Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTŲ KAIMYNAI FINO-UGRAI*) PDF Spausdinti El. paštas
Tautų grupe, gyvenanti šiaurės rytų Europoje ir vakarų Sibire. Kartu su samojėdais jie sudaro urališką kalbinę šeimą. Dabar fino-ugrų tautų suskirstymas ir jų skaičiai yra tokie: (1) Ugrų grupė: ost jakai (18.000) ir vogulai (5000), gyveną prie Obės upės, tad dar vadinami Ob-ugrai, ir vengrai (9 mil.); (2) Permės grupė: votjakai (1/2 mil.) ir sirjenai (220.000); (3) Volgos grupė: čeremisai (1/2 mil.) ir mordvinai (1 1/2 mil.); (4) Skandinavijos lapiai (30.000); (5) Baltijos finai: suomiai (3 1/2 mil.), estai (1 mil.), vėpsai (26.000), ingrai (13.000), lybiai ir votai (vos po 1000). Suomių šaką karelus, esančius sovietų valdžioje (Karelo-Finų SSR), apie 100.000, sovietai jau baigia išnaikinti trėmimais, dirbtinai sukeltu badu ir kitomis žinomomis genocido priemonėmis, nes laikyti kitataučius prie savo krašto ribų šių dienų Rusijos valdovai laiko pavojingu dalyku.

*) Terminas "suomiai-ugrai" yra nepatogus tuo, kad per daug siejasi su tikraisiais suomiais.

Fino-ugrų kalba yra savarankiška, ji nėra mongoliška ar turko-totoriška, kaip seniau buvo manyta, greičiau ji turi kai kurio giminingumo su indoeuropiečių kalbine šeima. Rasei atžvilgiu fino-ugrai nėra mongolai, bet europiečiai. Jie dar nebuvę susiskaldę į atskiras tautas iki maždaug 2500 pr. Kr. Jų senoji tėvynė buvusi srityse tarp Dniepro, Dauguvos ir Uralo augštupių, prie vidurinės Volgos. Jie vertėsi medžiokle ir žvejyba, laikė šunis, avis ir šiaurės elnius (pastarųjų jaukinimą išmoko iš šamo jėdų). Apie 200 pr. Kr., susidūrę su indoeuropiečiais, fino-ugrai pramoko pirmykštės žemdirbystės. Apie tą laiką, pereinamąją gadynę iš akmens į žalvario amžių, fino-ugrai pradėjo skirstytis ir keliauti į vakarus. Tada susidarė atskiros tautos.

Kalbininkai ir etnologai taip vaizduoja fino-ugrų tautų išsivystymą. Seniausioje   arba   uralinėj gadynėj iki 3000-5000 pr. Kr.) fino-ugrų ir samojėdų kiltys dar gyveno kartu, kaip viena etninė grupė. Sekančioji, arba fino-ugrų gadynė pasibaigė, kai vogulai, ostjakai ir vengrai atsiskyrė iš bendros fino-ugrų grupės. Tada sekė Permės gadynė, iki išsiskyrė votjakai ir sirjėnai. Paskutinė, arba Volgos gadynė, pasibaigė, kai čeremisai ir mordvinai atsiskyrė nuo Baltijos finų. Pastaroji šaka pasiekė Baltijos jūros krantus apie 1200 pr. Kr. Tai buvo lybių, estų ir suomių protėviai, apsigyvenę dabartinėj Estijoj, Latvijoj ir šiaurės Lietuvoje. Vėliau jie čia susidūrė su baltais, pusiau nomadiškais indoeuropiečiais, lietuvių ir latvių protėviais, atkeliaujančiais iš rytų, kurie fino-ugrų gimines stūmė tolyn į šiaurę. Apie Kristous gimimo laikus dalis finų iš dabartines Estijos persikėlė per įlanką į Suomiją ir vis stūmėsi tolyn į šiaurę. Šių dienų Suomijoje atėjūnai rado lapius, greičiausia samojėdų kilmės, kuriuos nustūmė iki Ledinuotojo vandenyno. Lapiai priėmė suomių kalbą, nors rasiniu atžvilgiu jie yra savarankiški, skirtingi (bent dabar) ir nuo samojėdų, ir nuo suomej. Lapiai dabar gyvena pačioje Skandinavijos šiaurėje, Laplandijoje ir Kolos pusiasaly, bet seniau jie siekė daug toliau į pietus, gal iki Baltijos ir Baltosios jūrų. Jų kalboje yra ir kai kurių baltiškų skolinių. Lybius baltai visiškai suvirškino. Iš lybių ir baltų kilčių mišinio susidarė latvių tauta. Latvių kalboje ir mitologijoje finų arba suomių įtaka yra gana ryški. Suomiai iš baltų perėmė nemaža žodžių, mažiau — baltai iš suomių. Yra ir bendrų bei abipusių skolinių tarp baltų ir suomių: mitologijoj, etnografijoj ir tautosakoj.

Lapiai, suomiai ir estai nemaža įtakos gavo iš germanų; pirmiausia iš skandinavų, o vėliau ir iš vokiečių (ypač estai). Baltų įtaka finougrams yra senesnė, negu germanų, siekia žalvario gadynę (1300-500 pr. Kr.). Baltijos finai iš baltų išmoko vartoti metalus. Iš mitologijos ir folkloro matyti, kad ir mordvinai yra gavę baltų įtakos, tad ši įtaka pradėjo veikti jau Volgos gadynėj. Vėliausia yra rusų įtaka. Vietovardžiai ir archeologija rodo, kad visa rytinė europietiškos Rusijos dalis priešistoriniais laikais buvo apgyventa finougrų kilčių. Rytų Europoj ir Baltijos jūros srity išplitusi keramika su sukti ir duobučių ornamentais laikoma fino-uarrų kilmės. Akmens amžiaus pabaigoje, apie 2000-1800 pr. Kr., Skandinavijos ir Baltijos sritį užplūsta virvelinė keramika ir laivo pavidalo kirviai. Ši kultūra, kurios nešėjais laikomi indoeuropiečiai, siekė iki Volgos ir Okos upių rytuose ir iki vidurio Vokietijos vakaruose.
Kultūriniai ryšiai tarp fino-ugrų, ypač jų baltiškosios šake, ir indoeuropiečių, pirmoj eilėj baltų ir germanų, yra buvę gana tamprūs. Ras"s atžvilgiu Baltijos finai ir indoeuropietiški baltai, arba aisčiai, irgi turi daug bendrumo: abiejuose vyrauja šviesi vad. rytbaltiškoji rasė.

Fino-ugrų mitologijoj vyrauja mirusių prosenių gerbimas. Išsivystęs yra tikėjimas į vandens dvasias (žvejų tautos pažymys), praktikuojamas šamanizmas ir sudėtingos apeigos, sumedžiojus lokį. Gerbia dangų ir jo dievą (pvz., samojėdų ir Ob-ugrų Num, suomių Jumala), griausmo dievą (pvz, mordvinų Pirgene, vardas kilęs iš baltų Perkūno, suomių Ukko. lapių Tiermes). Gamtos dievystės paprastai vadinamos "motinomis", tokiu būdu yra žemės, vandens, ugnies, miško ir kt. globėjos arba "motiros" (mordvinuose, čeremisuose, lybiuose). Suomiai ir estai gamtos dievystes dar vadina "dukterimis" ir "sūnumis". Latviai, gavę lyb'ų ir estų įtakos, pasidarė daugybę deivių-motinų, "dievo (Perkūno) sūnus" ir "saulės dukras". Lietuviai ir senprūsiai šitokių mitologinių būtybių nežino, nes jų nesiekė finų įtaka. Finougrai turi daug epinių dainų, maiškų ir herojinių, ypač suomiai, samojėdai ir ostjakai. Vogulai labai mėgsta dramatiškus vaidinimus, ypač lokio apeigų metu.

Fino-ugrų kalbos ir tautosaka yra labai gerai ištirtos, surinkta ir paskelbta daugybė tekstų ir kitos medžiagos. Labai daug padarė Helsinkyje veikianti Fino-Ugrų draugija, leidžianti metraštį (Aikakauskirja), memuarus (Toimituksia), žodynų seriią ir kt. leidinius. Studijos spausdinamos didžiosiomis kalbomis, daugiausia vokiečių ir anglų. Labai daug nusipelnė visa eilė suomių mokslininkų: M. Castrėn, Kai Donner, U. Harva, K. Karjalainen, A. Kannisto. T. Lehtisalo, H. Paasonen, E. Setala, U. Sirelius, Y. Wichmann ir kt. Savo giminaičius Ob-ugrus tyrinėja ir vengrai: A. Regulys. J. Papaj, B. Muncasci ir kt. Lapiai labai gerai ištirti norvegu, švedų ir suomių mokslininkų; B. Collinder, E. Lagerkrantz, E. Manker, K. Nielsen, J. Qvigstad, K. Wiklund ir kitų.

U. S. Sirelius The Genealogy of the Finns, the Finno-Ugrian Peoples. 1925; R. Indreko Origin and Area of Settlement of the Finno-Ugrian Peoples. 1948; O. Loorits Zum Kulturbilde dec ostbaltischen Lebensraum^s. Festschrift fur Will-Erich Peuckert, 1955; Finnisch-ugrische Forschungen. nuo 1900; Arctic Bibliography. n-;o 1952.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai