje Vilniaus miesto panoramoje "VILNA LITVANIAE metropolis" iš G. Brauno ir F. Hogenbergo atlaso (Urbium praecipuarium totius mundi theatrum, Coloniae Agrippinae 1572 ir vėliau) katedra, arba, kaip plane pažymėta, Pilies Bažnyčia ("Die Schloss kirche") atvaizduota netiksliai ir tinka vien su rezervais apytikrei orientacijai (ir. pav. 5), tai didesnio dėmesio vertas yra katedros atvaizdas, kurį matome žymaus Radvilų topografo Tomo Makovskio (1575-1630) varyje rėžtame medalijone (ir. pav. 6), užtiktame vad. Brolių Skoru-liškių 1604 metų "Panegyrikoj" t. y. rėžinyje su jėzuitų Jono, Zacharijaus ir Mykolo Skoruliškių (iš Skarulių prie Neries!) panegyriškomis eilėmis, skirtomis garbei Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio, tapusio Vilniaus vaivada. ("Panegyrikos" rėžinį, išleistą Krokuvoje 1604 m., paskelbė 1923 m. J. Jakubovskis, kritiškai aptarė J. Fijalek o. c. p. 328. Eilės yra viename lape ir iliustruotos Radvilų herbu, Vilniaus panoramos frize ir tokiais 8 medalijonais). Medalijono su Vilniaus vaizdu priekyje matomoji alegorinė kolona ir spinduliuojanti aureolė viršum jos neturėtų klaidinti. Ji simbolizuoja Vilniaus miesto garbę. Barokui yra esmingos abstraktinės alegorijos tiesioginis jungimas su gamtai ištikimu vaizdu, traktavimas lygiateisėmis rolėmis "fizikos" ir "metafizikos" toje pačioje meninėje scenoje. Kolona padalina rėžinį į dvi savarankiškas dalis: kairėje — Vilniaus pilys su gotiškąja katedra, dešinėje — Vilniaus miestas su gotiškąja rotuše (tolygų rotušės vaizdą randame to paties T. Makovskio rėžinio panoraminėje frizėje bei nuo jos priklausomoje panoramoje iš grafo Broel- Platerio rinkinių Vilniuje. J. Fijaiek, o. c. p. 351, spėja "Panegyrikos" medalijono dešinėje pusėje esant Šventųjų Jonų parapinę, bet panoraminėje frizėje Šventųjų Jonų bažnyčia turi kitonišką pavidalą, daugiau panašų j dabartinę dar išlikusią gotišką šios bažnyčios struktūrą. Medalijonas taigi vaizduoja abu Vilniaus miesto valdžios centrus: feodalinį ir municipalinį).

T. Makovskio piešinio tikslumu galime pasitikėti. Jo miesto panoramos ir žemėlapiai atlikti savo laikui galimu objektyvumu ir precizija (Apie T. Makovskio kartografinius darbus žr. J. Andrius, Kunigaikščio Radvilos Lietuvos žemėlapis, Aidai 1952 nr. 10 p. 441). Tiek detalėse, tiek jų santykiuose Makovskio piešinys rodo nuoširdų stebėjimą ir įsijautimą į architektūrines formas bei tereno kontūrus. Makovskio 1604 m. pavaizduotų katalikiškų bažnyčių gotiškumu abejoti netenka (plg. J. Fijaiek o. c. p. 335 ir 329-30). Gotiško charakterio yra taip pat augštas katedros stogas, nuogas neišskaidytas fasadas, augšti (smailalankiai?) langai ir kontraforsų sistema (?). Tuo tarpu didžioji, lyg ir atskirai stovinti, varpinė sudaryta iš atskirų viršun siaurėjančių kubinių masių, su kupolu ir švyturiu viršuie. artimesnė renesansui. (Šis katedros pavidalas matomas ir "Panegyrikos" panoraminėje frizėje). Atrodo, kad italai architektai 1534 m., gavę uždavinį perstatyti katedrą, turėjo skaitytis ir su po gaisro likusiomis gotinėmis mūrų masėmis ir su dvasiškijos konservatyviu skoniu, reikalaujančiu senos gotinės sakralinės formos. Sudegus mūrinei bažnyčiai, nebūtinai turėjo būti statoma visiškai nauja ir kito stiliaus. Kas pasidaro gotinei bažnyčiai sudegus, galėjome matyti po šio karo Vokietijoje: sunki medinė stogo konstrukcija degdama sugriūva ir pramuša dalį skliautų, o sienos, pilioriai ir choras lieka stovėti. Senesnės gotinės Vilniaus katedros liekanos taigi turėjo padaryti įtakos naujajam italų planui. 1604 metų rėžinyje pavaizduotas gotiškasis stogas vis dėlto iškelia kai kurių klausimų. J. Fijaiek (o. c. p. 329) apibūdina jį, kaip nevisiškai uždengtą, ir toliau aptaria 1605 metų vysk. Benedikto Vainiaus nelabai aiškią reliaciją, kurioje minimas paskutinis katedros atnaujinimas ir 10 koplyčių pastatymas. Įsižiūrėjus tačiau į rėžinį, matyti, kad apatinė stogo dalis rodo ne tuščią stogo konstrukciją, bet mūrinius kontraforsus viršum šoninės navos stogo. Bažnyčia taigi būtų bazilikinio tipo. Nors nuostabu, kad čia fasado plokštuma susilieja su kraštinio kontraforso siena ir visi kontraforsai turi su stogu tą patį nuožulnumo kampą. Šitie kontraforsai čia yra ne tiek remia stulpai, kiek masyvios sienos (vok. "Strebemauer", vieton plytų gotikai būdingų "Strebepfeiler"). Ar neturime čia senesnės Italijos architektūros atspindį su jos "speroni", jos fasadiniais bei stoginiais ramsčiais masyvių ir smarkiai išsikišančių storų sienų formoje (pvz. dar S. Agostino Romoje, stogo konstrukcijoje S. Giovanni Florencijoje, žr. pav. W. und E. Paatz, Kirchen in Florenz II 1941 p. 186 ir kitur).

Kaip bebūtų, šio laikotarpio Vilniaus katedra su Narbuto pavaizduota XVI amž. "renesansine" bažnyčia neturi jokio panašumo.

Baigiant, būtų galima paklausti, ar negalėjo Narbutas šiuos katedros piešinėlius, nors ir netikrus, gauti iš kur kitur, kurio nors kito senesnio "nežinomo tapytojo" darbo, gal bent vieną jų paimdamas pagrindan? Kaip kartais sakoma, Narbutas yra "paskelbęs daug abejotino tikrumo istorinių šaltinių". Jis buvęs "inžinierius, o ne istorikas, todėl jo veikalas nepasižymėjo moksliškumu". Gal Narbutas, neturėdamas reikiamo kritiškumo, kartu tėvynės meilės skatinamas, tik skelbė bei papildė abejotinos vertės klaidingą medžiagą, jos tinkamai nepatikrindamas?

Reikia pastebėti, kad visi išaiškintieji Narbuto padirbimai turi vieną gerai juos atžyminčią ypatybę: jis tokiais atvejais pats mėgina pateisinti jų autentiškumą, ir gan savotišku būdu. Jeigu šaltinis tikras, Narbutas tiksliai nurodo jo kilmės vietą (imkim pvz. Pomn. pisma hist. p. 126 išnašą 1. vertime: "Originalas slaptame archyve Karaliaučiuje stalčius X. N. 62, kopija pas mane Karaliaučiaus Rinkinys, knyga B. N. 98."), tačiau norėdamas užmaskuoti padirbimą, kaip taisyklė, prikergia pasakėlę, nurodydamas, kad dokumento originalą jis buvo gavęs nusirašyti iš kurio nors anksčiau mirusio, žymesnio ir garbingo, dėl to patikimo asmens, bet vėliau originalas "dingęs". Narbutas pats stengėsi išvengti priekaišto, kad skelbęs nesamus dokumentus. Norėdamas apsaugoti jų tariamą egzistavimą, rišo tai su mirusiais, kurie negali priešingai liudyti. Kaip žinome, savo tvirtinimus apie senovės lietuvių raštą Narbutas rėmė mirusio Lydos teisėjo Volskio laišku (žr. V. Biržiška, Tariamasis lietuvių senovės raštas ir jo ieškojimas, Senųjų lietuviškų knygų istorija, Chicago 1953 p. 43), pasakojimą apie Vilniaus miesto statybą rėmė mirusio (apie 1801) Lydos anstolio Wierziñskio dingusiais užrašais (žr. H. Lowmiahski, Sfalszowany opis obwarowania m. Wilna, Ateneum Wileñskie III 1925-26 p. 82), išgarsėjusį vad. Grafo Kyburgo 1397 m. "Pasiuntinybės dienoraštį" (Dziennik Poselstwa do Krzyzaków Pruskych etc. Pomn. pisma hist. p. 133-165) Narbutas tvirtino gavęs iš tada jau mirusio prof. I. Onacevičiaus, o originalas kažkur dingęs.

Šia proga reikia pastebėti, kad P. Karge, Karaliaučiaus archivaras, įrodydamas pastarojo "šaltinio" neistoriškumą (žr. Das Litauen 1918 p. 86-89 ir Altpreussische Monatschrift 1918), išdidžiai barė lenkų ir lietuvių istorikus perdėtai tvirtindamas, kad "visa istorinė literatūra, kiek ji kyla iš lenkų-lietuvių pusės, pradedant Narbutu", remiasi šiuo "dienoraščiu". Karge prikišo "lokalinį patriotizmą" ir metė šešėlį ant mūsų krašto istorijos darbų mokslinės vertės. Tiesa, nei J. I. Krasewskis ir eilė kitų vilniečių, nei dr. J. Basanavičius klastojimo nepastebėjo, bet klaidinga būtų manyti, kad P. Karge buvo pirmasis, šį klausimą iškėlęs ir klastojimą įrodęs. "Dienoraščio" neistoriškumą atpažino jau prof. V. G. Vasilevski (Učeni podlog, libo zabavnaja ošibka, Vilenski Vestnik 1869 No. 56), paskui A. Prochaska (Kwartalnyk historyczny IX 1893 p. 644) bei J. Fijalek (Polska i Litwa etc. Krokuva 1914). Iš jų gal bus ir P. Karge pasimokęs, efekto dėlei to neprisipažindamas. Keisčiausia, kad dar ir P. Karge "falsifikato" kaltininku laikė I. Onacevičių, gi "Narbuto paties", sako jis, "aš nenorėčiau laikyti klastotoju; jis buvo juk perdaug jau Ordino raštų prisiskaitęs, kad nesugebėtų jų stilių geriau pažinti", (o. c. p. 89).

7. pav. Vilniaus katedra, kaip ją projektavo L. Stuoka-Gucevičius (1786). Viršum frontono nera šv. Elenos, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo statulų, kurios buvo užkeltos katedrą baigiant M. Šulcui po L. Stuokos-Gucevičiaus mirties 1798 m.

Pakaks čia dar priminti, kad iš mirusiųjų gautais ir paskui neva pradingusiais šaltiniais Narbutas remia ir savo Raudonės bei Bychovco kronikas, o taip pat ir šv. Onos bažnyčios statybos datą ir architekto pavardę, šv. Martyno brolijos pradžią ir daug kitų dalykų, kurių neistoriškumas išaiškintas. Lyg sąžiningai prisipažindamas apsunkinantį faktą, kad nėra originalo, Narbutas visada, kaip taisyklė, dar prikergdavo išduodančią pastabėlę, kad vis dėlto šaltinio daviniai "istoriniams faktams neprieštarauja". Šitie pasiteisinimai rodo Narbutą labai gerai supratus, kad istoriniai teigimai turi būti paremti patikimais šaltiniais. Dalis jo padirbinių buvo neblogai įterpti į istorinių faktų sąryšį, kuriuos jis gan gerai pažinojo, ir galėjo ilgai išlikti nepastebėti.

Visi rašę apie Narbuto falsifikatus klausdavo apie jo elgesio motyvus. Ar galima tai vadinti "falsifikatais" pilna kriminaline prasme? Narbutas gi nesiekė sau naudos, taigi motyvai galėjo būti idealinio charakterio. Antra vertus, kad šioji "pia fraus" turėjo sąmoningų politinių tikslų, taip pat tenka suabejoti. Narbuto patriotizmas buvo retrospektyvus, romantiškas, ne politinis ar už ateities idealą kovojantis, kuriam pasiekti visos priemonės būtų geros. Įdomu, kad savo dideliam tėviškės praeities pamėgimui jis pvz., nejieškojo poetinės išraiškos, bet, stengdamasis duoti pilnesnį praeities vaizdą, griebėsi savotiškos mokslinės mistifikacijos, jo supratimu galimąją "rekonstrukciją" pateikdamas, kaip istorinį šaltinį. Šitokį istorijai labai pakenkusį metodą jis taikė taip plačiai ir drąsiai, kad galima manyti Narbutą kartais rašius net su sąmoninga ironija. Šimtmečio perspektyvoje Narbuto pokštai mums pradeda atrodyti, lyg senojo Vilniaus romantikos dalis.

Narbutas negalėjo jo paskelbtų keturių Vilniaus katedros paveikslų gauti iš kur kitur. Jis pats bus juos pasigaminęs ar užsisakęs. Šitie paveikslai prieš Narbutą visiškai neegzistavo. Žinodami jo falsifikatų požymius, galime tai visų aiškiausiai matyti iš to, kaip jis pats šių paveikslų autentiškumą teisina ir aiškina jų kilmę.

Štai vertimas iš T. Narbuto (plg. Pomn. pisma hist. p. 113-114):

"Baigdami šį straipsnį, privalome pasisakyti dėl pridėtų keturių lentelių autentiškumo. Parašai liudija, kad jos pieštos J. B. Knafusso (Knackfusso! R.). Šis, kiek teko sužinoti, buvo Vilniuje apsigyvenęs architektas, vokiečių kilmės. Uoliai jis tarnavo visuomenei, pagal jo projektą pastatyta astronomijos observatorija, ypatingai jos fasadas su įrašu

Spernitur hic humilis tellus
Sic itur ad astrą

Eilė kitų žymių statinių taipgi atlikti pagal jo planus. Tokie yra rūmai, kaip Lopacinskių prie Skapų, Dereusų prie Vokiečių ir Trakų gatvių, anksčiau priklausę generolienei Fitinghof. Numirė tas menininkas Vilniuje apie 1790 m., senyvo jau amžiaus. Nėra žinios, iš kur jis paėmė pavyzdžius tiems keturiems bažnyčios perstatymo piešiniams: tačiau jų pavidalas ir užrašai lyginimą su istoriniais faktais išlaiko, ir čia dėtini pagal tikslias kopijas, kurias mums perplėšė mūsų vienas pažįstamas, savininkas šitų mirusiojo Knaffusso pieštųjų paveikslų. Gavęs gi juos jis buvo pas vieną knygų pirklį, žydą Vilniuje, prieš keliolika metų (1836?), sykiu su keliomis a. a. kunigo kanauninko Čerskio p?liktomis knygomis. Pardavėjas, laikydamas tuos piešinius popieros atmatomis, atidavė už menkniekį, už mažus pinigus. Tuo tarpu pirkėjas, būdamas meno ir mokslinių tyrinėjimų mėgėjas, norėjo arčiau sužinoti šių paminklų praeitį ir mėgino teirautis daugiau; geras tas žydelis prisipažino, kam pasimirus ir nuo ko įgijo jis tas knygas, tarp šių gi buvusi viena didžiulio formato in folio knyga, ne labai stora, su lotynišku tekstu ir su rėžiniais, kaip jis sakė, ne labai gausiais, kurią paskui nupirko kažkoks kunigas nebuvėlis, kai šios keturios lentelės, gulėjusios, matyt, tarp tos knygos lapų, paskirai iškrito tarpan makulatūros, skirtos vyniojimui; daugiau tokių piešinių neturėjęs ir neturi. Šitokį pasakojimą ir pačius piešinius jų garbingasis savininkas leido man paskelbt, neminint jo vardo".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai